Gediminas JANKUS. K R E P S A S. Novelė

G.Jankus II (n(_2_1.JPGBenediktas nubudo nuo aiškiai išgirsto balso. Kilstelėjęs galvą, pamirksėjo, patrynė ranka akis. Apsižvalgęs pasirąžė, patogiau įsitaisė, pakamšęs priegalvį. Snūdas. Tik pradėjo brėkšti ir balzgana vasaros ryto šviesa skverbėsi pro atvirus langus. Vėsa maloniai gaivino. Taip, pats snūdas, pats saldus įmigis. Jis vėl užsimerkė. Ir prisiminė. 

– Krepsai, Krepsai, – šaukė jam sapne balsas. – Krepsai, keliauk į Karalių slėnį. 
Prabudęs sapne, Benediktas balsiai stebėjosi ir klausinėjo, kas gi tas Krepsas, o ir prabudusį jį persekiojo tas pats balsas, dar garsiau šaukdamas: „Krepsai, keliauk, Krepsai, negaišk“. Nematomas balsas aidėjo iš visų pašalių, ir buvo skirtas būtent jam, nes nežinomoje ir nepažįstamoje aplinkoje be jo ir aidinčio balso nieko nebuvo.
Dvigubas sapnas, sapnas sapne, o netrukus ir dar vienas sapningas nubudimas, ir nuolat aidintis įtaigus kvietimas, raginimas, priminimas. „Krepsai! Krepsai! Keliauk… negaišk!..”
Benediktas lyg vėl užnūdo, lyg vėl prabudo, po to jau nebesuvokė, ar būdrauja, ar sapnuoja, ir toje būsenoje jo neapleido nuostaba ir susierzinimas. “Na koks dar Krepsas. Kas per Krepsas. Aš tikrai nepažįstu jokio Krepso”.
– Krep – sai, – dar čaižiau jau lyg pačioje galvoje suskiemenavo tas pats balsas. – Bus per vėlu. Krepsai, neapsimesk. Krepsai, keliauk, keliauk. Karalių slėnis. 
Visą dieną Benediktą persekiojo sapnuose girdėtas balsas, viskas krito iš rankų, Nieko panašaus neprisiminė, nors bandė. Jokių užuominų ankstesniuose sapnuose. Jokių užuominų gyvenime. Jokių užuominų tarp giminaičių, draugų ir pažįstamų. Jokių užuominų apie negirdėtą neregėtą Krepsą ir Egiptą ir jo Karalių slėnį. 
“Gyvenimo nuėjęs pusę kelio…” Benediktas susidūrė su nepaaiškinamu, paslaptingu dalyku. Jis viską darė sveiko proto ir klasikinės logikos argumentais. Rėmėsi, tikėjo paprotine teise ir individo laisva valia.
O kitą naktį. Naktį Benediktas vėl prabudo. Šįkart nesulaukęs ryto. Išpiltas prakaito ir sunerimęs. 
– Krepsai, Krepsai! – rėkė kažkas iš tamsos. – Tu neklausai, tu užsispyrei… Krepsai! 
Benediktas pažino tą patį sapno balsą, persekiojusį jį. Įžiebęs naktinlempę, Benediktas nubloškė antklodę, nuleido kojas ant avikailio kilimėlio ir stebeilėjosi į kambario kampus. Nieko. Ritmingai caksėjo laikrodis. Blausiai spindėjo paveikslų stiklai. Nuo baldų krito tamsūs šešėliai. 
– Aš Be-ne-dik-tas! – kažkam, o labiausiai sau, garsiai praskiemenavo Benediktas. – Aš ne Krepsas. Ne Krep-sas.
Jis užgesino šviesą ir nuraminęs save, taisėsi užsnausti.
– Krepsai! – vėl suriko tamsoje tas pats balsas. – Keliauk į Karalių slėnį. Krepsai, paskutinį kartą tau sakau – keliauk. Negaišk, keliauk, Krepsai!
Išvargintas nemigos ir neįprastos įtampos, jis pasiryžo. Po kelių parų Benediktas jau snaudė lėktuve. Balsas jį paliko ramybėje, tačiau nepaliko nerimas, ir išlipęs Kairo orouoste, jis laukė tik išvykos į Karalių slėnį. 
Sostinės muziejus, sarkofagai ir mumijos, Tutanchamono lobynas Benediktui nepadarė jokio įspūdžio. Jis abejingai klydinėjo akimis per eksponatus, nesiklausė pakilaus gido marmaliavimo siaubingai laužyta lyg ir anglų kalba ir nejautė jokio susižavėjimo nei nesuskaičiuojamų faraonų dinastijų pasiekimais, nei senosios civilizacijos lobiais.
Ir bergždžiai Sfinksas, it užsuktas, dundeno: “Who is who?’, “Was ist das?”, galų gale kreipėsi į jį visomis Europos kalbomis. Benedikto tai nė kiek nenustebino ir nesudomino. Kaip ir piramidės, į kurias tik dirstelėjo iš tolo. 
Jo laukė Karalių slėnis. 
Ir štai. Už Hatčepsutės šventyklos siauri tarpekliai tarp uolų, akmens kalnai ir daugybė iškirstų labirintų juose. Mirties slėnis alsavo nykuma ir niūra. Benediktas, it vedamas nematomos valdingos rankos, atsiliko nuo erzelingos turistų grupės ir pasuko prie apsauginėmis užtvaromis aptvertos katakombos. 
Jis leidosi vis siaurėjančiais akmeniniais koridoriais, žemyn, gilyn, jį lydėjo horai, skarabėjai, vis garsiau ir grėsmingiau plazdeno, šlamėjo, šiugždėjo iš sienų atgiję nematyti gyviai. Benediktui trūko oro, visą kūną išpylė glitus prakaitas, tačiau jis pėdino žemyn siaurėjančiu tuneliu vis giliau, nestabteldamas nė viename akmeniniame kambaryje ar menėje.
Lubos žemėjo, spaudė prie akmeninių grindų ir paskutinius metrus iki mažutėje patalpoje boluojančio sarkofago Benediktas įveikė susilenkęs ir dusdamas. Ant marmurinės kapo plokštės iškalto vardo “KREPSAS” jis net nepastebėjo. Dangtis buvo nustumtas, ir Benediktas, šiaip ne taip persiropštęs, išsitiesė sarkofage. 
Iš katakombos gilumos sklido silpstantis choras, progiesmiu kartojantis – “Būk pasveikintas, amžinai gyvas ir atgimstantis Krepsai… būk pasveikintas!“, apėmė keista būsena, galūnės, sąnariai pradėjo stingti, lyg akmenėti, Krepso mumija palaipsniui virstantis pradėjo snūduriuoti ir kietai užmigo.

Krepsas nubudo nuo aiškiai išgirsto balso. Pabandė apsižvalgyti. Tamsa. Tvankuma. Toks saldus įmigis. Jis vėl užsimerkė. Ir prisiminė.

– Benediktai, Benediktai, – šaukė jam sapne balsas. – Benediktai, keliauk į Šventaragio slėnį.
Prabudęs sapne, Krepsas balsiai stebėjosi ir klausinėjo, kas gi tas Benediktas, o ir prabudusį jį persekiojo tas pats balsas, dar garsiau šaukdamas: „Benediktai, keliauk, Benediktai, negaišk!..“
Krepsas lyg vėl užsnūdo, lyg vėl prabudo, po to jau nebesuvokė, ar būdrauja, ar sapnuoja. Jį apėmė susierzinimas. „Na koks dar Benediktas. Kas per Benediktas. Aš tikrai nepažįstu jokio Benedikto“.
– Benediktai! – vėl suriko katakombos tamsoje tas pats balsas. – Keliauk į Šventaragio slėnį, Benediktai, paskutinį kartą tau sakau – keliauk! Negaišk laiko, keliauk, Benediktai!
Bet Krepsas niekur neiškeliavo. Jis gulėjo, negalėdamas pajudinti stipriai apmuturiuotų galūnių, negalėjo pasukti ar kilstelėti galvos, tik mirksėjo aklinoje tamsoje. Balsas tilo, tolo ir Krepsas vėl užmigo. 

Ilgam. Iki visų mumijų prisikėlimo. 

Panašūs straipsniai