2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

VIDAS BEITNARAS. KELIONIŲ ĮSPŪDŽIAI. „JOKIŲ KENGŪRŲ AUSTRIJOJE!” V DALIS

Bratislava:

Bratislava_II.JPGKitą dieną susiruošiame į Bratislavą. Jau žinau, kad rodyklė su užrašu „EINBAHN“ nuves iki artimiausios visuomeninio transporto stotelės. Ji įrengta šalia įstabaus grožio Marijos fom Zygės (Maria vom Siege) bažnyčios. Jos laikrodis visuomet muša viena valanda mažiau negu yra iš tikrųjų – turbūt nureguliuotas tik žiemos laikui. 
Tramvajumi su keturiais kupriniuotais ispanais riedame iki Pietinės, arba Rytų stoties. Žvilgsnis užkliūva už kelių mikroautobusų su lenkiškais numeriais ir būrelio lenkų vairuotojų. Ko gera, iš čia jie vežioja tautiečius į tėvynę.

Iš Pietų stoties į Bratislavą traukiniai darda kas valandą. Be to, kitu maršrutu gali nukakti į priešingą Dunojaus krantą ir atsidurti pietinėje Slovakijos sostinės dalyje – Petržalkoje. 
Iki Bratislavos likus dviem minutėm vagono tardury pasirodo džinsuotas elgeta ir visiems paeiliui pradeda kišti sulamdytą kepurę. Iki pat mūsų elgęsis pakankamai kultūringai, staiga jis pakeičia taktiką ir ima imituoti neregio judesius. Kai nebeapsikentęs ubago elgesio ir sklindančios šlapimo smarvės subliūvu lietuviškai: „Nesigrabaliok!“, jis irgi pragysta mūsų gimtąja kalba. Aiškina, kad nebegalįs grįžti į tėvynę, nes turįs tik dešimt zlotų:

- Broliai lietuviai, padėkit! Esu pirmos grupės regos invalidas.
Dirsteliu į jo kairę akį, kuri atrodo lyg išdurta.
- Kuo tu vardu?
- Adolfas, iš Klaipėdos. Kada jūs važiuosite į Lietuvą? Paskolinkit man duonai, aš
jums tikrai grąžinsiu.

Išgraibau iš piniginės du eurus, ištiesiu vienaakiui klajokliu. Jis siūlo mainais savo 
turimus dešimt zlotų. Tikrai praradęs orientaciją ar tokiu apsimeta? 
Kaip tyčia abu su Luku šiandien apsivilkome baltžalius Kauno „Žalgirio“ marškinėlius. Be to, Adolfas, prieš priartėdamas galėjo nugirsti mūsų pasitarimo (apsimesti miegančiais) nuotrupas.

Bratislavos geležinkelio stotis gerokai apšepusi, su visu savo „grožiu“ tartum teleportavusis iš socializmo santvarkos (Varšuvos pakto) laikų. Vaizdas keičiasi, kai priartėjame prie prezindento rūmų. Viena fontano skulptūra primena Palangos Jūratę ir Kastytį, tik čia figuruoja trys susirangiusios merginos. Nors prie parko vartų pakabinti įspėjamieji ženklai, kad čia draudžiama vedžioti šunis, statyti palapines, per kokį šimtą metrų nuo prezidentūros langų vejoje išsidrėbęs ilsisi jaunuolis. Kol kas nenusirengęs ir palapinės maišo, regis, neturi. Suprantu, kad Vilniuje priešais prezidentūrą niekaip neatsigulsi – vien šaligatvinis grindinys. O jeigu želtų veja?

Bratislava kažkaip nepanaši į tipišką šalies sostinę. Gal perdaug kompaktiška ir neklaidi? Nors surasti šv.Martino katedrą, kurioje prieš kelis šimtmečius būdavo karūnuojami Vengrijos karaliai, pasirodo, ne taip paprasta. Ilgai sukinėjęsi viduramžiškomis gatvelėmis, aptinkame architektūros šedevrą ir sužinome, kad is visas uždarytas remontuoti. Kitapus judrios gatvės pamatome tipišką slovakišką restoranėlį ir prisikertame iš „Turisticke menu“ – kopūstienė, dviešimt gramų 38 laipsnių slivovicos, koldūnai su avies sūriu ir spirgais, nealkoholinis vyno aromato limonadas ir desertas (aguoniniai pyragėliai, primenantys tinginėlius). Visa tai už dešimt eurų. Supratamas slovakų noras kainomis žūtbūt lygiuotis į austrus. Bet už tokią sumą Vokietijoje gautum tik sriubos lėkštę, žuvgabalį ar mėsšmotį su keliolika pusbulvių ir sodos vandens stiklinę.

Bratislavos_pilis_II.JPGJauno, gal tik vidurinę baigusio padavėjo, paklausiu, ar nebus kartais uždaryta ir Bratislavos pilis, nes „Ahoj Slovakija“ knygoje buvo nurodyta, kad nuo 2007 – ųjų ji penkerius metus bus remontuojama. Barmenas atsako, kad į tvirtovę jau galima patekti. Plieskiant trisdešimties su euro centais laipsnių karščiui siaurais ir vis platėjančiais senoviniais laiptais kopiame pilies link. Veikia suvenyrų parduotuvė, kasa ir trys salės su Romos imperijos laikų archeologinių iškasenų ekspozicija. Visa kita kol kas įrenginėjama. Bet gali nemokamai grožėtis Dunojaus vingiu ir Bratislavos panorama. Prieš dvidešimt penkerius metus buvau išbrauktas iš studentų statybinio būrio, turėjusio vykti dirbti į Bratislavą, sąrašo ir patekau į kitą būrį – Brno. Tad tik dabar savo akimis išvydau aplink Bratislavos pilį besidriekiančias pievas ir vejas, kurias šienavo ir grėbstė tuometinio KPI studentai.

Nusileidus atgal į senamiestį, akys užkliūva už iškabos „GAŠPARKOVO – DIVADLO GALERIA – SUVENIRY“. It erkinas pristoju prie padavėjos: „Ar jūsų kavinės – galerijos pavadinimas kaip nors susijęs su Slovakijos prezidentu Ivanu Gašparovičium?“ Juodbruvoji galerijos prižiūrėtoja paneigia mano prasimanymus. 
Gatvėje šalia Nacionalinio teatro medžių paunksmėje išsirikiavusios lauko kavinės yra perpildytos, tačiau dėl to, kad centre mažai transporto (taip pat ir visuomeninio) priemonių, vis dar sunkiai patiki, jog čia – šalies sostinė.

Rotušės aikštėje į pastatą, išpuoštą Europos Sąjungos simbolika, prezidento gvardiečių ir civilinių apsaugininkų lydima, suguža oficiali kostiumuotų ponų virtinė. Pati tuo nebūdama tikra, suvenyrų kioskelio pardavėja pareiškia: „Čia Rados pirmininkė visur lydi Mongolijos delegaciją“. Po to patylėjusi pataria įsijungti televizijos žinias: „Večerom bude sprava“.

Grįžtant į stotį, šalia fontano, priešais prezidentūrą ant šaligatvio randu numestą Bratislavos centrinio pašto darbuotojos Evos Antošovos vizitinę kortelę. Tuoj pat su lankstinukais rankose prisiartina it kokie kampuoti beisbolininkai mėlynais „šarvais“ nugaras prisidengę „Smecta“ reklamuotojai. Mandagiai padėkojame vidurių kietinimo propaguotojams, bet šios kelionės metu jų paslaugos mums neurtralios.

Į Vieną grįžtame tik apie devynioliktą valandą. Su siaubu konstatuojame, kad dauguma mūsų rajono maisto parduotuvių jau uždarytos. Dirba tik turkai ir arabai. Vienas pietietis kainas užsikėlęs it Marse. Įsigijus kito prekių („bulbos“, „lepioškos“, „lavašai“, miltai, kruopmilčiai) smektos pirkti nereikėtų mažiausiai mėnesį. Beje, nei Austrijos, nei Slovakijos sostinių krautuvėse nepavyko rasti slyvų sulčių. Nejaugi visas sunaudojo varydami slivovicą?

Austrijos turtingumą įrodo ne tik beveik trigubai didesnė bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui (39 400 JAV dolerių per metus ir 15 400 JAV dolerių), bet ir kasos čekių dydis. Parfumerijos ir kosmetikos parduotuvės „Mona“ darbuotoja už 1,90 euro kainavusį nagų lako buteliuką Gintei paduoda trečdalio A4 formato lapo kvitą.

Greitosios_pag._II__Viena_.JPGNors oficialūs duomenys skelbia, kad austrų šalyje yra net 91 procentas, būdamas Vienoje to nepasakysi. Mariahilter gatvėje nuo Vakarų geležinkelio stoties į priešingą pusę nei miesto centras – beveik vien tamsiaplaukių ir tamsiaodžių kontroliuojamos parduotuvės bei kavinės. Ypač įžūliai turistus apgaudinėja vaisių ir daržovių perpardavinėtojai, dalį savo produkcijos išsinešę ant šaligatvio. Vienas vaisių prikrauna, kitas čiumpa maišą ir tekinas neša vidun, o trečiasis, sukčių sukčius, sveria ir iš lubų sako kainą, kuri nė iš tolo nepanaši į nurodytąją gatvėje.

...Šį rytą metro važiuojame tik tris stoteles – iki Liaudies teatro. Volkstheater – gražiausia iš visų kol kas matytų metro stočių, be to, čia randame įdomių suvenyrų. Švilpiant merto pasiūliau maždaug šešiasdešimties metų damai atsisėsti. Ji šypsodamasi patapšnojo per petį ir juokaudama draugiškai tarė: „Aš dar visai jauna ponia“. Taip ir padvelkė Skandinavijos feminizmu...

Apspoksome Gamtos istorijos muziejaus, Parlamento, Rotušės pastatus ir traukiame į Hofburgo (Habsburgų) rūmus. Sidabro kambarys, Imperatoriškieji apartamentai ir karalienės Sisi kolekcijos patalpos užima kairįjį dvaro sparną. Jeigu reikėtų apeiti visus rūmus, netektum kojų. Šio architektūros stebuklo kieme vyksta šalies greitosios pagalbos ekipažų sąskrydis, palapinėse demonstruojama medicininė įranga, gyviems ir negyviems manekenams atliekamos dirbtinio kvėpavimo bei kitos procedūros.

Hofburgo rūmuose vėl įteikiami nešiojami telefonai su įrašytu smulkiu pasakojimu apie kiekvieną menę ir kambarį. Žmonių – nors samčiu semk. Pirmajame aukšte dar vėsu, šviesu ir erdvu. Nuo indų, papuošalų ir vazų akys stoja piestu. Užlipus į viršų, imperatorienės Elžbietos apartamentuose tamsu, tvanku, nepadeda net ventiliatorius. Lenkų ekskursijos dalyviai, siaurame praėjime išsirietę ratu, visiems užtveria kelią. Jų gidės pasakojimas papildo rankoje prie ausies laikomo telefono pranešimus. Austrų valdovės Elžbietos gyvenimas man pasirodė labai panašus į anglų princesės Dianos. Chronologinės teisybės vardan šio sakinio žodžių junginius derėtų sukeisti vietomis. Juk imperatorienė gyveno visu šimtmečiu anksčiau. Jau per pirmąjį oficialų priėmimą, neatlaikiusi slegiančios įtampos (kaustantys fantaziją aplinka ir etiketas!) Elžbieta – Sisi pratrūko raudoti. Paskutinysis Austro – Vengrijos imperatoriaus Pranciškus Juozapas ir Elžbieta turėjo keturis vaikus. Dvejų metų dukrelė, deja, mirė. Pranciškus Juozapas atsisveikino su šiuo pasauliu sulaukęs 86 – erių 1918 metais, Sisi gyveno ženkliai trumpiau – paskutinėn kelionėn tauta ją palydėjo dar devynioliktame amžiuje.

Norėdami atsikratyti liūdnų minčių bei asociacijų su Bekingemo rūmuose nepritapusia ir stereoptipus laužyti išdrįsusia Diana, kiūtiname į Hofburgo rūmų pašonėje, parke, rymančią ir 1968 metų Palangą primenančią lauko kavinę. Apmaudu, bet įtampos pašalinti ir austriškų elgesio klišių sulamdyti čia nepavyksta. Atsisakome už karališką kainą pasiūlytų tarniškų dešrelių, kurias it Miuncheno „Oktoberfest“ šventėje tektų užkąsti duona. „Knaipė“ neturi jokio angliško meniu, o į klausimus ne vokiečių kalba padavėja atsakinėja baisiai nenoriai. Romantiški jausmai palankiai priima informaciją, jog Vienos šnicelis (užkandamas, beje, tik duona) kainuoja daugiau kaip 16 eurų (kodėl kavinės administracija nepasivargino į meniu įrašyti, jog jis, ko gera, iškeptas pagal autentišką Sisi, o galbūt ir Pranciškaus Juozapo receptą!?), tačiau protas šią informaciją vetuoja.

Vienos panorama II_1.JPG Atsiprašau už ilgą sakinį, bet karališkas etiketas neleido jo baigti anksčiau. 
Kol mes renkamės iš meniu ir su lietuviškai valstietišku atkaklumu reikalaujame bet kokio šilto garnyro (beje, o kur dingo populiariosios „bulbos“?), už nugarų prie gertimo staliuko, glamonėdami nučiupinėtus alaus bokalus du nupęzę hipiai krizena. 
Išdidžiai visko atsisakome ir išeiname palikį neišaukėtus neplautagalvius antiglobalistus dūmoti apie vokiečių kalbos išskirtinumą. (Maždaug po pusės metų, 2012 – ųjų sausį, M – 1 radijo stotis, remdamasi tarptautine sociologine apklausa, pranešė, jog ksenofobiškiausia – labiausiai nekenčianti užsieniečių - Europos tauta yra austrai). 

Puodelį su Gustavo Klimto paveikslo reprodukcija, už kurį austrų kapitalistai Habsburgų rūmų ekspoziciją baigiančioje suvenyrų krautuvėlėje (su dominuojančiais ant daugelio daiktų Pranciškaus ir Sisi atvaizdais) prašė 15 eurų, Kauno senamiesčio parduotuvėje grįžę nusipirkome už 15 litų.
Skubėkime įsivesti vieningosios Europos valiutą, nebus jokios painiavos, tereiks žodelytį „litas“ pakeisti žodelyčiu „euras“, o kainų skaičiai liks tie patys. Skaičiai (trigubo mažėjimo linkme) pakis tik algalapiuose. O mums teliks avinėlių tylėjimas ir nuolankus kartojimas paskui kleboną bažnyčioje: „Esu kaltas, esu labai kaltas“.

Perkulniavę parką, surandame prabangią vidumi (kabo net krištolinis sietynas), bet skurdoką išore kavinę su minkštasuoliais ir livrėjuotais padavėjais. Už ketverius dienos pietus sumokame 30,80 euro. Nesuklydau, kablelis tikrai po pirmojo nulio. O jeigu taip paprašius keturių padėklų ir dienos pietus per parką nunešus nepęzusiems hipiams – gal duotų už kompleksą po šešiolika eurų? Visgi garuojanti tiršta sriuba, žuvis su bulvėmis ir daržovėmis, sodos vanduo! Gal susigundytų ir angliškai nekalbanti padavėja, gal dar virtuvės šefė. Jeigu pačios nevalgytų, gal savo lankytojams perkalkuliavusios po kokius 25 eurus iškištų? O mes uždirbtume beveik 34 eurus (16 x 4 = 64 – 30,80 = 33,20)! Tik gal Vienos mokesčių inspekcijoj reikėtų verslo liudijimą pasiimti, kad niekas neprisikabintų?

Keturioliktą valandą turi prasidėti ekskursija su gidu po Nacionalinę operą. Papietavę skuodžiame žiedinėmis Pilies ir Operos gatvėmis, tačiau esame priversti skaudžiai nusivilti. Pasirodo, į pastatą pakliūti ir jį apžiūrėti galima ne kasdien. Kita lankymosi diena – tik poryt. O rytoj mes turime grįžti į Varšuvą. Atliekam vienintelį naudingą darbą – prisirenkam ant Operos pastato atbrailos kažkieno paliktų informacinių leidinių apie Lietuvą ir nuvežam juos į savo viešbutuką. Tegu keliauja žmonės ir žino, kas ta Lietuva – abėcėlėje tarp Lichtenšteino ir Liuksemburgo.

Modernios_II.JPGPrie Operos stypso kokie septyni Mocartai (taip apsirengę) ir kviečia į koncertus. Stebeilydamas į užrakintas Operos duris, mėginu skambinti Aleksandrui Fišeriui, buvusiam maskviečiui, jau senokia gyvenančiam Vienoje. Šio džiazo triūbočiaus telefono numerį pasakė jo ir mano bičiulis, reziduojantis Norvegijoje, bardas ir fotografas ekskaunietis Artūras Zabulionis. Deja, įsijungia tik Aleksandro autoatsakiklis. Į paliktą žinutę pasaulio šachmatų čempiono bebdrapavardis nesureaguoja. Kito pažįstamo, Latvijos lietuvio Vitalijaus, daugiau laiko praleidžiančio Austrijos sostinėje negu Rygoje, telefonu atsiliepia jo sūnus. Tačiau Latvijos sostinėje tėvo numerio Austrijoje jis nežinąs. Tad nei su vienu pusaustriu susisiekti nepavyksta. Be reikalo mąsčiau, kokius klausimus jiems pateikčiau.

Vakaras man pasirodo įdomesnis už pirmąją dienos pusę. Pro serbų ir turkų smukles su Ginte ištrūkstame paslankioti Mariahilfer gatve. Ją vis aplenkdavom, nes į centrą riedėdavom metro. Užsukame į beužsidarantį knygyną. Kai pardavėjui sumoku už išsirinktus atvirukus, jis pasiteirauja, iš kurio krašto esame atvykę. Jam pasirodę keista, kad aš taip ilgai neatsirinkau smulkiųjų monetų. Nurodau ir šalį, ir tai, kad eurą mūsų vyriausybė žada įvesti 2014 metais. Kilstelėjęs antakius virš akinių pardavėjas tikslinasi, ar tikrai ne mes ką tik įsivedėm Europos valiutą. Aiškinu, jog šitai padarė estai, gyveną šiauriau už mus.

Gal vis dėlto reikėtų mums su estais ir latviais susijungti? Juk daugelio vakariečių sąmonėje esame mistinės Baltic States. Bent jau plotu už Austriją būtume didesni. Ir abėcėlėje su savo B raide į pirmas gretas Europoje išlįstume. 
Atsisveikinus su smalsiu knygininku mūsų žvilgsnius patraukia šaligatvin įspaustos pėdos. Pradedu skaityti įrašus ir įsitikinu, kad austriškoje Žvaigždžių alėjoje daugiausia slidininkų ir kitų žiemos sporto šakų atstovų pavardžių (Francas Klameris, Tonis Inaueris). Yra ir futbolininkų (Tonis Poslteris). Arnoldo Švarcenegerio ližės ilgai ieškoti nereikia. Pridėjęs savo 43 numerio pėdą nusprendžiu, kad jo – mažiausiai 47. o gal jis lemtingąją atspaudų gaminimo dieną avėjo smailianosius prailgintus batelius?

Dalis įspaudų išsikiša toli į gatvę link Stepono aikštės, kiti driekiasi statmenai į pastato (prekybos centro) vidų. Čia kur kas švariau – pėdutėse kaip gatvėje nepamatysi nei popiergalių, nei nuorūkų. Prisliūkinam prie Jozefo Haidno paminklo, aptinkame dar vieną „Aidos“ tinklo kavinaitę. Užsukame į nepadoriai ilgai dirbančią „C and A“ aprangos parduotuvę, bet negalime pasinaudoti jų nuolaidomis, nes dalį pasiimtų pinigų išleidome knygyne. Aplinkui besidairantiems ir į mus besikreipusiems žemėlapiuose kinams mėginu paaiškinti, kur yra Neubaugasse (šitą gatvę buvau pastebėjęs grįždamas nuo centro link Vakarų stoties). Pasakau porai, kad norimą vietą jie bus praėję jau anksčiau. Dėl šventos ramybės pasisiūlau juos palydėti iki artimiausios sankryžos ir pasitikslinti, ar nesuklydau. Tačiau kinai it pabaidyti kirai purpteli į šalį ir Etiopijos bėgikų žingsneliais nuskuodžia į priekį. (Iš tikrųjų jiems reikalinga gatvė jau buvo prašuoliuota – patikrinau vėliau žemėlapyje). Ką jau padarysi su šitokiais kapitalkomnunistiniais baikštūnais.

Pusę devynių Vienos „Generali“ stadione įvyksta Pasaulio veteranų ir Austrijos rinktinių mačas, kurio su didžiuoju sportu atsisveikina portugalas Luišas Figas. Greta jo prieš austrus grumiasi brazilai Seržinjas, Ronaldas, rumunas Hadžis, prancūzas Vieira, olandas de Būras.  
Paskutinį rytą Vienoje keliamės anksti, nes iki pusės aštuntos privalu nusitempti lagaminus į stotį. Kitoje gatvės pusėje gyvenanti apkūni jaunuolė išveda laukan du labradorus, vienas iš jų kelias minutes leidžia šlapimą tarp motociklo ir automobilio tiesiai ant asfalto ir nebefunkcionuojančios gėlių klombos. Beje, kakučių ant žolės ir šaligatvių austrų šunų šeimininkai, regis, nepalieka. Kaip ir arklių „kukulių“ – nei Vienoje, nei Varšuvoje nepamatysi karietą tempiąnčio ristūno be odinio maišo prie užpakalio. To nepasakysi, tarkim, apie Palangos arklelius. Jų važnyčiotojai paprastai iššoka iš karietų ir paskubomis (ne visada suspėdami) kiša po uodegomis plastmasinius kibirėlius, kurių turinį iškrato nuošaliame pušynėlyje už „Gabijos“ poilsio namų.

Vienos Muzikos namuose II_1.JPGAustrijos sostinės oras nesmirdi išmetamosiomis dujomis anei benzinu – visi automobiliai arba nauji, arba apyjauniai, arba gerai prižiūrėti. Pirmąjį ir paskutinį šios kilmės negerą kvapą užuodžiamą tik iš šiukšlių surinkimo mašinos, įsibrovusios į Roberto Hamerlingo gatviūkštę. 
Vienos – Varšuvos traukinio „Sobieski“ vagonas vėl prikrautas įvairios literatūros. Dvisavaitiniame žurnale „Tom kultury“ cituojama lenkė Beata Pavlikovska, reklamuojanti kelionių knygas: „Neturiu jachtos anei lėktuvo, nei pagaliau milijono, nesu 180 cm ūgio, bet, hi-hi-hi, esu laiminga“. Suprantu, jog dėl to, kad gali kada panorėjusi keliauti.

Iš Čekijos Breclavo stoties išdundame dešimt minučių vėliau, nes reikia praleisti Budapešto – Hamburgo traukinį. Prieš Katovicus arabų šalies atstovai lagaminais apkrauna vagono praėjimą. Viena jų mergina įsiręžusi stumia du bagažo vienetus. Panašu, kad nusipenėję jos draugužiai labiau linkę ne padėti, bet komanduoti. Prasibrauti iki traukinio restorane siūlomų koldūnų bei kitų patiekalų išties sudėtinga.

Visas arabiškas kliūtis, atrodo, įveikė nuo Vienos su mumis riedanti pusamžė lenkė, gimtinėn iš darbo Austrijoje grįžtanti savaitgaliais. Restorano kasininkė – padavėja ją jau neblogai pažįsta. Mums (iki Čekijos sienos) pažįstamas buvo tik skaisčialplaukis bilietų tikrintojas austras su nedingstančia nuo veidaknygės šypsena.  
Tame pačiame vagine gretimais nuo Breclavo iki Ostravos keliauja dvi čekės, kurias gali palaikyti ir irkluotojomis, ir viešbučio kambarinėmis. Ostravoje į vagoną įpėdina šeši lenkai, studijuojantys Krokuvoje arba Katovicuose ir Ostravoje veikiausiai atlikinėjantys praktiką. Vyrukai išssitraukia kompiuterį, pasijungia fotoaparatą ir peržiūrinėja (ar tuo pačiu ir persirašinėja?) nuotraukas. Katovicuose jų vietą užima seno raugo lenkų inteligentas ir įninka skaityti storą kaip Montserata Kabaljė knygą.

Labiausiai savame kailyje netveria dvi čekės, visą kelią nuo Breclavo išmaniaisiais telefonais malančios žaidimus. Viena emocijas reiškia tarptautiniais ištiktukais: „Beeeng!“, „Bum!“, „Puuūf!“. Paskutinį kartą jas pamatom šalia centrinės Varšuvos geležinkelio stoties, pozuojančias savo telefonams modernių Lenkijos sostinės dangoraižių fone. 

Prieš keturias dienas gyvybės ženklų nerodę eskalatoriai šį kartą veikia, tad Varšuvos viešbutį pasiekiam išnaudoję mažiau jėgų ir nervų... Kol vakare laukiam rytdienos sausojo davinio (mūsų traukinys į Šeštokus išvyksta anksčiau nei paskirtas pusryčių laikas), televizorius pranešinėja džiugias ir liūdnas naujienas: Katovicuose lenkės Europos krepšinio čempionato dvikovoje pralaimėjo juodkalnietėms, o lietuvės Bydgoščiuje įveikė turkes. Per aviacijos šventę Plocke – lėktuvo katastrofa. Lakūnas šaltoje Vysloje kapanojosi dvidešimt minučių, kol atlėkė gelbėtojai. Pusę valandos buvo gaivinamas, paskiau nuvežtas į Plocko ligoninės reanimacijos skyrių. Nuo Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio žūties Smolensko apylinkėse tepraėjo keturiolika mėnesių...

Įpusėjus kitai dienai, dar Lenkijos teritorijoje netoli Trakiškių pastebiu reklaminį skydą „Agroturistinė sodyba“ - pirmiausiai užrašyta lietuviškai ir tik po apačia lenkiškia. Ar lenkų valdžia dėl to kelia smarkų vėją? 
Lietuva pasitinka ypač „svetingai“. Ties Mockava pamiškėje susistabdęs dviratį, gal septynerių metų berniukas iškilmingai į viršų iškelia vidurinįjį pirštą. Nuo Šeštokų lietuviškas traukinys pasiutusiai trata per senųjų bėgių jungtis. Kauno geležinkelio stotyje ant suolo prie pirmojo kelio lyg soste įsitaisęs parpia benamis. 
Jokių nuorodų, kur yra taksi stotelė. 

Senu papratimu spūdinam turgaus pusėn. Vadinamojoje aikštelėje – nė vieno taksi ir jokios informacijos, kaip jį išsikviesti. Kodėl į viską žvelgiu užsieniečio akimis? Pats laikas atsipeikėti. Laimė, vakare namie randame visa para anksčiau nei planuota po kasmečio remonto įjungtą karštą vandenį. 
Ryte visame name dingsta elektra. Pasiteiravus aiškėja, kad planinis remontas atliekamas vos ne pusėje Šilainių. Elektros tinklų operatorė „paguodžia“, kad be energijos teks verstis net iki 16 valandos. Stebuklas, bet kentėti tenka tik trisdešimt minučių. 

DSCN9807_II.JPGKad čia Lietuva, visiškai patikiu po to, kai, vadovaudamiesi laikraštyje perskaitytu oficialiu „Philips“ firmos pranešimu, nuskubam buitinės technikos pardavimo centran nemokamai pasikeisti įtartinai kaistantį sulankstomą plaukų džiovintuvą. Pardavėjos ir administratorė išpučia akis – esą pirmą kartą girdinčios apie šią akciją. Deja, esame priversti sumokėti dar trisdešimt litų ir išsimainyti savo kaistalių į kitos firmos „feną“.

Prabėgus dar dviem dienom lietuviška radijo stotis praneša apie Varšuvos centrinėje geležinkelio stotyje kelioms valandoms dingusią elektrą, bejėgiškai sustojusius traukinius bei besiblaškančius požeminiuose peronuose keleivius, mėginančius pasišviesti mobiliaisiais telefonais. Kažkodėl iškart pamanau, kad šitokie lietuviški ir lenkiški buitiniai – techniniai nesusipratimai Austrijoje neįmanomi. 

(2011 metų birželis. Kelionės įspūdžių pabaiga).

Vido Beitnaro nuotraukose: Vaizdai iš Bratislavos ir Vienos  

Nuotraukoje: (apačioje) Kelionės įspūdžių autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus narys Vidas Beitnaras
                                                           Vladimiro Beresniovo nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)