2020 m. lapkričio 27 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Palatą atstojo gyvulinis vagonas, rašalas mokykloje – iš burokėlių

Virginija SKUČAITĖ, www.kaunodiena. lt

tremties_vaikai_II.jpgStanislovo Abromavičiaus knyga „Tremties vaikai“ – tai bendras jos autoriaus ir savaitraščio „Tremtinys“ sumanymas. Pusės tūkstančio puslapių leidinyje – beveik 100 autentiškų, anksčiau beveik niekur nespausdintų tremtinių vaikų pasakojimų, iliustruotų šimtais nuotraukų.

Anapus nužmogėjimo

„Šiandien jaunimui, kuris skaitys šią knygą, bus sunku patikėti okupantų nužmogėjimu iki ribos, kurią peržengusieji neturi teisės vadintis žmogumi. Knygoje pateikėme dabar jau garbaus amžiaus sulaukusių buvusių ištremtų ar gimusių tremtyje vaikų prisiminimus. Tarp pasakotojų buvo ne vienas žmogus su žinoma Lietuvoje pavarde, tačiau prisiminimus knygoje pateikėme ne pagal pavardės žinomumą, o abėcėlės tvarka. Leidinyje atspindėta labai plati tremties vietų geografija – nuo Laptevų jūros iki Tolimųjų Rytų ir Kazachstano, o prisiminimus rašė tremtiniai, gyvenantys įvairiose Lietuvos vietose“, – pasakojo S.Abromavičius, sklaidydamas naujos knygos puslapius.

Apie okupantų ir jų sėbrų nužmogėjimą liudija Bliujų šeimos iš Senųjų Kietaviškių trėmimo pavyzdys. "Kai anksti rytą Bliujų sodyboje 1948 m. pavasarį pasirodė baudėjai, jaunesni šeimos nariai spėjo išbėgti, palikę paralyžiaus prie lovos prikaustytą 112 metų aklą senolę ir pačią mažiausią šeimos atžalą Praną. Mat Bliujai net nepagalvojo, kad okupantai ir jų pakalikai suras neštuvus ir įkels močiutę su visais patalais ir provaikaičiu į sunkvežimį, o vėliau, jau geležinkelio stotyje, – į gyvulinį vagoną. Stebuklas, bet rožinio iš rankų nepaleidusi senolė ir jos provaikaitis pakeliui į Sibirą nenumirė. Senutė numirė tremtyje. Deja, nebuvo kas parvežtų jos palaikus į Lietuvą – devyni jos provaikaičiai žuvo pokario kovose.

Gimė vagone

"Kaišiadoryse gyvenanti gydytoja Marytė Cikanavičiūtė-Bagdonienė į gyvuliams transportuoti skirtą vagoną pateko būdama tik trijų dienų amžiaus, o štai dabartinės Seimo narės Vincės Vaidevutės Kauzaitės-Margevičienės gimimo vieta – būtent toks vagonas, kuriame garsaus Lietuvoje medicinos teismo eksperto Vinco Kauzos staiga padidėjusi šeima 1948 m. dardėjo į Čeremchovą. Aldona Grigalavičiūtė prie ledjūrio, į pliką Trofimovsko salą pateko būdama trejų metukų. Po poros metų iš 74 ten atvežtų vaikų gyvi liko tik 10. Lietuvą, apie kurią Aldonai pasakodavo mama, ji įsivaizdavo kaip didelę salą, kurioje stovi graži erdvi jurta su stikliniais langais. Trofimovsko salos jurtose vietoje stiklų languose buvo ledo gabalai.

Juozo Naujalio mokinys Silvestras Dambrava (jo sūnus Vytautas – Lietuvos ir JAV diplomatas) prieš pat sovietų okupaciją vadovavo Užpalių policijos nuovadai. Be to, Dambravų namuose lankydavosi generolas Stasys Raštikis. Tad dėsninga, kad ši šeima su vaikais tapo pirmojo trėmimo 1941 m. birželio 14-ąją auka. Į Sibirą traukiniu išdundėjo Dambravos su Raštikiais. Kažkoks atsitiktinumas lėmė, kad S.Dambravos sūnus būsimas diplomatas Vytautas, kuris mokėsi tuo metu universitete, nebuvo įtrauktas į tremiamųjų sąrašą ir liko Lietuvoje.

Burokėlių rašalas

„Tėvas buvo atskirtas nuo šeimos ir pateko į lagerį, kur netrukus mirė. Mes likome su mama Sibire vieni. Buvo baisus skurdas, badas ir sunkus mamos darbas. Žiemą neturėjome jokio apavo – jį atstojo du medžiaginiai maišeliai, prikimšti vatos. Nutirpus sniegui, į mokyklą vaikščiodavome basi iki pirmo gruodo vėlų rudenį. Mokykloje nebuvo nei vadovėlių, nei sąsiuvinių – rašydavome iš burokėlių arba suodžių pagamintu rašalu ant laikraščių paraščių“, – prisiminė Silvestro Dambravos sūnus Kęstutis. Jis su broliu, paėmę mamos įduotą maišelį su sudžiovinta duona,1949 m. slapta grįžo į Lietuvą ir šiaip taip įsikūrė, tačiau vėl buvo suimti ir nubausti trejiems metams kalėjimo. Nepilnametis Kęstutis po trejų metų lagerio 1951 m. iškeliavo į tremtį iki gyvos galvos, tačiau po J.Stalino mirties grįžo į Lietuvą ir ilgainiui parašė išsamius prisiminimus, pavadinęs knygą „Vienuolikametis nusikaltėlis“.

Grinos atlaikė

Algis Grina į Lietuvą iš Sibiro grįžo po 10 metų tremties – būdamas 22 metų, jis jau turėjo aštuonerių metų darbo stažą. Tremtyje paauglys vežiojo arkliu traukiamu vežimu malkas, vandenį, šieną.
A.Grinos tėvai prieš sovietų okupaciją ūkininkavo Anykščių valsčiuje. Grįžtant 1944 m. sovietų armijai, sovietų partizanai nušovė Algio tėvą, o 1948 m. pavasarį jis, dvylikametis, su vyresniu broliu Alfonsu ir mama buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Grinoms pavyko išlikti gyviems ir gūdžios taigos barake, kur nebuvo nei vandens, nei muilo, ir kitose tremties vietose, kur vaikai, puolami sunkių ligų, tino nuo bado. Grįžusi į Lietuvą Grinų šeima vėl kibo į gyvenimą, o Algio brolio Alfonso sūnus Gediminas Grina net tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovu.

Išsklaidyti Šapokos

Knygoje „Tremties vaikai“ užrašyti Algirdo Šapokos (garsus Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka yra jo dėdė) prisiminimai. Iš jų sužinome, kad Algirdo tėvas Jonas, gyvenęs Kurkliuose, su savo broliu Adolfu (istoriku) čia mėgo žvejoti, tačiau 1941 m. birželio 14-oji išsklaidė Šapokas po visą pasaulį: Adolfas su žmona spėjo pasitraukti į Vakarus, o jo brolį Joną (Algirdo tėvas) su šeima likimas nubloškė į tremtį. 1941 m. birželį Algirdui buvo aštuoneri, broliui – dešimt, o sesutei – dveji metukai. Kartu buvo ištremtas 85 metų senelis Šapoka, kuris su marčia ir trimis anūkais buvo palikti vieni tremtyje – Algirdo tėvas buvo atskirtas nuo šeimos ir netrukus mirė Rešiotų lageryje.

Šapokienė su trimis vaikais ir vyro tėvu pateko į Barnaulą, kur iš jų buvo atimta visa, ką buvo spėję įsidėti į kelionę. Žiemą, spiginant 35 laipsnių šalčiui, šeima buvo vežama atvirame sunkvežimyje į kitą tremties vietą... Po ilgų bado, pažeminimo, šalčio kančių likę gyvi Šapokos 1947 m. pabėgo į Lietuvą, kur Algirdas su broliu buvo suimti ir pasodinti į Šiaulių kalėjimą, iš kurio nepilnametį Algirdą grąžino į Sibirą. Likusi Lietuvoje Algirdo sesuo buvo priversta pakeisti pavardę ir tapo Roma Griniūte, kuri vėliau išgarsėjo kaip puiki rankininkė ir žurnalistė R.Griniūtė-Grinbergienė.
1958 m. Šapokas Lietuvoje pasiekė pirmas laiškas iš Kanados nuo istoriko dėdės Adolfo.

Kai atsiklaupti draudžiama

Žinomas aktorius ir skaitovas Petras Venslovas, kurio prosenelis buvo knygnešio Jurgio Bielinio pagalbininkas (knygas slėpdavo pieno bidone, kurį, neva, šaldydavo šulinyje), su tėvais buvo ištremtas į Sibirą būdamas vos pusantrų metukų. Petras knygoje rašo, kad vyresnį jo brolį trėmėjai labiausiai įskaudino tuo, kad neleido pasiimti į vagoną dekoratyvinio triušelio. Beveik po trijų savaičių varginančios kelionės šeima pateko į Tomsko sritį.

Petras prisimena savo pirmuosius sėkmingus aktorinius bandymus Komorovkos mokykloje – geriau už kitus deklamuodamas eilėraščius jis pelnydavo ir daugiausia prizų – saldainių, kurie anuomet buvo didžiausiais vaikų skanėstas. Pripažino jis ir tai, kad niekas jų, tremtinių vaikų, nežemino taip Sibire, kaip tai buvo daroma grįžus į Lietuvą, – bendraamžiai juos vadino banditais, buožių vaikais, o mokytojai tai toleravo. Visam gyvenimui įstrigo tremtiniui ir tai, kad jis, dirbdamas teatre, kurį laiką buvo netekęs pagrindinių vaidmenų todėl, kad atėjęs į pusbrolio šermenis priklaupė ir persižegnojo, o radijo ir televizijos diktoriumi netapo tik todėl, kad nuslėpė autobiografijoje, jog buvo ištremtas į Sibirą.
________________________________________

Žiauri statistika:
Iš Lietuvos į atšiauriausias Sovietų Sąjungos vietoves buvo ištremta beveik 280 tūkst. žmonių, iš jų – 55 350 vaikų iki 16 metų.
Vagonuose atsidūrė 556 kūdikiai iki vienų metų amžiaus.
Tremtyje ar pakeliui į ją gimė dar 18306 vaikai.
Dalis vaikų žuvo net nepasiekę tremties vietų.
Tūkstančiai vaikų Sibire liko našlaičiais.

Nuotraukoje: Knyga "Tremties vaikai". Jos autorius 
S.Abromavičius yra parašęs septynias knygas tremties ir rezistencijos tema, o iš viso – net 40 knygų, kurių pusė skirta vaikams




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)