2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

ADOMAS SUBAČIUS. SENO DZŪKO NUO IGNALINOS SEIMO RINKIMŲ LAPELIAI (XIX-XXIV)


Subacius II n_1.jpg19. Apie darbą “kaip nors”

Ką darai žmogus, daryt reikia su protu, pamislijant, nes kitep iš to darbo gali turėt daugiau bėdos nei naudos. Šitai rodo vieno mūsų kaimo gaspadariaus gyvenimas, labai pamokantis, kad nieko negalima daryt “kap nars”.
Taigi, va, gyveno, bra, mūsų kaime bernas in visos parapijos, mergos dėl jo plėšyte plėšies. I paieme anas mergą toža parapinę, dėl kataros bernai galvas skaldies. Apsiženijo i ieme girties, kad padarys sūnų, gražesnį nei pasakų karalaitis, gudresnį i išmintingesnį nei pats Napoleonas. E kap takį padaryt, suvis neišmanie, mislijo “kap nars”.
I va, kai atėjo laikas parodyt, kas gi išėjo, moteriškė pagimdė penkių sprindžių i dešimties svarų mergaitę. Dėl to iš susigraužimo tas vyras visą savaitę nevalgė i negėrė, vaikščiojo pajuodęs, kap žemę pardavęs, iš sarmatos neturėdamas kur dėt akių. Šaipės vyrai, šaipės moterys, bet onaras, ti va, neleido jam su diedais pasiaiškint, kap ką reikia daryt, kad išeitų sūnus. Todėl gimęs antras vaikas neturėjo to, ką turi berniukai, ir dėl to niekelio gaspadorius vėl savaitę nevalgė ir nekalbėjo. Atsipeikėjęs ir apsigalvojęs, vėl griebdavo moteriškę ir stengdavosi “kaip nors”. 
Kai moteriškė pasidarė suvis apvali, jis atsitokėjo ir suprato, kad graibstyti ją nėra prasmės, kad viskas jau pasėta ir užakėta, kad reikia laukt derliaus. Bet kai atėjo pjūties metas ir pasaulį išvydo būsima pjovėja, gaspadorius prakeikė ir savo moteriškę, ir Viešpatį Dievą, kad jis neužleido kokios audros su ledais ir nesunaikino šito derliaus…
Prakeikus moteriškę, prakeikus Dievą, namai virto tikru pragaru. Ale paaiškėjo, kad i pragare verda gyvenimas, aba moteriškė ėme pilnėt i pilnėt, kas negalėjo jai darytis vien nuo vyro keiksmų i barimų…
Kai gimė ketvirtoji mergaitė, iš to slaunaus berno žinok kad nieko neliko, jei atėjęs pas mane pasakė: “Mano kalė atsivedė ketvirtą kalaitę, tai ar negalėtum “kap nars” pakrikštyt”.
Va, šitai rodo, kaip saldu tuos namuos buvo moteriškei, kadaise parapinei mergai, dėl kataros bernai galvas skaldės. Tai ji neištvėrė, nuėjo pas kaimyną, kataro žmona buvo paleidus pasaulin pulką būsimų artojų, ir pasakė:
--Būk žmogus, pradėk maniškiam sūnų…
--Pablūdai, moteriške! Kas tau, galvoj negerai?
--Gal ir negerai, tik ne galvoj. Žinai, kaip maniškis sūnaus nori. Galėtum “kap nars”.
--Šitai reikia daryt širdim, o ne “kap nars”…
--Man nereikia širdim, man reikia anuo…
--Moteriške, o gal tu kalta, gal tavo instrumentas su broku ir ne tas natas groja…
--Vienas Dievas žino… Bet geras muzikantas ir brokaunu instrumentu sugeba gražias melodijas liet. Nu, “kap nars”…
Kap kas dėjos, bra, kaime niekas nešneka, bet po kiek laiko didžiausiam šito gaspadoriaus džiaugsmui žmona pagimdė sūnų… 
Nereikia nei sakyt, kad anas sūnų labai mylėjo ir kap išmanydamas lepino. Į ką šitas “kap nors” pasaulin paleistas vaikas nusidavė, niekas negalėjo suprast. Ti anas va, anksti pradėjo gert, muštis, vogt. Kelis kartus buvo pasodintas. O sykį pasigėręs pradėjo nuo degtinės degt, tai šoko kalchozo balon gesinties. Tode i liko neaišku, ar anas sudegė, ar nuskendo. Taigi ir numirė “kaip nors”. 
Visa šitai rodo, kaip bloga ką nors daryti “kaip nors”. Tik mūsų valdžia šito nesupranta. Ji nieko neklauso, visi jos ūkio gerinimo planai, nu, moksliškai sakant, prioritetai, sueina į “kaip nors”: žmonės turi “kaip nors” išgyvent, mokyklos “kaip nors” išsilaikyt, medicina “kaip nors” ištvert, mokslininkai “kaip nors” stumt priekin mokslą, verslininkai “kaip nors” verstis, žemdirbiai “kaip nors” neprapult, e pati valdžia žada “KAIP NORS” išsilaikyt iki galo.
Kaip rodo gyvenimas, per šitokią “kaip nors” politiką valstybė gali ir skurdo baloj paskęst, ir nuo aralkos sudegt.
Tade mes turim balsuot ne “kaip nors”, e pamislydami i pagalvodami...

20. Apie žvaigždes

Va, būdavo, bra, nujoji naktigonėn, atsiguli aukštielninkas, plaukioji akim per dungų i vis misliji, kas ti tos žvaigždės. Knygose rašo, kad žvaigždės--tai dungaus kūnai. Ale kas ti žino... Žmogus turi kūną, gali jį pačiupinėt, i arklys turi kūną, i karvė, i kiaulė, jų kūną toža gali pačiupinėt. E žvaigždžių, bra, nepačiupinėsi, tai niekas -- nei žmonės, nei mokslininkai -- da, ti va, gerai nežino, ar žvaigždės kūnai.
Ale iš tų mokslininkų, ką i sakysi, buvo gerų galvų. Šitiek žvaigždžių, e visas suskaičiavo, visom vardus davė, nesumaišė, nors tada niekakių skaičiavimo mašinų nebuvo. E paskuitines žvaigždes, kur buvo sunkiausia prieit, baigė skaičiuot tokis Kapiernikas, didelis mokslininkas i da vyskupas. Anas ne tik baigė skaičiuot, ale i Dievui pasipriešino, nors buvo vyskupas. Dievas sutvėrė žemę, tvirtai ją įtaisė, kad nejudėtų, e aplink ją paleido suktis saulę i mėnulį, kad būtų šviesu dieną i naktį. E Kapiernikui šitai nepatiko. Kad geresni būtų orai, anas sustabdė saulę, išjudino žemę i privertė ją suktis apie saulę. Ale jėga čia, bra, niek nepadarysi. Va, sakysme, lekia nuo kalno dideliausias akmuo. Sulaikyk kad nori jį rankom! E saulė da gi karšta kaip kalvėj inkaitinta geležis, rankų prie jos prikišt negali. Kapiernikas vis dėlto sugalvojo, kap ją sustabdyt. Aba, sakysme, guli didelis akmuo. Šokinėk apie jį nešokinėjęs, glėbėsčiuok neglėbėsčiavęs, anas kap gulėjo, tep i guli. Rankom jo nepajudinsi, reikia sugalvot kokią gudrybę. Tai va pakiši po tuo akmeniu kartį, nu, pagal knygas, dalbą, padedi po karties galu prie akmenio pagalį, atsistoji ant kito karties galo, i akmuo be niekokios jėgos pasikelia. 
Kap Kapiernikas saulę sustabdė, e išjudino žemę, šito niekam nepasakė. Tik surašė šitą gudrybę storon knygon i giliai paslėpė. Tai kiti ėmė jam šito darbo pavydėt, e bažnyčia supyko, kad anas Dievo sutvertą pasaulį pakeitė, tai ėmė i sudegino jį ant laužo, nar anas buvo didelis mokslininkas da i vyskupas. I blogai padarė, kad neišdavė šitos paslapties. Ana mūsų valdžiai dabar labai i labai praverstų. Per susitikimus su kandidatais reikia pareikalaut, kad anys mažiau maltų liežuviais, e imtųsi ieškot šitos knygos. Jeigu Kapernikas pagal tą gudrybę sustabdė saulę i išjudino žemę, tai gal mūsų valdžia pagal ją jau sugebėtų sustabdyt ekonomikos smukimą i išjudintų visą ūkį.

21. Apie Viniaus balsuotojus

Nuvažiuoju, bra, razų paskieminėt in sūnų Vilniun. Išeinu skverelin in miesto žmones pažiopsot. Atisisėdu in suoliuko i dėpsau. Seimo deputatų, ministrų, didelių viršininkų nepamatysi. Anys važinėja mašinom. Televizijos mergos toža nevaikščioja. Jei pereina, tai kokia mokinė ar studentė. Tokių i Ignalinoj yra, gal da net gražesnių. E šep žmonės kap žmonės.
Šite man spoksant, prieina seniokas, pasilabina, atsisėda i pradeda:
--Čia mano suoliukas. Kasdien in jo pasėdžiu. E paties neteko matyt.
--Aš iš kaimo atvažiavįs, prisėdau in miesto žmones akis paganyt, -- prisistačiau. 
--Tai kaip kaimas gyvena? 
--Gyvulių jau nelaikom, bulbų nesodinam, pensijas gaunam, iš jų i gyvenam.
--E balsuot einat?
--Kap neisi. Prie bolševikų varė eit balsuot, e dabar savo noru valdžios rinkt einam. 
--Aš katarų partijų balsuoji?
--Nesu prie vienos prisrišįs. Pabalsuoju až vieną, e ana, ti va, apskiaulina, tai per kitus rinkimus balsuoju až kitą. Šita tep pradeda girties savo darbais, kad jai net galva apsisuka, ana apsvaigsta i apsivemia. Tadu...
Pašnekovas neleido pasakyt, kas tadu, i ėmė mokyt:
--Až partijas iš viso nereikia balsuot. Balsuot reikia až vienmandatinius žmones.
--Tai kad tie žmonės toža partiniai!
--Partiniai tai partiniai, ale žmonės. E partijos -- velnio tarnai. Jas reikia spardyt, kap kas gali, -- mokė su užsidegimu miesto žmogus.
--Tai kap per rinkimus, ti anas va, jom inspirt? 
--Gauni du biuletenius. Vieną su žmonėm užpildai, e partijos sąrašą kryžium perbrauki i parašai: Eikit šikt!
--Kapgi šite negražiai...Runka gali nudžiūt. Kalbėdamas i kaime visap pasakai: i stipriau, i riebiau, ale kad popieriuj...
--Kas popieriuj?! Partijos ne popieriuj, e gyvai in mūs šika.
--Patys kalti. Kai šite varinėjam, tai anos klauso, eina i dergia in mūsų.
Miesto žmogus yra miesto žmogus. Ale nuo tokios jo kalbos pasmirdo oras. Tai atsistojau i nuvejau.

22. Apie gražų darbą

Man patinka žiūrėt, kaip įgudęs žmogus savo darbą dirba.
Va, aria žmogus lauką, žemė lygiom eilėm gula, visos vagos kaip viena. Stoviu, žiūriu ir negaliu netikėt, kad šitokiame patale pasėtas javas virs iš dirvos. 
Kapoja malkas kaimo žmogus. Paima kaladę, pasižiūri, kaip ji geriausiai skils, ir tvoja. Ne šiaip tvoja, pirma sumeta, kur reikia kirst ir kaip stipriai, kad kaladė skiltų. Ir toliau kaukšt -- suskilo, kaukšt-- suskilo. Neįpratusiam skaldyti taip neišeina, neskyla, reikia daug jėgų padėt ir prakaito išliet perniek. Nėra noro žiūrėt, kaip žmogus kankinasi.
Kaimo senutė visą gyvenimą daržą turėjo ir daržoves augino. Dabar jos daržiukas nedidelis, bet kaip prižiūrėtas! Malonu ją daržiuke matyt: čia žolytę išrauna, čia nuvytusį lapą nuskina, čia kauptuku žemę papurena...Darbelis nedidelis, bet kaip gražiai ir nuoširdžiai dirbamas. 
O Seimo darbo per televizorių negaliu žiūrėt. Atrodo, kad ten susirinko piemenys, kurie net nežino, ko vieni iš kitų nori. O juk tai mūsų išrinkti deputatai, išmintingiausieji vyrai ir ne mažiau išmintingos moterys! Kad neužvaldytų negražios mintys, perjungiu kanalą.
Nusipirko mūsų kaime ištuštėjusią sodybą pagyvenusi pora -- Ignasius ir Galena. Lyg ir nieko žmonės, bet jiems patinka žiūrėt Seimo posėdžius. Tai ir klausiu:
--Išeitų, kad labai tikit Seimu, jei akių nuo jo negalit atitraukt.
--Kas gali juo pasitikėt! -- nesutiko Ignasius. -- Visokių kiaulysčių jis pridarė, bet gražu pasižiūrėt, kaip jie ten riejas. Būtų dar smagiau, jei už krūtų susikabintų.
Kam kas įdomu ir labiau patinka!
Du vyrukai miesto gatvėje muša trečiajį. Praeiviai stovi ir stebi. Jiems gražu. Laukia, kada tą partrenks ir pradės spardyti. Tada bus dar gražiau! Paklausk tokių, kodėl jie negina mušamojo. Atsakys nesvarstydami: gal kaltas, kad muša.
O žiūrėt į Seimo darbą norėtųsi. Norėtųsi, kad seimūnai nebūtų panašūs į netašytus kadaise kaimo bernus. Teisybė, jie mūsų tarnai, bernai, bet vis dėlto valdžia, turi oriau atrodyti ir elgtis. Beje, kaimo bernai ir darbus nudirbdavo (javus ir gyvulius išaugindavo), ir mergas mylėdavo, kuokinėse šokdindavo, tuokdavosi, vaikų pridarydavo ir išaugindavo. O Seimas ne ką išaugina, valstybės nemyli, visus mus šokdina jo priperėti įstatymai...
Žmonos draugė meldžias, kad pavyktų išrinkt geresnį Seimą. Jei patys nesugalvojam, tenka pasitikėt draugės maldomis.

23. Apie žmogų

Bolševikai, bra, giedodavo, kad visa kų daro žmonių labui i žmonių gerovei. Tai i šaudė žmones jų labui, i vežė Sibiran jų gerovei. Išvertę kailį i pasvadinę socialdemokratais, anys, bra, nepamiršo senos giesmelės i dabar trimituoja, kad jiem svarbiausia žmogus. Tade reikia papilosafuit, kas tas žmogus.
Stalinas su enkavedistais buvo žmonės? --Žmonės. Jų sušaudytieji i išvežtieji buvo žmonės? -- Žmonės. Hitleris su esesininkais buvo žmonės? -- Žmonės. Jų sušaudyti žydai buvo žmonės? -- Žmonės. Milijonieriai yra žmonės? -- Žmonės. Benamiai valkatos girtuokliai yra žmonės? -- Žmonės. Tarpu milijonierių i valkatų eina mokytojai, teisėjai, prokurorai, valdininkai, ūkininkai, mokiniai, studentai. Da visokie nusikaltėliai i paleistuviai. Anys žmonės? -- Žmonės. Tai va i reikia klaust kandidatų, katarie žmonės jiem svarbiausi. 
Niekas, bra, nesiginčys, kad kandidatas Seiman, anas ti va, yra žmogus. Kai pasdarys seimūnas, jam šitas žmogus i bus svarbiausias. Jo šeima yra žmonės? --Žmonės. Tai šitie žmonės bus toža svarbiausi. Giminės žmonės? Juos toža galima priskirti prie svarbiausių. E draugai i bendražygiai? Toža, bra, žmonės, gal ne patys svarbiausi, ale svarbūs. Va šitais svarbiausiais žmonėmis anas pirmiausia i pasrūpins. Kap pasrūpino savo gimine, meiluže, partijos bendražygiais buvęs bolševikų, paskui persikrikštijusių socialdemokratais, vadas. 
E mano žmonlė, bra, pilosofuja kitep. Jos galva, žmonėmis turi rūpintis savivaldybės, e Seimui turi rūpėt valstybė. Anas turi priiminėt tokius įstatymus, kad toj Lietuvoj visiem būtų gerai gyvint, kad žmonėm neažeitų noras i neatsirastų reikalas važiuot aždarbiaut ažusienin, kad mažėtų nusikaltimų, suktybių i paleistuvysčių. 
Prie šitokio moteriško supratimo, bra, galiu tik pridurt, kad būtų dienos švieson iškeltas kažin kur pašaliuosan dabar nukištas teisingumas.

24. Apie mokestį už darbą

Gavę pensijas, susimetėme ir pavakare nuėjome aplankyt negaluojančio Jozupo. Prašyčiau nepagalvot, kad girtuokliauti. Tik puslitriuką nusinešėm, lašinių bryzą. Vienas reikalas užeit pas Jozupą papolitikuot, visai kas kita nueit jį aplankyt. Taip jau įprasta, kad eidamas lankyt ligonio vis ką nors nešiesi. 
Tokia proga pirmiausia prakalbom apie negalavimus ir pensijas.Vieni džiaugės pensijomis, kitiems atrodė, kad reikėtų gauti daugiau. Neiškenčiau ir aš:
--Kai sutvėrė kauchozus, visą žiemą šėriau arklius, -- nukrypau į praeitį. -- Reikėjo ir pašert, ir vandens prinešt. Žinok, kad daug dirbau, jei užrašė keturis šimtus darbadienių. Dykai jų nerašydavo. Ir ką už juos gavau? Špygą! E gyvent reikėjo, vaikus leist moksluosan reikėjo! Dabar niek nedirbam, e pinigus moka. Nereikia verkt!
--E kas verkia?! Niekas neverkia. Tik žmogui įgimta daugiau norėt, -- nusileido Vitusis.
--Kitas net dirbdamas tik šitiek gauna. Ir dar vaikų turi, -- teisingai paprotavo Jozupas.
--Kas sunkiai dirba, tas mažai gauna. Kas daug gauna, mažai ir lengvai dirba. Valdininkų visas darbas, nuo savęs prie kitų varinėt, e algas gauna tūkstantines, -- tvirtai dėjo Bronusis.
--Praudų sakai, -- pritariau. -- Dabar dažnai išgirsti, kad valdžioj sėdi piemenys. Piemenys sunkiai dirbdavo. Pasamdydavom ustavą, nu, kerdžių, gyvuliam ganyt nuo Jurginių iki Visų šventės, ir per šitą laiką jis neturėdavo nė vienos laisvos dienos, darbo valandas jam nustatydavo saulė, lietuje mirkti kartais tekdavo kelias dienas iš eilės. Valdininkai nemirksta. 
--Valdininkus reikia arba prispaust dirbt, arba sumažint jiems algas, -- pasiūlė Vitusis.
--Mažint algas tai jau ne, -- nesutiko Jozupas. -- Kas valstybei iš algų mažinimo?! Valstybei reikalingas darbas. E jeigu sumažinsim algas, jie dar menkiau dirbs. Suvarys valstybę kaliošan.
--Jau varo, -- pritarė Bronusis. -- Dabar Seimo deputatai gauna algą už tai, kad deputatai, e ne už darbą. Kiek sėdi Seime, kiek nesėdi, balsuojant susilaiko ar visai nebalsuoja, e pinigai eina.
--Niek nepadarysi, tokie įstatymai, -- pasidavė Jozupas.
--Tai aš ir sakau, kad reikia įstaymo, kataras panaikintų šituos įstatymus. Kad visiems mokėtų už darbą, o ne už sėdėjimą ar net už nesėdėjimą. Geriau dirba -- daugiau gauna, mažai dirba -- mažiau ir gauna.
--O kaip apskaičiuot, kas kiek ir kaip dirba? -- pareiškiau abejonę. 
--Vertinti taškais. Už darbą pridėt taškų, už nedirbimą ar blogą darbą atimt taškus. Pagal surinktus taškus ir mokėt pinigus.
--Kai šite skaičiuos, tai kitas ir duonai neužsidirbs.
Puslitris ištuštėjo, tai dabar kalbėjom vienas per kitą.
--Visko bus, kai dabar įpratę dykai pinigus imt. 
--Tegu pabadauja, tai gal užeis noras užsidirbt.
Kai kas ir dabar užsidirba. Priima įstatymus.
--E kiek tokių yra? Ašaros! Tiems, katarie priima blogus įstatymus, reikia atimt daugiau taškų, nei tiem, katarie Seime nepasirodo. 
--E kas ir kaip apskaičiuos tuos taškus?
--Kompiuteriai apskaičiuos. Dabar kompiuteriu galima net parduot ir nusipirkt. 
--Aga, miestų parduotuvėse pardavinėja kompiuteriai. Parodai jiems, ką pirkai, ir įkiši pinigą. Jie išmuša kvitą ir parašo, ką tu pirkai, kiek pirkinys sveria, kiek kainuoja. Viską surašo. I grąžą išduoda. 
--Kompiuteriai apskaičiuos, tik reikia norėt, kad apskaičiuotų.
--Juokus proviji! Kas gi norės, kad apskaičiuotų. 
--Tai aš ir sakau, reikia įstatymu viską numatyt. 
--Įstatymu galima numatyt, bet kaip tokį įstatymą priimt?
--Kaip priimt? Be pusės litro nesugalvosi...
Kadangi kito pusės litro neieškojome, tai ir liko neaišku, kaip reikėtų balsuot, kad toks įstaymas būtų priimtas. Gal jaunesni sugalvos. Išgėrę jei ne puslitrį, tai visą litrą. 

(Bus daugiau)




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)