2020 m. lapkričio 27 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

TIESA IŠLAISVINA. ARKIVYSKUPO SIGITO TAMKEVIČIAUS PRISIMINIMAI APIE DVIDEŠIMT „LKB KRONIKOS“ METŲ


02_a_vysk_s_tamkevicius07_II.jpg                                            (Prisiminimų tęsinys)

KAD MŪSŲ VARGAI BŪTŲ IŠGIRSTI PASAULYJE.  KRONIKA KGB RANKOSE...

KELIONĖS Į MASKVĄ

Kelionės į Maskvą buvo labai pavojingos, nes bet kur – oro uoste, geležinkelio stotyje, Maskvos gatvėje – galėjai patekti į KGB objektyvą ir būti sulaikytas. Todėl skristi lėktuvu tada, kai jau pradėta reikalauti paso, buvo tiesiog neprotinga. Sėsti į Maskvos traukinį Kaune ar Vilniuje buvo taip pat rizikinga, nes geležinkelio stotys galėjo būti labiausiai sekamos. Liko viena išeitis: įsėsti į Maskvos traukinį ne Lietuvoje. Dažniausiai kelionės į Maskvą būdavo labai romantiškos. Kas nors iš draugų, pavyzdžiui, kun. Alfonsas, pavėžėdavo už Vilniaus, o tenai ant kelio „pabalsuodavau“, ir pirmas pasitaikęs automobilis nuveždavo į Minską. Čia nusipirkdavau bilietą, apie 20 val. sėsdavau į Maskvos traukinį ir ankstų rytą jau būdavau sostinėje. Važiuoti tokiu maršrutu atrodė gana saugu. Gyvendamas Kybartuose, bilietą pirkdavau kur nors Kaliningrado srityje – važiuodavau į Nesterovą ar Gusevą. 

Dažnai tekdavo važiuoti vienam, o kai kada turėdavau ir palydovą, kuris, saugodamas mane, pavojingą medžiagą veždavosi su savimi. Teatlygina Viešpats anuomet rizikavusiems savo laisve – ses. Nijolei Sadūnaitei, ses. Bronei Vazgelavičiūtei, ses. Genutei Navickaitei ir kitoms. Šios seserys buvo nepakeičiamos talkininkės, nes jomis galėjau visiškai pasitikėti. 

SUSITIKIMAI MASKVOJE

Atvažiavus į Maskvą eiti į kurio nors disidento butą buvo labai rizikinga, todėl visada susitardavome, kad susitiksime neutralioje vietoje. Maskviečiai duodavo kokį nors adresą, sutardavome datą bei susitikimo laiką. Stebėjausi jų atsakingumu: per ilgą laiką nebuvo nė vieno karto, kad sutartą dieną nebūtų atvykę; nebent retkarčiais dėl svarbios priežasties truputį pavėluodavo. Iš mūsų paimdavo Kroniką, vėliau – ir Aušrą, o parvežti duodavo Dabarties įvykių kroniką ir dažnai dar ką nors iš tuometinio „samizdato“ (savilaidos), pavyzdžiui, Gulago salyną ir kt. Apsikeitę spauda, aptarę naujausius įvykius, išsiskirstydavome: jie grįždavo į darbą, o aš laukdavau traukinio į Vilnių.

KAM SIŲSTI?

Iš pradžių net nebuvo aišku, kam adresuoti Kroniką Vakaruose. Žinojau tiek, kad yra katalikiškas dienraštis Draugas, todėl, susiradęs jo redakcijos adresą, užrašydavau jį ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavau į kelionę. Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti; svarbu, kad patektų į rankas ne komunistams. Vėliau Vilniuje susipažinau su dr. Rože Šomkaite iš JAV. Ji papasakojo apie Niujorke veikiančią Lietuvių katalikų religinę šalpą, jos direktorių kun. Kazimierą Pugevičių ir apie jų pastangas padėti Lietuvai. Nuo tada rašydavau kitą adresą. Šiandien man atrodo, kad pats Viešpats atsiųsdavo reikalingų žmonių, kai jų labiausiai reikėdavo. Tokie buvo R. Šomkaitė, kun. K. Pugevičius, vėliau Putnamo seselės vienuolės ir kiti.

AREŠTAI MASKVOJE

KGB neabejotinai numatė, kokiais keliais savilaida pasiekia Vakarus, todėl bandė juos užblokuoti. Vienas po kito buvo suimti aktyviausi disidentai: S. Kovaliovas, T. Velikanova, A. Lavutas, G. Jakuninas ir kiti. Juo toliau, juo Kronikos kelias per Maskvą darėsi sunkesnis. Tačiau tuo metu vis dažniau pradėjo atvykti turistų iš JAV. Lengviausia būtų buvę įduoti Kronikos numerį kokiam nors svečiui iš Vakarų, kad jį persiųstų nurodytu adresu, bet numeris muitinėje galėjo ne tik žūti, bet ir pačiam išvykstančiajam pridaryti aibes nemalonumų. Ką daryti?

MIKROFILMAI

Tarnaudamas sovietinėje armijoje, kelerius metus dirbau karinio dalinio fotolaboratorijos vedėju, todėl buvau įgudęs daryti ne tik fotografijas, bet ir mikrofilmus. Dabar gi šis darbas labai pravertė. Tą pačią dieną, kai būdavo užbaigtas Kronikos numeris, pirmąjį egzempliorių nufotografuodavau ir mažą fotojuostos ritinėlį paslėpdavau kokiame nors suvenyre, kurį būtų galima įduoti svečiui iš Vakarų. Ilgą laiką šis metodas tarnavo labai sėkmingai. Viską paruošus reikėdavo tik melstis ir laukti pirmojo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir drąsos šiek tiek surizikuoti. Gal laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė paimti mikrofilmą ir, kad man, nerūkančiam, nebyrėtų ašaros, padovanojo pakelį cigarečių... Dabar jau suprantu, kad negalima iš kiekvieno reikalauti daugiau, negu jis pajėgia; anuomet tai padaryti buvo sunkiau. Stebėjausi, kaip atvykėliai mylėjo Lietuvą. Po trumpo paaiškinimo iškart pasakydavo: „Gerai, paimsiu!“ Ir paėmę neišmesdavo. 

DAUG KAS NEŽINOMA

Jau Nepriklausomybės metais, viešėdamas JAV, aplankiau Lietuvių katalikų religinę šalpą ir apžiūrėjau LKB kronikos numerius bei mikrofilmus, kurie buvo atkeliavę iš Lietuvos. Ne viską radau, kas buvo siųsta; kai kas buvo žuvę Maskvoje per kratas, kai kas – pakeliui. Tačiau labai nudžiugau atradęs ne vieną Kronikos numerį, kurį buvo pasiuntę į Vakarus Kronikos redakcijai visai nežinomi asmenys. Ačiū Dievui, kad tuo sunkiu metu daug kas ne tik matė priespaudą, bet ir mąstė, kaip ją galėtų pristabdyti

KGB „triumfas“. Ar ne per anksti?

KRONIKA KGB RANKOSE

1973 m. birželio 23 d. per KGB kratą pas ses. Jadvygą Stanelytę rado pirmąjį LKB kronikos numerį ir liepos 5 d. užvedė baudžiamąją bylą Nr. 345. KGB sekė visus įtartinus asmenis ir lapkričio 20 d. padarė per 50 kratų. Didžiausias nuostolis buvo P. Plumpos suėmimas. Talentingas, darbštus, bebaimis – tokių darbininkų reta. KGB triumfavo, kad Kronika sunaikinta, tačiau gruodžio 12 d. pasirodė 8-asis numeris, kuriame buvo plati informacija apie kratas ir suėmimus.

BYLA NR. 345

Kai tik LKB kronika pateko ir į KGB rankas, 1973 m. liepos 5 d. jai buvo užvesta byla Nr. 345. Siekdama likviduoti LKB kroniką, KGB įvykdė daugybę kratų. Per 10 metų už LKB kronikos dauginimą ir platinimą buvo nubausti šie asmenys:
Petras Plumpa – suimtas 1973 m. ir nuteistas 8 metams laisvės atėmimo (griežto režimo);
Juozas Gražys – suimtas 1974 m. ir nuteistas 3 metams (bendro režimo);
Virgilijus Jaugelis – suimtas 1974 m. ir nuteistas 2 metams (bendro režimo);
Jonas Stašaitis – suimtas 1973 m. ir nuteistas 1 metams (bendro režimo);
Povilas Petronis – suimtas 1973 m. ir nuteistas 4 metams (griežto režimo);
Nijolė Sadūnaitė – suimta 1974 m. ir nuteista 6 metams (3 metams griežto režimo ir 3 metams tremties); 
Sergejus Kovaliovas – suimtas 1974 m. ir nuteistas 10-čiai metų (7 metams griežto režimo ir 3 metams tremties);
Vladas Lapienis – suimtas 1976 m. ir nuteistas 5 metams (3 metams griežto režimo ir 2 metams tremties);
Jonas Kastytis Matulionis – suimtas 1976 m., išbuvęs KGB izoliatoriuje 9 mėn. ir nuteistas 2 metams lygtinai;
Ona Pranskūnaitė – suimta 1977 m. ir nuteista 2 metams (bendro režimo);
Ona Vitkauskaitė – suimta 1980 m. ir nuteista 1,5 metų (bendro režimo);
Genovaitė Navickaitė – suimta 1980 m. ir nuteista 2 metams (bendro režimo);
Povilas Buzas – suimtas 1980 m. ir nuteistas 1,5 metų (bendro režimo);
Anastazas Janulis – nuteistas 1980 m. ir nuteistas 3 metams (griežto režimo)

TALKININKAI

Leidžiant Kroniką buvo visko – romantikos ir skaudžių išgyvenimų. Artimų žmonių suėmimai visada nepaprastai skaudindavo. Šie žmonės būdavo labai artimi, reikalingi ir mano iniciatyva įtraukti į pavojingą darbą. Tarsi koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės ir jį tekdavo nešioti ilgai. Virgilijus Jaugelis pats pasisiūlė rotatoriumi padauginti 6-ąjį numerį, ir kratos metu pas jį buvo rastos vaškuotės; teisė kartu su P. Plumpa. Tokių idealistų kaip Virgutis (šitaip mes jį vadindavome) visada buvo reta. Dėl Dievo, Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerį, bet ir į ugnį. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, buvo nepanašus į save. Kronikai jis labai daug paaukojo. Ses. N. Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik platinant Kroniką, bet ir redaguojant, deja, ją areštavo, – po tardymo sekė ilga 6-erių metų bausmė. Panašiai į lagerį nukeliavo Šventosios Šeimos seserys Ona Pranskūnaitė, Ona Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė. Daugelio talkininkų net nepažinojau, nes laikėmės principo: mažiau žinosi, bus lengviau tardyme.

LAIMINGAS AVANTIŪRISTAS

Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės – Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė – jie visi buvo idealistai ir, atrodė, tiesiog dega noru padėti ten, kur jų pagalba buvo reikalingiausia. Prieš teismą KGB kapitonas R. Rainys mane pavadino „laimingu avantiūristu“. Paprašiau paaiškinti, kodėl „laimingas“. „Mokėjai pasirinkti bendradarbius“, – paaiškino kapitonas. Šitai sakydamas, jis labai pagyrė artimiausius Kronikos bendradarbius. Tada aš jam nieko neatsakiau, bet, iš tikrųjų, pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs pagalbininkai bei pagalbininkės ir labai taurios asmenybės. Labai gaila buvo visų areštuotųjų Lietuvoje ir Maskvoje, ypač Sergejaus Kovaliovo ir Aleksandro Lavuto, su kuriais teko ilgai bendrauti. Jie visada ateidavo į susitikimus nešdami pilnus portfelius savilaidos, visada būdavo dalykiški ir puikūs kaip žmonės.

KRATA SIMNE

Areštuotieji Petras Plumpa, Povilas Petronis (energingai platinęs religinę literatūrą), Virgilijus Jaugelis ir Jonas Stašaitis dar buvo tardomi Vilniaus saugume, kai KGB objektyvas nukrypo į Simną. 1974 m. kovo 14 d. anksti rytą po šv. Mišių parsinešiau du Kronikos numerius ir po pusryčių rengiausi važiuoti į Kauną. Prisistatė KGB kapitonas V. Pilelis su trimis saugumiečiais ir nuodugniai iškratė mano kambarį ir garažą. Be dviejų Kronikos numerių nieko jiems įdomesnio nerado. Per kratą pamatę mokinio ranka parašytą lapelį sušuko: „Tikriausiai tai naujausia medžiaga Kronikai?“ Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad man reikia būti dar atsargesniam.

TARDYMAS

1974 m. balandžio 9 d. buvo suimtas V. Jaugelis ir po savaitės gavau kvietimą į tardymą Vilniaus KGB. Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau kelionės į KGB niekada džiaugsmo neteikdavo. Pavesdavau viską Viešpačiui ir važiuodavau. Šis pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie Kroniką, iš kur gavęs per kratą rastus du šio leidinio numerius; kapitonui Pileliui rūpėjo ir pogrindžio Kunigų seminarija. Liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo neišgirdo.
 (Bus daugiau)




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)