2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

TIESA IŠLAISVINA. ARKIVYSKUPO SIGITO TAMKEVIČIAUS PRISIMINIMAI APIE DVIDEŠIMT „LKB KRONIKOS“ METŲ (AUKŲ NEIŠVENGSIME)


02_a_vysk_s_tamkevicius04_sk_II_1.jpg(Prisiminimų tęsinys)

PAVOJAUS SIGNALAI

1980 m. pradžioje Lietuvoje buvo suimti du uolūs Kronikos platintojai – Povilas Buzas ir Anastazas Janulis. Pastarasis, nepaisant amžiaus, buvo neišsenkamos energijos ir darbštumo žmogus. Duok, Dieve, kad visi jėzuitai tokie būtų! O Maskvoje buvo suimti Krikščioniškojo komiteto nariai: dvasininkas Glebas Jakuninas, Viktoras Kapitančiukas, Levas Regelsonas. Taip pat suimtas labai įtakingas Maskvos inteligentijoje dvasininkas Dmitrijus Dudko. Galima buvo rimtai susimąstyti: jei KGB pasiryžo Maskvoje likviduoti Krikščioniškąjį komitetą, greitai ateis laikas ir mūsiškiam.

KRATOS IR SUĖMIMAI

1980 m. balandžio 17 d., grįždamas po Mišių, mačiau iš paskos einantį būrį žmonių. Pamaniau, kad atvyko koks nors klebonas su ekskursija. Deja, mano „ekskursantai“ buvo pasiruošę iškrėsti net šuns būdą. Nuodugniai iškrėtė ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės ses. Onos Dranginytės, ir a. a. kun. Virgilijaus Jaugelio, ir ses. Virginijos Kavaliauskaitės kambarius. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynose.

Tą pačią dieną krata buvo ir pas kybartietę Teresę Petrikienę, kur Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė daugino Kroniką. Po kratos ją suėmė, o kitą dieną Bagotojoje suėmė tos pačios kongregacijos ses. Oną Vitkauskaitę. Tai buvo labai skaudi netektis tiek kongregacijai, tiek Kronikai. Tačiau greitai į Kronikos redakciją atėjo ses. Bernadeta Mališkaitė, kuriai Apvaizda lėmė po mano arešto nešti visą Kronikos leidybos naštą. Kai pakviečiau į talką, net nepamąsčiau, kiek daug ji pasitarnaus Bažnyčiai.

D. DUDKO ATGAILA

Daug nerimo sukėlė per televiziją parodytas dvasininkas Dmitrijus Dudko, kuris viešai apgailėjo savo veiklą. Kalbėjo taip, kaip reikėjo partijai ir vyriausybei. Ne tik iš jo knygų ir kitų žmonių pasakojimų, bet ir iš asmeninės patirties buvau susidaręs pačią geriausią nuomonę apie šį šviesų stačiatikių kunigą. Netilpo galvoje, kaip jis galėjo paneigti tai, kuo tikėjo ir kuo gyveno. Dėl šios viešos atgailos teisme D. Dudko buvo paleistas. Vėliau pamatęs, kad nuo jo nusigręžė geriausi žmonės, jis bandė nesėkmingai atitaisyti savo „atgailą“, bet susigrąžinti pasitikėjimą nepavyko. Pogrindžio leidinys Aušra 24-ajame numeryje išspausdino šios liūdnos istorijos aprašymą ir D. Dudko bandymą reabilituotis prieš savo dvasios vaikus.

KVIETIMAS Į TARDYMĄ

Po kratos ilgą laiką nekvietė į tardymą, ir tai kėlė nerimą. Dar daugiau nerimo sukėlė kvietimas į tardymą Maskvoje, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės kvietimą pakartojo. Parengiau TTG katalikų komiteto dokumentą Dėl religijos laisvės ir pradėjau laukti arešto, bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pagerėjo, nes į laisvę sugrįžo ses. Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda grįžti, akyse pasidaro šviesiau.

KRATA VIENUOLYNE

1980 m. rugpjūčio 12 d. buvo atlikta krata Eucharistinio Jėzaus seserų name Kaune, K. Donelaičio g. 36. Ačiū Dievui, nieko pavojingo čia nebuvo rasta, o rasti galėjo. Per visą Kronikos leidimo laiką čia suplaukdavo daugybė medžiagos. Buvo viena Apvaizdos globojama slėptuvė, kurios saugumiečiai nerado. Eucharistijos bičiuliai, seserys vienuolės, kunigai čia sunešdavo daug informacijos. Kartais aš pats, o dar dažniau kuri nors sesuo atveždavo ją į Kybartus. Labai dažnai patarnaudavo nepavargstanti katechetė, Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Donata Meškauskaitė.
Tuo metu jau buvo suimta ir Lukiškių kalėjime laukė teismo Eucharistijos bičiulių įkūrėja ses. Jadvyga Stanelytė. Maskvoje rugpjūčio mėn. buvo nuteistas Glebas Jakuninas. Visi ženklai rodė, kad artinasi pogrindžio darbo pabaiga.

NERIMAS IR VILTYS

Šie metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojosi su visais kovotojais dėl žmonių teisių. Sausio mėn. Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo „auklėjami“ ordinarai, kad reikia klausyti sovietinės valdžios; suimti Kronikos platintojai ir rėmėjai A. Janulis, P. Buzas, ses. O. Vitkauskaitė, ses. G. Navickaitė; nuteista ses. J. Stanelytė, doc. Vytautas Skuodis, kurį teismo metu priėmėme į TTG katalikų komitetą. Jis pats oficialiai pasiprašė, kad būtų priimtas. Kun. J. Zdebskis (vienas iš aktyviausių Kronikos rėmėjų) nežinomu būdu buvo smarkiai apdegintas cheminėmis medžiagomis, kiek mažiau nukentėjo V. Vaičiūnas. Tačiau miela tuos metus prisiminti: persekiojimas ne tik kad neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė dar aktyvesnei kovai – į TTG katalikų komitetą įsitraukė kun. Algimantas Keina, kun. Vaclovas Stakėnas ir kun. Leonas Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą; kas negalėjo ar nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai – įbrukdavo į kišenę kelias šimtines ir tik tiek pasakydavo: „Tu žinosi, kur išleisti.“

MŪSŲ ATRAMA

Per visą Kronikos gyvavimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko informaciją, straipsnius, padėjo redaguoti, platinti, persiųsti į Vakarus, trūko elementarių dalykų: pogrindžio darbo patirties, žinių, gebėjimo organizuoti. Nebuvo daug kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą liūtui į nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo angelu sargu, dažnai tekdavo kartoti maldą: „Viešpatie, Tu žinai, kad dirbu Tau. Jei šis darbas reikalingas, globok, jei ne – tegu jis pasibaigia.“ Ir Dievas globojo. Man atrodo, kad tai, ką Kronika aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis. Kita dalis buvo ne mažiau svarbi – mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos tikrai molinės, o, svarbiausia, supratome, kad reikia ne sėdėti, bet dirbti, tada ir Dievas padės.

DRAUGAI ANAPUS UŽDANGOS

Kronikos balsas būtų buvęs labai silpnas, jeigu jo šimteriopai nebūtų pastiprinę du nenuilstami jos bendradarbiai laisvajame pasaulyje. Tai kunigai Kazimieras Pugevičius ir mons. Vytautas Kazlauskas. Pirmasis, gavęs mikrofilmą, tuojau Kroniką vertė į anglų kalbą ir platino ją po visą pasaulį, antrasis visą numerį perskaitydavo per Vatikano radiją, skiltyje „Rašo užsienio lietuvių spauda“. Jų abiejų įnašas į Kronikos leidimą yra neįkainojamas. Kiek vėliau daug pasidarbavo kun. Kazimieras Kuzminskas, Amerikoje įkūręs Kronikos sąjungą ir leidęs Kroniką tomais lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis. Lietuvių kalba išėjo 10 tomų.

KRONIKOS UŽNUGARIS

Sunkiai įsivaizduoju Kronikos leidimą, jei nebūtų buvę šalia vienminčių kunigų – Alfonso Svarinsko, Juozo Zdebskio, Jono Kaunecko, Jono Lauriūno, kan. Broniaus Antanaičio, Prano Račiūno MIC, Gvidono Dovydaičio, Petro Dumbliausko SDB, Kazimiero Žemėno SJ ir kitų, su kuriais, reikalui esant, buvo galima daug ką aptarti. Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitus aptardavome kunigų susitikimuose. Aptariant dažnai net nebūdavo minimas Kronikos vardas. O problemų netrūko: nuolatos kildavo klausimų, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, pvz.: ar Kronikoje reikėtų aprašyti tik ateistų savivalę, ar paminėti ir kunigus, kurie aiškiai kolaboruoja su valdžia. Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo Kronikos leidėjai, ne kartą svarbesni už tuos, kurie leidinį tik techniškai apipavidalindavo.

KUNIGAI POGRINDININKAI

Kronikos leidyba ir platinimas pareikalaudavo nemažai laiko, kartais reikėdavo išvykti į Maskvą. Reikalui esant mielai patalkindavo kaimynai kunigai, o ypač Alvito klebonas kun. Boleslovas Ražukas. Bet uoliausiai padėdavo pogrindininkas kun. Petras Našlėnas. Važiuodavau į Kauną ir sakydavau: „Kunige Petrai, man reikia trims dienoms tavo pagalbos.“ Ir kun. Petras laiku atvažiuodavo ir talkindavo iki mano sugrįžimo. Be šitokios pagalbos būčiau buvęs bejėgis. Trumpą laiką talkino kun. V. Jaugelis, o paskutiniais metais prieš suėmimą – kun. Jonas Kastytis Matulionis ir kun. Jonas Boruta. Vis dažniau ateidavo mintis, kai būsiu suimtas, kam palikti Kroniką.

KRONIKOS „VAIKAI“

Tada, kai Kronika pasidarė plačiai žinoma ir skaitoma per Vatikano radiją, kai per eilę metų KGB nepajėgė jos sunaikinti, vienas po kito pasirodė nauji pogrindžio leidiniai: Tiesos kelias, Rūpintojėlis, Alma Mater, Perspektyvos, Laisvės šauklys ir kt. Vienu metu jų buvo apie trylika. Džiaugiausi kiekvienu nauju leidiniu ir numeriu. Visada smagiau didesniame draugų būry.

LKB KRONIKOS DEŠIMTMETIS

Kronikos rėmėjai norėjo kaip nors paminėti leidinio dešimtmetį. Vilniaus krašte skulptorių Jakštą paprašė šiai progai ką nors išdrožti iš ąžuolo. Vieną tamsią naktį žmonės atvežė didžiulį paminklą, jį didelis būrys vyrų vos iškėlė iš mašinos. Skulptūra vaizdavo knygą – Kroniką, iš jos kyla erškėčiai – tautos kančia; aukščiau širdis – gal Viešpaties, gal lietuvio, mylinčio Dievą ir Tėvynę, o iš šonų – maldai sudėtos rankos. Tik ant tų sudėtų rankų ir laikėsi Kronika per 10 metų. Šventindamas paminklą parapijiečiams paaiškinau tik tiek, kad toji knyga vaizduoja tautos kančios istoriją. Širdyje nešiojau didelį dėkingumą Dievui už dešimties metų globą. Pradėjus leisti Kroniką, planavau ne daugiau kaip trejų metų darbą – anuomet net mintis neatėjo išsaugoti leidinį dešimtį metų. „Kas žmogui negalima, Dievui viskas galima.“

51-ASIS NUMERIS

Jubiliejinis numeris, atrodė, liks neišleistas. 1982 m. vasario 27 d. Kybartuose pasirodė KGB mašinos, kuriose buvo aštuonetas žmonių, nežinia ką veikiančių ir kokiais tikslais atvažiavusių. Mano ministrantai, atėję į vakaro Mišias, kalbėjo: „Klebone, Kybartuose pasirodė įtartini automobiliai.“ Paklausiau, kodėl įtartini. Vaikai paaiškino: „Kiekviename automobilyje sėdi po keturis vyrus. Nieko neveikdami pastovi vienoje vietoje, paskui pavažiuoja į kitą. Matėme, kaip pasikeitė numerius.“ Iš tikrųjų, vaikai nesuklydo: pastebėjau, kad kelių automobilių esu lydimas net pas ligonį. Šis sekimas tęsėsi iki kovo 17 dienos. Tokiomis sąlygomis buvo ruošiamas 51-asis numeris. Pusrūsyje, kur buvo spausdinamas numeris, nuolat kūrenosi krosnis, kad kilus pavojui būtų galima viską sumesti į ugnį. Ačiū Dievui, šios operacijos neprisireikė. Labai gaila būtų buvę surinktos medžiagos. Pirmajame puslapyje parašėme kovo 19 d. datą. Kronikos viršelyje pažymėta data dažniausiai neatitinka tikrosios išleidimo datos ir sąmoningai rašėme ją netikslią, nes nebuvo noro KGB darbuotojams pranešti tikslią datą, kada būdavo išleistas Kronikos numeris. Po savaitės išėjo 51-asis Kronikos numeris. Saugumiečiai galėjo būti „patenkinti“ mėnesį laiko praleidę Kybartuose, na, o leidėjams šiek tiek nervų kainavo, bet sunkiausią akimirką darbas nesustojo.

DVASINIS TESTAMENTAS

Tai, kas atsitiko su Dmitrijumi Dudko, man nedavė ramybės. Jeigu būsiu areštuotas, ar nesulaužys panašiai ir manęs? Meldžiantis kilo mintis parašyti savo Dvasinį testamentą ir palikti jį draugams. 1982 m. vasario 6 d. parašiau tai, kas tuo metu man atrodė svarbu pasakyti draugams ir visiems, nešantiems nelaisvės pančius:
Vis dažniau girdžiu grasinimus, kad būsiu suimtas. Tikiu, kad saugumo grasinimai gali tapti tikrove. Galbūt saugumo organai mane prievartaus, kaip pravoslavų šventiką Dmitrijų Dudko, kad apgailėčiau savo veiklą kaip nusikaltimą prieš valdžią ir žmones. Kas gali iš anksto garantuoti, kad pajėgs atsispirti prieš visas saugumo žinioje esančias priemones ir nepalūš? Gulago pragare palūžo tūkstančiai! Todėl šiuo metu, kai esu laisvas, noriu pasakyti savąjį „credo“. 

Mačiau melą, smurtą ir moralinį supuvimą, todėl negalėjau likti abejingas. Noras matyti tautiečius laimingus čia ir ten, amžinybėje, vertė mane kovoti prieš visą tą blogį, kuris slėgė mano Tėvynę ir Bažnyčią, šitai kovai pašvenčiau vaisingiausius savo gyvenimo metus. Visoje savo veikloje vadovavausi krikščioniškos moralės dėsniais – sakyti tiesą, ginti tiesą, kovoti prieš smurtą, tačiau mylėti visus, net tuos, kurie yra melo ir smurto įrankiais. Dėkoju Dievui, kad paskutiniame dešimtmetyje leido man vaisingai pasidarbuoti Bažnyčios, o drauge Tėvynės labui. Jei reikėtų viską pradėti iš naujo, daryčiau tą patį, nebent dar su didesniu uolumu. Apgailėti galiu tik tiek, kad, tikriausiai, galėjau padaryti dar daugiau. Ramia širdimi einu į kalėjimą, kuris tebūnie mano veiklos vainikas. 

Nelaisvės metus skiriu kaip atgailą už savo klaidas ir už Bažnyčios bei Tėvynės ateitį. Visa, ką kentėsiu, skiriu už mylimus tautiečius, kad jie išliktų ištikimi Dievui ir Tėvynei, kad nė vienas nenueitų Judo keliu. Ypatingai trokštu, kad šią ištikimybę išlaikytų Lietuvos bažnytinė hierarchija, kuri saugumo yra labiau už visus prievartaujama. Broliams kunigams melsiu iš Dievo vienybės malonės: vienybės su Kristumi, su Bažnyčia, su Popiežiumi, bet ne su KGB ir ne su Religijų reikalų taryba. Nelaisvėje nuolat maldausiu Viešpatį už Lietuvos seses, paaukojusias savo gyvenimą Dievo ir žmonių meilės tarnybai, kad jos didelį dėmesį skirtų kovai už Bažnyčios laisvę ir pagrindines žmogaus teises. Netikėkite, kai valstybinio ateizmo propagandistai sakys, kad ši veikla esanti politika. Tai ne politika, bet mūsų visų gyvybinis reikalas. O jei politika, tai Bažnyčios politika, Popiežiaus politika.

Savo širdyje nešiosiu visus tuos brangius Lietuvos tikinčiuosius, su kuriais susidūriau per 20 kunigavimo metų. Likite ištikimi Kristui ir Tėvynei! Išauginkite vaikus, nenusilenkiančius prieš melą ir prievartą. Tegul jie sukurs protingesnę ir sveikesnę visuomenę už tą, kurioje jums tenka gyventi. Tikiu, kad mūsų darbą ir kovą tęs kiti, tik, galbūt, dar uoliau ir vaisingiau, negu tai pavyko man ir mano draugams. Jeigu kas nors sakys, kad „galva sienos nepramušite“, netikėkite šituo pesimizmu. Melo ir prievartos siena supuvusi, o su Kristaus pagalba visa įmanoma nugalėti. Jeigu kada nors mane išgirstumėte priešingai kalbant, netikėkite: ten kalbėčiau ne aš, bet vargšas saugumo sulaužytas žmogus.

NAUJAS KUNIGAS POGRINDININKAS

1982 m. liepos mėn. Lietuvos jėzuitų provincijolas kun. Jonas Danyla SJ paprašė, kad pristatyčiau vyskupui Julijonui Steponavičiui pogrindžio Kunigų seminariją jau baigiantį Joną Borutą ir paprašyčiau jam suteikti kunigystės šventimus. Vyskupas tremtinys maloniai mus priėmė ir sutarėme šventimų vietą ir datą – Skaistgiryje rugpjūčio 6 d. Vysk. J. Steponavičius ne kartą šioje bažnyčioje teikė kunigystės šventimus kunigams pogrindininkams. Čia klebonavo Jėzaus draugijai priklausantis kun. Leonardas Jagminas SJ, kuriuo vyskupas visiškai pasitikėjo. Sutartu metu iš vakaro vysk. Julijonas pašventino Joną Borutą diakonu, o ryte – kunigu. Kai sveikinau naująjį kunigą, šmėkštelėjo mintis, kad šis jaunas, energingas ir išsilavinęs kunigas, esant reikalui, galėtų tęsti Kronikos leidimą.
BROLIS ASILAS ŠLUBUOJA

1982 metai buvo gana sunkūs Tikriausiai įtemptas darbas padarė savo – reikėjo atsigulti net į ligoninę. Aplankydavo mintis: ką su šitokia sveikata darysiu KGB kalėjime ir lageryje? Išeitis buvo tik viena: „Kaip Dievas duos, taip ir bus.“ 1983 m. pradžioje išvykau pasigydyti ir pailsėti į Druskininkų sanatoriją, kur buvo labai gera kelias savaites užmiršti viską: saugumiečius, Kroniką ir visai nereikalingas bėdas, jei anuomet apskritai buvo galima šitai padaryti. 

KUNIGO ALFONSO AREŠTAS

1983 m. sausio 26 d. iš Kybartų atvažiavusios seserys vienuolės pranešė, kad suimtas kun. A. Svarinskas, o pas kun. J. Kaunecką ir kun. A. Keiną padarytos kratos. Tuojau viską palikau ir grįžau namo. Slinko labai neramios dienos. Daugelis žmonių buvo kviečiami į tardymus, tarp jų ir TTG katalikų komiteto nariai. Vasario 28 d. ir aš gavau kvietimą į tardymą; dvi dienas kapitonas Pilelis klausinėjo apie kun. A. Svarinską, apie mano pažintis su Maskvos disidentais – Glebu Jakuninu, Viktoru Kapitančiuku, Levu Regelsonu, Dmitrijumi Dudko ir kitais. Tardymas aiškiai rodė, kad mano dienos laisvėje jau suskaičiuotos. Kai kuriuose protokoluose, ypač D. Dudko, buvo pasakyta tai, kas apie draugus priešams nesakoma.

KAS TĘS DARBĄ?

Ilgus metus ištvermingai talkino ses. Elena Šuliauskaitė; ji sutvarkydavo didžiąją rankraščių dalį. Aš mačiau, kiek daug jai kainavo įtempto darbo savaitės, kol Kronikos numeris įgaudavo įprastinį pavidalą ir aštuoni ar šešiolika egzempliorių pasklisdavo į visas puses. Dirbo ir nedejavo, bet man buvo aišku, kad reikia daugiau talkininkų. Sugrįžusi iš lagerio labai uoliai talkino ses. Nijolė Sadūnaitė – atrodė, kad Dievas specialiai ją tokiam darbui buvo sukūręs. Į darbą įsitraukė Šventosios Šeimos kongregacijos seserys: Bernadeta Mališkaitė sugebėjo redaguoti, Ona Kavaliauskaitė – medžiagą rinkti ir perrašyti, Birutė Briliūtė redagavo leidinį jaunimui ir mokėsi tekstus fotografuoti bei dauginti. Reikėjo kelių kunigų, kurie arešto atveju būtų galėję vadovauti. Kun. Jonas Kauneckas mielai sutiko padėti ir net kelis kartus atvažiavo susipažinti, kaip redaguoti numerį, bet jis KGB buvo ne mažiau stebimas kaip ir aš. Prieš areštą, išvykdamas į Vilnių, prašiau kun. Joną Borutą: „Jei reikės, padėk!“ Jis linktelėjo galvą. 

(Bus daugiau)

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)