2020 m. lapkričio 27 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Stanislovas Abromavičius. Dviese per gyvenimą

Savaitraštis "Nemunas"

Janone_II.jpgRašytojų Inezos Janonės (Buitkuvienės) ir Jurgio Buitkaus (1937-2007) gyvenimas bei kūryba siejasi su Panevėžiu, Kaunu, Vilniumi, Kaišiadorių rajonu. Baigęs Vilniaus universitete lituanistikos studijas, Jurgis buvo paskirtas dirbti į Žaslių vidurinę mokyklą lietuvių kalbos mokytoju, tapo direktoriaus pavaduotoju. 1961 m. į Žaslius atvyko ir Ineza, tuo metu dar Vilniaus pedagoginio instituto studentė. „Kirtusi geležinkelį pasileidau lėkti per lauką daugybės pėdų suletentu taku, įsukančiu į vieškelį. Vėjuotoje padangėje leidosi saulė, patraukė akį dangaus ties horizontu pakraštys, nusidažęs ryškiai raudona spalva, stiprus rudenėjančių laukų kvapas... Žasliai...“

Tai ištrauka iš naujos I. Janonės knygos „Tandemas: bendraukim sielom, mylimasai“. Net ir nežinau, kaip ją vadinti – esė, atsiminimais, o gal filosofiniais apmąstymais? Čia patraukli poetinė kalba, jautriai ir sąžiningai aprašytas Inezos ir Jurgio gyvenimas, kelias į literatūrą, kuris dažniausiai būna sunkus, vaizdžiai tariant, erškėčiuotas. Žasliuose šeima susilaukė dukros Jurgitos ir sūnaus Mariaus, atsirado daugiau rūpesčių. 1968 m. Ineza grįžo prie kūrybos, parengė šešių eilėraščių ciklą apie gamtą, jausmus ir nusiuntė į Kaišiadorių rajono laikraščio organizuojamą literatūrinį konkursą, skirtą... sovietų valdžios Lietuvoje penkiasdešimtmečiui. Pirmą kartą moteris pagerbta premija ir pavadinta jaunąją poete, nors tada Inezai jau buvo 28-eri. Dabar pati stebisi, kaip konkurso apie komunizmo statybą sąlygas atitiko eilėraštis „Kalba vaikiški piešiniai“: 

Pirmas žmogaus piešinys – namas.
Vėliau – pakyla saulė virš jo.
Žolė išdygsta.
Žmogus atsiranda,
Vėjas pakyla,
Padangė niaukias,
Ir pasakos rūmą nudažo 
Pirmosios ašaros.

Beje, J. Buitkus šiose eilutėse lyg ir įžvelgė sąsają su tuo pat metu parašyta ir nuskambėjusia Marcelijaus Martinaičio „Kvailutės Onutės rauda“: „Rado Onutė prie tako / raudoną siūlą / iš vaikiškos kojinės, / o gal iš vaivorykštės? / Atsisėdo ant kupsto, / ir pagailo Onutei to siūlo, ir iš gailumo / apsiverkė...“

Pirmoji publikacija Inezą skatino rašyti, tačiau „Tarybinės moters“ redakcija iš nusiųsto ciklo atsirinko tik vieną, mūsų cituotą eilėraštį, žurnalas „Nemunas“, kiti literatūriniai leidiniai santūriai atmetė jos kūrybą, kai kas net įžiūrėjo neleistiną S. Nėries įtaką. Tada ji pasinėrė į prozą. Iki pripažinimo ir pirmosios apsakymų knygelės „Veidas“, išleistos „Vagoje“ su „Pirmosios knygos“ rubrika, reikėjo nukeliauti ištisus dešimtį metų, jau gyvenat Panevėžyje. 

Šiai knygai pasirodyti, matyt, didelės reikšmės turėjo Algimanto Mikutos, tada „Nemuno“ vyr. redaktoriaus, užtarimas. Apie to meto savo kūrybines kančias, kai buvo leidėjų ir vertintojų atstumta, Ineza rašo: „Kaip mirti vedama jaučiausi, nė kojų nepavilkau iš ryto... prie popieriaus neprisiliesdavau, o rašymas man rodės prakeiksmu, kraupia nelaime, nuodu...“ 

Tokio nusivylimo priežastis – nepalankus knygos sutikimas. Kritikai nėrėsi iš kailio, siekdami joje įžiūrėti daugiau blogybių, nei buvo. Tai visų pirma aštri, neigiama Alfredo Guščiaus publikacija „Komjaunimo tiesoje“ („Komjaunimo tiesa“, 1978 m. spalio 20 d.), Elena Bukelienė Inezos kūrybą pavadino „vidutinybės bala“ („Literatūra ir menas“, 1979 m. vasario 10 d.), nesužavėjo ji ir Rūtos Kanopkaitės („Kauno tiesa“, 1978 m. spalio 15 d.). Tiesa, Raimondas Kašauskas, Rimantė Umbrasaitė, Aleksandras Krasnovas recenzijose ar pristatymuose „regi šviesą tunelio gale“... 

Nuramino... Juozas Baltušis, parašęs asmeninį laišką su tokiais žodžiais: „Truputį nustebau, kad jautriai priimate į širdį kritikų atsiliepimus apie Jūsų pirmąją knygą „Veidas“. Suprantu, kad, pirmąją knygą išleidus, širdis kiekvieną atsiliepimą priima itin užaštrintai. Pats išgyvenau kažką panašaus. Negi nesuprantate, kad šiandien mūsų literatūroje nėra nė vieno nuoširdaus ir atviro literatūros kritiko, susirūpinusio būtent literatūros, o ne savo asmeniškais reikalais, savo asmeniškais išskaičiavimais?! Meskite juos, tuos atsiliepimus, per tvorą ir dirbkite toliau savo darbą...“ 

Gal J. Baltušio paskatinta, Ineza parengė naują apsakymų rinkinį „Visados su manimi“ ir įteikė „Vagos“ leidyklai. Deja, leidyklos samdytas recenzentas Ričardas Gavelis, galbūt paveiktas blogos J. Buitkaus recenzijos apie savo knygą „Neprasidėjusi šventė“ („Vaga“, 1976), Inezos rankraštį pavadino „beviltiškai silpnu“, knyga jis netapo... 

J. Buitkus susitelkė į kasdieninius reikalus. Jam rūpėjo ne tik kūrybos procesas, bet ir siekis ugdyti skaitytoją. 1967 m. laikraščiui „Tarybinis mokytojas“ išsiuntė dvidešimties puslapių apybraižą „Ugdykime meilę nūdieninei literatūrai nuo jaunumės“. Kodėl laikraštis nepanoro gilintis į problemas, o persiuntė rašinį „Kultūros barų“ redakcijai? Man atrodo, dėl to, kad Jurgis išsakė tai, ką visi žinojo, tačiau nutylėdavo. Juk iš poetų tada reikalaudavo tik rimuoto ideologinio užtaiso. O čia jaunas mokytojas siūlo nežaloti bręstančio skaitytojo be jausmų parašytais, tik išprotautais ir surimuotais eilėraščiais. O kaip tada ideologija? Siūlo autoriams aštuntokui atskleisti poezijos grožį, nusivesti į kūrybos „virtuvę“, perpasakodamas posmelio „Išdygo gležnas želmenėlis, / ir pasidarė žemėje šviesiau“ evoliuciją į poezijos posmelį iš paprastų žodžių „išdygo rugiai“.

Savo kūrybai J. Buitkus buvo reiklus. Žasliuose gimė pirmi apsakymai, net apysaka. Susidarė dešimtmečio planą: parašyti tris apsakymų knygas, dvi apysakas ir du romanus! Pirmosios numatytos apysakos jaunimui „Gurkšnis žalio vandens“ pavadinimą netrukus pakeitė į „Žalias piemenų pasaulis“. Ją baigė 1968 m., pavadino novelių apysaka, nurodė rašymo vietas (Žasliai-Gervelėnai-Panevėžys). 1970 m. galutinai parengė ir įteikė „Vagai“. Tai dešimties apsakymų knyga, pavadinta „Atsisveikinimo valanda“. Ji pasirodė 1972 m., pervadinta į „Pavasarį gimęs“. Jurgis tam tikrą tarpsnį nieko nerašė, sakydamas, kad prieš akis dar labai daug laiko. 

Tai buvo pirmoji ir vienintelė jo knyga, išleista esant gyvam. Inezos pastangomis jau po rašytojo mirties pasirodė apsakymų ir apysakų knyga „Nematomas“ (2008). Likęs nebaigtas romanas „Ir tesaugo Dievas. Pelkių šviesa“, tačiau, kaip sako Ineza, dabar tekstus „vis gliaudo neišgliaudydama“. Ir kas žino, kiek dar J. Buitkaus knygų ir kūrinių mus pasieks.

Kai buvo atmestas antrosios knygos rankraštis, šeima įsteigė leidybos įmonę „Akcentai“. Čia 1992 m. išleista antroji Inezos prozos ir poezijos knyga „Kodėl išėjo šuo?“, kurią autorės kritikai vadino kūrybos laipteliu. Ineza išleidusi apie dvylika prozos ir poezijos knygų, ji šiandien viena iš intensyviausiai rašančių ir besipublikuojančių Lietuvos rašytojų. Savo sėkmę kildina iš darbštumo ir nuoširdžios Jurgio moralinės paramos, skatinimo kurti net jam nesant.

Knygoje „Tandemas“ skaitytojas ras ir daugiau faktų, laiškų, susirašinėjimo medžiagos, liudijančios apie šių dviejų žmonių – tandemo – kelią į pripažinimą. Knygoje prabėga žurnalo „Nemunas“ kūrybinių darbuotojų kasdienybės, abu jie – Lietuvos rašytojų sąjungos nariai (Jurgį priėmė išleidus vienintelę knygą, nors įprastai reikalavimai patekti į LRS buvo ir yra daug aukštesni, o Inezą tik 2002 m.), aktyvūs literatūrinio gyvenimo dalyviai. Ineza iki šiol sunkiai išgyvena vyro netektį – Jurgio širdis nustojo plakusi per jubiliejinio gimtadienio kelionę į Egiptą... 

Atskira knygos dalis, puikiai atspindinti šio tandemo santykius (ne tik kūryboje, bet ir šeimos gyvenime), – vienas kitam rašyti laiškai. Būdamas rašytojų poilsio namuose Dubultuose, Jūrmaloje (Latvija), Kaukaze ar šiaip kelioms dienoms atitrūkęs nuo namų, Jurgis rašė meilės ir ilgesio kupinus laiškus. Juose galima rasti ir padrąsinamų žodžių nelengvame kūrėjo gyvenime: „Nesijausk dulke, vargo pele, jauskis šioje žemėje viešpačiu, užtenka to, kad visados sočiai atsiras kam įgelti, pažeminti, nieku pavaizduoti, kam čia pačiam save stekenti?“

Knygoje spausdinama daug atsiliepimų apie Inezos ir Jurgio kūrybą. Redakcijų, jų darbuotojų, kritikų atsakymai šiuo metu skamba gal net juokingai, tačiau juk gyvenome laikais, kai pirmiausia kūryboje turėjo būti ideologinis pradas... Kaip sakiau, „Tandeme“ yra tekstų, kuriuos drąsiai galima vadinti poezija. Kad ir šis, knygą užbaigiantis: „(...) tai nusilaušiu dumsią meldų šluotą, ją sumirkysiu vandeniu iš Žaslos ežero su mudviejų prisiminimais, jie lūžtančioje saulės šviesoje vaivorykštėje keisis, centrine Vytauto gatve žingsniuosiu neskubėdama ir sutiktųjų galvas krapinsiu, nesvietiška ramybė apglėbs tuomet miestelį, iš tolumos ties horizontu Tu man šypsosies reikliai, bet intymiai, Tu vienas taip šypsaisi, mes niekada neišsiskirsim.“

Nuotraukoje: Knyga "Ineza Juzefa Janonė, Tandemas: bendraukim sielom, mylimasai" – Vilnius: „Versus aureus“, 2012.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)