2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas JANKUS. TAUTINIO SAVITUMO BEIEŠKANT

Savaitraštis "Nemunas"

G.Jankus nauja II_1.jpgTyliai ir kažkaip nepastebimai (ar sąmoningai nepastebėtai) Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje prašurmuliavo dar viena premjera – J. Tumo-Vaižganto komedija „Žemės ar moters“. Taip sutapo, kad tuo metu visas dėmesys buvo nukreiptas į galų gale rekonstruotą didžiąją sceną bei ją apgaubusią „Baltą drobulę“.

Tuo tarpu kuklus ir ramus spektaklis – tam tikras ženklas, tam tikra nuoroda, kad ne visi teatro žmonės persisunkę globalinio postmoderno dvasia, ne visi blūdija, vaizduodami proktologinius apaštalus, ne visiems Lietuva Tėvynė scenoje apibūdinama kaip pypė paskutinė, ne visi paniekinamai vypso, išgirdę ar pamatę kilninantį, taurinantį žodį, ypač apie mūsų tautą, jos praeitį, tradicijas. 

Tiesą sakant, drąsų iššūkį šioje vis labiau įsivyraujančioje ir įtraukiančioje teatrinio neigimo ir chamizmo, įžūlių pedirbinėtojų ir banalių plagiatorių aplinkoje šiuo savo pastatymu metė visa kūrybinė grupė, visų pirma režisūros ėmęsis aktorius Tomas Erbrėderis. Pasirinkęs beveik nežinomą J. Tumo-Vaižganto pjesę „Žemės ar moters“ (retsykiais ją dar suvaidina provincijos teatro mėgėjai), jis rizikavo keleriopai. 

Visų pirma, tai tipinė situacijų komedija, nors parašyta gan gyvai, tačiau primenanti visą eilę panašių tos lietuviškos atgimimo „gadynės“ scenos veikalėlių, skirtų mėgėjų scenai ir tik savo kelią pradedančiam lietuviškam teatrui – klojimų ir sceninių vakarų repertuarui. Antra, pati tematika nūnai galėjo pasirodyti neįdomi, neaktuali, pasenusi, žodžiu, visais atžvilgiais archaiška. Iš tiesų, tai bent problema – sumitęs senbernis nusprendžia tuoktis. Bet būtent tada ir iškyla pasirinkimo tema. It koks Buridano asilas, negalintis pasirinkti tarp dviejų šieno kaugių, komedijos personažas Gaidys neryžtingai trypčioja, nežinodamas, ką rinktis – moterį ar žemę? Žinoma, viskas baigiasi sėkmingai, ne taip, kaip galų gale nudvėsusiam minėtam asilui, mūsų senbernis, kad ir šiek tiek pakvailintas, už nosies pavedžiotas, lieka ir su moterimi, ir su žeme...

Taigi, tokia trumpa komedijos esmė, ir atrodo, kad tos senstelėjusios sceninės piršlybos turėtų pavirsti eiliniu subuitintu vaizdeliu, tačiau scenoje pamatėme netikėtą virsmą, netikėtą dvasios pagavą, ir būtent tautinės dvasios, nes režisierius sugebėjo ne tik išvengti mano minėtų pavojų bei seklumų. T. Erbrėderis senoje pjesėje įžvelgė tautinį unikumą, nepakartojamą mūsų folkloro ir papročių žavesį, tarpusavio santykių tikrumą, charakterių įvairovę. O tos įžvalgos, be abejo, visų aktorių pastangomis, tapo įdomiu, pagaviu, nūdieniškai skambančiu, tačiau ypatinga pagarba ir supratimu apgaubtu spektakliu.

Pagarba ir supratimu mūsų tautos kūrybinėms galioms, sutartinėms, vestuvių papročiams, visam dvasiniam palikimui, kuris nūnai teatruose yra sąmoningai žeminamas, niekinamas, geriausiu atveju nutylimas. Tautinis teatras, tautinė dramaturgija, tautinė dvasia – šios sąvokos seniai išguitos iš kai kurių mūsų švytinčių scenos meistrų kosmopolitinių bokštų. Todėl T. Erbrėderio ir jo grupės paraiška tokiame kontekste yra labai svari ir pagirtina.

Aktoriaus (jis, beje ir pats vaidina Gražį) režisūra pakankamai subalansuota, leidžianti pasireikšti aktoriams, mizanscenos tikslios ir neištęstos, itin tinkamos ir siužetą paįvairinančios bei pagilinančios liaudies dainos, tampančios neįkyriais saikingais (ir prasmingais) intarpais veiksmo eigoje (koncertmeisterė – Jolanta Balnytė). Verta pagyros ir dailininkė (bent man daugiau žinoma, kaip aktorė) Audronė Paškonytė, pateikusi pasiteisinusį sąlygišką scenografinį sprendimą. Drąsiai atsisakiusi buitinės pjesė atributų, tradicinių rykų ir rakandų, arbatinės „samovarų“, stalų, kėdžių, „uslanų“, sieninių laikrodžių su gegulėmis ir be, A. Paškonytė suteikė aktoriams galimybę improvizuoti minimaliomis priemonėmis papildytoje nedidelėje erdvėje. 

Joje aktoriai ir improvizuoja, ir kas svarbiausia, nepervaidindami, neužsižaisdami, nešaržuodami. Net jaunieji, kuriems retsykiais būdinga pasiausti, laužant tam tikrus štampus ar neslepiant ironijos, pašiepti vyresniųjų naudojamas klišes, šį kartą pakankamai santūrūs, tačiau išradingi ir įtaigūs. Džiugu buvo jų būryje pamatyti scenos meistrę Aušrą Keliuotytę (Petrutė), kuri savo personažui surado sodrių, įsimintinų bruožų, atskleidė jos sąmojų, vidinę tvirtybę, proto pagavumą. Visa spektaklio moteriška draugija – Karusė (Giedrė Ramanauskaitė), Gražienė (Daiva Rudokaitė) ir minėta Petrutė pasižymėjo itin tiksliom charakteristikom, vidine derme, papildė vienas kitą spėriai besikeičiančiose situacijose. 

Neatsiliko ir vyrai – visų pirma pats herojus – Gaidys (Gintautas Bejeris), tasai pernokęs senbernis, niekaip nepasirenkantis, dvejojantis ir svyruojantis, aktorius ne vienpusiškai traktavo savo personažą, tuo tik laimėjo. Itin gyvas, įsimenantis ir plastiškas piršlio Rudžio vaidmenyje yra Saulius Čiučelis, kaip visada, tiesiog energijos ir improvizacijos pliūpsnis scenoje. T. Erbrėderio Gražys pasirodo gan trumpai, tačiau suteikia visai scenai netikėtos atomazgos.

Spektaklis „Žemės ar moters“ – viena iš tų retų tautinio sceninio meno apraiškų, gyvai primenanti A. Sutkaus Tautos teatro siekius bei idėjas, o mūsų laikais susišaukianti su P. Bielskio atgaivinta lietuviškojo teatro samprata. Šis entuziastų būrelis, susibūręs tautinio meno gaivinti, vertas ypatingos pagarbos ir palaikymo. 

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)