2019 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS. Herojų dramos

www.IQ.lt

Egidijus_Aleksandravicius2_small_250x222_II.jpgLietuvių istorijos herojai virtualybėje gyvena neprognozuojamus gyvenimus. Kad ir ką istorija liudytų apie XIX a. Žemaitijos pakelės banditą Tadą Blindą, jis vis atgyja popkultūros kūriniuose. Didžioji bėda ne ta, kad tokį vardą nešioja kinematografinis herojus, o kad kasdienėje mūsų kultūroje ribos tarp meninės fikcijos ir įrodomos tikrovės prižiūrimos blogiau nei lietuviškos kapinės. Bet tikrosios tautinio naratyvo monumentalizavimo problemos iškyla tuomet, kai priartėjame prie II pasaulinio karo tragedijos, okupacijų, lietuvių dalyvavimo masinėse Lietuvos piliečių žydų žudynėse, talkinant nacių okupantams arba demonstruojant brutalų uolumą ir be pačių vokiečių.

„Lietūkio“ garažo tragedija visada bus it kruvinas kuolas lietuviškų kapinių pakraštyje, per Vėlines baugščiai apeinamame žvakučių ant saviškių kapų degiotojų. Vieniems 1941 m. birželio sukilėliams kaunantis su sovietais, guldant galvas prie vokiečių puolimui svarbių Kauno tiltų, kiti jau suko ginklus į kaimynus žydus. Koks kolektyvinis portretas išnyra atmintyje? Kiek nekaltų žmonių kraujo reikia idealizmu vedinos nepriklausomybės taurėje, kad tai pradėtume prisiminti su krikščionišku mea culpa?

1941 m. vasarą Lietuvos laikinoji vyriausybė paskelbė atstatanti Lietuvą ir kelias savaites desperatiškai bandė kontroliuoti padėtį okupuotame krašte. Nebuvo gana Nepriklausomybės Akto atkūrimo žodžių per Kauno radiofoną, kad tautos politinės valios paraiška būtų ne tik idealistinio siekio teisinė fikcija. Reikėjo kontroliuoti šalies viešąjį gyvenimą, policijos funkcijas, konstitucinių piliečių teisių apsaugą. Kartu, jei jau teisinė fikcija bent savaitei ar dviem buvo tapusi politine tikrove, reikia prisiimti visą atsakomybę už nusikaltimus prieš žmogiškumą ir masines žudynes. Gerais norais ir net idealizmu kartais gali būti grįstas kelias į pragarą. Kurioje šios Golgotos vietoje statysime paminklus?

Nacionalistinis Lietuvių aktyvistų frontas buvo pagrindinė sukilimo jėga ir veikė nacių politikos farvateryje, sudėliojo visus antisemitinius, antikonstitucinius ir nusikalstamus akcentus. Net romantiškos lietuvių istorijos terminija čia buvo panaudojama: neva, judėjimas turi teisę atimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto privilegiją žydams ir susidoroti su politinės lietuvių tautos dalimi. Laikinoji vyriausybė savo protokoluose nevengė tokios retorikos, nepaisant pareiškimų, jog atstato konstitucinį nepriklausomos Lietuvos pavidalą, kuriame visų piliečių teisės į gyvenimą yra užtikrinamos.

Galima rasti visokių sukilimo ir Laikinosios vyriausybės elgesio interpretacijų, pradedant tebegyvuojančiu ksenofobišku pritarimu ir baigiant labiau įtikinančiu aiškinimu, kad visi antisemitiniai ir holokausto katilą kurstantys protokoliniai nutarimai buvo tik gudravimas bandant kaip nors iš vokiečių išsiderėti Lietuvos valstybingumo sąlygas. Dėl to net baisintis žydų žudynėmis nebuvo jokių viešų demaršų ir protestų iš vyriausybės pusės. Laikinosios vyriausybės dauguma tikrai nebuvo nacionalsocialistai, o vėlesni įvykiai parodė, kad nesutiko ir su nacių politika. Tačiau ką keičia kompromiso motyvai kruvinų antisemitinių vyriausybės protokolų akivaizdoje? Buvome force majore priversti pritarti Lietuvos žydų žudynėms, nes kitaip neliko paskutinių šansų Lietuvos nepriklausomybei? Gal dar imsime svarstyti, kad dėl tos Lietuvos ir naciams spaudžiant buvome pasiryžę aukoti savo bendrapiliečius žydus?

1941-ųjų istorija gerai ištirta ir aprašyta. Dėl Sovietų ir nacių nusikaltimų tyrimų komisijos ir kitų mokslinių iniciatyvų turime daug pačių rimčiausių studijų ir knygų. Yra publikuoti šaltiniai, tad faktų daryti savus moralinius atminties pasirinkimus yra pakankamai daug. Vienos kitos detalės atskleidimas esmingai nepakeičia padėties. Lietuva atsidūrė tose kraujo žemėse, kuriose valstybės ir vyriausybės buvo sunaikintos, ir tai lėmė beribių žiaurumų laipsnį. Nepaisant pastangų, nei tikros valstybės nepavyko atkurti, nei suvaldyti kruvinus gaivalus, nei deramai sureaguoti į viską, kas dėjosi. Politine prasme nebuvo daug pasiekta, o kompromisų kaina buvo nekaltųjų kraujas. Kaip visą šį tragišką paradoksą įtvirtinti lietuvių atmintyje?

Gegužę su Lietuvos Vyriausybės parama buvo iškilmingai perlaidoti Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Iškilmės buvo labai prieštaringos: Vyriausybė rėmė perlaidojimą, pagerbimą, monumentalizavimą, bet patys aktyvaus politinio elito atstovai, valstybinių įstaigų vadovai viešai niekur nedalyvavo. Keistas santykis, kad ir kokią savo atmintį mes kiekvienas atskirai puoselėjame.
 Diplomatinis korpusas gerai suprato, kad šis veiksmas prisidės prie Lietuvos tarptautinio prestižo smukimo. O kaip bendra opinija? Vytauto Didžiojo universitetas taip pat pajuto atsidūręs tarp girnų: vienoje pusėje moralinė atsakomybė už herojų atmintį, akademinės laisvės principai, pareiga diskutuoti apie viską, kitoje – pavojus tapti išorinių politinių žaidimo manipuliuojamu dalyviu. Tai paaiškina, kodėl iš pradžių duotas sutikimas rengti iškilmingą J. Brazaičio palaikų perlaidojimo konferenciją vėliau buvo atšauktas.

Lietuvių herojų gretos, holokausto šešėliai, sąžinės ir gėdos slėgis iš XX a. vidurio ateina kartu. Idealizmas, teisėti nepriklausomybės siekiai ir daugelio patriotų kraujas susimaišo su kitų II pasaulinio karo tragedijos aukų krauju, kuriuo buvo suteptos kitų kombatantų rankos. Tai praeitis, neleidžianti vienareikšmiškai ugdyti savo Vėlinių kultūros, o tie patys herojai skirtingus likimus patyrusiems iškyla skirtingais profiliais ir rodo skirtingus ženklus. Jei taip jau yra nutikę, gal reikia elgtis kaip italams su Mussolini monumentais Predapijuje? Tai jie palieka prieštaringą fašizmo atmintį ne valstybės, o asmeninių, grupinių, visuomeninių atminties formų viešpatijai. Gal tai padėtų prisiminti herojus, kurie, kilniausių siekių vedami, kad ir ne tiesiogiai, buvo įvelti į baisiausią žudynių mėsmalę?

Nuotraukoje: Komentarų autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)