2020 m. lapkričio 27 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Al­gi­man­tas Zo­lu­bas. Šventė at­stum­tų­jų pa­sto­gė­je....Go­do­nė „Trem­ti­nio“ 1000-ojo nu­me­rio iš­lei­di­mo pro­ga


Au_p_II.jpgDaž­nai suprantamos tik­ros ver­ty­bės jų ne­te­kus. Skau­džiau­siai iš­gy­ve­na­ma ne­te­kus Mo­ti­nos ir Tė­vy­nės, nes jos pa­žen­klin­tos ne­su­nai­ki­na­ma mei­le.

Lie­tu­vis, gy­ve­nęs sa­vo Tė­vy­nė­je ir lais­vė­je, tar­si ne­jau­tė tų ver­ty­bių, bet kai per trem­tis jų ne­te­ko, jį už­val­dė li­ga, tė­vy­nės il­ge­siu ar­ba nos­tal­gi­ja va­di­na­ma. Ta li­ga la­biau­siai ­sir­go tie, ku­riuos į Si­bi­rą iš­ga­be­no, ­sir­go ir tie, ku­rie at­si­dū­rė už­sie­niuo­se, nes ir vie­ni, ir ki­ti ne­te­ko Tė­vy­nės. Ra­šy­to­jas, di­plo­ma­tas Pet­ras Ba­bic­kas, nuo oku­pa­ci­jos pa­si­trau­kęs į už­sie­nį, ra­šė:

O kai dings­ta vil­tis pas­ku­ti­nė,
Kai vi­sur tik klas­ta ir kan­čia, – 
Aš, pri­spau­dęs ran­kas prie krū­ti­nės,
Vėl pri­sie­kiu: Tė­vy­ne, tu – čia!

O kiek ei­lių su­kur­ta, kny­gų pa­ra­šy­ta tų be­da­lių, ku­riems at­ėjū­nai pa­reiš­kė, kad į to­li­mus šal­tus kraš­tus ga­be­na ne­grįž­ta­mai! 
Skau­džią nos­tal­gi­ją by­lo­jo po­etas trem­ti­nys Ka­zys In­čiū­ra:

To­li pa­li­ko tė­viš­kės ug­ne­lė
Ir kū­di­kio sap­nai, ir ar­ti­mi vei­dai,
Ir šim­tas sau­lių, švie­tu­sių ka­dais,
kur lai­mės pėd­sa­kus, šir­die, ra­dai.
Čio­nai klam­po­jam al­ka­ni, su­ša­lę, – 
ka­da su­grįž­ti lei­si, Vi­sa­ga­li,
kur plaz­da ži­di­nio ra­mi ug­ne­lė,
kur kū­di­kys­tės nuo­sta­bia švie­sa
nu­švin­ta ker­tės ir bui­tis vi­sa!?

O ne­pa­lik po sve­ti­muo­ju dan­gu­mi: 
su­šal­dys šir­dį vė­jai siaus­da­mi – 
paimk ją gy­vą, kol vie­no­dai plas­ta,
leisk man su­grįžt gim­to­jon že­mėn,
su pro­tė­viais il­sė­tis – Amen!

De­ja, tūks­tan­čiams po­li­ti­nių ka­li­nių trem­ti­nių „su­šal­dė šir­dis vė­jai siaus­da­mi“, at­gu­lė jie sve­ti­mo­je že­mė­je, kur nei ka­po kau­bu­rė­lio, nei kry­že­lio ne­li­ko.

Ne­ma­ža da­lis trem­ti­nų šei­mų na­rių, pa­kliu­vu­sių į tre­mia­mų­jų są­ra­šus, nuo trem­ties pa­bė­go, ta­čiau, gavę „liau­dies prie­šo“ dė­mę, tu­rė­jo slaps­ty­tis, mas­kuo­tis, ne­ga­lė­jo siek­ti moks­lo ar­ba pa­trau­kė tie­siog į miš­kus pas Tė­vy­nės gy­nė­jus.

Bė­gant me­tams, kai pa­sau­lis su­ži­no­jo apie blo­gio im­pe­ri­jo­je įka­lin­tus nie­kuo sa­vo vals­ty­bei ne­pra­si­kal­tu­sius žmo­nes, kai pra­si­dė­jo po­li­ti­nių ka­li­nių strei­kai ir su­ki­li­mai, kai im­pe­ri­jos jė­gos iš­se­ko net rep­re­si­jas vyk­dy­ti, tu­rė­jo gran­di­nes nuim­ti, be­da­lius į Tė­vy­nę grą­žin­ti. Ta­čiau ir Tė­vy­nė­je trem­ti­nių ir bu­vu­sių ka­li­nių, Lie­tu­vo­je esant tai pa­čiai im­pe­ri­nei san­tvar­kai, ne tik nie­kas ne­lau­kė, bet ir sa­vo tė­viš­kė­se, gim­tuo­se na­muo­se dau­ge­liui ne­bu­vo leis­ta ap­si­gy­ven­ti, dar­bą gau­ti. Taip ir blaš­kė­si be­na­miai po su­so­vie­tin­tą Ka­ra­liau­čiaus kraš­tą, Bal­ta­ru­si­ją, Lat­vi­ją, ki­ti net grį­žo į bu­vu­sias trem­ties vie­tas.

Ge­ra ži­no­ti, kad, at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę, da­lis ži­no­mo­se vie­to­se pa­lai­do­tų­jų pa­lai­kų bu­vo par­vež­ti į Tė­vy­nę, kad da­bar kas­met or­ga­ni­zuo­ja­mos jau­ni­mo eks­pe­di­ci­jos lai­do­ji­mų vie­toms su­ras­ti, ka­pams tvar­ky­ti, pa­min­klams jiems Si­bi­re ar Tė­vy­nė­je sta­ty­din­ti. Jo­kio­mis pa­jė­go­mis, ži­no­ma, ne­įma­no­ma Si­bi­ro pla­ty­bė­se su­ras­ti ir su­tvar­ky­ti, juo­lab pri­žiū­rė­ti visų tų tūks­tan­čių ka­pų. Ta­čiau te­ži­no trem­ti­nių kau­le­liai, kad jie nė­ra pa­mirš­ti, kad kiek­vie­nas trem­ti­nio ka­pas yra da­le­lė Lie­tu­vos, te­su­vo­kia tai ir jau­no­ji kar­ta.

Jau ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo prieš­auš­ry­je, su­grį­žę iš trem­ties, ta­pę sve­ti­mais tar­si tarp sa­vų, nes at­si­ne­šė trem­ti­nio ar po­lit­ka­li­nio „dė­mę“, va­go­nų se­sės ir bro­liai, iš­li­kę par­ti­za­nai glau­dė­si vie­ni prie ki­tų, sie­kė su­si­bur­ti, ras­ti ben­drą kalbą. „Tie­sai“, „Kom­jau­ni­mo tie­sai“ ir ki­tiems so­vie­ti­nės spau­dos lei­di­niams bu­vę po­lit­ka­li­niai ar trem­ti­niai bu­vo sve­ti­mi, tar­si raup­suo­ti, jų pri­si­mi­ni­mai, rei­ka­lai ir iš­gy­ve­ni­mai bu­vo ne­rei­ka­lin­gi. Štai čia ir įvy­ko ste­buk­las.

1988 m. spa­lio 27 d. Kau­ne pa­si­ro­dė jau vei­kian­čio „Trem­ti­nio“ klu­bo ta­ry­bos lei­di­nys „Trem­ti­nys“. Laik­raš­tis ta­po tik­ra at­stum­tų­jų pa­sto­ge, ku­rio­je glau­dė­si sa­vi prie sa­vų, ku­rio­je vie­tą ir pa­guo­dą ra­do tie, ku­riems Tė­vy­nė bu­vo vir­tu­si pa­mo­te. At­kū­rus Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, laik­raš­tis ta­po ne tik nu­til­dy­tų­jų pa­sto­ge, bet ir tri­bū­na, veik­los ži­di­niu nu­a­lin­tos Tė­vy­nės la­bui.

Pa­si­šven­tė­lių rū­pes­čiu lei­di­nys ne­nu­trūks­ta­mai ėjo, pa­lik­da­mas ne­iš­dil­do­mą pėd­sa­ką žmo­nių gal­vo­se ir šir­dy­se, nu­a­lin­tos Tė­vy­nės pri­kė­li­mo ba­ruo­se. Su­lauk­tas tūks­tan­ta­sis „Trem­ti­nio“ nu­me­ris yra la­bai tik­ras liu­di­ji­mas, kad laik­raš­tis ne tik ei­na drau­ge su Lie­tu­vos pat­rio­tais, bet ir ska­ti­na abe­jin­guo­sius at­gim­ti Lie­tu­vai.

Pa­lai­mink, Vieš­pa­tie, „Trem­ti­nio“ kū­rė­jus, ben­dra­dar­bius, pla­tin­to­jus ir skai­ty­to­jus, te plaz­da Ta­vo pa­sto­gė­je ži­di­nio ug­ne­lė, te­šil­do ji tuos, ku­riems šir­džių ši­lu­mos trūks­ta, te­apš­vie­čia tuos, ku­rių akis te­be­den­gia rau­do­nas rū­kas.

Al­gi­man­tas Zo­lu­bas,
Lie­tu­vos Lais­vės ko­vo­to­jų są­jun­gos lei­di­nio „Var­pas“ re­dak­to­rius

galva_web_IIa.png





Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)