Pasibaigęs teatrinis sezonas – tinkama proga prisiminti ir apžvelgti Kauno teatrų bent kai kuriuos pastatymus, pabandyti palyginti tam tikras bendras tendencijas, aspektus, paminėti nepavykusias pastangas.
Kilnumas, dora, atgaila, aukštesnių tikslų siekimas, dvasinis tobulėjimas, galų gale apsivalymas ir praregėjimas per kančią – tokiomis sąvokomis manifestavo didesnė Kauno teatrų dalis. Kai kurie spektakliai bylojo ir apie kūrybinį išsekimą, atsainumą, cinizmą, atsakomybės ir naujų idėjų stoką.
Ketverybė ir vaškinė nosis
Gausiausią naujų spektaklių kraitę pasiūlė Kauno valstybinis dramos teatras. Valstybinė drama sezoną pradėjo ne tik naujoje Rūtos salėje, bet ir naujais neįprastais vėjais ir skersvėjais, atpūtusiais ketverybę viename asmenyje – Vidmantą Bartulį, spektaklio „Pamokslas žuvims“ autorių, režisierių, kompozitorių ir scenografą.
„Pamokslas žuvims“ – visų pirma muzikinis projektas, atsidūręs dramos scenoje. Išnykusios kuršių tautos likimą V.Bartulis atskleidžia per muziką, ir reikia pripažinti, vietomis gana išraiškingai, nelauktai. Minimalistinės detalės suskamba jautriai, efektas pasiekiamas netikėtais sąskambiais, tačiau daug kur koją kiša įvairiausių perdirbinių naudojimas, nesunkiai atpažįstami motyvai, parafrazės.
Tad ši muzikinė projekto dalis gan trumpa, tiesa, turinti šiokią tokią vidinę dramaturgiją, kurios, deja, nepakaktų ir kuršių gyvavimo ir išnykimo pristatymas nuskambėtų kaip čaižūs įspėjantys daužomų metalinių vamzdžių garsai scenoje.
Muzikinį sumanymą turėjusi prisodrinti ir pateisinti draminė dalis – pati silpniausia. Šalia kuršių, lyg atgijusių praeities šešėlių, atliekančių tam tikras muzikines ir kalbos pratybų funkcijas, V.Bartulis įveda keletą personažų – Pastorių (Kęstutis Povilaitis) ir Kurčnebylę tarnaitę (Aušra Keliuotytė). K.Povilaičio herojus priverstas tūnoti uoliai plėšomų lapų sąvartyne ir kalbėti apie viską. Tačiau dramos nėra. Santykis su Kurčnebyle – tai ne drama. Geriausiu atveju A.Keliuotytė gali reikšti amą praradusią tautą, tačiau kam toks bežadis simbolis šalia kuršių šešėlių?
V.Bartulis pateikė manipuliaciją gerai žinoma tema – mažos tautos išlikimo, gyvasties ir paskirties tema, kurią ne kartą gvildeno daugelis rašytojų ir režisierių. Dramatinei linijai buvo galima pasitelkti Vydūną, Hugo Šojų, Gizevijų, o ne kurti trūkinėjančios sąmonės pagimdytas monologo nuotrupas. Šiaip „Pamokslas žuvims“ daro neišbaigto, skuboto, eklektiško darbo įspūdį. Lyg vienu metu kurta muzika, kitu – kažkokios monologų nuotrupos, vėliau ieškota vizualizacijos, o pabaigai viską bandyta lipdyti. Ir rezultatas – kaip su garsiąja vaškine nosimi.
Apsivalymas per kančią
Jono Jurašo „Apsivalymas“ vėl atgaivino legendinį režisieriaus įvaizdį. Tai neeilinis, jaudinantis įvykis, su didžiule vidine jėga kalbantis apie tragiškus istorinius sukrėtimus, palietusius ir daugybę lietuvių šeimų.
Veiksmas vyksta pokario ir jau nepriklausomoje Estijoje, tačiau paliestos temos puikiai žinomos ir mums, patyrusiems panašų likimą. Meistriška, aukščiausio lygio režisūra, paženklinta širdies skausmu ir dvasiniu maksimalizmu nepalieka abejingų.
J.Jurašas, draminio vyksmo ir aktorių atvėrimo meistras, ir šįkart psichologiškai motyvuotomis mizanscenomis pasiekia įtaigaus ir pagavaus rezultato.
Žinoma, svarbiausius akcentus sudėliojo aktoriai, kurie psichologiškai tiksliai atskleidė savo personažų vidines dramas. Didžiausias krūvis tenka pagrindinei veikėjai – Eglės Mikulionytės Alydei.
Kas itin svarbu ir byloja apie universalų aktorės talentą – jos sukurti du vaidmenys. Ji vaidina senąją ir jaunąją Alydę – tą Alydę, kuri tada, neiškentusi prievartos ir kančių, pasirinko išdavystės kelią. Pasirinko daug ramesnį ir saugų gyvenimą su partorgu Martinu (Egidijus Stancikas), tačiau tada galėjo slapstyti savo namuose ištremtos sesers vyrą.
Tačiau pati Alydė sau negailestinga. Galgi taip ir nesiryžtų griežtai save nuteisti, tačiau netikėtas posūkis gyvenime viską sujaukė, pajudino primirštas istorijas, prikėlė kraupius praeities šešėlius. Šit tada ir pradeda aiškėti tikroji Alydės kaltė.
Toji kaltė, kaip dvilypio, apgaulingo gyvenimo ženklas, ypač akivaizdi scenose su partorgu Martinu. E.Stancikas sukūrė įsimintiną personažą, besąlygiškai tikintį partijos ir sovietine tiesa, tokį idėjišką „fašistinių kalėjimų“ užgrūdintą politruką.
Atgaila per kančią, apsivalymas per ugnį… Tokį kelią pasirenka Alydė, sudegindama save ir namus, tapusius prakeiksmu per tuos prabėgusius dešimtmečius. Tik liepsna apvalo kažkada suterštą dvasią, apvalo nuo prievartos, išdavystės ir prisitaikymo. Apvalo nuo melo.
Patyčios iš vertybių
Kitas, jaunosios kartos, režisierius Artūras Areima pastatymu pagal vokiečių klasiko romantiko Friedricho Schillerio idealistinę dramą „Plėšikai“ pajuokai išstatė tikrąsias vertybes, moralinius imperatyvus – kilnumą, dorą, pasiaukojimą, meilę. It iš kloakos ar spektaklio įvaizdžiui naudojamo unitazo purkšte purkščia personažų šiurkštumas, bukumas, gatvės žargonas, klozetinis popsas ir kičinės sekso scenos. Tikslas, ko gero, buvo vienas svarbesnių – šokiruoti, papiktinti, suvimdyti sotų ir savimi patenkintą miesčionį.
Tokiai šoko terapijai ir suvimdymui pasiekti A.Areima renkasi netradicinius būdus, scenoje matome naują, nepažįstamą Areimą – provokuojantį, įžūlų, besišaipantį, žaidžiantį ir parodijuojantį.
Kai kurie ankstesniems jo pastatymams būdingi bruožai – aktorių ansambliškumas, psichologinė įtaiga, judesio ir vyksmo sąveika – „Plėšikuose“ įgauna visiškai kitą skambesį ir išraišką. Kartais apima įspūdis, kad režisierius parodijuoja ne tik kitus, ne tik sąmoningai perkelia (ar įterpia) į veiksmą kultinių tapusių filmų scenų, bet pasišaipo ir pats iš savęs.
Tas plačiai reklamuotas Quentino Tarantino stilius, neva naudojamas pastatyme, iš tiesų tėra fikcija, galimybė sukurti groteską, kalbant apie nūdienos vertybių sistemą, tiksliau, bet kokių tradicinių vertybių paneigimą, savotišką antidekalogą, kartu pasityčiojant ir iš paties tarantiniškojo stiliaus.
Šiaip A.Areima suplaka įvairius stilius ir mokyklas, aukštyn kojom verčia, išnarsto, išbarsto, išlukštena, išlupinėja ir negailestingai kastruoja nelaimingąjį klasiką romantiką, veržlųjį vokiečių idealistą F.Schillerį.
Atrodo, A.Areima, entuziastingai griebęsis klasiko moderninimo, užsižaidė ir ištėškė visą idealistinį dramos užtaisą, išgramdė bet kokias užuominas apie priežastis, nuklydinusias du tokius skirtingus brolius tokiais skirtingais tragiškais keliais.
Tipiniai gangsteriai, atkeliavę iš kino filmų, vadovaujami vyresniojo sūnaus Karlo (Tomas Rinkūnas), siaučia scenos erdvėje, tik neaišku, prieš ką, kodėl, už ką, dėl ko. Gangsterių komandos vyrukai improvizuoja, dažniausiai primityviai, ne be reikalo nuolat užsižaidžia vyrų ir moterų tualetų durimis, neva netyčia jas supainiodami – tai juk juokinga, ar ne? A.Areimai juokinga, gal net giliamintiška, o man tas draikymasis, paįvairintas blondinės palydovės erotiniais pasiraitymais primena blogiausio lygio skečus ar provincijos teatrėlių kapustnikus.
Juk apskritai F.Schilleris taip perdarytas, taip neatpažįstamai suknežintas ir suluošintas, kad norisi šaukti: „Autorių, autorių į sceną!“ Kūrybinė grupė, perdirbdama „Plėšikus“, ne tik aukštyn kojom viską apvertė, bet ir labai netolygiai sudėliojo akcentus, didžiausią emocinį ir idėjinį krūvį sutelkdama ties jaunesniojo sūnaus Franco linija. Jį vaidinantis Saulius Čiučelis tikrai vertas pagyrimo už personažo suskaldytos, liguistos sąmonės įtaigų atskleidimą, už vis labiau temstančio proto (sąžinė jau seniai prarasta) proveržius, autentiškus pykčio ir neapykantos priepuolius. Finale, kaip Alo Pacino filme „Karlito kelias“, Francas šlamščia baltuosius miltelius tiesiog nuo grindų ir galų gale nusibaigia…
Nebeliko ir šileriškos dvasios užuominos – „Prieš tironus“!.. O juk tai buvo „Plėšikų“ moto. A.Areimai tai nebeaktualu. Nėra tironų. Nėra prievartos. Nėra nelygybės. „Žiūrovas tegu ieško: kas kalčiausias? Kas kaltas dėl neapykantos“ – didaktiškai teigiama programėlėje. O režisierius? Jam ieškoti jau nereikia? Pakanka mestelėti reklaminį jauką Laisvės alėjoje – „ieškomi plėšikai, apvogę teatro kasą“. Pakanka scenoje įrengti kultinių filmų ir senstelėjusių pastatymų kunstkamerą?
Kelionė į Mirusiųjų salą
Režisierius Gytis Padegimas savo 60-mečio jubiliejui pasirinko šiuolaikinio garsaus airių dramaturgo Briano Frielo pjesę „Stebuklingasis Tenesis“. Tai personažų dvasinė kelionė,
balansuojanti ant gyvenimo ir mirties ribos, kupina tragiškų nuojautų, nepaisant tokios nerūpestingos muzikalios atmosferos, nepaisant nuolat skambančių populiarių dainelių, duetų ir sekstetų.
Būtent tai ir sudaro esmę – herojai pokštauja, plepa apie niekus ar dainuoja, o tuo tarpu… aidint monotoniškai bangų mūšai ir klyktelint žuvėdroms, prieš akis nejučia iškyla garsusis A.Bioklino paveikslas „Mirusiųjų sala“…
Kodėl žiūrint spektaklį aplanko tas vienišo keltininko, besiiriančio į kiparisais aprėmintą, balto marmuro antkapiais padabintą salą įvaizdis? Kodėl nuolat jauti juos apimančią neviltį, baimę, kodėl matai, koks beviltiškas jų noras sustabdyti laiką ir atsidurti Stebuklingoje saloje? Ar tikrai Stebuklingoje? Ar toje paslaptingoje saloje išsispręs jų problemos ir baigsis vargai, ligos,
kančios?
Pokyčiai vyksta pamažu, vis intensyvėjant veiksmui ir atveriant vis naujus klodus vieno iš draugužių – Terio gimtadienio šventėje. Terį vaidina Kęstutis Povilaitis ir dramos scenoje debiutuojantis dainininkas Egidijus Bavikinas.
Skirtingai pateikiamas šio sudėtingo personažo charakteris. Įsiminė E.Bavikino vidinis laisvumas, be abejo, muzikalumas, o jo kuriamas Teris akivaizdžiai romantiškas, svajotojas, tikras lyrinis tenoras. Žinoma, gali būti ir toks, vidines prieštaras užgniaužiantis, visiems geras draugužis, tačiau tas minkšto vaško altruizmas niekaip nesiderina scenose su nemylima ir niekinama žmona Berna (Aušra Keliuotytė ir Giedrė Ramanauskaitė) ar neslepiamuose santykiuose su jos seserimi Andžela (Ugnė Žirgulė).
Muzikalus ir dainingas, tik ne lyriškas K.Povilaitis. Labiau gaivališkas, dramatiškas, nevengiantis tragiškų gaidų ir nuojautų. Pamažu atsiskleidžiančius komplikuotus santykius subtiliai ir su lengva ironija priima ir lyg sugeria meistriškai Inesos Paliulytės suvaidinta Trišė, kuri, pati slegiama sielvarto dėl mylimo vyro Džordžo (Arnas Mikalkėnas) nepagydomos ligos, tampa tam tikru moralinės pozicijos ir principų etalonu.
Tiksliai dėliodamas svarbiausius akcentus, įtikinamai kurdamas stabdomo laiko ir dramatiškų vidinių atsivėrimų pasaulį režisierius G.Padegimas subtiliai primena – „Memento mori“ („Prisimink mirsiąs“) ir neva stebuklingosios mitinės salos įvaizdžiu įspėja apie tykančius pavojus šioje trapioje kasdienybėje. Taip, ji pilka, dažnai skaudi ir žeidžianti, tačiau gal geresnė nei svajonių salų vilionės, pinkliojančios pasakišku švytėjimu, kuris priartėjus tampa šalta bejausme Nebūtimi.
Klasikinės komedijos sugrįžimas
Dar vienu pastatymu, išsiskiriančiu ir atkreipiančio dėmesį jau vien dabar retoku komedijos žanru nudžiugino dramos teatras. Klasikinės komedijos premjerą – primiršto prancūzų dramaturgo ir libretisto Eugene Scribe’o pjesę „Priežastys ir pasekmės“ (originalus pavadinimas – „Stiklinė vandens“) režisavo Raimundas Banionis.
Ši E.Scribe’o komedija, sceną išvydusi 1840 m., akivaizdžiai nepaseno ir savo temomis, paradoksais, sąmojumi ir įsimintinais personažais gali gerokai pagyvinti ir atnaujinti bet kurio teatro afišą.
Režisierius R.Banionis vertas pagyros – jis nepasidavė dabar gajai ir madingai tendencijai savaip perdirbti ir nūdienai pritaikyti klasiką, kai nelieka nei esmės, nei idėjos, o vadinamoji aktualizacija tampa akivaizdžia parodija ar patyčia.
Apie šį pastatymą po premjeros išsamiau jau rašyta („Santaka“ Nr. 43, birželio 1 d.), tačiau akivaizdu, kad klasikinė komedija sugrįžo į dramos teatro sceną įtaigiai, kupina režisūrinių ir aktorinių atradimų.
Nuotraukoje: Komentarų autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos narys, teatro kritikas Gediminas Jankus
