2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Juozas Kundrotas. Su erudicijos ženklu


antrojiranka_II.jpgŽurnalistas, prozininkas, publicistas, fotomenininkas, išleidęs keliolika publicistikos ir eseistikos knygų, tris romanus, visą gyvenimą jį lydi aistra meninei fotografijai, yra sukūręs keletą įspūdingų ciklų, parengęs ne vieną fotoalbumą su plačiai žinomais fotomenininkais – R. Dichavičiumi, A. Macijausku, kitais. Šiemet (2012 m.) rudeniop pasirodė jo nauja knyga „Antroji ranka“ (Likimų trilogija). Tai tik vienas štrichas, bylojantis apie Povilo Sigito Krivicko kūrybą, profesinį pašaukimą.

Šio rašinio autorius neturi užmojų ar ketinimų nupiešti išsamų, apibendrintą P.S. Krivicko gyvenimo ir daugiašakės veiklos paveikslą. Tai tik kuklus mėginimas išsakyti savo įspūdį apie minėtą trilogiją, kuri, įdėmiai perskaityta ir ne kartą pasklaidyta, guli ant rašomojo stalo.

Būsiu atviras: viršelis nepatrauklus, net atstumiantis. Antroji jo pusė tiktų kokiam nors ekonomikos vadovėliui ar monografijai apie Klaipėdos uosto laimėjimus, plėtrą. Nepasakyčiau, kad ir dramos veikalų – „Gimusi valdyti vyrus“ ir „Hinc itur ad astra“ – personažų vidinis gyvenimas būtų gyvastingas – dvasinis pulsas vos vos užčiuopiamas, nors autoriaus nusitaikyta į ryškias figūras, lėmusias arba įtakojusias mūsų tautos likimą, švietimo, mokslo ir pažangos raidą istorijos vingiuose, jo lūžiuose. Betgi ir P.S. Krivickas nekelia savęs į dramaturgo ar beletristo aukštumas. „Esu daugiau fakto kareivis, o ne išmonės sumanytojas, - prisipažįsta pristatydamas knygą. – Tokios nuostatos laikausi ir rašydamas radijo pjeses apie vieną ryškiausių renesanso asmenybių, Lietuvos ir Lenkijos karalienę Boną Sforzą („Gimusi valdyti vyrus“), apie įžymųjį mokslininką, astronomą, Vilniaus universiteto rektorių Martyną Počobutą („Hinc itur ad astra“).

Ir vis dėlto P.S. Krivicko intelektas ir erudicija akivaizdūs, neginčytini. Istorinė tiesa, faktai, išoriniai įvykiai spalvingai užgriebti, tiesiog trykšte trykšta nuo rašiklio smaigalio. („Rašiklio smaigalys“ – tai tik metafora. Jaučiu, autorius įvaldęs elektroninę techniką.) Du LDK istorijos tarpsniai (epochos) paties rašytojo suvokti, perprasti, žaismingai interpretuoti. Netrūksta ir simpatizavimo. Yra dėl ko. Ypač Martynui Počobutui, kuris „XVIII a. paskutiniame ketvirtyje Vilniaus universitetą pavertęs išskirtiniu mokslo židiniu, buvo viena iškiliausių Abiejų Tautų Respublikos asmenybių“ (p. 142).

Visai kitos struktūrinės atramos pasimato dokumentinėje apysakoje „Antroji ranka“, kurią P.S. Krivickas paantraštėje įvardija dar iš „O gal absurdas?“, o įžangos žodyje vadina ir fantasmagorine. Tai mūsų sąmonę turėtų kabinti, nes pasakojimas (apie žurnalistą) prasideda nuo pamatinių egzistencijos klausimų (sau ir mums): „Kiek tau teko ir tenka išgyventi iliuzijų? Meilės iliuzijas? Verslo iliuzijas? Politikos iliuzijas? Meno iliuzijas? Vilčių iliuzijas? Pats gyvenimas – iliuzija? Šopenhaueris taip sakė? Toks gyvenimas, koks kliuvo tau – net ne iliuzija, o greičiau mozaika iš nesusijusių gabalų, be vientiso siužeto“ (p. 143).

Tas tiesa, ryškesnio siužeto autorius nesivaiko. Ir kur čia jam rastis, kai novatorius (žurnalistas) šen ir ten mėtomas gyvenimo bangų, kai reikia vis sukti galvą, kaip išsilaikyti jų keterose, kad nenublokštų į tamsias gelmes. Užtat žodžio dinamiškumas, netikėtos asociacijos, lydimos metaforų, sukuria smagią nuotaiką. Tačiau kaip rodo pacituotų klausimų tirada P.S. Krivickas nežada nei linksminti, nei banalaus tauškėjimo, vis pasirengęs kopti į statikalnę, išnarstyti prieštaringų kolizijų kamuolį, kurio branduolys – dvasinės ir moralinės vertybės. Įkvėptas kūrybinio įkarščio ir profesinio aktyvumo, autorius pavedžioja mus ir po skirtingus pasaulio kraštus. O keliauninko duonos sočiai yra ragavęs ir pats. 

Jis plėšinių juodadarbis ir jau korespondentas prie Jungtinių Tautų organizacijos Niujorke. Čia irgi niekas nelaukia išskėstomis rankomis – įsikurk pats, jei dar nešioji ant pečių šiokią tokią galvą. Amerika ne visiems atveria savo „amerikas“, jeigu net ir savo buvusiam prezidentui R. Niksonui po Votergeito durys daug kur užtrenktos... Tad ir žurnalistui iš Lietuvos (dar ir tuometinės Tarybų Sąjungos!) „su šeima tenka prisiglausti neprašmatniame viešbutyje skambiu vardu Esplanada, kur tarakonai tampa nuolatine interjero dalimi“ (p. 157). Nereikia pamiršti, kad tai buvę šaltojo karo laikai, apie kuriuos autorius lakoniškai ir vaizdžiai brūkšteli: „kai vienas kitą uostinėjo ir čiupinėjo du priešiški milžinai – SSSR ir JAV“ (p. 157). 
Lėktuvas kils ir į Aliaską. Vėl nauji įspūdžiai, susitikimai, pažintys. Ir čia įgis naujų bičiulių, kurių ilgėsis, kartodamas Antuano de Sent Egziuperi žodžius: „Nėra didesnės vertybės, kaip žmogaus ryšys su žmogumi“ (p. 188).

Pasaulis yra įdomus, kol lemta jį matyti, jausti. Kaip ir gyvenimą, kuris, anot autoriaus, yra akimirka ir begalybė. Begalybė atsiveria tik atvirai sielai, nebijančiai iššūkių. Apysakos herojus jų nesikrato, neria nors ir stačia galva. Pagavūs kelionės į Izraelį pasažai. Čia žurnalisto akis akyla, protas imlus. Iš tautos egzistencinio kūno išgriebti vertybiniai dalykai, prasmės, savitumo elementai. „Esate Šventoje Žemėje“, - jau autobuse pabrėžia gidas per autobuso garsiakalbius. Tai teikia nepaprasto ypatingumo. Tas ypatingumas sustiprėja „ant kalvos, kuri per šimtmečius vadinama Alyvų kalnu“ (p. 237). Čia kils vienas esminių klausimų: „Kodėl kažkas nepaprasta turėjo kilti kaip tik iš šios žemės gelmių, kad čia, žvilgsniu aprėpiamame plote, užgimtų trys didžiosios religijos – judėjų, krikščionių, musulmonų?“ (p. 237).

 Atsakymo ieškos didžiojoje šventovėje, lėtai žengdamas „Poncijaus Piloto nuteisto myriop Jėzaus iš Nazareto kryžiaus kančios keliu Via Dolorosa“, prie Raudų sienos, Izraelio istorijos muziejuje, etc. Ir vėl užgrius galybė klausimų – kodėl? Kodėl? Kodėl?.. Šie nenumaldomi „kodėl?“ gildys širdį Jeruzalės memoriale Yad Vašem, skirtame Antrojo pasaulinio karo aukoms, kurio „marmuro grindyse tarp daugybės kitų hitlerinio genocido žudynių Europoje vietų pamatys įrėžta KOWNO ir PONARY“ (Kaunas ir Paneriai – p. 242). Ir vėl kontraversiškų apmąstymų latakėliai su giliu atsidūsėjimu: „Kruvina pasaka be galo...“ (p. 242).

Ir ko tik tam žmogui nenutinka? Pluši, leki galvą pametęs, su bičiuliais, nutrūkęs nuo darbų, ir į restoranėlį užsuki, stengiesi ištrūkti iš globalizmo suniveliuoto pasaulio griaužtų... Tik staiga – pasalūnė liga jau pražiojusi savo nasrus, kad ir Prostamol uno negelbsti. Tik chirurgo skalpelis! Neišbandyta patirtis. Bet personažas neverkšlena, autorius dosniai jį apdovanoja ironija. Emocinis laukas įtaigiai išplytėja, atsiveria naujos egzistencijos prasmių paieškos, kurių centru tampa Senojo Testamento herojaus Ekleziasto mintis: „Tai, kas jau buvo, vyksta dabar, tai, kas dar turi būti, jau seniai buvę“ (p. 274).

„Antroji ranka“ – rodo autoriaus talento (erudito) jėgą, jo gebėjimą virtuoziškai kalbėti. Dalyko išmanymas, lanksti leksika, netikėti minčių viražai su esistikos elementais, neperdozuota ironija (ir autoironija) – tai vis apysakos pliusai, kurie išskiria iš šio žanro srauto. 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)