2020 m. vasario 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistės P.Dumšienės knyga „Dulkėto erškėčio ugny“ pelnytai pripažinta Vaižganto premijos lauretae


IMGP1075r_II_a.jpgMalaišiuose, Juozo Tumo-Vaižganto gimtinėje, 2012-ųjų rugsėjo 22-ąją buvo labai gražiai pagerbta Lietuvos žurnalistrų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė Perpetua Dumšienė. Knygą laureatę „Dulkėto erškėčio ugny“ ir jos autorę - pristato XI Vaižganto literatūrinės premijos vertinimo komisijos pirmininkas, kaunietis žurnalistas ir rašytojas Juozas Kundrotas.

Perpetuoa Dumšienės solidi monografija „Dulkėto erkškėčio ugny“ – apie poetą, dramatiško likimo kūrėją Antaną Kalanavičių, kuris gyvas būdamas nebuvo išleidęs nė vieno poezijos rinkinio, nors jų buvo parengęs keletą – ir suaugusiems, ir vaikams. Tik šios autorės triūso dėka skaitytojai sulaukė ir stambios poezijos rinktinės „Ne akmenys guli“ (1994 m. data, pasirodė 1995 m,. pradžioje). Sulaukėme ir jau minėto leidimo, kuriam P. Dumšienė pašventė 16 metų.

Tokį solidų veikalą giliai apžvelgti keliais sakiniais neįmanoma. Bandysiu iškelti tik vieną kitą ryškesnį pastebėjimą, bylojantį apie autorės aspiracijas. Kęstutis Navakas, recenzuodamas A. Kalanavičiaus poezijos knygą „Ne akmenys guli“ buvo pasigedęs įžvalgesnių poeto gyvenimo apibendrinimų. Galiu drąsiai teigti, kad šią spragą P. Dumšienės monografija prasmingai užpildo.
Knyga sudėta iš įvairių žanrų bei stilistikos tekstų. Iliustruota nuotraukomis. Sistemiškai suguldyta prityrusių leidėjų ir dailininko Romo Oranto, neseniai išėjusio į Amžinybės slėnius. Tekstai turi savo sistemą, logiką bei tvarką. Sąveikauja.

Autorė nesideda visaišmananti. Ten, kur reikia profesionalaus žodžio apie poeziją, pasitraukia, užleisdama vietą kompetencijai. 
Yra šilto, nuoširdaus ir intymaus bendravimo atšvaitų. Yra poetizavimo, lyrizmo. Tai pasakytina apie studentiškus laikus Vilniaus universitete, kur būsimoji autorė su Antanu Kalanavičiumi susipažino. Taip niekad neišdylanti šilta birželio naktis universiteto kiemelyje prie jazmino krūmo, kai pasakomi patys tyriausi žodžiai: „Mūsų sielos kartu norėjo gyventi tik joms težinomoje erdvėje, keistoje šalyje, kurią atpažino abi“. Poetizuojama Dzūkijos krašte, kai glaudi dvasinio artumo paslaptis gamtos apsupty, pasak autorės, ne vien akys, bet ir pati esybė kyla į paslaptingą mirtinoj tyloj tolimą žvaigždynų mirgėjimą... Tai sielos akimis pamatytas grožis virpesiais suvirpės A. Kalanavičiaus poezijoje, jo knygoje „Ne akmenys guli“, ypač skyriuje „Fragmentai“, kurio eilėraščiai, autorės žodžiais, „mįslingai įsilieja į amžinąją visumą“ ir „nenusakomą paslapties kosmiškumą“. Šį savo teiginį knygos autorė sustiprina poeto eilute: „Yra žvaigždynuose giesmė belaikė“. Aptariamos knygos „Dulkėto erškėčio ugny“ rašoma apie poeto kūrybos belaikiškumą. Apie tai kalba ir garbūs kūrėjai: prof. V. Daujotytė, Valentinas Sventickas, Judita Vaičiūnaitė, Sigitas Geda, Kęstutis Navakas, teologas Česlovas Kavaliauskas ir eseistas Tomas Sakalauskas.

Knygą praturtina profesoriaus iš Šveicarijos Jono Peterio Lochewo, Berno universiteto Slavistikos ir baltistikos instituto vadovo, įžvalgos ir skaityta paskaita – ne kur kitur, o Antano Kalanavičiaus tėviškėje – Nedzingėje. Mokslininkas, aukštai vertindamas poeto kūrybą, be kita ko, pabrėžia: „Kalanavičius, mano vertinimu, yra vienas reikšmingiausių ne tik pokario Lietuvos poetų, bet ir, atsižvelgiant į visą amžių, taip pat už lietuvių kalbos ribų. (...) Manau, kad ši poetinė kūrėjo vietovė netoli gimtųjų jo namų saugo jam vietą tarp įžymiausių mūsų amžiaus europietiškos poezijos atstovų“.

Poeto tėviškei autorė skiria ne vieną knygos puslapį. Beje, knygos rašytoja pajutusi nepaprastą poeto ryšį su gamta. Ją skaitant jauste jauti „koks dvasiškai savas žolynų pasaulis, atėjęs per motinos liniją“. Užuodi motinos žolininkės – žolynų kvapus. O jau kitokie kvapai sklidę iš tėvo Zigmo Kalanavičiaus kalvės žaizdro ir įkaitinto iki baltumo metalo. Kalvystės amatą buvo perpratęs ir pamilęs ir poetas. Jo susikalbėjimas su kalamu metalu knygoje vaizdžiai ir stipriai pabrėžtas – kaip vyriškumo ir gilios jausenos archetipas.

Perpetua Dumšienė knygos personažo nei silpnybių, nei ydų nedangsto. Nesiklostė A. Kalanavičiui nei su mokslais, nei su darbais. Bedarbystė dažnai jį persekiojo, ginė į nykią vienišystę.
Neperlenksiu sakydamas, kad autorė išgyveno, tiesiog išjautė poeto išorinį ir vidinį pasaulį, jo dramatišką gyvenimą, kūrybos paslaptį. Ji mums atvirai sako: „Ypatinga laimė buvo justi, kad Antano kūryboje nėra jokio dirbtinumo – tiesa, tobulos formos, kosminių ritmų taktu pulsavo ir gamtos vyksmas, ir kančia, ir meilė“.

Didysis klasikas Juozas Tumas - Vaižgantas vis ragindavęs ieškoti deimančiukų. Taigi ši knyga ir yra apie deimančiuką, kaip yra pastebėję literatūrologai – apie poetą grynuolį. Ją nuolankiai ir dedame prie kasiko kojų.

O laureatę nuoširdžiai sveikiname, linkėdami visokeriopos sėkmės!

Nuotraukoje: Publikacijos autorius Juozas Kundrotas su knygos autore Perpetua Dumšiene Malaišiuose, prie paminklo Juozui Tumui - Vaižgantui

                                                            Ričardo Šankio nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)