2017 m. rugsėjo 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

1000-oji mūsų svetainės publikacija. TIKRO LIETUVIO BEIEŠKANT (tęsinys, pradžia 01.06)

POVILAS ANTANAS KAUNAS, LŽS ir Kauno žurnalistikos senjorų klubo MES narys

Parodos_atidarymas_II.jpg
3. Beresniovai garsina Lietuvą

Vladimiras (Vlaber)

Praėjusių metų rugsėjo septintąją Čikagoje (JAV) M.K. Čiurlionio galerijoje buvo atidaryta kauniečio dailininko, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, senjorų klubo MES pirmininko Vladimiro Beresniovo (Vlaber) personalinė karikatūrų paroda „Smailiu žvilgsniu“. Laikraščio „Draugas“ redaktorė ir M.K. Čiurlionio galerijos direktorė Laima Apanavičienė susirinkusiems tautiečiams pateikė plačią ir įvairiapusę menininko kūrybos paletę. 

Visus sudomino, kad jų žemietis ne tik kuria humoristinius piešinius, karikatūras, bet ir iliustruoja knygas, piešia portretus, ekslibrisus, firminius ženklus, daro instaliacijas, kuria koliažus, net rašo „vlaberizmus“(savotiška aforizmų forma), fotografuoja ...

Išleidęs keletą karikatūrų knygų, suvenyrinę karikatūrų ir kartu „vlaberizmų“ knygą „Geriau ragas ant kaktos...“ . Ir apie patį menininką jau išleista knyga – Juozo Kundroto „Žengiantis su laiku“. 
Parodos atidarymą praturtino, pagyvino skaitovų raiškiai skaitomi „vlaberizmai“, poezijos ketureiliai, pavadinti „Trupiniais“.

Ten, už Atlanto, Čikagoje, buvo sakomi tostai didžiuojantis tautiečio kūrybiniais pasiekimais, tuo pačiu garsinančiais Lietuvą. Ir čia, Lietuvoje, Kaune, ankštokame dviejų kambarių butelyje, (nemažą jo dalį užėmusi turtinga biblioteka ir gausybė skoningai įrėmintų darbų), neesant galimybei asmeniškai dalyvauti renginio atidaryme, tą proga irgi buvo pasakytas tostas – pakeldamas taurę šampano, Vladimiras dėkojo žmonai Birutei už tai, kad prieš keletą dešimtmečių tik jos dėka tapo pilnateisiu Lietuvos piliečiu, už nuoširdų pritarimą jo siekiams, nuolatinę moralinę paramą.

– Ar dažnai taip – dviese – švenčiate panašių parodų atidarymą? – paklausiau dailininko, dar gyvenančio šio neeilinio įvykio euforija.

– Retai, – pripažino Vladimiras ir paskendo prisiminimuose. – Taip, kaip dabar, šventėme, kai kraštotyros muziejuje Kastiukovičiuose Baltarusijoje dar aštuoniasdešimt penktaisiais, po to Kaliningrade aštuoniasdešimt aštuntaisiais, Legnicos kultūros centre Lenkijoje du tūkstantaisiais, Gabrovo Satyros ir humoro namuose – muziejuje Bulgarijoje du tūkstančiai aštuntaisiais ir štai šiemet Čikagoje buvo atidaromos mano darbų personalinės parodos. Bet daugiausia jų esu surengęs Lietuvoje – juk pirmiausia savo dailininką turi pažinti ir pripažinti šalies visuomenė. Labai džiaugiuosi, kad daug teigiamų emocijų mano darbai suteikė apsilankiusiems personalinėse parodose „Fuifilm“ fotografijos galerijoje Kaune, Marijampolės viešojoje bibliotekoje, „Berželio“ bibliotekoje Kaune, Kupiškio viešojoje bibliotekoje, Zarasų kultūros namuose, Kauno V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje ir Žurnalistų namuose „Ketvirtoji valdžia“, Kulautuvos viešojoje bibliotekoje, Batnevos kultūros centre, Kauno Šančių bibliotekoje, Garliavos viešojoje bibliotekoje, Utenos pensionate, Prienų senelių globos namuose...

– Atrodo, Jūsų kitas labai svarbus gyvenimo tikslas – kuo aktyviau dalyvauti grupinėse parodose? – paklausiau.

– Taip. Grupinės parodos, nesvarbu kokioje šalyje jos ruošiamos, išleidžia parodos katalogą ir išsiunčia kiekvienam dalyviui. Ir kaip malonu, jį gavus, atsiversti, rasti ten patalpintą savo darbą ir po juo, greta pavardės, parašytą šalies pavadinimą – „Lithuania“. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad atstovauju Lietuvai. Tik gaila, kad panašiose misijose beveik nėra mano pasekėjų. Labai noriu, kad Lietuvą pasaulyje garsintų ne tik krepšinis Sabonio įvaizdyje, bet ir menas, kultūra.

– Bet juk jūs – baltarusis...

– Taip. Pasaulyje man itin brangios dvi vietos – tai Baronkų kaimas Mogiliovo srityje (Baltarusija), kur gimiau, išmokau žengti pirmuosius žingsnelius, ir Kauno Žaliakalnis, kur atvykau mokytis į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar – J. Vienožinskio menų kolegija). Čia sutikau savo širdies draugę Birutę, kurios dėka ir tapau Lietuvos piliečiu. Lietuva tapo mano antraisiais namais ir todėl man ne vis tiek, koks jos įvaizdis ir Europoje, ir visame pasaulyje.

image001_II.jpg– Užsiminėte apie dalyvavimą grupinėse parodose. Tad kokiose šalyse Jūsų darbai, pažymėti Lietuvos logotipu, buvo eksponuojami ir įvertinti prizais bei medaliais? - 
Vladimiras akimirkai susimąstė. Pagaliau, giliai atsidusęs, pradėjo vardinti: 

- Italijoje, Belgijoje, Latvijoje, Rusijoje (Maskvoje, Kaliningrade, Sverdlovske, Kazanėje ir kt.), Ukrainoje Madagane, Jugoslavijoje, Brazilijoje, Kroatijoje, Taivanyje, Kinijoje... Žinote, – netikėtai pasakė. – Man būtų žymiai lengviau prisiminti ir išvardinti šalis, kuriose mano darbai dar nebuvo eksponuojami.

... Vladimiras Beresniovas dar 1989 metais tapo Europos karikatūristų asociacijos FECO nariu, buvo priimtas į Lietuvos dailininkų ir žurnalistų sąjungas, yra XXVII knygos mėgėjų draugijos nariu, o 2009 – taisiais priimtas į Nacionalinę karikatūristų asociaciją. Argi galima tokiu žmogumi nesididžiuoti, nesidžiaugti, juolab, kad jis, tapęs pilnateisiu Lietuvos piliečiu, savo tolimesnį gyvenimą paskyrė Lietuvos vardo pasaulyje garsinimui?


111113_RokasBeresniovasPOR_A0643__1__II.JPG                            Rokas

Vladimiras labai džiaugėsi, kai jo ir lietuvės Birutės meilės sintezėje gimė pirmasis vaikutis – sūnelis Rokas. Žinoma, ir mergaitė nebūtų liūdinusi, jeigu ateityje sugebėtų perimti ir tęsti jo pagrindinius siekius. Bet sūnus...

Rokas augo nors apgaubtas abipusės tėvų meilės, bet ir aklai nelepinamas. Kai vaikutis pradėjo domėtis ir skirti žaislus, Vladimiras jam į rankutę pirmiausia padavė ne plastmasinį šautuvėlį, mašinos ar laivo maketą, kaip pas mus šeimose įprasta, bet... pieštuką – tegul šis kažką, nors ir nesąmoningai, „pakeverzoja“ baltame popieriaus lape. O kai po kurio laiko Roko „keverzonės“ pradėjo įgauti konkretesnes daiktų formas, Vladimiro džiaugsmui nebuvo galo – taip, tu tikrai būsi mano darbų tęsėju!

Stebina Roko, kaip jauno žmogaus, nesiblaškymas ieškant savojo kelio į gyvenimą – pradėjęs rinkodaros studijas Kauno kolegijoje, pirmą kartą Ameriką pamatė čia atvykęs pagal studentų programą „Work and Travel USA“. Grįžęs sėkmingai užbaigė kolegijoje pradėtas studijas ir 1998 metais jau tvirtai nusprendė ten vėl grįžti, nes Lietuvoje nematė gerų galimybių siekti ir pasiekti tai, į ką veržėsi jo siela. 

Pirmieji žingsniai svetimoje šalyje, kaip daugeliui emigrantų, buvo labai sunkūs: anglų kalbos studijos ir tuo pat metu alinantis darbas ir dieną, ir naktį.. Tarptautinio verslo ir prekybos studijos Richland College Dallas,TX , vadovaujančios pareigos mažmeninės prekybos įmonėje, tiesiog netikėtas, kaip Rokui atrodė, banko „Bank of Amerika“pakvietimas. Vėliau keleri darbo metai komerciniame banke „Eagle Bank“ Vašingtone jau viceprezidentu, finansinių paslaugų korporacijoje „Wells Fargo“ ir pagaliau HSBC banko persiviliojimas jame dirbti net viceprezidentu. O visiškai neseniai jam patikėtos labai atsakingos dar vienos pareigos – jis išrinktas susivienijimo Georgetown Business Association(GBA) prezidentu! Pasiekęs tokias svaiginančios karjeros aukštumas, Rokas ir toliau tebeliko ištikimas savo gimtajam kraštui. Dar daugiau –2010 metais kartu su taip pat emigrantu Edvinu Minkštimu, kitais bendraminčiais, įkūrė tarptautinį socialinį tinklą „Global Lithuanian Laaders (GLL), tuo dar labiau sustiprindamas savo ryšius su tėvų žeme. 

Užpernai, gruodžio 8 dieną, Amerikos lietuvių laikraštis „Draugas“, sveikindamas Roką su jo išrinkimu susivienijimo GLL prezidentu, paklausė, kas lėmė, kad per gyvenimo Amerikoje dešimtmetį jo meilė gimtajam kraštui ne tik kad neužgeso, bet dar sustiprėjo.  
„Kodėl Jums rūpi ta maža šalelė?“ – pasidomėjo.

„Aš sieju save su Lietuva, su jos sparčiai besikeičiančia kultūra, gyvenimu, – atsakė Rokas. – Mano ir Lietuvoje gyvenančių žmonių mąstymas kartais skiriasi, tačiau jaučiu poreikį perduoti savo ir kitų JAV įsitvirtinusių lietuvių profesionalų žinias ir patirtį perspektyviam Lietuvos jaunimui ir taip prisidėti prie Lietuvos vystymosi ir ateities. Aš jaučiuosi lietuviu, nes esu lietuvis ne vien dėl to, kad turiu pasą. Negyvenu Lietuvoje, bet dažnai į ją grįžtu, nesu nutolęs nuo šalies realybės, ji mano gimtasis kraštas“.

O štai kitas atviras, nuoširdus Roko prisipažinimas:IQ apžvalgininkės L. Navickaitės paklaustas, kad, pasiekęs tokias karjeros aukštumas,, vargu ar svarstytų galimybę grįžti į Lietuvą“ „ O kodėl gi ne? – atsakė Rokas. – Aš dažnai apie tai pagalvoju.. Bet mąstau ir apie tai, kaip čia galėčiau save realizuoti. Kai rinka maža, tokia užduotis nelengva. Jeigu sulaukčiau įdomaus pasiūlymo, tikrai svarstyčiau grįžti gyventi ir dirbti Lietuvoje“.

Tikro lietuvio portretui šių štrichų tiktai užtenka. Bet norisi pateikti dar keletą malonių akcentų – apsivedęs amerikietę Kristiną, greitai į šią šeimą įnešė lietuviškos dvasios gaivulį. Tai padėjo ir Kristinos tėvų, tiksliųjų mokslų profesorių, į gyvenimą žvelgiančių ypač objektyviai, tolerancija – netyrukus jie pripažino, kad su Roko atėjimu į jų giminę,jie atrado dar vieną širdžiai artimą šalį – Lietuvą ir netrukus perėmė daugelį lietuvių tradicijų – dabar Rokas su žmona ir uošviais su didžiule pagarba švenčia visas svarbiausias Lietuvos valstybės šventes, jie kartu už bendro stalo perlaužia Kūčių paplotėlį prašydami Dievo palaimos ir giminei, ir Lietuvai. Net švenčia žento vardo dieną (kas Amerikoje neįprasta) ir visi sutartinai gamina lietuviškus patiekalus. Todėl su mūsų gerbiamo Jeilo universiteto profesoriaus Tomo Venclovos nuomone, kad ketvirtoje emigrantų kartoje išsaugoti lietuvybę beveik neįmanoma, norėčiau nesutikti.

O dėl grynakraujės amerikietės, savo antrąja tėvyne pasirinkusią Lietuvą – kita kalba. Šių eilučių autorius, turėdamas daugybę tiesiog stulbinančių pavyzdžių apie jos mąstymą, nuomonę apie Lietuvą ir ištikimybę jai, nekeistų jos asmenį net į šimtą ir daugiau „patriotų“, šiuo metu sėdinčių Seime ir postringaujančių apie šalies ateitį.

christine_II.jpg Kristina

Pirmuosius lietuviškus žodžius taisyklingai ištarti jai padėjo Rokas. Netrukus ji pradėjo lankyti sekmadieninę lietuvių kalbos mokyklą, o jau po pusmečio be gramatinių klaidų lietuvių kalba parašė pirmą pasveikinimą savo uošviams į Lietuvą. „Geriau pažinti šalį ir jos žmones galima tik išmokus tos šalies kalbą“, – net neabejojo Kristina.

Netrukus jai parūpo daugiau sužinoti apie lietuvių psichologiją, jų santykį su istorija, bendravimo ypatumus, vertybes. Todėl analitiniam smalsumui patenkinti pasiryžo dalyvauti JAV valdžios remiamoje programoje „Fulbricht“ ir laimėjo piniginę stipendiją bei galimybę metus studijuoti, gyventi ir dirbti Lietuvoje. Mokslus tęsdama Vytauto Didžiojo universitete, du kartus per savaitę toliau lankė lietuvių kalbos ir literatūros kursus. Šiandieną, jau gerai kalbanti ir rašanti lietuviškai ji pastebi, kad prancūzų ir vokiečių kalbas išmokti buvo žymiai lengviau.

Jau antrus metus tęsdama studijas VDU, ji renka medžiagą savo moksliniam darbui „Tolerancijos švietimas Lietuvoje“, dirba stebėtoja prie Lietuvos vyriausybės įkurtoje Tarptautinėje komisijoje nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.

Ši komisija, kurios veikloje aktyviai dalyvauja Kristina, parengusi ir jau kuris laikas šalies vidurinėse mokyklose įgyvendina Tolerancijos ugdymo programą. Daugelyje jų jau įkurti ir tolerancijos centrai, ko Amerikoje dar nėra. „Mano darbo tikslas – stebėti, kaip čia skatinama tolerancija ir pagarba universalioms žmoniškosioms vertybėms, – sako ji. – Man labai malonu bendrauti su tuos centrus lankančiais jaunais žmonėmis, ten dirbančiais mokytojais ir esu jau tvirtai įsitikinusi, kad tai labai geras būdas ateityje išauklėti kultūringą visuomenę“.

Antropologė, Indianos universiteto doktorantė Kristina Beresniova pripažįsta, kad Amerikoje vyrauja nuomonė, jog Baltijos valstybėse klesti nacionalizmas, lietuviai nuolat kalba, kaip jiems svarbu būti lietuviais, stengiasi nepamiršti savo šaknų, atkakliai puoselėja kultūrines tradicijas ir čia pat pastebi, pasako savo nuomonę:

– Lietuviai iš pradžių santūrūs, kuklūs, o daugiau pabendravus atsiskleidžia, kad jie – nuoširdūs, atviri ir labai artimi. Todėl aš labai dėkinga Rokui, kad jis man suteikė tokią puikią galimybę ne tik gerai pažinti Lietuvą ir jo žmones, bet ir apsispręsti šį nuostabų kraštą, su viena seniausių pasaulio kalbų, pasirenkant antrąja savo tėvyne.

(Bus daugiau)




Žurnalistas Jonas Laurinavičius


Laurinavicius__des._I.jpg


,,Su minuso ženklu“

Atviras pokalbis
Gražiai pašnekėjom,
Protingai atrodėme.
Nes pašnekovas puikus:
Neištarė nė žodžio...

Charakteristika
Gero neturiu
Ką parašyti
O blogai –
Nenoriu...

Ne toks, kaip kiti
Jaunas,
Bet doras.
Matai,
Kaip esti.
Baltą varną
Visur
Gali surasti...

Operatyvumas
Kad ir stengtumeis
Tu kažin kiek
Konkurencijoj beribėje,-
Bet bobų radijas vis tiek
Aplenks valstybinį...

Gundymai
Grūda žurnalas
Satyrą į galą
Ir džiugina autorių puskapį-
Nes žmonės ima
Žurnalą skaityti
Nuo paskutinio puslapio...

Knygos
Be abejo,
Knygų leidyba
Turės mažėti,
Nes nuo tų skaitalų
Gali išprotėti...

Reklama
Apie viską pagalvota,
Kaip ištraukti
Eurą,
Rublį,
Zlotą...



Zurnalistu_irankiai_3_n_I_II.jpg


Vladimiro Beresniovo piešiniai

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)