2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas Jankus. DEBILIŠKO MIESČIONIZMO (S)PJŪVIS

Savaitraštis "Nemunas"

G.Jankus_II__n__2_2.JPGAbsurdo teatro samprata nūnai tapusi itin madinga ir vartojama įvairiausiais kontekstais, tik itin retai tikrąja prasme. Bet kokią kvailą, beprasmišką situaciją, nepaaiškinamą atvejį krikštijame „absurdo teatru“, net nesusimąstydami, kad tasai „absurdas“ tampa realybe, nuolatine tikrove, o tos tikrovės pagrindiniai personažai – mes patys, beprasmybės, visuotinės kvailybės aukos, įsitraukę ar įtraukti į masinių psichozių verpetą. Visuotinis kvailinimas ir bukinimas pasiekė katastrofinį mastą, rezultatai akivaizdūs ir šiuo atveju tikrojo absurdo teatro teoretikai ir praktikai rizikuoja likti nesuprasti ar net nušvilpti. 

Tačiau Kauno kamerinis teatras, sumanęs pastatyti tikrąją, absurdistų judėjimo pradžią ženklinančią E. Jonesko absurdo komediją „Plikagalvė dainininkė“ ne tik eilinį kartą įrodė savo kūrybinį pajėgumą, bet ir pataikė tiksliai į aktualų taikinį – absurdas, vykstantis scenoje, tampa itin konkrečiu mūsų visuomenės dalies atspindžiu, taikliai atskleidžia dvasinio luošumo ir vyraujančio bukumo atmosferą. Spektaklio režisierius Stanislovas Rubinovas, vengdamas grotesko ir bet kokio šaržavimo, perteikia personažų gyvavimą – būtent gyvavimą – pakankamai rimtai ir santūriai, taip pasiekdamas paradoksalaus efekto. Juk tas lengvas humoras, retsykiais prasiveržiantis veiksmo eigoje, ta švelni ironija, palydėta šypsniu – tik realybės iliuzija, tiksliau – jos parodija. 

Palaipsniui suvokiame, kad toji parodija negailestinga, skaudi, kad režisierius sąmoningai pradžioje užliūliuoja žiūrovus, dar ieškančius ar laukiančius logiško, sveiku protu paaiškinamo, tradicinio siužeto, veiksmo ar vyksmo. Prunkščiojimai galų gale pavirsta nejaukia tyla. Juk kaip tasai N. Gogolio herojus galime sušukti – „Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės...“ 

Iš tiesų, spektaklio personažai, įkūnijantys visišką gyvavimo ar gyvensenos beprasmybę, iracionalumą, bukumą, norom nenorom galų gale priverčia pažvelgti į save ar savo pažįstamus ir pasijusti kiek nejaukiai, atradus žinomoje aplinkoje panašius veikėjus – įtikėjusius savo banaliom tiesom, reikšmingus, įsitikinusius savo verte ir išmintimi, o iš tiesų kvailus, pasipūtusius tuščiagalvius pūzrus, rimtais veidais postringaujančius apie nieką.
Tokie niektauškiai, įkūnijantys aplinkui vyraujantį absurdą, yra misteris ir misis Smitai (Vytautas Gasiliūnas ir Kristina Kazakevičiūtė). Aktoriai tiksliai ir įtikinamai perteikė dviejų miesčioniškų snobų debilišką pasaulėžiūrą, apsiribojančią sočia vakariene, laikraščio skaitymu ir nuo bet kokios realybės atitrūkusiais svaičiojimais. Misis Smit plepsi nesustodama apie viską, ir žinoma, jai atrodo, kad pakankamai išmintingai... Tuo tarpu misteriui Smitui tenka dažnesnis reikšmingų pauzių išlaikymas, papsint pypkę ir spoksant į tuščią laikraščio lapą. Tačiau ir tos pauzės tampa iškalbinga detale, konstruojant buką pasaulėlį be normų, taisyklių ar elementarių reikalavimų. Jokios realybės, mums įprastos realybės. Neapleido įspūdis, kad išties šie herojai pasiklydo ir atsidūrė mūsų gyvenime neplanuotai, tačiau jiems tatai nė motais, ir jie toliau sėkmingai tęsia savo įprastos gyvensenos liniją. 

Absurdiška nereali gyvensena dar ryškesnė kitos poros – misterio ir misis Martinų duete. Taip pat pagirtinas Gintauto Bejerio ir Violetos Steponkutės darbas. Kvailiausia situacija, dialogų kratinys, juoką ar ašaras keliantys judviejų pasiaiškinimai skamba itin rimtai, realistiškai, stanislavskiškai. Ir tampa itin taiklia ir įsimintina parodija tokiam teatriniam stiliui ir vaidybos manierai bei mokyklai. 

Egzaltacija, pozos, realistinės detalės, šmaikštus psichologinio teatro klišių parodijavimas – viena iš svarbesniųjų spektaklio linijų. Režisierius S. Rubinovas ir aktoriai ne tik pajuto ir perskaitė šį E. Jonesko kūrinyje užslėptą prasmę. Jie ją perteikė meistriškai, niuansuotai ir prikišamai atskleidė, kad tradicinis realistinis teatras yra, pasak dramaturgo, nedoras, melagingas teatras. E. Jonesko vadino tokį teatrą apgavikų teatru, nes realistinio veikalo autorius kartu su teatru stengiasi kažką įrodyti, patraukti žmones, juos įtikinti. Toks teatras visų pirma yra ideologinis. O bet kokia ideologija – melas ir apgavystė.

Tokios absurdizmo manifestacijos spektaklyje neišgirstame, tačiau ideologijos ir tikrojo, „sveiko proto“ realizmo tikrai nerandame. Aktoriai puikiai perprato žanro ir autoriaus žaidimo reikalavimus. Tačiau parodijuodami ir pasityčiodami iš subuitinto realizmo ir tradicinio melo teatro, spektaklio kūrėjai, manau, sugebėjo atskleisti daug gilesnius ir skaudesnius klodus. Visų pirma, tai bukagalviškos miesčionizmo esmės užčiuopimas, to pavojingo visuomenės užkrato – masinio debilėjimo – plitimas. Smitų ir Martinų šeimynėlių arbatėlės gėrimas tampa debilizmo ritualu. Prisiminkime klasiką – „veikėjai ramiai geria arbatą, o tuo metu dūžta jų likimai...“ 

„Plikagalvėje dainininkėje“ – priešingai. Čia nedūžta likimai, jų paprasčiausiai nėra. Čia vyrauja tik momento nauda, kasdienybė, politika. Čia vyrauja absurdiškos skaičiuotės, laikraščių temų parafrazės, permaltos, perkvailintos, čia vyrauja žemo lygio apkalbėlės ir akivaizdus herojų kvailumas. Čia viskas apversta aukštyn kojom, net laikas. Smitų namuose laikrodis muša valandas bet kaip, bet kada. Ta detalė ( atgijusio ciferblato) ir tarnaitės Meri (Simona Bladženauskaitė) įsiveržimai į vyksmą tampa vykusiais tos bukos aplinkos vardikliais. Tačiau bene ryškiausiai sudebilėjusios bendruomenės dvasią perteikė Brandmajoras (Aleksandras Rubinovas). Brandmajoras savo bukagalviu tarškėjimu, kvailiausiom pasakėčiom ir anekdotais, pamokymais ir replikomis demonstruoja kažkokį amorfišką, amebišką padarą, išsigimstančios visuomenės tipinį atstovą, nesiskiriantį su savo vandens žarna ir šalmu net prie arbatos stalelio...

Beje, gal kiek ir trikdė tie Brandmajoro eilinio ugniagesio atributai. Gal personažas būtų dar įtaigesnis, papuoštas smokingu ir žėrinčiu variniu šalmu? Šiuo atveju A. Rubinovas labiau akcentuoja personažo komizmą, tai atitinka tam tikrą absurdo teatro sampratą - veikėjai – klounai, nežinia, iš kur atklydę ir kur keliaujantys, tačiau galų gale tampantys simboliais. Be abejo, simbolišku tampa ir Brandmajoras – bukos manijos, įtarumo, bukumo simboliu. 

Spektaklio eigą pagyvino Komentatorė (Daiva Škelevaitė), tampanti tam tikra vienintele logiška (realistine) jungtimi tarp žiūrovų ir absurdiškų veikėjų, o Kalbantys paukščiai (Alma Masiulionytė ir Edita Niciūtė), pasitinkantys ir po spektaklio palydintys žiūrovus fojė, itin vykusiai panaudoja ne tik absurdo komedijos parafrazes, bet ir subtiliai primena, kad mes esame ne tik absurdiško teatro žiūrovai, bet gal ir dalyviai...

Taip, tai debiliško miesčionizmo esmę atskleidžiantis Kamerinio teatro spektaklis, per absurdiškų personažų prizmę primenantis mums visiems būtinybę karts nuo karto pažvelgti į save ar pažįstamus iš šalies. Ypač geriant arbatą. Nebūtinai anglišką. 

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)