2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas JANKUS. K R E P S A S. Novelė


G.Jankus II (n(_2_1.JPGBenediktas nubudo nuo aiškiai išgirsto balso. Kilstelėjęs galvą, pamirksėjo, patrynė ranka akis. Apsižvalgęs pasirąžė, patogiau įsitaisė, pakamšęs priegalvį. Snūdas. Tik pradėjo brėkšti ir balzgana vasaros ryto šviesa skverbėsi pro atvirus langus. Vėsa maloniai gaivino. Taip, pats snūdas, pats saldus įmigis. Jis vėl užsimerkė. Ir prisiminė. 
- Krepsai, Krepsai, – šaukė jam sapne balsas. - Krepsai, keliauk į Karalių slėnį. 
Prabudęs sapne, Benediktas balsiai stebėjosi ir klausinėjo, kas gi tas Krepsas, o ir prabudusį jį persekiojo tas pats balsas, dar garsiau šaukdamas: „Krepsai, keliauk, Krepsai, negaišk“. Nematomas balsas aidėjo iš visų pašalių, ir buvo skirtas būtent jam, nes nežinomoje ir nepažįstamoje aplinkoje be jo ir aidinčio balso nieko nebuvo.
Dvigubas sapnas, sapnas sapne, o netrukus ir dar vienas sapningas nubudimas, ir nuolat aidintis įtaigus kvietimas, raginimas, priminimas. „Krepsai! Krepsai! Keliauk… negaišk!..”
Benediktas lyg vėl užnūdo, lyg vėl prabudo, po to jau nebesuvokė, ar būdrauja, ar sapnuoja, ir toje būsenoje jo neapleido nuostaba ir susierzinimas. “Na koks dar Krepsas. Kas per Krepsas. Aš tikrai nepažįstu jokio Krepso”.
- Krep - sai, - dar čaižiau jau lyg pačioje galvoje suskiemenavo tas pats balsas. – Bus per vėlu. Krepsai, neapsimesk. Krepsai, keliauk, keliauk. Karalių slėnis. 
Visą dieną Benediktą persekiojo sapnuose girdėtas balsas, viskas krito iš rankų, Nieko panašaus neprisiminė, nors bandė. Jokių užuominų ankstesniuose sapnuose. Jokių užuominų gyvenime. Jokių užuominų tarp giminaičių, draugų ir pažįstamų. Jokių užuominų apie negirdėtą neregėtą Krepsą ir Egiptą ir jo Karalių slėnį. 
“Gyvenimo nuėjęs pusę kelio…” Benediktas susidūrė su nepaaiškinamu, paslaptingu dalyku. Jis viską darė sveiko proto ir klasikinės logikos argumentais. Rėmėsi, tikėjo paprotine teise ir individo laisva valia.
O kitą naktį. Naktį Benediktas vėl prabudo. Šįkart nesulaukęs ryto. Išpiltas prakaito ir sunerimęs. 
- Krepsai, Krepsai! – rėkė kažkas iš tamsos. – Tu neklausai, tu užsispyrei... Krepsai! 
Benediktas pažino tą patį sapno balsą, persekiojusį jį. Įžiebęs naktinlempę, Benediktas nubloškė antklodę, nuleido kojas ant avikailio kilimėlio ir stebeilėjosi į kambario kampus. Nieko. Ritmingai caksėjo laikrodis. Blausiai spindėjo paveikslų stiklai. Nuo baldų krito tamsūs šešėliai. 
- Aš Be-ne-dik-tas! – kažkam, o labiausiai sau, garsiai praskiemenavo Benediktas. – Aš ne Krepsas. Ne Krep-sas.
Jis užgesino šviesą ir nuraminęs save, taisėsi užsnausti.
- Krepsai! – vėl suriko tamsoje tas pats balsas. – Keliauk į Karalių slėnį. Krepsai, paskutinį kartą tau sakau – keliauk. Negaišk, keliauk, Krepsai!
Išvargintas nemigos ir neįprastos įtampos, jis pasiryžo. Po kelių parų Benediktas jau snaudė lėktuve. Balsas jį paliko ramybėje, tačiau nepaliko nerimas, ir išlipęs Kairo orouoste, jis laukė tik išvykos į Karalių slėnį. 
Sostinės muziejus, sarkofagai ir mumijos, Tutanchamono lobynas Benediktui nepadarė jokio įspūdžio. Jis abejingai klydinėjo akimis per eksponatus, nesiklausė pakilaus gido marmaliavimo siaubingai laužyta lyg ir anglų kalba ir nejautė jokio susižavėjimo nei nesuskaičiuojamų faraonų dinastijų pasiekimais, nei senosios civilizacijos lobiais.
Ir bergždžiai Sfinksas, it užsuktas, dundeno: “Who is who?’, “Was ist das?”, galų gale kreipėsi į jį visomis Europos kalbomis. Benedikto tai nė kiek nenustebino ir nesudomino. Kaip ir piramidės, į kurias tik dirstelėjo iš tolo. 
Jo laukė Karalių slėnis. 
Ir štai. Už Hatčepsutės šventyklos siauri tarpekliai tarp uolų, akmens kalnai ir daugybė iškirstų labirintų juose. Mirties slėnis alsavo nykuma ir niūra. Benediktas, it vedamas nematomos valdingos rankos, atsiliko nuo erzelingos turistų grupės ir pasuko prie apsauginėmis užtvaromis aptvertos katakombos. 
Jis leidosi vis siaurėjančiais akmeniniais koridoriais, žemyn, gilyn, jį lydėjo horai, skarabėjai, vis garsiau ir grėsmingiau plazdeno, šlamėjo, šiugždėjo iš sienų atgiję nematyti gyviai. Benediktui trūko oro, visą kūną išpylė glitus prakaitas, tačiau jis pėdino žemyn siaurėjančiu tuneliu vis giliau, nestabteldamas nė viename akmeniniame kambaryje ar menėje.
Lubos žemėjo, spaudė prie akmeninių grindų ir paskutinius metrus iki mažutėje patalpoje boluojančio sarkofago Benediktas įveikė susilenkęs ir dusdamas. Ant marmurinės kapo plokštės iškalto vardo “KREPSAS” jis net nepastebėjo. Dangtis buvo nustumtas, ir Benediktas, šiaip ne taip persiropštęs, išsitiesė sarkofage. 
Iš katakombos gilumos sklido silpstantis choras, progiesmiu kartojantis – “Būk pasveikintas, amžinai gyvas ir atgimstantis Krepsai… būk pasveikintas!“, apėmė keista būsena, galūnės, sąnariai pradėjo stingti, lyg akmenėti, Krepso mumija palaipsniui virstantis pradėjo snūduriuoti ir kietai užmigo.
Krepsas nubudo nuo aiškiai išgirsto balso. Pabandė apsižvalgyti. Tamsa. Tvankuma. Toks saldus įmigis. Jis vėl užsimerkė. Ir prisiminė.
- Benediktai, Benediktai, - šaukė jam sapne balsas. – Benediktai, keliauk į Šventaragio slėnį.
Prabudęs sapne, Krepsas balsiai stebėjosi ir klausinėjo, kas gi tas Benediktas, o ir prabudusį jį persekiojo tas pats balsas, dar garsiau šaukdamas: „Benediktai, keliauk, Benediktai, negaišk!..“
Krepsas lyg vėl užsnūdo, lyg vėl prabudo, po to jau nebesuvokė, ar būdrauja, ar sapnuoja. Jį apėmė susierzinimas. „Na koks dar Benediktas. Kas per Benediktas. Aš tikrai nepažįstu jokio Benedikto“.
- Benediktai! – vėl suriko katakombos tamsoje tas pats balsas. – Keliauk į Šventaragio slėnį, Benediktai, paskutinį kartą tau sakau – keliauk! Negaišk laiko, keliauk, Benediktai!
Bet Krepsas niekur neiškeliavo. Jis gulėjo, negalėdamas pajudinti stipriai apmuturiuotų galūnių, negalėjo pasukti ar kilstelėti galvos, tik mirksėjo aklinoje tamsoje. Balsas tilo, tolo ir Krepsas vėl užmigo. 
Ilgam. Iki visų mumijų prisikėlimo. 





Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)