33. Apie statines
Kai makiaus treciam ar ketvirtam skyriuj, skaitymo knygoj skaitėm apie dvi bačkas, nu statines. Viena greitai važiavo dunksėdama i žlegėdama. Ratai trinksėdami šokinėjo per akmenis i kelio nelygumus, statinė ratuos ritinėjos i baladojos. Kita važiavo lėtai i tykiai. Ratai nešokinėjo, statinė nesvartė. Pirma statinė buvo dyka, untara pilna.
Prieš rinkimus visos partijos su savo statinėm pradeda lakstyt po Lietuvą. Unksciau buvo viena komunistų partija, tai viena i važinėjo su savo statine. Ale statinė buvo ypatinga. Viršuj turėjo du liukus, e apačioj vieną kraną. Pro vieną liuką inpildavo stoličnos, pro kitą giros. Susimaišiusio gėralo, vadinamo partijos i liaudies bloku, prileisdavo pro kraną. Ne tik nemokamai prileisdavo, ale da versdavo nori nenori gert.
Dabar kiek partijų, tiek statinių. Nėra labai pilnų, ale nėra i dykų. Vienos labiau trinksi i žlega, kitos mažiau. Kap katara partija pajėgia ko i kiek statinėn pripilt. Visos girias, kad jų gėrimas sveikiausias ne tik žmogui, ale i visai valstybei. I ko tik tose statinėse nėra: degtinė, brendis, spiritas, romas, likeris, šampanas, trauktinės, antpilai, vynai, samagonas, alus, limonadas, gira, gazuotas unduo… Nepulk kap akis išdegįs prie vienos kataros. Apžūrėk visas, patėmyk, kataras gaspadorius valyvesnis. Paprašyk duot gurkšnį paragaut. Pauostyk gėralą, supilk burnon, pajausk skonį. Neskubėdamas prismerkįs paskalauk juo burną, stenkis nustatyt, kiek anas padirbtas. Patikrinęs nenuryk, e išspjauk in statinės rato. Kad mažiau girgždėtų.
Visas apėjįs i patikrinįs, pritapk prie tos, katara atrodė mažiausiai sufušeravota. Ale pritapįs negalėsi būt tikras, kad šitai tau i valstybei išeis į sveikatą. Cia sunkiau laimėt nei loterijoj. Gali gaut špygą su lakuotu partijos nagu.
34. Apie pažadus
Vilniaus krašte prie lenkų, bra, lietuviai gražiai sugyveno su žydais, su rusais stačiatikiais. Lenkų nekentė lygiai tep, kaip anys lietuvių. Nekentė i čigonų, katarė garsėjo arklių i visa ko, kas tik pakliūdavo po ranka, vagystėm. Tade kai čigonų taboras apsistodavo pievoje arti kaimo, visi aždarydavo duris, niekas jų neinsleisdavo vidun. Slaptom sekdavo, kad anys ko nenukniauktų ačlaime. Drųsiai galima guldyt galvą, kad niekas pas čigones nesbūrė, aba visi buvo katalikai i šito grieko nedarė.
Kartą žiemą nei iš šio, nei iš to pirkion ažėjo dvi čigonkos. Aišku, pasisiūlė išburt ateitį. Ale norinčių tą ateitį sužinot neatsirado. E čigonkos niekap neatstoja , i gana. Tuo metu pas mus dirbo siuvėja, tai ana paėmė nuo stalo siūlų špulelę i juokdamasi sako: “Va, jei pabursit ažu šituos siūlus, tai burkit”. E tų siūlų buvo likę labai nedaug, tai čigonka da išsiderėjo priedo adatą.
Būrė kortom, ale ne dėliodama in stalo, e vartydama jas rankose. Dabaju in tas kortas, e anas tep sutrintos, kad nesiregi, kataros juodos, kataros raudonos. Nieko jose negali išvyst net čigonkos akis. E kam jai išvyst, kai ana visa ką turi galvoj. Gerai prisimenu jos išpranašavimą: sako, tau kavalirius žadėjo instatyt auksinius duntis, ale neinstatys net medinų. Buvo labai juokinga. Čigonkom išėjus, visi kvatojomės iš to būrimo, aba siuvėja neturėjo kavalieriaus, e visi jos duntys buvo sveiki.
Vis dėlto amžiną atilsį čigonkos pranašystė pildos dabar laisvoj Lietuvoj, nar šite išpranašavo ne kortos, e čigonkos galva. Tik juokas suvis neima. Visos partijos i visi kandidatai žada instatyt valstybei auksinius duntis, kad visi piliečiai maitintųs skaniai i sočiai. Ale gyvenime valdžia tik daužo i skaldo valstybės duntis i visai nesruošia statyt ne tik auksinių , ale i medinių. Būtų geriausia, kad ana tų duntų nedaužytų, tai i statyt naujų nereiktų.
Balsuokim až tokią valdžią, katara mažiausiai daužo i skaldo valstybės duntis!
35. Apie gaidžius
Gaidį žino i pažįsta, bra, kiekvienas iš jo riestos uodegos i raudonos skiauterės. I da iš kakariekavimo. Tik ne visiem sueina galvon, kad gaidys kadaise buvo labai svarbus paukštis, nu, moksliškai sakunt, suvaidino labai svarbų vaidmenį žmonijos istorijoj.
Senais senais laikais, kai visokios piktosios dvasios, velniai i raganos po žemę vaikščiojo i visokiais bjauriais būdais žmones gazdindavo i mūčėdavo, nu, kankindavo, nuo viso šito žmones galėjo išgelbėti tik geradaris gaidys. Kai tik jis ažgiedodavo, visos dvasios su velniais skradžiai žemę prasmegdavo.
Kitas gi svarbus dalykas, kad senyboj gaidys atstojo laikrodį.Tikrų dabartinių laikrodžių nebuvo, tai dieną žmonės gaudydavos pagal saulę, e naktį laiką sužinodavo iš gaidžių giedojimo. Net Šventajame rašte parašyta, jog pats Kristus Petrui pasakęs, kad kol gaidys užgiedosiąs, anas tris kartus Kristaus išsiginsiąs.
Tik va, bra, šiais laikais, kai visokie velniai nustojo žeme vaikščiot, kai žmonės turi visokiausių laikrodžių, kai laiką pranešinėja radijas i televizija, gaidžio reikšmė visai nusmuko. Dabar anys tik kakariekuoja i niurko vištas, kad pratęstų savo giminę.
Nežinau, keista ar nekeista, ale, bra, tą patį galima pasakyt i apie valdžios gaidžius. Prie bolševikų valdžios gaidžiai saugojo kiekvieną žmogų, kad prie jo nepristotų kokia dvasia. Žmonės ne tik galėjo, ale i privalėjo bendrauti tik su viena — komunizmo dvasia. E jeigu gaidys matydavo, kad kataro žmogaus negali apsaugot nuo kitų dvasių , tokį grūsdavo turman, nu, kalėjiman, e jei ne, tai išgabendavo Sibiran. Kuo toliau nuo tų dvasių.
Reikia pripažint, kad bolševikai laiką matuodavo laikrodžiais, ale ūkio, nu, ekonomikos, reikalus vertint buvo palikta valdžios gaidžiam. Būdavo, imi i vieną rytą išgirsti: “Kakariekū! Jau pastatytas socializmas!” Po metų kitų vėl kakariekū, jau išvystytas socializmas. Da po kiek laiko kakariekū, jau subrendęs socializmas. Vis kakariekū ir kakariekū. Tade i nepriklausomoj Lietuvoj, bra, neturėjom nustebt, kai bolševikiniai gaidžiai giedoriai užkakariekavo: “Jau stabilizacija! Jau stabilizacija!”
Dabar, ti anas va, mum turi būt aišku, kad balsuot reikia ažu tuos paukščius, katarie deda kiaušinius, e ne už plyšaujančius gaidžius. Bet vis dėlto reikėtų išrinkt Seiman i vieną kitą gaidį. Gražu gi, kai tokis gaidys atplasnoja tribūnon i ažgieda kakariekū, tą patį i šimtą kartų girdėtą. Tas kakariekavimas visiem nuotaiką pataiso, kai ką prajuokina iki ašarų. E šiais sunkiais laikais tai jau gerai. Tai jau pažanga.
Kai girdim, bra, sakunt, kad politikai veržias prie valdžios lovio, mum akyse pasrodo, kap kiaulės stumdos, žvygauja i čeksi prie savo lovio. Šite i paveiksliukuos piešia Nelabai teisingai pasrodo. Ne visi politikai yra kiaulės i ne visi puola prie kiaulių lovio. Yra i kitokių lovių.
Kai gaspadoriavau, didžiausias buvo arklių lovys. Pagrindinis arklių pašaras buvo šiečka. Pagerinta. Jon daugiau dobilų inpjaudavo, kartais ruginiais miltais paberdavo. Dažnai lovin avižų inpildavo. I šieno, dobilų inkišdavo. Tai lovys buvo sotus, aba po žiemos arklys turėjo būt drūtas — pavasarį jo laukė dideli darbai.
Karvių lovys minkesnis, šiečkoj mažiau dobilo. Ją retai berdavo miltais. I avižų, i dobilų neduodavo, tik per švintes šienu pamalonindavo. Tai kiek jos pieno duodavo, tiek i gerai būdavo.
Avelių lovys net ne lovys, tik ėdžios, aba avales šerdavo tik šienu, nar i geresniu, smulkesniu. Ne kas tos ėdžios, kai pašaras tas pats i tas pats.
Kiaulės buvo dvejopos: penimosios i žiemakintės. Penimųjų lovys buvo labai sotus, kad anos tuktų i lašinius ūgintų. Žiemakintes laikė veislei, pjaut nesiruošė, tai jas prastai šėrė, anos turėjo žiemą iškintėt.
E vištos turėjo ne lovį, tik lovelį. Tiek jam to lesalo! Ale gaspadinė laikas nuo laiko inpildavo loveln i grūdų.
Kiekvienas galvijas savo lovį kap galėdamas gynė. Arklys spardė užpakalinėm kanopom, karvė badė ragais, avinas i tas taikydavos nudaušt ragais šėriką. Kiaulės nieko negalėjo padaryt, jas pačias gaspadinė apkuldavo lazda, kas atstotų nuo lovio i leistų supilt ėdalą. Prie vištų lovelio gaspadoriavo gaidys.
Tai va kap yra su tuo loviu. Lovys loviui nelygu. Visi braunas prie didesnio, prie sotesnio. Stengias kitus nustumt i suspardyt be niekakias mielaširdystės.
Baigsis Seimo rinkimai. Prasdės grumtynės dėl lovių. Prisminkim, kas dėjos po savivaldybių rinkimų! Ale visiem vietos prie didelių lovių neužteks. Kai kam reiks tenkintis vištų loveliu. Ale nebus prasta i jiem. Gaspadinė gi, ti va, ažėjus geram ūpui, inpildavo jan grūdų.
E jeigu tavo išrinktas kandidatas pateks Seiman i neprasmuš net iki lovelio, nenukabink nosies. Šeriant i ėdant prie lovių susdaro visokių pabirų. Nuo jų toža pučias pilvas i pagurklis.
36. Apie papūgas
Lietuvos miškuos, laukuos, ežeruos pilna visokių paukščių. Didesnių i mažesnių. Gražesnių i pilkesnių. Vieni lieka žiemuit, kiti išskrenda šiltesniuosan kraštuosan. E papūgų nėra. Neteko girdėt, kad pavasarį su grįžtunciais paukščiais būtų atskridusi kokia papūga. Yra tik atvežtų i namuos laikomų.
E papūga, bra, neprasta paukštė. Ana ne tik graži, ale gali i kalbėt. Tik reikia pamokyt, tai i kartoja, ką išgirsta. Tegu kartoja. Gražu klausyt.
Blogai, kai papūgom pavirsta žmonės, pirmiausia politikai i valdininkai. Prie bolševikų tokių papūgų buvo devynios galybės. Anos pačios nieko nesugalvodavo, tik i kalboj, i raštuos vis kartodavo: Marksas pasakė — Engelsas pasakė; Leninas pasakė — Stalinas pasakė”; Chruščiovas pasakė — Gorbačiovas pasakė; Jelcinas…Ne, nesako, ką Jelcinas pasakė. Dabar kartoja, ką Putinas pasakė.
Tokių papūgų netrūksta Lietuvoj i dabar. Tik i girdi: Pasaulio bankas pasakė — Valiutos fondas pasakė; Europos sąjunga pasakė — Natas pasakė; tokie i tokie patarėjai, nu, ekspertai, šite pasakė, e tokie ir tokie šite pasakė. Vis pasakė i pasakė. Galima išklausyt, kas ką pasakė, ale gyvint reikia savo galva. Tai ir rinkim Seiman tuos, katarie gyvena savo galva.
37. Apie priesaiką
Tikriausiai nėra žmogaus, kataram nebūtų tekę prisiekt. Visi jaunavedžiai prisiekia būt ištikimi iki grabo lentos. Prisiekia kareiviai, teisėjai, prezidentai. Tūlas prisiekinėja kasdieniškiausioj kasdienybėj. Net girtuokliai kartais prisiekia negert. Pats Dievas yra prisiekęs “tvanu vandens daugiau pasaulio neskandint”.
Prisiekiama dangum i žeme, Dievu i visais šventaisiais, tėvu i motina, savo garbe i daug kuo kitu. Kai kas net pažada kiaurai žemę prasmegt, jei priesaiką sulaužytų. Matyt, nesulaužė, aba neteko girdėt, kad kas būtų prasmegęs.
Bet prisiekti galima i nedorai, i kvailai, i kreivai.
Išrinkti Seimo deputatai toža prisiekia. Prisiekia Konstitucija. Ketvirtą kartą išrinktas–ketvirtą kartą prisiekia. Tikriausiai apsidraudimui — gal ankstesnės priesaikos buvo kreivos i nedoros. E gal priesaika galioja tik vienai kadencijai? Bala jos nematė! Gal jos išvis reiktų atsisakyt? Gal išrinkti deputatai turėtų ne padėt ranką ant Konstitucijos, e pridėt prie širdies ir pasistengt pribudinti sąžinę, užliūliotą garbės troškimo, pinigų ir turto.
Beveik visi prisiekiantieji pabaigoj sumurma: “Tepadeda man Dievas”. Man regis, kad nelabai padeda, jei Seimo reitingai tokie žemi. Gal jam nepatinka tokis dykas murmtelėjimas, gal išvis nenori kištis įstatymuosan — kap pasklosit, tep i miegosit. O gal palieka savo žemėje tvarkytis Švenč. Marijai? Gal reikia aiškintis, kodėl ji taip savo valdą apleido? O ką veikia Lietuvos globėjas šv. Kazimieras ir jo pavaduotojas šv. Jurgis?
Klausimų daug, gal i nereikalingų. Gal Dievas seimūnams i padeda. Gal jei nepadėtų, tai Seimas išvis reitingo neturėtų.
(Pabaiga)
Nuotraukoje: „Rinkimų lapelių” autorius, Lieyuvos žurnalistų sąjungos ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys Adomas Subačius
Ričardo Šaknio nuotr.
