2020 m. rugsėjo 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Rita Šemelytė. „Olimpinė dvasia suartina tautiečius“

www.kaunozurnalistai.lt informacija

G._Grik.II.jpgSportbačiai ar puantai?

Sporto žurnalistė G. Grikštaitė – buvusi moterų krepšinio komandos „Kibirkštis“ žaidėja. Kas jos gyvenime atsirado anksčiau – žurnalistika ar sportas? 

Gintarė žaidė krepšinį nuo mažens, kito pasirinkimo tarsi ir nebuvo – jos šeimoje beveik visi mėto kamuolį į krepšį. Tiesa, Gintarė norėjo būti ne tik sportininke, svajojo ir apie baleto sceną. Lankė baleto pamokas, bet greitai suprato, kad sunku vienu metu derinti sportbačius ir puantus. 
Apsispręsti padėjo ir sportinis Gintarės ūgis – kur rasi tokį šokių partnerį? O namuose karaliavo krepšinis, nė vienos varžybos nebuvo praleidžiamos, visa šeima žiūrėdavo transliacijas per televiziją.
Taip užaugo ir Gintarės dukra Gabija. Nuo mažens ji praleido daug laiko su seneliais, nes tėveliams reikėjo dirbti. Dvejų Gabija, stebėdama varžybas kartu su seneliu, pradėjo mėtyti kamuoliuką į krepšiuką. O per minutės pertraukėlę sustodavo ir žiūrėdavo į ekraną, tarsi pati būtų žaidėja. 

„Atkalbinėjau ją nuo krepšinio – sunku. Siūliau viską: piešk, grok, šok, bet tik neik į krepšinio aikštelę. Kur tau paklausys! Tiesa, jos sportiniai pasiekimai puikūs, Gabiją kviečia į jos amžiaus ir metais vyresnių mergaičių Lietuvos krepšinio rinktinę“, – pasakoja Gintarė. 

Gabija Meškonytė ne kartą apdovanota kaip geriausia komandos žaidėja. Matyt, tai ir tėvelio, sporto žurnalisto Tautvydo Meškonio genai. Kokia jo mėgstama sporto šaka? Mama ir dukra susižvalgo ir pratrūksta juoktis, nes tokios net ir nėra – Tautvydas išbandęs viską.

„Turiu dirbti televizijoje!“

Gintarė džiaugiasi dukros iškovotomis taurėmis, bet bijo, kad per sportą nenukentėtų mokslai – kas du mėnesius savaitę mergaitė praleidžia rinktinės stovyklose. Gintarė nori, kad dukra neatsiliktų mokykloje. Ir ji pati buvo taip auklėta – tėvai nenuolaidžiavo. 
„Taip ir sukosi karuselė – iš pamokų su kuprine tiesiai į treniruotes, o paskui vėl į pamokas“, – prisimena buvusi krepšininkė.

Baigusi mokyklą irgi turėjo derinti sportą ir mokslą – įstojo studijuoti psichologijos, tačiau šioms studijoms buvo per mažai laiko, todėl pasirinko žurnalistiką. „Kai baigusi sportininkės karjerą pradėjau dirbti televizijoje, man pavydėjo – kaip tau gerai! Tačiau kiek turėjau įdėti pastangų, kad tai pasiekčiau. Buvo nelengva“, – įvertina  
G. Grikštaitė.

Ji galėjo rinktis: pasirašyti kontraktą ir žaisti Slovakijos komandoje arba pradėti žurnalistės karjerą. „Man atrodė, kad būtinai turiu dirbti televizijoje, kad manęs ten labai trūksta“, – juokiasi Gintarė. 
Dabar jai sunku pasakyti, ar teisingai pasielgė: gal galėjo dar pažaisti, žurnalistika niekur nebūtų dingusi. Kita vertus, dėl sporto turėjo sveikatos problemų, beveik metus iš ligoninių neišėjo. Tai irgi nulėmė apsisprendimą palikti aikštelę. „Tokia profesionalaus sporto kaina – nė dienos nebuvo, kad ryte prabudusi skausmo nejausčiau: tai raumuo pertemptas, tai sumuštas ar vargina kita trauma. Todėl ir dukrai nelinkėjau sportininkės karjeros“, – prisipažįsta G. Grikštaitė.

Vyrai neįsileidžia į krepšinį

Dar žaisdama krepšinį, Gintarė rengdavo reportažus iš krepšinio aikštelės ir tarsi savaime tapo sporto reportere. „Tai, kad pažįstu sportą iš vidaus, man padeda būti profesionalia sporto komentatore. Tiesa, dabar komentuoju tik moterų krepšinį, nebenoriu lįsti į vyriškas valdas. Vyrams dažnai nepatinka, jeigu „jų“ krepšinį moteris komentuoja, nors taip ir nepaaiškina, ką pasakiau ne taip.“

Komentatorė pati bando ieškoti tokio požiūrio paaiškinimo: galbūt netinka aukštas moteriškas balsas? Salėje didelis triukšmas, reikia komentuoti pakėlus balsą, o dar prisideda ir emocijos. Galbūt iš šalies atrodo, kad moteris isteriškai spiegia? 

Kitų sporto šakų savo iniciatyva G. Grikštaitė irgi nenori komentuoti, nebent šalia pasisodina profesionalą. Ji prisimena atvejį, kai praktikantas paklausė, ką reiškia skaičiai turnyro lentelėje, ir nusistebi: kaip galima dirbti, jeigu nežinai net abėcėlės?! 

Žinoma, profesionalumas ateina su patirtimi. O emocijų net ir nereikia slėpti. Nebent, kai žaidžia dvi šalies komandos, būtų neetiška palaikyti vieną iš jų. O kai aikštelėje susitinka šalių rinktinės, emocijos kunkuliuoja. „Negyvas, šaltas komentatoriaus balsas būtų nesusipratimas. Visame pasaulyje taip yra, – pasakoja žurnalistė. – Tai, kad pati buvau krepšininkė, man padeda susitaikyti ir su savo šalies komandos pralaimėjimu. Niekada nesmerkiu sportininkų, suprantu, kaip jie jaučiasi.“

Toks yra sportas, kartais laimi tie, kurių pergalės niekas nesitikėjo. Tačiau tokios pergalės pačios saldžiausios. Taip nutiko Sidnėjuje, kai olimpinį auksą laimėjo šaulė Daina Gudzinevičiūtė. „Į šaudyklą važiavo nedidelė žurnalistų delegacija iš Lietuvos, nes niekas nesvajojo apie medalius. Ir staiga auksas. Tai buvo neįtikėtina!“ – prisimena Gintarė.

Atlantoje – chaosas

Londono olimpinės žaidynės – jau ketvirtos, kuriose kaip sporto žurnalistė dalyvaus Gintarė Grikštaitė. Tokia patirtis leidžia palyginti organizatorių darbą, atspindintį šalies mentalitetą. 
„Geriausiai buvo organizuotos olimpinės žaidynės Sidnėjuje, nors kolegos sako, kad dar geresnė tvarka buvo Pekine (per šias žaidynes G. Grikštaitė dirbo Lietuvoje, – red. past.). Jeigu autobusas būna paskirtas tam tikru laiku, tai ir atvažiuoja tiksliai ar minutę vėliau, bet ne anksčiau. Viskas taip sustyguota, kad jokių transporto spūsčių. Australijoje net kengūras prie žurnalistų miestelio apgyvendino aptvare, nes žinojo, kad mums nebus laiko ekskursijoms ir kitoms pramogoms.

 Blogiausia buvo Atlantoje, Amerikoje. Baisi netvarka, visur grūstys. O žiūrovai į varžybas prieš kelias valandas susirenka, bet atrodo, kad sportas juos menkai tedomina, nes atsineša didžiausius maišus spragėsių ir kokakolos. Sėdi ir valgo. O jau tas jų perdėtas patriotizmas – amerikietis gali kad ir šešiasdešimtas atbėgti, vis tiek jam visas vietinių žurnalistų dėmesys“, – prisimena žurnalistė.
Graikijoje jai teko patirti, kaip graikai mėgsta nedirbti... Atėnuose per tiesioginę transliaciją sugedo aparatūra – Gintarė puolė skambinti technikams. Gerai, sako, ateinam. Pasirodė po pusvalandžio... „Nors Graikiją kaip šalį vis tiek labai myliu“, – prisipažįsta. 

Kai per olimpines žaidynes lietuviai iškovoja medalį, žurnalistai iš karto pajunta kolegų pagarbą. Kartą įlipus į autobusą visi atsistojo ir pradėjo ploti... Palaikymo sulaukia ir iš senų pažįstamų, kuriuos susitinka per žaidynes. 

Filmai – nauja sritis

Žurnalistų dienotvarkė per olimpines žaidynes sustyguota nuo ryto iki vakaro. Su sportininkais neturi progos pabendrauti, nes jie gyvena atskirame miestelyje, be to, būna labai susikaupę ir nelinkę bendrauti, veltui švaistyti savo energijos. 

„Sportininką visuomet atpažįstu, išskiriu iš kitų žmonių tarpo: jie moka siekti savo tikslo, nesiblaško, nekreipia dėmesio į smulkmenas, – apibūdina žurnalistė. – Tarp sportininkų yra labai daug įdomių, išsilavinusių asmenybių. Labai linkėčiau, kad per šias olimpines žaidynes pasisektų disko metikui Virgilijui Aleknai, kitiems sportininkams. Man didelis autoritetas ir pirmasis Nepriklausomos Lietuvos olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtojas disko metikas Romas Ubartas.“ 

Apie šį legendinį 1992 m. Barselonos olimpiados čempioną sukurtas filmas, jo scenarijaus autorė Gintarė Grikštaitė. Filmo „Pirmasis“ premjera šią vasarą pristatyta Lietuvos žiūrovams.
Taip pat šiais metais Gintarė kartu su Žilvinu Petkumi sukūrė filmą „Lietuvis, sujungęs Baikalo krantus“ apie triatlonininką Vidmantą Urboną. „Pati nebuvau nuvykusi prie Baikalo ežero, montavau gautą vaizdo medžiagą, bet įspūdis nepakartojamas. Filmų kūrimas man visai nauja sritis“, – sako filmų autorė. 

Dirba ir savaitgaliais

Į olimpines žaidynes G. Grikštaitė išvyko tiesiai iš televizijos studijos – tik iš vakaro ją pakeitė kolega. „Ne tik skaitau sporto naujienas, bet ir jas atrenku, parengiu. Jeigu reporteris jaunas, nepatyręs, siųsdama daryti reportažo ir klausimus pasufleruoju. Kartais paskui tenka ir pačiai tekstą parašyti“, – apie savo darbo užkulisius pasakoja Gintarė.

Taip pat ji dirba su Edita Mildažyte laidoje „Bėdų turgus“. „Man įdomi socialinė žurnalistika, norisi šiek tiek atitolti nuo sporto, – paaiškina. – Per savaitę parengiu vieną reportažą. Kartais atrodo, kad ant vieno žmogaus visos bėdos sukrautos, negali nejaudinti tų žmonių likimai. O kai susiduri su sunkiais ligoniais, supranti, kad ir laidos rėmėjų parama jiems padės tik laikinai. Tačiau žmonės dėkingi vien už tai, kad atvažiuojame, išklausome. Atsisveikindami apsikabiname kaip giminės...“

Darbo krūvis toks, kad kartais Gintarė per dvi savaites turi tik vieną laisvadienį, tenka dirbti ir savaitgaliais. „O kai pagaliau galiu sau leisti atsipūsti, pirmiausia noriu išsimiegoti. Ir su knyga pailsiu, ir prieš televizorių. Kodėl ne – pasyvus poilsis irgi teikia malonumą. Bet gulinėti ant sofutės reikia su saiku, paskui vis tiek norisi pajudėti“, – pasakoja buvusi krepšininkė.
Dabar ji mėgsta pabėgioti krosą. Jei turėtų daugiau laiko, norėtų lankyti treniruoklių salę, plaukioti baseine, pasikaitinti pirtyje. Abi su Gabija svajoja įsigyti treniruoklį.

Nors laiko, praleidžiamo namuose, – ne tiek ir daug. Dar gerai, kad toje pačioje laiptinėje gyvena Gintarės tėvai – specialiai butus pirko šalia. Kol mama dirba iki vėlumos, Gabiją prižiūri seneliai. Pas juos ir pavalgo. Net ir palydėdami į Kauną perspėjo – laukiame pietų!

Išvaizda per daug nerūpi

Į Londoną Gintarė susikrovė nedidelį lagaminą drabužių – sporto žurnalistė nesureikšmina išvaizdos. Stilistė padėjo išsirinkti drabužius, ir viskas. Londone savo išvaizda rūpinsis pati – ir makiažu, ir šukuosena. Pagaliau, nė laiko nebus tokiems dalykams. 
O ir televizijoje į grimerės kambarį Gintarė įšoka trumpam – ilgai jos prieš veidrodį neišlaikysi. „Bus gerai!“ – nusprendžia sporto komentatorė. Ji mano, kad svarbesni tie dalykai, kurių nenupudruosi ir nenudažysi ryškiais lūpų dažais.

Dar bandau ieškoti detalių jos aprangoje – stilingas ryškus laikrodis? „O, ne, duktė laimėjo „Spraito“ gatvės krepšinio turnyre, – tiesiog lūžta iš juoko Gintarė. – Šią vasarą pamėgau ryškias spalvas, tai ir laikrodį prisiderinau.“

Sesuo irgi žaidė krepšinį, dabar ji verslininkė, gyvena netoli Vilniaus. Tad Gintarei net ir kaimo nereikia, per pusvalandį pas seserį nuvažiuoja ir gali mėgautis gamta. Bet Gintarė kaimo nemėgsta, nes ten puola uodai. Ir ežeras jai nepatinka – dievina jūrą. Prie Baltijos būna rečiausiai, dažniau važiuoja kur nors į pietus. Savo gimtadienį būtinai sutinka kur nors užsienyje – sprunka nuo visų sveikinimų, nes labai nemėgsta tokių dalykų. Važiuoja su dukra Gabija, ekskursijose susipažįsta su įdomiais žmonėmis. Šią vasarą išsinuomojusios automobilį keliavo per visą Portugaliją – maršrutą parinko ir kelionę organizavo draugė, pirmoji krepšininko Jono Valančiūno trenerė.

Stalas be saldumynų

Vėl sportas... O man vis knieti paklausti apie Gintarės namus. Prašau išduoti savo mėgstamą patiekalą, juk vis tiek kažką gamina. „Tunų salotas ir vištų sparnelius“, – vienbalsiai atsako mama su dukra ir abi vėl kvatoja iš visos širdies. 

Suprantama, Gintarės virtuvėje ilgam neuždarysi, greta seneliai gyvena. Galėjau susiprotėti... „O kaip saldumynai?“ – vėl nerimstu. „Mama anksčiau darydavo tinginį“, – įsiterpia Gabija. „Saldumynų nemėgstu. Niekada nevalgydavau. Anksčiau dukra su tėčiu gimtadienio proga nusipirkdavo visą tortą. Klausiu kam, juk žvakutei uždegti būtų užtekę vieno gabalėlio? O paskui stovi visas tortas, niekas nevalgo, tenka man vienai kankinti. Įsikalbėjau, kad man neskani ir plakta grietinėlė, nors gal ir būtų skani... Man patiktų ir bulvių traškučiai, bet save įtikinau, kad nemėgstu. Nevalgau mėsos su bulvėmis. Taigi, galima sakyti, kad man rūpi sveika gyvensena, ar ne?“ – Gintarės akyse žybsi kipšiukai. 

Dar prasitaria, kad namuose labai mėgsta švarą, nors svečiams atėjus, nelanksto iš paskos su šluoste. 
„Anksčiau turėjome katę, bet paaiškėjo, kad Gabija jai alergiška. Teko atiduoti sesei, pas ją vis tiek zoologijos sodas, vienu augintiniu mažiau ar daugiau, jokio skirtumo. Dabar turime šuniuką. Gabija pati jį nusipirko už savo sutaupytus pinigus, taigi negalėjau prieštarauti, pati skatinu dukros savarankiškumą“, – sako G. Grikštaitė.

Londono olimpiada . Faktai 

Londonas - pirmasis miestas, kuriame olimpinės varžybos rengiamos trečią kartą. Ankstesnės olimpiados organizuotos 1908 ir 1948 m.
Miestu, rengsiančiu olimpines varžybas, Londonas paskelbtas 2005 m. liepos 6 d. Tarptautinio olimpinio komiteto sesijoje Singapūre. Po keturių balsavimo etapų Londono kandidatūra aplenkė kitus pretendentus – Maskvą, Niujorką, Madridą ir Paryžių.

Londono olimpiada startavo liepos 27 d. ir baigėsi rugpjūčio 12 d.
Joje dalyvavę 204 šalių atstovai rungėsi 26 sporto šakose. 
80 tūkst. žmonių talpinantis Londono olimpinis stadionas dėl metalo konstrukcijų – pats lengviausias statinys olimpinėje istorijoje. Stadionas, kurio statyba užtruko beveik trejus metus, kainavo 550 mln. svarų sterlingų.

Londono olimpiadai ir parolimpinėms žaidynėms pagaminta 4 700 medalių. Tai patys lengviausi medaliai olimpiadų istorijoje – jie sveria po 400 g, yra 85 mm skersmens. Olimpinio aukso medalio metalo sudėtyje yra 99 proc. sidabro.

Atidarymo ir uždarymo ceremonijų biudžetas sudarė  81 mln. svarų sterlingų.
Iki birželio pabaigos į olimpiadą buvo parduota daugiau nei 7 mln., t. y. 80 proc. visų bilietų. Brangiausi kainavo 2 tūkst. svarų sterlingų (už geriausias vietas atidarymo iškilmėse), pigiausi – 20 svarų sterlingų. 

Specialiai olimpiadai Londone pasodinta apie pusę milijono naujų medžių. 
75 proc. olimpinių statinių vėliau bus pritaikyti gyventi, iš visų jų bus patogu metro pasiekti centrą. 
Olimpinis parkas, kuriame  buvo įsikūręs olimpinis kaimelis, užima 91 akrą žemės.
Per olimpines žaidynes atletams bus patiekta apie 100 tonų mėsos, 82 tonos jūros gėrybių.

Iš  Olimpinių žaidynių istorijos

Olimpinis lotyniškas šūkis Citius, Altius, Fortius reiškia „Greičiau, aukščiau, stipriau“. Šūkį sugalvojo vienuolis Tėvas Henris Didonas 1912 m.

Olimpinėje vėliavoje pavaizduoti 5 skirtingų spalvų žiedai baltame fone. Baltas fonas simbolizuoja taiką olimpinių žaidynių metu, o žiedai – penkis žemynus: Australiją ir Okeaniją, Aziją, Afriką, Europą, Ameriką. 1913 m. vėliavą sukūrė prancūzas Pierre de Coubertin.

Pirmasis vasaros olimpinių žaidynių talismanas pasirodė 1972 m. olimpinėse žaidynėse Miunchene. Tai buvo šuniukas taksas, vardu Valdis. Olimpiniai talismanai dabar kuriami kiekvienoms žaidynėms.

Olimpinis kredo – tai žodžiai, kuriuos pasakė šiuolaikinių olimpinių žaidynių įkūrėjas Pierre de Coubertin: „Svarbiausias dalykas olimpinėse žaidynėse yra ne laimėti, bet dalyvauti ir ne nugalėti, bet kautis.“ 

Olimpiniai rekordai
1956 m. Sovietų Sąjunga, tik antrą kartą dalyvavusi olimpinėse žaidynėse, laimėjo 98 medalius – tai nepagerintas rekordas.

94 proc. kinų stebėjo olimpines žaidynes per televiziją 2008 m., kai jos vyko Kinijos sostinėje Pekine.
Vyriausias olimpinio aukso medalio laimėtojas buvo švedas Oscaras Swahnas 1920 metais Antverpene. Šauliui buvo 72 metai.

Japonijos jojikas Hiroshis Hoketsu dalyvaus jau trečioje olimpiadoje šią vasarą. Pirmoji jo olimpiada buvo 1964 metais Tokijuje. Šiuo metu jojikui 71-eri metai. 
65 šalys boikotavo Maskvos olimpines žaidynes 1980 metais protestuodami prieš Sovietų Sąjungos karą Afganistane.

Nuotraukoje: LRT televizijos sporto žurnalistė Gintarė Grikštaitė

                                                                                  LRT nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)