2019 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Vidmantas Valiušaitis. Triušiukai kovoje su kurmiais ir vanagais

www.lzinios.lt

valiusaitis_II_a_1.jpgPradėsiu nuo atsitikimo, kuris nutiko vienam mielam gyvūnėliui. O buvo taip...

Jauniausioji dukra labai geidė triušiuko. Mama atjautė dukterį ir prieš ketverius metus jį nupirko. Gavo vardą Pikutis. Buvo labai mielas ir jaukus padarėlis, neapsakomai prisirišęs prie savo globėjų, kurios jį maitino, vedžiojo, šukavo, nagelius karpė. Išleistas ant vejos nesitverdavo kailyje - vijosi aplink kojas, neatsitraukdamas nė per žingsnį, iš paskos linksmai straksėjo, lyg būtų meilus šunelis. 

Nors mano kantrybę irgi bandė - turėjo papratimą rausti urvus, gadinti veją. Užtaisau, būdavo, išlupęs kur velėnos gabalą, žiūrėk, apsisukęs jau kitur prakiurdo velėną. Pykdė ne juokais. Todėl iš tinklo padariau jam aptvarėlį, kad nesiblaškytų kur pakliuvęs ir nedarytų eibių. Bet jis, nenaudėlis, vis įsigudrindavo iš jo iššokti ir kur nors naują urvą vejoje pradėti.

Daromą žalą vis dėlto atpirkdavo jo ištikimybė ir meilumas. Negana to, kad buvo mielas, bet ėjo dar ir namų sargybą. Pajutęs pavojų, tuojau pastato ausis, pakelia galvą, atsistoja ant užpakalinių kojų, priekines dailiai susidėjęs ant krūtinės. Dairosi. Treptelėja užpakaline kojele. Tai būdavo įspėjimas priešui nesiartinti. Podraug ir ženklas namiškiams, kad pavojus arti.

Ir kokia netikėta širdgėla! Vieną pavakarę (ir tai atsitiko dar tik prieš gerą savaitę) staiga pamatom, kad narvas tuščias, Pikučio nėra. O ką tik straksėjo! Pamanėm, kad iššoko, kaip tai pasitaikydavo, ir kad čia pat jį rasim. Metėmės po kiemą ieškoti. Nerandam. Į gatvę išėjom jau susirūpinę. Klausinėjam kaimynų. Niekas nematė. Ir staiga - klyksmas. Girdžiu - mano vaikai rėkia. Pribėgu artyn - kaimynų šuva nasruose laiko Pikutį. Bet jau nebegyvą. Kūnelis suglebęs kaip skudurėlis, kojytės nuleistos, mataruojasi, šuniui galvą sujudinus. Vaikai rauda, mama rauda, man pačiam tarsi strėle širdį būtų pervėrę...

Toks buvo švelnus sargybinis, taip ištikimai budėjo, tiek džiaugsmo jaunoms ir nebe taip jaunoms širdims teikė! Kaip jis saugojo namus, kaip trepsėjo kojele, pajutęs pavojų! O turėjo žūti nuo savo priešo nespėjęs nė garso išleisti. Nepajutom, kada tas šuo prisėlino ir Pikutį pasičiupo. Neaišku, ar jis pats, iš labai arti pamatęs priešo snukį, baimės ir nevilties apimtas, šoko iš narvelio bandydamasis gelbėtis, ar šuo įlindo pas jį ir pastvėrė? Greičiausiai triušelis pats, nerimo persmelktas, šoko iš narvelio į savo pražūtį, o šuva jį lengvai pasigavo ir nusinešė...

Kodėl dabar prisiminiau tą sielvartingą mano šeimynai istoriją? Todėl, kad ji sutapo su politikos lauko nutikimu, jis savo simboline prasme man priminė to mielo gyvūnėlio žūties dramą. Tiesiog taip sutapo, kad jau kitą dieną pamačiau tam tikrą socialinį organizmą, leisgyvį tabaluojantį jo priešo nasruose. Tą patį, kuris irgi kojele trepsėjo, šiaušėsi prieš būsimą kovą, baudėsi kibsiąs tam priešui į atlapus. O atsitiko taip, kad priešo snukis pasirodė ne toje pusėje, į kurią visą savo rūstybę tas "tvarinys" buvo atkreipęs. Išlindo jo viduje. Nelyginant vogčiomis įtrauktas Trojos arklys. Ir sugriebė savo auką geležiniais žabtais.

Turiu galvoje precedento neturintį atsitikimą, kokio nepamenu per visą laisvų rinkimų Lietuvoje istoriją, nuo pat nepriklausomybės pradžios. Žemesnėje partijos sąrašo vietoje esantis kandidatas, laikraščio redaktorius, baisiausiais kaltinimais įvairiomis išdavystėmis ir parsidavimu per savo redaguojamą spaudos leidinį užsipuola kelis kitus aukštesnėse to paties sąrašo pozicijose esančius bendražygius. Išvadina juos VSD "kurmiais", vanagais iš to paties "sorošininkų" lizdo, vos ne KGB pasiuntiniais sugriauti pradedamą Lietuvos atstatymo darbą. Savo interesų konflikto, žinoma, nejunta.

Čia Aurimas Drižius, "Laisvo laikraščio" redaktorius, "Drąsos kelio" sąrašo trisdešimt trečioje vietoje esantis kandidatas, pasitelkė laikraštį savo rinkimų kampanijai. Jo taikiklyje - to paties sąrašo ketvirta, aštunta ir trisdešimt antra pozicijos. Daugiau kaip trečdalis laikraščio numerio skirta šiems trims politiniams "priešams" naikinti. O tie "priešai" - Valdas Vasiliauskas, Povilas Gylys, Linas Petronis. A.Drižius gina nuo jų "Drąsos kelią".

"Laisvas laikraštis" yra toks reiškinys, kuris egzistuoja, švelniai tariant, "greta žiniasklaidos". Jo publikacijos paprastai nei komentuojamos, nei į jas reaguojama. Nesirengiu jų vertinti. Tik pažymėsiu, kad minėta publikacija, pasak V.Vasiliausko, toliau bus nagrinėjama teisme. Bet faktas nepajudinamas: rinkimų kampanija oficialiai dar neprasidėjo, o "Drąsos kelio" sąrašo žmonės jau kovoje. Tarpusavio. "Velnio arijoje" neseniai rašiau, kad "žmogaus buvimas pasaulyje yra ne tik kančia, ne tik nerimas, ne tik drama, bet ir patyčia".

Sisteminių partijų persvara prieš naujus besiformuojančius junginius yra milžiniška. Finansinis pajėgumas, politinės veiksenos patirtis, ryšiai su žiniasklaida ir verslu, ilgametis įdirbis rinkimų apygardose, ką jau kalbėti apie administracinius resursus nacionaliniu ir savivaldybių lygiu, - nesulyginamų proporcijų. Akivaizdu, kad stovima su rykšte prieš ginkluotą karį. Todėl dėmesio vertą iššūkį joms galėtų mesti tik gerai konsoliduota, žinanti kaip ir pasirengusi iš karto kvalifikuotai veikti, reputacijos nuostolių neturinti komanda.
Kadangi negana įveikti 5 proc. barjerą. Negana laimėti 10-15 Seimo narių vietų. Norint reikšmingesnės politinės įtakos reikia sudaryti bent 40-50 Seimo narių bloką. Todėl sąraše, kuris galėtų efektyviai konkuruoti su sisteminių partijų politinę infliaciją patyrusiomis figūromis, rinkėjams reikia parodyti kelias dešimtis neabejotinos kompetencijos gana žinomų, ryškių ir atsakingų asmenybių.

O ką gali rinkėjui pasakyti sąrašas, kurio vienas žemiau įrašytų kandidatų, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir naudodamasis savo kontroliuojama informacijos sklaidos priemone, rinkimų kampaniją pradeda susidorojimu su aukščiau įrašytais jo paties sąrašo kandidatais?

Į klausimą, kas kaltas, kad telkęsis į vieną "Lietuvos sąrašas" išsiskyrė į tris, Darius Kuolys atsakė: "Tai ir buvo skirtingi dariniai, o jiems susijungti nepavyko, nes trūko politinės patirties, pristigo laiko, buvo per daug įtarinėjimų, pasitikėjimo deficitas, nebuvo palanki ir specialiųjų tarnybų pozicija." Bet to dar nepakako. Ne visi "priešai" buvo išvaryti. Tad "Drąsos kelias" drožiamas toliau - iki degtuko.

Politikos mėgėjai įsivaizduoja, kad norint veikti politikoje tereikia vienintelio dalyko - "drąsos". Bet nelabai supranta, kad parodžius "drąsą" ir paleidus nekontroliuojamą žodyną politikoje toliau veikti iš tiesų nebėra ko. Kadangi neišvengiamai su žmonėmis tenka bendrauti ir toliau. O žmonių santykiai - nelyginant porcelianas. Suskilo - ir nebeskambės. Todėl liežuvis, ne truputį kitaip galvojantis žmogus, politikos mėgėjui yra pirmasis jo priešas.

Kadangi nejunta atsidūręs savo paties įtarinėjimų narvelyje. Nelyginant Pikutis lauko aptvare. Priešo snukis ir dideli nasrai jau viduje. Bet jis to nemato. Pro narvo virbus dairosi priešų lauke. Ir trepsi kojele.

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)