2020 m. rugsėjo 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Laimonas INIS. Sugrįžimai: Atmintinos rugpjūčio dienos Kaunui ir Lietuvai


DSCN5164_II.JPGKauno įgulos karininkų ramovėje – susikaupimo, atminimo valandą, skirtą iškiliam Kauno radijo stoties įkūrėjui, plk., prof. Alfonsui Jurskiui ir jo žmonai Onai Tallat-Kelpšaitei– Jurskienei prisimins daugelis kauniečių, LBKS narių, miesto svečių. 
Iš tolimosios Filadelfijos, kur amžinybėn atgulė jų palaikai, dabar sugrįžo į Lietuvą. Į Lietuvą, iš kurios tais sudėtingais metais pasitraukė, pasirinkę išeivio kelią nei vergystę okupantui...

Niekad nenustoję tikėti Laisve ir Nepriklausomybe, perėję sudėtingus pabėgėlių kelius Vokietijos stovyklose, pasitraukę į JAV, dirbo, augino ir išmokslino du sūnus ir dukrą – Snieguolę. Jos ir vyro Domo Akstino pastangomis parengtas ir išleistas Tėvo dienoraštis „Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji“. 
Knygos redaktorius, rašytojas, žurnalistas Laimonas Inis apžvelgia šios knygos leidybos kelius.


Su tikėjimu ir viltimi

„Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji!..“ – tuos žodžius pilkame sąsiuvinyje Alfonsas Jurskis įrašė 1944 metų spalio 7 dieną, vežimui pasukus keliu į nežinomybę.
Ilgas, sunkus, be galo varginantis, daug fizinių ir dvasios jėgų pareikalavęs buvo tas kelias per karo audros siaubiamą žemę – iki pat Augsburgo Bavarijoje. Galime tik stebėtis ir žavėtis Alfonso Jurskio atkaklumu, užsispyrimu, sakyčiau, pasišventimu kasdien, nepaisant šūvių, lėktuvų gaudesio virš galvos, pabėgėlių aimanų, bombardavimų, visokiausių kitokių kliūčių ir negandų kasdien rasti bent kiek laiko dienoraščiui. Skaitome tuos užrašus (14 sąsiuvinių!) ir tarsi keliaujame karo pabėgėlių keliais...

Alfonso Jurskio dienoraštis – unikalus to meto dokumentas. Autorius gana smulkmeniškai fiksuoja kiekvieną įvykį, mini daugybę sutiktų žmonių pavardžių, aprašo jų likimus ir taupiu žodžiu charakterizuoja, daug dėmesio skiria gamtai, nuotaikoms, vertina aplinkybes, apmąsto tautos likimą istorijos vingiuose, pažeria nemažai filosofinių samprotavimų, prognozių ir t.t. Tai gana dramatiškas paveikslas, kurio pavadinimas galėtų būti žmogus – liki¬mas – istorija. Trumpai sakant, tai vargo, ištvermės, tikėjimo ir vilties dienoraštis, unikalus ir nepakartojamas dokumentas.
Bet tiek pasakyti – tai beveik nieko nepasakyti. Dienoraštį reikėtų vertinti keliais aspektais.

Jursk_II.jpgPabėgėlių lemtis

„Pabėgėlis – tai beteisis žmogus. Ir tenka labai dažnai nukentėti ir nusilenkti...“ – 1944 m. lapkričio 7 d. rašo Alfonsas Jurskis, jau patyręs sunkią savo, savo šeimos dalią, sutikęs tūkstančius kitų tokio pat likimo žmonių. „Net ir toji pati saulė čia kitokius spindulius skleidžia...“(1945 m. liepos 15 d.). O išvada viena: „Svetimi pas svetimus“ (1945 m. liepos 6 d.). 
Kas privertė Alfonsą Jurskį su žmona Ona Tallat-Kelpšaite, vaikais Liūtaveru Kazimieru, Snieguole Marija Ona ir Juozu Sauliumi palikti gimtinę ir Tėvynę? Prasidėjusi antroji sovietų okupacija. Ne vienas tūkstantis iškiliausių lietuvių – mokslininkų, karininkų, rašytojų, ūkininkų, išvengę Sibiro tremties ir gerai prisimindami 1940–1941 metų terorą, suprato, koks likimas jų laukia vėl kraštą okupavus bolševikams. Jie patraukė į Vakarus, ieškodami laikino prieglobščio, puoselėdami viltį ir tikėdamiesi sugrįžti į laisvą Lietuvą.

Karui pasibaigus dalis pabėgėlių atsidūrė sąjungininkų globojamose stovyklose. Jurskio šeima – Haunšteteno prie Augsburgo, amerikiečių okupacinėje zonoje. „Nei nuolatinės pastogės, nei aiškaus darbo. Iniciatyva nustelbta, valia nesava...“ – tai 1945 m. sausio 9 d. Alfonso Jurskio pastaba. Nostalgija, Tėvynės ilgesys, sielą ir protą kankinanti tikrovė – tarsi širdies krauju parašytos eilutės.
Įsidarbinęs amerikiečių karių laikraščio „The Stars and Stripes“ garaže vertėju, ekspeditoriumi, kitaip sakant, pagalbiniu darbininku, menko intelekto ir išmanymo seržantėlių valdžioje, kai toks darbas „dėl pilvo“ „pasiaukojimo ir moralinio skurdo antspaudu mano širdį ženklina“ (1946 m. vasario 22d.), Alfonsas Jurskis patiria dideles moralines kančias. Ir tai suprantama – Europoje žinomas aukštos klasės radijo specialistas, Kauno radijo stoties įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, mokslininkas, universiteto dėstytojas, profesorius nusižeminęs turi kęsti pabėgėlio dalią, kad kaip nors prasimaitintų pats ir padėtų šeimai. Pastangos gauti specialybei artimą darbą žlunga. 

Tik vėliau, 1946-aisiais, pradeda dėstyti Augsburgo aukštesniojoje technikos mokykloje, o 1947 m. – JAV karinės valdžios žvalgybos mokyk¬loje. Tiesa, Jungtinių Tautų paramos ir atstatymo administracija (UNRRA) rūpinosi pabėgeliais, bet toji pagalba kuo toliau, tuo labiau mažėjo. Suburti į stovyklas lietuviai, lat¬viai, estai, ukrainiečiai ir kt., gavo DP (Displaced Persons – išvietintųjų, netekusių gyvenamosios vietos, asmenų) statusą. Nepavykus jų grąžinti į „išlaisvintas tėvynes“, pabėgėlių skaičius nesumažėjo. Vėliau šie žmonės (beje, DP statusas A. Jurskiui buvo atimtas) tapo UNRRA-ai našta: vieno išlaikymas kainavo 600 dolerių per metus, o DP – visas milijonas. (Pagal Jungtinių Tautų šaltinius iki 1946 m. rugpjūčio 30 d. vien lietuvių pabėgėlių UNRRA Vokietijos stovyklose buvo: amerikiečių zonoje – 30 880, britų – 23 230, prancūzų – 2400, iš viso 56 510). Taigi verskis, kaip išmanai! 

Nuo 1947 m. lieos 1 d. pabėgėlių globą perėmė IRO (Tarptautinė pabėgėlių organizacija).
Nepaisant sudėtingų aplinkybių Alfonsas Jurskis rašė: „Nustojome visko. Tačiau tas „viskas“ labai reliatyvus. Žvelgiame giliau į save ir matome, ir jaučiame, kad „nustojome” tik laikinų ir pereinamų dalykų. O kas amžina, kas brangiausia už bet kokias vertybes, kas mus stiprina ir gaivina – toli gražu nenustojome ir net dar daugiau išugdėme. Nenustojome savojo „aš“ – savo įgimtos vertybės, meilės ir grožio pajautimo. Nenustojome tikėjimo ir vilties“ (1946 m. vasario 16 d.).

Tikėjimas ir viltis

Lietuvių pabėgėlių stovyklos gyveno savitą, labai sudėtingą gyvenimą. Koegzistencija nebuvo tokia jau paprasta. Žmonės, nors ir turėjo paklusti okupacinei zonų valdžiai, stengėsi išlaikyti savo tapatybę, principus, siekius ir religiją, rūpinosi lietuvybės ir tautinių tradicijų puoselėjimu, steigė lietuviškas mokyklas, ruošė spektaklius, švenčių minėjimus. Pasirodė laikraščiai, knygos ir kitokie leidiniai lietuvių kalba („Žiburiai“, „Karys“, „Ai¬dai“, „Lietuvių Sąjungos žinynas“, „Alguvos balsas“ ir kt.). Ėmė kurtis lietuviškos organizacijos. Alfonso Jurskio iniciatyva veikė Lietuvių sąjungos Augsburgo skyrius, vėliau dienoraščio autorius įsitraukė į Lietuvių profesorių, Lietuvių tremtinių inžinierių ir kitų draugijų veiklą. Įvairiais keliais pasiekdavo žinios iš kitų stovyklų, buvo bandoma užmegzti ryšius su tomis šalimis, kur veikė Lietuvos pasiuntinybės. Pradėta intensyviai rūpintis pabėgėlių likimu karui pasibaigus. „Gyvename didžiausiųjų istorijos įvykių sūkuryje“, – rašė Alfonsas Jurskis 1945 m. kovo 10 d.

„Koks žiaurus likimo žaismas: niekuo nekalti, svetimų sutrypti, išblaškyti ir paniekinti nešame benamių naštą. Tačiau tikiu – keisis žmogus, prisikels laisva ir didi Tėvynė!“ – 1947 metų balandžio 6 d. – Velykų dieną! – rašė dienoraščio autorius. 
Kas palaikė Alfonso Jurskio, jo šeimos ir daugelio lietuvių dvasią tais be galo sunkiais ir sudėtingais metais? Tikėjimas ir viltis. Ši mintis raudona gija sieja visus užrašus. Kartais silpnumo valandėlę, nuotaikų barometrui nukritus („Jei galėtume sugalvoti „nuotaikmatį“ – prietaisą, kuriuo galėtume fiksuoti žmogaus nuotaikos laipsnį...“), pasigirsta ir pesimizmo, nusivylimo gaidelė, bet neilgam: jau kitą dieną dienoraščio autorius vėl užsidegęs, kupinas skaidresnės nuotaikos ir ryžto, samprotauja apie žmogaus likimą, paskirtį šioje žemėje, pirmiausia išaukštindamas ir šlovindamas jo dvasią. „Žmogus ir jo vidinis „aš“ turi pirmauti visose žmonijos laimingesnio gyvenimo problemose. Tik dvasinis stiprumas, tik moralinis laimėjimas bei malonumas yra nekintamas ir amžinas tikslas“ (1945 m. liepos 22 d.).

Nemažai vietos dienoraštyje skirta ateities pasaulio vizijai. Alfonsas Jurskis tikėjo, kad Antrasis pasaulinis karas turės išmokyti žmones kitom akim žvelgti ne tik į save, bet ir į pasaulį. Jis manė, kad visos nelaimės, taip pat ir karas, kyla todėl, kad „materialinės vertybės <...> bei egoizmo geiduliai vedė žmoniją prie šios pasaulinės katastrofos“ (1945 m. balandžio 13 d.). Ir daro išvadą: „Ta kata¬st¬rofa turi nuplauti bei nušluoti tą žmonijos neigiamybių kaukę – turi praskaidrinti akis ir protą“ (ten pat.). Autorius neabejoja, kad dėl visų nelaimių kaltas žmogaus egoizmas, sumaterialėjimas, totalinės idėjos, plutokratinės pažiūros, civilizacijos ir kultūros griovimo nepabaigiamas vajus. Autorius įsitikinęs – viskas turi pasikeisti ir gėris nugalės blogį. „Tik dvasinės vertybės yra amžinos ir nekintamos. Tik dvasinis žmogaus atbudimas bei prisikėlimas gali atnešti taiką, sandorą, šviesesnį rytojų žmonijai. Žmogaus ateitis jo paties valioje: juo greičiau grįš prie Dievo, juo greičiau supras tiesą ir gėrį, tuo greičiau nugalės piktą ir neapykantą“ (1945 m. gruodžio 9 d.).

Ateitis: vizija ir tikrovė

Kaip sakyta, Alfonsas Jurskis nė valandėlei nesuabejojo, kad grįš į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Bet tas laikas kuo toliau, tuo labiau skendėjo miglose, nes „Tėvynėje raudonoji vėliava su kūju ir pjautuvu kraują, smūgius ir skausmus vainikuoja“ (1945 m. gegužės 1 d.). Į tokią Lietuvą tikrieji patriotai nė už ką negrįš. 
Bene svarbiausia 1943 metais įsikūrusi lietuviška organizacija buvo Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK-as). Jo idėjos ir užmojai buvo geri ir verti pagarbos. Bet ir čia nuo pat pradžių prasidėjo nesutarimai. „Maža organizuotumo ir rūpinimosi savai¬siais“, – apgailestaudamas rašo Alfonsas Jurskis 1944 m. gruodžio 20 d. Ir tą mintį vėliau ne kartą pakartoja. „Mūsų veikėjai suskilę į <...> blokus< ...> blokai kovoja dėl vadovavimo...“ (1945 m. birželio 22 d.). Ir čia pat skaudančia širdimi daro išvadą: „Apskritai, tenka konstatuoti, kad šiandien mes neturime pribrendusių arba mums likimo skirtų tinkamų politinių asmenybių, neturime Tautos autoritetų. Seniai mirė Basanavičius, Smetona, Tumas, o tolygių nūdienėms sąlygoms neturime. Taigi labai ir labai apdairiai ir santūriai turime veikti, vengdami tokių „veikėjų“ ir „patarėjų“, kuriems savo kromelis labiausiai rūpi“ (ten pat.).

Stovyklose atsiradę visokio plauko agitatoriai (kegebistų pasiun¬tiniai) visokiais būdais ragino grįžti į „laisvą Lietuvą“. Pabėgėliai laukė Jungtinių Tautų, „Trijų didžiųjų“ (Amerikos, Didžiosios Britanijos, Rusijos vadovų) įvairių konferencijų nutarimų dėl Lietuvos likimo. „Mes esame politiniai išeiviai, mes esame nepriklausomos Tėvynės sūnūs“ (1945 m. gegužės 3 d.) – be išlygų daugumos nuomonę išreiškė Alfonsas Jurskis. „Mūsų dauguma nėra paprasti Vokietijon deportuoti darbininkai, bet <...> „smege¬nys ir siela“ mūsų tikrosios, laisvos Tėvynės. <... > mes nenorime grįžti į „išlaisvintą“ Tėvynę. Tėvynės laisvę mes saugome ir puoselėjame savyje, o ten, Lietuvoje, ne laisvė, o prievarta ir ašaros viešpatauja“ (1945 m. liepos 27 d.). 
Tai galutinis sprendimas. Dienoraštis baigiamas 1948 metų pirmą dieną. Jo paskutinis sakinys: „Dvasia liekame stiprūs ir tikime į šviesą ir tiesą, kurių pergalės laukiame“. 
1949 m. pavasarį Jurskių šeima išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Alfonsas Jurskis ir toliau liko ištikimas savo įsitikinimams ir idėjoms.

Jurskiene_II.jpgBrangiausias jausmas

Nors „kaip aras pašautas vos plasnoja, taip nerimas slegia ir dirksnius kamuoja“ (1945 m. sausio 8 d.), tačiau niekas negalėjo užgesinti skaidriosios meilės liepsnos. Žmona, vaikai, jų sveikata, buitis ir mokslai, apsirengimas ir nuotaika – didžiausias dienoraščio autoriaus rūpestis. „Kas reikšmingiausia, kad siuntinėlyje radau ir mažą dėžutę su datulėmis, rūtos šakele pridengtomis. Tai gruodžio 8-tosios datulės. Simbolis mudviejų su Onute „sandoros ir bendro gyvenimo...“ (1945 m. gruodžio 14 d.). O kitoje vietoje skaitome: „Ir veidai mūsų pasikeitė – raukšlėmis išvagoti, ir rūbai apskurę nunešioti. Tik mūsų širdys tos pačios liko. Jos plaka dažniau ir liepsnoja karščiu, nes tikroji meilė nepaiso audrų, kančių ir skausmų“ (1945 m. gruodžio 8 d.).

Kupini meilės laiškai vaikams – „šeimyninio gyvenimo džiaugs¬mui“. Tėviški pamokymai („kad būtum tikru žmogumi, reikia turėti dvasinių vertybių“) neįkyrūs, labai nuoširdūs, kupini susirūpinimo ir mokantys mylėti Tėvynę, išaugti garbingais ir tei¬singais žmonėmis, nepasiduoti melui ir veidmainystei. 
Toji meilė šeimai ir žmonos, vaikų meilė jam tikriausiai stiprino dienoraščio autoriaus dvasią ir nusiteikimą. „Alfutėli mano brangus, vyreli Tu mano! Nemoku nei gražaus paveikslėlio Tau nupaišyti, nei gražių, skambių eilučių surašyti, kad išreikščiau Tau tuos gilius jausmus, kuriuos lyg gėles savo širdy auginu <...> Tave ne tik myliu, branginu, bet gerbiu, didžiuojuos Tavimi, Tu mano brangiausias gyvenimo drauge...“ – rašė žmona Ona 1948 m. liepos 30 d. vyro vardinių proga.
Taip gali rašyti (panašių tekstų gausu ir dienoraštyje) tik vienas kitą gerbiantys ir karštai mylintys žmonės, sugebėję brangiausią jausmą išsaugoti ir puoselėti ranka rankon einant sunkiais likimo keliais.

„Nupiešiau Aldorfo vartus“

Alfonsas Jurskis ne tik puikus publicistas, eseistas, filosofas, bet ir subtilus menininkas. Dirbdamas alinantį darbą laikraščio garaže, jis rado laiko meninei raiškai, tapybai, kai kurie dienoraščio puslapiai – tarsi poezijos eilutės. Subtiliai ir jautriai aprašo gamtą: „Vidu¬vasaris. Laukai jau pasipuošę įvairiaspalviais kilimais: čia margas žydinčių bulvių, čia mašastinis gelsvų baigiančių nokti rugių, ten miežių visai pabalusių sklypas...“ (1945 m. liepos 15 d.). 
Dažniausiai savo įspūdžius, pastebėjimus lygina su tėviške, gimtine, juos perpina jaunystės prisiminimais. Ir nors „širdis lyg replėmis sugniaužta, krūtinė it slėgiu apkrauta“ (1945 m. gegužės 8 d.), autorius įveikia niūrią nuotaiką. Kelionės, bendravimas su žmonėmis, visuomeninė veikla yra jo atgaiva ir dvasią stiprinantys veiksniai.

„Mano jautrumas, mano kuklumas bei drąsos stoka ir gal mano savimeilė dažnai sunaikina žygių sėkmę“ (1945 m. rygpjūčio 10 d.) – vienu tarpu sunkiai atsidūsta dienoraščio autorius. Bet ir vėl nuveja nykias mintis, tikėdamas savimi, ateitimi ir Aukščiausiojo globa.

Gyvoji istorija

„Likimo keliai toli gražu nenusitiesia ta kryptimi, kurią užsibrėžia žmogus“, – rašo Alfonsas Jurskis 1945 m. rugpjūčio 28 d. Dienoraštis – tik trumpos gyvenimo kelio atkarpos istorija. Tačiau karo meto užrašai, kaip sakyta, toli gražu ne vien asmeninių pergyvenimų, įspūdžių, patirties aprašymas. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai užrašai sau (ar pokalbis su savimi) – dienoraštis turi kur kas didesnę reikšmę ir prasmę. Jį galėčiau pavadinti kolektyviniu tos kartos portretu, o teisingiau – gyvąja istorija iš pirmų lūpų, unikaliu dokumentu, reikšmingu ir po daugelio metų. Kas atidžiai skaitys, ras ne tik įdomių (kartais intriguojančių) praeities reminiscencijų, bet pajus autoriaus išmintį, net kai kurias sąsajas su šių dienų realybe. Blaivus tikrovės reiškinių vertinimas, optimistinis požiūris į pasaulį ir žmogų, tolerantiškumas ir toliaregiškumas, nuoširdumas, atvirumas, bekompromisinis nusiteikimas, tikėjimas ir savo pozicijų gynimas – štai būdingi Alfonso Jurskio asmenybės bruožai. Idealams, kuriuos buvo susiformavęs dar Nepriklausomoje Lietuvoje ir juos stiprinęs karo metais, liko ištikimas visą gyvenimą. Jis nesijautė esąs pasmerktasis, auka – ryžto, ištvermės ir dvasios jėgos Alfonsui Jurskiui niekada netrūko. „Nenustoju Vilties ir tikiu tiesos, gėrio ir meilės pergale“ – rašė 1946 m. gruodžio 24 d. 

Turime įdomią, visom prasmėm reikšmingą knygą. 

Nuotraukose: Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Laimonas Inis (viršuje, V.Beresniovo nuotr.); Kauno radijo stoties įkūrėjas Alfonsas Jurskis (viduryje); Ona Talllat-Kelpšaitė-Jurskienė (apačioje)



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)