2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas JANKUS. TUŠTYBĖS MUGĖS ŠURMULYS

"Nemunas", Kauno kultūros ir meno savaitraštis

G.Jankus_nauja_II.jpgGerokai nuvylė sezono pradžia Kauno muzikinio teatro scenoje, apgailestaujant tenka pripažinti, kad premjera – Johann Strauss „Čigonų baronas“ tapo pretenzinga įvairių stilių ir epochų samplaika, eklektine pseudonūdienos ir praeities mišraine. Kūrybinė grupė akivaizdžiai nesusikalbėjo, siūlė skirtingus sprendimus ir juos įgyvendino, taip prarasdama ir išbarstydama visumą ir svarbiausią idėją. Gulbe, vėžiu ir lydeka tapę spektaklio kūrėjai savomis kryptimis stumdė ir taip margus bei triukšmingus operetės personažus, tad scenoje vyravo tikra tuštybės ir miesčioniško skonio mugė.

O juk akivaizdu – užsimota buvo plačiai, siekiant pakartoti ar bent prilygti praėjusio sezono puošmenai – G. Donizetti „Liucija di Lamermur“ pastatymui. Juk ir kūrybinė grupė beveik ta pati – režisierius Gediminas Šeduikis, scenografas – Andu Dumitrescu, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius. Tačiau į tą pačią upę dukart neįbrisi. Pakartoti „Liucijos“ sėkmės nė iš tolo nepavyko. Ir ne tik dėl žanro ir siužeto skirtybių. Tragiškos meilės istoriją ženklino itin ryški režisūra, gebėjimas visus spektaklio komponentus pajungti vienam tikslui. Ir scenografija, ir kostiumai, ir šviesos, ir svarbiausios siužetinės linijos alsavo ypatinga vienove, išbaigtumu ir tikslingumu. Ypatingai svarbus buvo dirigento Juliaus Geniušo preciziškas darbas. Gal vis tik paveikė svarus meno vadovės D. Ibelhauptaitės įnašas?

Šįkart G. Šeduikis savo režisūra bandė sutaikyti skirtingas traktuotes, bandė bravūriškai Rakoczy maršo ritmu pražygiuoti pro Triumfo arką, tačiau pasiklydo tarp minėtos pasakėčios veikėjų ir galų gale suklupo, besivaikydamas pigių efektų ir banalybių.

Suprantu, kad statytojai susidūrė su tam tikrais sunkumais – operetės siužetas toks primargintas, sudėliotas iš įvairių sluoksnių, jame visko daug – ir čigonų, ir vengrų, ir husarų, meilės trikampių, patriotizmo pliūpsnių, monarchijos liaupsinimo, neįtikėtinų nuotykių, laimingų finalų, žodžiu, visokiausio to meto Vengrijos-Austrijos imperijos marazmo ir akivaizdaus muilo operečių blizgesio. Išlaviruoti tarp tokios gausybės dirbtinio patoso, sudėlioti logiškus ir įsimintinus akcentus nelengva.
 Vien gerai pažįstamų arijų ir melodijų skambumas ir populiarumas nūdienos žiūrovui įspūdžio nepadarys. Dirigentas Virgilijus Visockis, entuziazmu švytėjęs prieš premjerą, entuziastingai ir dirigavo, nekreipdamas dėmesio į scenoje vyraujančią eklektiką bei režisūros smegduobes. Be abejo, solistai ir choras pasirodė gan neblogai vokaline prasme, tačiau kai kurios gerai žinomos arijos nuskambėjo nykokai, solistus vietomis užgoždavo orkestras. Tačiau ne tai svarbiausia – šie dalykai nesunkiai pataisomi, ypač turint omeny mūsų ar kviestinių solistų pajėgumus ir meistrystę. Visas pastangas niekais paverčia tasai nelemtas kūrėjų nesusišnekėjimas. Pradėkime nuo scenografijos. Andu Dumitrescu drąsiai bando sušiuolaikinti čigonų ir vęngrų muilines praeities dramas. Nūdienos atributai – scenos akcentai. Dailininkas gal ir gimtojoj Rumunijoje pastebėjo pakitusias čigonų gyvenimo sąlygas – jie, sako, nūnai glaudžiasi ne kukliose palapinėse, o nameliuose ant ratų, judriuose kemperiuose. Tad ir spektaklyje visas veiksmas vyksta aplink atbogintus ratuotus namelius, kažkokioje transeuropinėje magistralėje, pažymėtoje reklaminio skydo kolona. Nūdienos detalių gausu – tai ir lėkštinės antenos, ir mirgantis TV ekranas, ir aibės kitų smulkmenėlių. 

Jei tokios linijos laikytųsi visa kūrybinė grupė, gal ir rezultatas būtų kitoks. Deja, būtent čia ir prasideda G. Šeduikio vargai. Scenografo siūlomą sušiuolaikinimą jis be jokios logikos keičia archyvine pseudoistorine linija, po to vėl be jokios sąžinės graužaties grįžta prie nūdienos, po to džiugiai plaiksto sudūlėjusios monarchijos vėliavas ir taip blaškosi ir verčia blaškytis personažus.

Dramatinė kolizija, konfliktas, socialinė atskirtis tarp čigonų ir vietinių vengrų, nužymėta operetėje ir jos muzikinėje kalboje (ypatingai Kalmano Župano, turtingo kiaulių ūkio savininko vaidmenyje), spektaklyje visiškai išblėsta. Režisūra įgrūda visą turtuolio Župano šeimą į tipinį čigonišką namelį ant ratų, taip sulygindama skirtingus, konfliktuojančius socialinius sluoksnius. Garsioji Župano arija, kaip ir visas vaidmuo skambesio ir jėgos įgauna tik Tomo Ladigos (teko su šiuo sąstatu matyti) neeilinio talento dėka, tuo tarpu režisūra stumia šį personažą klounados link. Juk ko vertas pigus triukas su mėtoma kiaulaitės iškamša ir aplinkinių reakcija. O juk buvo galima drąsiai suaktualinti šią temą, pravedus akivaizdžią analogiją su įžūliai besiskverbiančiais danų kiaulių ūkiais mūsų pagairėje. Tačiau tokia invazija, atskirtys ir konfliktai mūsų režisūrą mažiausiai domino. 

Nepakeičiamų ratuotų namelių ir reklamos su kompozitoriaus J. Strausso atvaizdu fone vyksta neskoningos meilės scenos tarp Barinkajaus (Mindaugas Zimkus) ir čigonaitės Safi (Gitana Pečkytė), solistai priversti demonstruoti vos ne kamasutros pozas, panašiai ant namelio stogo mėšlungiškai tamposi ir kiti įsimylėjėliai – Otokaras (Egidijus Bavikinas) ir Arsena (Justina Tomkutė). Nebeišlaikomas nei saikas, nei muzikinė charakteristika, beveik visose scenose režisūra apimta kažkokio nepaaiškinamo vidinio niežulio – padaryti, tik nežinia kam ir kodėl. 

Šit antroje dalyje net pašalinti vieno ratuoto vagonėlio nesugebėta – jis tik pakeliamas ir kybo be naudos, suteikdamas vietos šokantiems, dirbantiems, geriantiems čigonams ir husarams. Banali ir juokinga čigonų imituojamo darbo scena – kuomet išpūtus akis mostaguojama guminiais milžiniškais kūjais... Gal tai sąmoninga parodija? Tačiau netrukus sceną užtvindo labai puošnūs ir rimti uniformuoti šaunūs husarai, pasiryžę mirti už tėvynę ar imperiją, ir savaime aišku, kad parodija čia net nekvepia.

Juozas Statkevičius tradiciškai dirbdamas, tradiciškai ir pateikė išstudijuotą ir profesionaliai nukopijuotą istorinį vengrų liaudies buitinį kostiumą. Juos dar pamarginęs ir gausiai nusagstęs įvairiausiais blizgiais, aprėdė vengrus. Husarus išpuošė pagal Austrijos-Vengrijos monarchijos leibgvardijos uniformų pavyzdžius, itin paryškinančius husarų įvairius privalumus ir pajėgumus. Šiame margumyne kukliai atrodė čigonai ir jų baronas, tapę vos ne tamsos ir nakties simboliais ar net satana garbintojais (verta atkreipti dėmesį į skeptrą, įteiktą Barinkajui).

Taigi, vos ne tarp muziejinių kostiuminių reliktų, šiuolaikinės atributikos ir dirbtinių banalių aistrų ir dramų vyko visas šis režisūrinis benefisas, vyko tuštybės mugė, kurios šį kartą nesugebėjo pridengti garsūs kūrėjų vardai. Manau, kad sezono pradžią Muzikiniame teatre ženklina kolapsas, sotaus pasitikėjimo savimi ženklai. Režisūrinė eklektika, atsainumas, painiava vertybėse ir meniniuose kriterijuose, kūrybinės atsakomybės stoka suponuoja būtent tokius rezultatus. 

Nuotraukoje: Recenzijos autorius, rašytojas ir žurnalistas Gediminas Jankus

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)