29. Apie gailestingumą
Sveiką žmogų, ne psichinį ligonį, valdo dvi jėgos: širdis ir protas. Kai jų veikimas suderintas, gražiai ir prasmingai gyvenasi. Kartais viena kiek paima viršų, kartais kita, bet dėl to balansas išlieka. Blogiau, net labai blogai, kai kuri jėga uzurpuoja valdymą, pradeda kitos visai nepripažinti.
Nužudė sūnus žmogų. Motiną pradeda valdyti širdis. Ji niekaip negali sutikti, kas sūnus nusikaltėlis. Visa širdimi trokšta, kad jos vaikas būtų išteisintas. Bent kiek pasireikšti protui čia nepaliekama vietos. Paniekinus protą, gailestingumas sūnui nuslopina gailestingumą aukai. Grubiai sakant, galima net pagalvoti, kad jai, aukai, taip ir reikėjo .
Rengdamiesi rinkimams, subalansuokime savyje abi valdančiąsis jėgas. Blaiviai pasvarstykim, ar širdžiai artima partija, už kurią vis balsuojam, verta mūsų pasitikėjimo. Ar jos veikla nepakenkė valstybei. Nerodykime jai tokio gailestingumo, kokį rodo motina savo nusikaltusiam sūnui.
Turim dvi sąvokas ypatingai žmogaus būsenai nusakyti: beširdis ir beprotis. Balsuodami nebūkim bepročiai, bet nebūkim ir beširdžiai. Nelinkėkim partijai mirties.
Seniau už didesnius nusikaltimus kapodavo galvas. Gyvenimas parodė, kad tai labai nehumaniška. Šituo veiksmu atgaila atskiriama nuo nusikaltimo. O humaniškumas reikalauja, kad tarp nusikaltimo ir atgailos būtų balansas. Todėl dabar mirties bausmė ir panaikinta, tegu nusikaltėlis humaniškai atgailauja pagal savo nusikaltimą. Tam atgailos namuose sudaromos visos sąlygos.
Taigi nelinkėkime mūsų širdžiai mielai, bet susitepusiai partijai mirties. Tik nestumkime jos į Seimą. Tegul ji sau gyvena už Seimo ribų, tegul pripažįsta savo nusidėjimus, tegul atgailauja, tegul siekia atleidimo. Jeigu nuoširdžiai atgailaus ir išpirks savo kaltę, vėl ją bus galima stumti į Seimą
30. Apie pūstagalvius
Einu ūlyčia i sutinku Vitusį. Kiek jaunesnis až mani, i karštesnis. Sako, einu aplankyt Jozupo. Gerai, galiu i aš eit. Laiko turiu per akis.
Nuveinam. Jozupas skaito laikraštį, tai i klausiam, ką gero jam rašo.
–Gero parašyt nesumislija, vis ne kap i ne kap. Va, Seimas priiemė įstatymą, e Prezidentė nepasrašė.
–Tai gal gerai, kad nepasrašė, — paprieštarauju.– Seimui dažnai pasiseka durnai nubalsuot.
–Kap nubalsuoja, tep nubalsuoja. Ale yra tokių, katarie iš viso nebalsuoja, — pasipiktino Vitusis.
— Bronusis labai piktinas tais, katarie balsuojunt suslaiko, — paaiškino Jozupas, prisminįs, kap anas tokius pasmerkė.
–Susilaikiusieji dalyvauja balsavime, tik parodo, kad jų galvos ne ką neša. E yra tokių, katarie nenori parodyt, kad jų galvos dykos, tai iš viso nebalsuoja. Paskelbia balsavimą, tai mūsų išrinktieji iš visų pakumpių lekia registruotis kap žvirbliai, gaspadinei papylus vištom ačlaime grūdų, — aiškina Vitusis.
–Visą čiesą sėdėt toža nėra gerai, — imuos teisint išrinktuosius. — Sėdint labai suima miegas. Turėjai patėmyt, kap sėdintieji žiovauja i snaudžia.
–I Lansbergis suprato, kad šite negerai, — pradėjo aiškint Juozupas. — Mislijo, kad dėl miego kalta salia, saulė jan neažeina. Pastatė naują. Kas pasikeitė? Niekas. Ne salia kalta. Paciam Seime susdaro pašvinkįs aras. Labai migdantis.
–Tade aš gi i sakau: vieni snaudzia, kiti laksto, tai i nežino, kap balsuot. Vieni suslaiko, kiti net atsisako balsuot. Paskelbia, kad asiregistavo aštuoniasdešim, e balsavo tik septyniasdešim šeši. Kur prapuolė tie keturi? Velniai griebtų, mes gi juos išrinkom, kad balsuotų! — širsta Vitusis.
–Gali i galva neišnešt, kap geriau balsuot, — vėl mėginu ginti balsuotojus. — Tai anys i prispažįsta, kad neišneša.
–Tai kokio velnio eini Seimas su savo durna galva? Eik piemenaut!
–Kad dabar, broleli, tokių pūstagalvių piemenaut nepriima. Reikia išmanyt i iš technikos, i iš gyvulininkystės, — sako Juozupas.
–Seniau sakydavo, eik griovių kast, ale dabar juos iškasa eskavatoriais, — pritariu.
–Jei nesusras darbo, tegu pasikaria in sausos šakos! –širsta Vitusis.
–Labai jau tu strogiai imi, — sakau, — i tep daug karias, gal geriau tegu važiuoja aždarbiaut ažusienin.
–Tegu nevažiuoja ažusienin, — ima glaistyt Juozupas. — Žmagui labai žmagiška svyruot, kai kadu sunku apsispręst.
–Tokiem tik vaikus dirbt lingva, savom i svetimom, — nukerta Vitusis.
–Praudų sakai, ale kai kam i šitai nesiseka: dirba vienep, dirba kitep, e nieka neišeina, –lyg i nesutinka Jozupas.
–Vaikai mum tai išėjo, ale da neaišku, kas durnesni: ar tie pustagalviai, ar mes, — nuo vaikų darymo grįžau prie balsavimo.
–Kad pasakei tai pasakei! Tikrai labai durnai, — nesutiko su manim Vitusis.
–Kade durnai! Seiman gi anys nepateko iš arą, mes juos išrinkom, tai kur buvo mūsų galvos!?
–In pecių buvo, — pasakė Jozupas. Gal būtų pasakįs, i ką anos in pecių būdamos darė. Ale jį pertarė Vitusis:
— Mes jų nerinkom, anys praėjo per partijų sąrašus.
–Ale patekt partijų sąrašų pacian priekin toža reikia galvos, — nenusleidau.
–Cia kap pažiūrėsi, — pradėjo Jozupas. Gal anas i būtų pasakįs, kap reikia pažiūrėt, ale tuokart pro duris ineja socialinė darbuotoja. Negi prie jas aiškinsiesi, kas durnesnis…
31. Apie mėšlą
Per rinkimų kampaniją prisiminiau seniai seniai, kai buvau da jaunas, girdėtą šitokį anekdotą.
Išleidė, bra, bolševikų valdžia žmogų ažusienin i prisakė deramai laikyties, nepadaryt nei minkiausios sarmatos didžiajai socializmo valstybei. Kap neslaikysi, sugrįžįs gali atsidurt Sibire. Tai kai vieną kartą bėda jį prispyrė, anas, ti va, parke nuslingvino, e šūdą susdėjo į čemodaną. Ale negi šūdą nešiosies. Tai nuvejo ažu kumpo, apsdairė, ar niekas neregi, pastatė čemodaną i movė iš to daikto. Ale netoli numovė. Atsivijo tokis vyras i sako: “Va, pamiršot čemodaną”. Pasiėmė žmogus čemodaną, nešasi i mislija, kap juo atsikratyt. Ažejo baran, išgėrė limonado, e čemodaną paliko pastatytą prie staliuko. Ale kur tau! Nespėjo anas nuveit i dešims žingsnių, kai atsiveja barmanas su čemodanu. Pavaikščiojęs disciplinuotas tarybinis pilietis užlipė ant tilto i numetė čemodaną upėn. Atsikratęs šūdo, visą pusdienį slampinėja po miestą, ažusuka parduotuvėsan. Kai pailsįs grižo viešbutin, žiūri, kambaryje stovi šlapias jo čemodanas. Da mėgino palikt viešbuty išvažiuodamas, paskui aradrome išskrisdamas, ale nesisekė. Turėjo šūdą vežtis į didžiąją tėvynę. Atskridęs laukė laukė, kada iš bagažo atveš čemodaną, ale neatvežė. Da tris dienas žmogus bijojo, kad neatneštų čemodano, ale anas, ti va, kap žemėn prasmego.
Panašiai yra i su mūsų Seimu. Renkam renkam, e veidai Seime tie patys. I kvapas tas pats. Partijų sąrašai vis neša i neša Seiman visokį mėšlą. Nebūtų partijų, tai gal i to mėšlo atplūstų mažiau. Ale sunku tikėties, kad partijos skradžiai žemę prasmegs. Tai ką daryt? Nebalsuot?
Nebalsuot negalima. Kiekvieno piliečio pareiga dalyvaut rinkimuose ir išsirinkt valdžią. Tade daryt reikia šite. Reikia paimt partijų šąrašus i labai gerai juos apuostyt, apuostyt. Kataras, anas ti va, mažiau smirda i kataro smaradas ne tokis gailus i ne tep graužia akis, ažu tokį i reikia balsuot.
Unksčiau gaspadoriai sakydavo, kad be šūdo nebus grūdo. Tikra prauda, be šūdo nėra grūdo. Ale kad šitas partijų mėšlas labai neikologiškas, jame užaugįs grūdas riečia ožio ragan visą valstybę.
32. Apie dievus
Bra, knygose rašo, kad senyboj graikai turėjo daug dievų. Didesnio i mažesnio rango. Gyveno anys in aukšto Olimpo kalno, kažnas turėjo, kap dabar sako, kuruojamą sritį. Vieni rūpinos laukais, miškais, undenim, derlium, kiti visokiais amatais. In to kalno anys i išgerdavo (net gėrėjų dievą turėjo), i mylėdavos, vaikus darydavo. Tai tų dievų vis daugėjo, ale visiem darbo atsirasdavo.
Nepatingėdavo dievai i žemėn nusleist. E kai žemėj gražių moterų buvo, tai i papaleistuvaudavo. Iš to paleistuvavimo gimę vaikai būdavo pusdieviai, e pusdievių vaikai ketvirtadieviai. Kuo toliau, tuo to dieviškumo mažėjo. Ale tokie palikuonys girdavos, kad turi dieviško kraujo. Kap dabar kai kas girias, kad turi bajoriško kraujo.
Šiais laikais viršum Lietuvos aukštybėse yra tik vienas Dievas, nar i trijuose asmenyse. Niekas iš aukštybių nenusleidžia žemėn, nepaleistuvauja i nedaro pusdievių. Ale i be aukštybių pagalbos žemė pilna dievų i pusdievių.
Išrinko žmogų Seiman, anas jau ne žmogus, anas dievų giminei priklauso. Seimo dievai pusdievių pridirba skirstydami postus. Vis ant žmonių galvos. Maža to, tokis ketvirtadievis niekina i terorizuoja žmones nei kiek nemažiau nei patys dievai. Per šitas dalybas i prasideda žmonių– rinkėjų–dergimas, niekinimas, šūkaliojimai, kad už priešingos stovyklos, vadinamos partija, dievus balsavę kvailiai ir neišmanėliai.
Ant Olimpo kalno gyveno takis dievas Prometėjus. Jam pagailo žmonių, tai pavogė iš vyriausiojo dievo Dzeuso ugnį i atanešė žemėn žmonėm. Supykęs Dzeusas prikalė Prometėjų prie uolos, į erelis kasdien jam širdį draskydavo. I žemėj tarpu dievų, ti va, buvo atsiradęs Prometėjus, kataras norėjo atnešt Lietuvon šviesos, tai žmones jį išrinko vyriausiuoju dievu. Ale kiti dievai labai išsigundo, kad anas gali jiem uodegas prispaust, tai iemė i šitą žemišką Prometėjų nulinčiavo.
Gerbiami rinkėjai, nebalsuokit až dievus! Gerai pamislykit i pagalvokit. Balsuokit ažu tokius, iš katarų gali išaugt Prometėjai.
Nuotraukoje: „Rinkimų lapelių” autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Adomas Subačius
