2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas Jankus. Teatrų sezonas: aukštumos ir kūrybinis bejėgiškumas

www.kaunodiena.lt

G.Jankus_II__n__2.JPGPasibaigęs teatrinis sezonas – tinkama proga prisiminti ir apžvelgti Kauno teatrų bent kai kuriuos pastatymus, pabandyti palyginti tam tikras bendras tendencijas, aspektus, paminėti nepavykusias pastangas.

Kilnumas, dora, atgaila, aukštesnių tikslų siekimas, dvasinis tobulėjimas, galų gale apsivalymas ir praregėjimas per kančią – tokiomis sąvokomis manifestavo didesnė Kauno teatrų dalis. Kai kurie spektakliai bylojo ir apie kūrybinį išsekimą, atsainumą, cinizmą, atsakomybės ir naujų idėjų stoką.

Ketverybė ir vaškinė nosis

Gausiausią naujų spektaklių kraitę pasiūlė Kauno valstybinis dramos teatras. Valstybinė drama sezoną pradėjo ne tik naujoje Rūtos salėje, bet ir naujais neįprastais vėjais ir skersvėjais, atpūtusiais ketverybę viename asmenyje – Vidmantą Bartulį, spektaklio „Pamokslas žuvims“ autorių, režisierių, kompozitorių ir scenografą.

„Pamokslas žuvims“ – visų pirma muzikinis projektas, atsidūręs dramos scenoje. Išnykusios kuršių tautos likimą V.Bartulis atskleidžia per muziką, ir reikia pripažinti, vietomis gana išraiškingai, nelauktai. Minimalistinės detalės suskamba jautriai, efektas pasiekiamas netikėtais sąskambiais, tačiau daug kur koją kiša įvairiausių perdirbinių naudojimas, nesunkiai atpažįstami motyvai, parafrazės.

Tad ši muzikinė projekto dalis gan trumpa, tiesa, turinti šiokią tokią vidinę dramaturgiją, kurios, deja, nepakaktų ir kuršių gyvavimo ir išnykimo pristatymas nuskambėtų kaip čaižūs įspėjantys daužomų metalinių vamzdžių garsai scenoje.

Muzikinį sumanymą turėjusi prisodrinti ir pateisinti draminė dalis – pati silpniausia. Šalia kuršių, lyg atgijusių praeities šešėlių, atliekančių tam tikras muzikines ir kalbos pratybų funkcijas, V.Bartulis įveda keletą personažų – Pastorių (Kęstutis Povilaitis) ir Kurčnebylę tarnaitę (Aušra Keliuotytė). K.Povilaičio herojus priverstas tūnoti uoliai plėšomų lapų sąvartyne ir kalbėti apie viską. Tačiau dramos nėra. Santykis su Kurčnebyle – tai ne drama. Geriausiu atveju A.Keliuotytė gali reikšti amą praradusią tautą, tačiau kam toks bežadis simbolis šalia kuršių šešėlių?

V.Bartulis pateikė manipuliaciją gerai žinoma tema – mažos tautos išlikimo, gyvasties ir paskirties tema, kurią ne kartą gvildeno daugelis rašytojų ir režisierių. Dramatinei linijai buvo galima pasitelkti Vydūną, Hugo Šojų, Gizevijų, o ne kurti trūkinėjančios sąmonės pagimdytas monologo nuotrupas. Šiaip „Pamokslas žuvims“ daro neišbaigto, skuboto, eklektiško darbo įspūdį. Lyg vienu metu kurta muzika, kitu – kažkokios monologų nuotrupos, vėliau ieškota vizualizacijos, o pabaigai viską bandyta lipdyti. Ir rezultatas – kaip su garsiąja vaškine nosimi.

Apsivalymas per kančią

Jono Jurašo „Apsivalymas“ vėl atgaivino legendinį režisieriaus įvaizdį. Tai neeilinis, jaudinantis įvykis, su didžiule vidine jėga kalbantis apie tragiškus istorinius sukrėtimus, palietusius ir daugybę lietuvių šeimų.

Veiksmas vyksta pokario ir jau nepriklausomoje Estijoje, tačiau paliestos temos puikiai žinomos ir mums, patyrusiems panašų likimą. Meistriška, aukščiausio lygio režisūra, paženklinta širdies skausmu ir dvasiniu maksimalizmu nepalieka abejingų.

J.Jurašas, draminio vyksmo ir aktorių atvėrimo meistras, ir šįkart psichologiškai motyvuotomis mizanscenomis pasiekia įtaigaus ir pagavaus rezultato.

Žinoma, svarbiausius akcentus sudėliojo aktoriai, kurie psichologiškai tiksliai atskleidė savo personažų vidines dramas. Didžiausias krūvis tenka pagrindinei veikėjai – Eglės Mikulionytės Alydei.

Kas itin svarbu ir byloja apie universalų aktorės talentą – jos sukurti du vaidmenys. Ji vaidina senąją ir jaunąją Alydę – tą Alydę, kuri tada, neiškentusi prievartos ir kančių, pasirinko išdavystės kelią. Pasirinko daug ramesnį ir saugų gyvenimą su partorgu Martinu (Egidijus Stancikas), tačiau tada galėjo slapstyti savo namuose ištremtos sesers vyrą.

Tačiau pati Alydė sau negailestinga. Galgi taip ir nesiryžtų griežtai save nuteisti, tačiau netikėtas posūkis gyvenime viską sujaukė, pajudino primirštas istorijas, prikėlė kraupius praeities šešėlius. Šit tada ir pradeda aiškėti tikroji Alydės kaltė.

Toji kaltė, kaip dvilypio, apgaulingo gyvenimo ženklas, ypač akivaizdi scenose su partorgu Martinu. E.Stancikas sukūrė įsimintiną personažą, besąlygiškai tikintį partijos ir sovietine tiesa, tokį idėjišką „fašistinių kalėjimų“ užgrūdintą politruką.

Atgaila per kančią, apsivalymas per ugnį... Tokį kelią pasirenka Alydė, sudegindama save ir namus, tapusius prakeiksmu per tuos prabėgusius dešimtmečius. Tik liepsna apvalo kažkada suterštą dvasią, apvalo nuo prievartos, išdavystės ir prisitaikymo. Apvalo nuo melo.

Patyčios iš vertybių

Kitas, jaunosios kartos, režisierius Artūras Areima pastatymu pagal vokiečių klasiko romantiko Friedricho Schillerio idealistinę dramą „Plėšikai“ pajuokai išstatė tikrąsias vertybes, moralinius imperatyvus – kilnumą, dorą, pasiaukojimą, meilę. It iš kloakos ar spektaklio įvaizdžiui naudojamo unitazo purkšte purkščia personažų šiurkštumas, bukumas, gatvės žargonas, klozetinis popsas ir kičinės sekso scenos. Tikslas, ko gero, buvo vienas svarbesnių – šokiruoti, papiktinti, suvimdyti sotų ir savimi patenkintą miesčionį.

Tokiai šoko terapijai ir suvimdymui pasiekti A.Areima renkasi netradicinius būdus, scenoje matome naują, nepažįstamą Areimą – provokuojantį, įžūlų, besišaipantį, žaidžiantį ir parodijuojantį.

Kai kurie ankstesniems jo pastatymams būdingi bruožai – aktorių ansambliškumas, psichologinė įtaiga, judesio ir vyksmo sąveika – „Plėšikuose“ įgauna visiškai kitą skambesį ir išraišką. Kartais apima įspūdis, kad režisierius parodijuoja ne tik kitus, ne tik sąmoningai perkelia (ar įterpia) į veiksmą kultinių tapusių filmų scenų, bet pasišaipo ir pats iš savęs.

Tas plačiai reklamuotas Quentino Tarantino stilius, neva naudojamas pastatyme, iš tiesų tėra fikcija, galimybė sukurti groteską, kalbant apie nūdienos vertybių sistemą, tiksliau, bet kokių tradicinių vertybių paneigimą, savotišką antidekalogą, kartu pasityčiojant ir iš paties tarantiniškojo stiliaus.

Šiaip A.Areima suplaka įvairius stilius ir mokyklas, aukštyn kojom verčia, išnarsto, išbarsto, išlukštena, išlupinėja ir negailestingai kastruoja nelaimingąjį klasiką romantiką, veržlųjį vokiečių idealistą F.Schillerį.

Atrodo, A.Areima, entuziastingai griebęsis klasiko moderninimo, užsižaidė ir ištėškė visą idealistinį dramos užtaisą, išgramdė bet kokias užuominas apie priežastis, nuklydinusias du tokius skirtingus brolius tokiais skirtingais tragiškais keliais.

Tipiniai gangsteriai, atkeliavę iš kino filmų, vadovaujami vyresniojo sūnaus Karlo (Tomas Rinkūnas), siaučia scenos erdvėje, tik neaišku, prieš ką, kodėl, už ką, dėl ko. Gangsterių komandos vyrukai improvizuoja, dažniausiai primityviai, ne be reikalo nuolat užsižaidžia vyrų ir moterų tualetų durimis, neva netyčia jas supainiodami – tai juk juokinga, ar ne? A.Areimai juokinga, gal net giliamintiška, o man tas draikymasis, paįvairintas blondinės palydovės erotiniais pasiraitymais primena blogiausio lygio skečus ar provincijos teatrėlių kapustnikus.

Juk apskritai F.Schilleris taip perdarytas, taip neatpažįstamai suknežintas ir suluošintas, kad norisi šaukti: „Autorių, autorių į sceną!“ Kūrybinė grupė, perdirbdama „Plėšikus“, ne tik aukštyn kojom viską apvertė, bet ir labai netolygiai sudėliojo akcentus, didžiausią emocinį ir idėjinį krūvį sutelkdama ties jaunesniojo sūnaus Franco linija. Jį vaidinantis Saulius Čiučelis tikrai vertas pagyrimo už personažo suskaldytos, liguistos sąmonės įtaigų atskleidimą, už vis labiau temstančio proto (sąžinė jau seniai prarasta) proveržius, autentiškus pykčio ir neapykantos priepuolius. Finale, kaip Alo Pacino filme „Karlito kelias“, Francas šlamščia baltuosius miltelius tiesiog nuo grindų ir galų gale nusibaigia...

Nebeliko ir šileriškos dvasios užuominos – „Prieš tironus“!.. O juk tai buvo "Plėšikų“ moto. A.Areimai tai nebeaktualu. Nėra tironų. Nėra prievartos. Nėra nelygybės. „Žiūrovas tegu ieško: kas kalčiausias? Kas kaltas dėl neapykantos“ – didaktiškai teigiama programėlėje. O režisierius? Jam ieškoti jau nereikia? Pakanka mestelėti reklaminį jauką Laisvės alėjoje – „ieškomi plėšikai, apvogę teatro kasą“. Pakanka scenoje įrengti kultinių filmų ir senstelėjusių pastatymų kunstkamerą?

Kelionė į Mirusiųjų salą

Režisierius Gytis Padegimas savo 60-mečio jubiliejui pasirinko šiuolaikinio garsaus airių dramaturgo Briano Frielo pjesę „Stebuklingasis Tenesis“. Tai personažų dvasinė kelionė,
balansuojanti ant gyvenimo ir mirties ribos, kupina tragiškų nuojautų, nepaisant tokios nerūpestingos muzikalios atmosferos, nepaisant nuolat skambančių populiarių dainelių, duetų ir sekstetų.

Būtent tai ir sudaro esmę – herojai pokštauja, plepa apie niekus ar dainuoja, o tuo tarpu... aidint monotoniškai bangų mūšai ir klyktelint žuvėdroms, prieš akis nejučia iškyla garsusis A.Bioklino paveikslas „Mirusiųjų sala“...

Kodėl žiūrint spektaklį aplanko tas vienišo keltininko, besiiriančio į kiparisais aprėmintą, balto marmuro antkapiais padabintą salą įvaizdis? Kodėl nuolat jauti juos apimančią neviltį, baimę, kodėl matai, koks beviltiškas jų noras sustabdyti laiką ir atsidurti Stebuklingoje saloje? Ar tikrai Stebuklingoje? Ar toje paslaptingoje saloje išsispręs jų problemos ir baigsis vargai, ligos,
kančios?

Pokyčiai vyksta pamažu, vis intensyvėjant veiksmui ir atveriant vis naujus klodus vieno iš draugužių – Terio gimtadienio šventėje. Terį vaidina Kęstutis Povilaitis ir dramos scenoje debiutuojantis dainininkas Egidijus Bavikinas.

Skirtingai pateikiamas šio sudėtingo personažo charakteris. Įsiminė E.Bavikino vidinis laisvumas, be abejo, muzikalumas, o jo kuriamas Teris akivaizdžiai romantiškas, svajotojas, tikras lyrinis tenoras. Žinoma, gali būti ir toks, vidines prieštaras užgniaužiantis, visiems geras draugužis, tačiau tas minkšto vaško altruizmas niekaip nesiderina scenose su nemylima ir niekinama žmona Berna (Aušra Keliuotytė ir Giedrė Ramanauskaitė) ar neslepiamuose santykiuose su jos seserimi Andžela (Ugnė Žirgulė).

Muzikalus ir dainingas, tik ne lyriškas K.Povilaitis. Labiau gaivališkas, dramatiškas, nevengiantis tragiškų gaidų ir nuojautų. Pamažu atsiskleidžiančius komplikuotus santykius subtiliai ir su lengva ironija priima ir lyg sugeria meistriškai Inesos Paliulytės suvaidinta Trišė, kuri, pati slegiama sielvarto dėl mylimo vyro Džordžo (Arnas Mikalkėnas) nepagydomos ligos, tampa tam tikru moralinės pozicijos ir principų etalonu.

Tiksliai dėliodamas svarbiausius akcentus, įtikinamai kurdamas stabdomo laiko ir dramatiškų vidinių atsivėrimų pasaulį režisierius G.Padegimas subtiliai primena – „Memento mori“ („Prisimink mirsiąs“) ir neva stebuklingosios mitinės salos įvaizdžiu įspėja apie tykančius pavojus šioje trapioje kasdienybėje. Taip, ji pilka, dažnai skaudi ir žeidžianti, tačiau gal geresnė nei svajonių salų vilionės, pinkliojančios pasakišku švytėjimu, kuris priartėjus tampa šalta bejausme Nebūtimi.

Klasikinės komedijos sugrįžimas

Dar vienu pastatymu, išsiskiriančiu ir atkreipiančio dėmesį jau vien dabar retoku komedijos žanru nudžiugino dramos teatras. Klasikinės komedijos premjerą – primiršto prancūzų dramaturgo ir libretisto Eugene Scribe'o pjesę „Priežastys ir pasekmės“ (originalus pavadinimas – „Stiklinė vandens“) režisavo Raimundas Banionis.

Ši E.Scribe'o komedija, sceną išvydusi 1840 m., akivaizdžiai nepaseno ir savo temomis, paradoksais, sąmojumi ir įsimintinais personažais gali gerokai pagyvinti ir atnaujinti bet kurio teatro afišą.

Režisierius R.Banionis vertas pagyros – jis nepasidavė dabar gajai ir madingai tendencijai savaip perdirbti ir nūdienai pritaikyti klasiką, kai nelieka nei esmės, nei idėjos, o vadinamoji aktualizacija tampa akivaizdžia parodija ar patyčia.

Apie šį pastatymą po premjeros išsamiau jau rašyta („Santaka“ Nr. 43, birželio 1 d.), tačiau akivaizdu, kad klasikinė komedija sugrįžo į dramos teatro sceną įtaigiai, kupina režisūrinių ir aktorinių atradimų.

Nuotraukoje: Komentarų autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos narys, teatro kritikas  Gediminas Jankus





Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)