2020 m. rugsėjo 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Genovaitė BALIUKONYTĖ. Mai­ro­nis ir šian­die­na: už­mirš­tos ar te­be­gy­vos jo ei­lės tau­tos at­min­ty­je?

Laikraštis XXI amžius

Maironis_II.jpgŠven­čiant vie­no žy­miau­sių tau­tos žmo­nių – ku­ni­go, pe­da­go­go ir XIX–XX am­žių lie­tu­vių ro­man­tiz­mo po­eto Mai­ro­nio (tik­ro­ji pa­var­dė Jo­nas Ma­čiu­lis) 150 me­tų gi­mi­mo ju­bi­lie­jų no­ri­si ne tik pri­si­min­ti šią mū­sų is­to­ri­jai svar­bią as­me­ny­bę, bet ir pa­tyrinė­ti, ar lai­ko dul­kės ne­už­go­žė šio tau­tos dai­niaus at­mi­ni­mo, ar ne­iš­si­pil­dė tai, ką jis ra­šė: Iš­nyk­siu kaip dū­mas, ne­blaš­ko­mas vė­jo,/ Ir nie­kas ma­nęs ne­mi­nės! /Tiek tūks­tan­čių am­žiais gy­ve­no, ken­tė­jo,/ O kas jų bent var­dą at­spės?..

Prieš pus­an­tro šim­to me­tų, 1862 me­tų spa­lio 21 die­ną, Ra­sei­nių ap­skri­ties, Ši­lu­vos vals­čiaus Pa­san­dra­vio dva­re gi­mė bū­si­mas ku­ni­gas ir po­etas, šią aša­rų pa­kal­nę pa­li­kęs ly­giai prieš aš­tuo­nias­de­šimt me­tų – 1932 me­tų bir­že­lio 28 die­ną, Kau­ne, taip ir ne­su­lau­kęs sa­vo 70-me­čio ju­bi­lie­jaus. Gai­la, bet Kau­nas, ku­riam tiek daug da­vė ir pa­li­ko di­dis po­etas ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas, pir­mos kny­gos apie Lie­tu­vos is­to­ri­ją au­to­rius, ver­tė­jas, ne­ro­do jam de­ra­mos pa­gar­bos. Net šiais, ju­bi­lie­ji­niais, me­tais ne visur vie­šo­se su­si­bū­ri­mo vie­to­se ­ra­si re­kla­mi­nių sten­dų ar ki­tos in­for­ma­ci­jos, pri­me­nan­čios, kad šie me­tai yra skir­ti pa­gerb­ti tau­tos dai­nių (sa­ko­ma, kad Vil­niu­je au­to­bu­sų sto­te­lė­se daug kur to­kie sten­dai įreng­ti). 

O Kau­no se­na­mies­ty­je, kur po­etas gy­ve­no, kur rū­pi­no­si ne tik at­ei­ties kar­tų mo­ra­li­niu ug­dy­mu ir pa­trio­tiš­ku­mo ska­ti­ni­mu, bet ir mies­to puo­ši­mu – gra­ži­no se­na­mies­tį at­gai­vin­da­mas už pa­sko­lą ban­ke nu­pirk­tus nu­gy­ven­tus rū­mus (da­bar jo var­do mu­zie­jus), už­veis­da­mas so­dą, kad ne tik jam, bet ir sve­čiams bū­tų į ką pa­si­žiū­rė­ti, kuo pa­si­gro­žė­ti, – apie tai nė­ra jo­kios nau­jos in­for­ma­ci­jos. Kau­no se­na­mies­tį ap­lan­kan­tys mies­to sve­čiai be gi­dų pa­gal­bos nie­ko apie Mai­ro­nį su­ži­no­ti ne­ga­li ir prašo pro ša­lį ei­nan­čių ir ne vi­sa­da iš­pru­su­sių mies­tie­čių pa­aiš­kin­ti, kam ir dėl ko tas ar kitas pa­min­klas pa­sta­ty­tas. Bet juk bū­tent čia, o ne kur ki­tur rei­kė­tų in­for­ma­ci­nių sten­dų už­sie­nio kal­bo­mis. De­ja, už­sie­nio kal­bos ži­nios de­monst­ruo­ja­mos tik ant ka­vi­nių ir par­duo­tu­vių iš­ka­bų, pa­mirš­tant, kad žmo­nių kal­ba yra su­kur­ta ne tik ko­mer­ci­niams tiks­lams. 

O jei vi­sur ka­bė­tų in­for­ma­ci­niai sten­dai, ta­da ne tik sve­čiai, bet ir mies­tie­čiai dau­giau su­ži­no­tų apie šven­čia­mus ju­bi­lie­jus ir apie is­to­ri­nes vie­tas. O iš kur da­bar jie ži­nos, jei nie­kas ne­pri­me­na, jei at­mi­ni­mo per­da­vi­mo gran­di­nė nu­trū­ko bū­tent at­ga­vus ša­lies ne­pri­klau­so­my­bę. To­dėl tik gar­baus am­žiaus žmo­nės ir vy­res­ni gy­ven­to­jai, so­viet­me­čiu apie li­te­ra­tū­ros kla­si­kus mo­kę­si vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se, dar ne­sun­kiai pri­si­me­na ne tik tai, kad Mai­ro­nis bu­vo po­etas ir ku­ni­gas, bet ir jo ei­lė­raš­čius, vir­tu­sius dai­no­mis („Tra­kų pi­lis“, „Lie­tu­va bran­gi“, „Mil­ži­nų ka­pai“, gies­mę „Ma­ri­ja, Ma­ri­ja“, po­emą „Jū­ra­tė ir Kas­ty­tis“). Dau­ge­lis be­si­mo­kiu­sių jau lais­vo­je Lie­tu­vo­je šį dai­nių bai­gia pa­mirš­ti. 

Pasitaiko, kad net pedagogai ne­ve­da sa­vo auk­lėjamųjų kla­sių į eks­kur­si­ją se­na­mies­ty­je, nes ne­ži­no­, ką ten įdo­maus ga­li­ma vai­kams pa­ro­dy­ti, tai yra nie­ko ne­ži­no apie Mai­ro­nį. To­dėl nė­ra ko ste­bė­tis, kad koks iš pro­vin­ci­jos žmo­ge­lis ne­at­sa­ko į te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­to Ju­ro Jan­ke­vi­čiaus „klau­si­mė­lį“ – „Kas bu­vo Mai­ro­nis?“ Taip yra dėl po­li­ti­kų, is­to­ri­kų ir švie­ti­mo dar­buo­to­jų ap­lai­du­mo. Apie Mai­ro­nį te­ko iš­girs­ti vi­sai prie­šin­gų šio žmo­gaus pri­gim­čiai, net ab­sur­diš­kų at­sa­ky­mų, kad Mai­ro­nis – tai bu­vęs Snieč­kaus sla­py­var­dis, ar­ba, kad jis iš­gar­sė­jo pa­ra­šęs „Gies­mę apie Sta­li­ną“.

 Iš­gir­dęs to­kius at­si­mi­ni­mus apie sa­ve, di­dis tau­tos dai­nius ir ša­lies pat­rio­tas gal­būt an­trą kar­tą nu­mir­tų, nes bū­tent Mai­ro­nis iš di­de­lės mei­lės sa­vo tė­vy­nei at­si­sa­kė to­les­nių li­te­ra­tū­ros stu­di­jų ir pa­si­rin­ko ku­ni­gys­tę, nes tik ši pro­fe­si­ja ca­ro lai­kais jam su­tei­kė ga­li­my­bę dirb­ti Lie­tu­vo­je. Tik be­ga­li­nės mei­lės sa­vo ša­liai ve­di­nas po­etas at­si­sa­kė aukš­tų Pe­ter­bur­go dva­si­nės aka­de­mi­jos pro­fe­so­riaus pa­rei­gų ir, nu­ta­ręs dau­giau „ne­le­sin­ti sve­ti­mų paukš­čių“, su­grį­žo į Kau­ną dirb­ti ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos (1909–1932 m.) rek­to­riu­mi, vė­liau Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Mo­ra­li­nės te­olo­gi­jos ka­ted­ros ve­dė­ju, bet tik prieš pat mir­tį bu­vo pa­gerb­tas su­tei­kiant jam šio uni­ver­si­te­to gar­bės dak­ta­ro var­dą. Tai­gi įžan­go­je pa­ci­tuo­ta­me ei­lė­raš­ty­je „Iš­nyk­siu kaip dū­mas“ po­etas pats sau iš­pra­na­ša­vo at­mi­ni­mo li­ki­mą: Kaip ban­gos ant ma­rių, kaip min­tys žmo­gaus,/ Taip mai­nos pa­sau­lio dar­bai! (...)Už­mirš ma­no gies­mes! Po­etai ki­ti/ Ieš­kos įkvė­pi­mo bran­gaus;/ Ir jiems ta žvaigž­dė švies iš to­lo skais­ti,/ Bet vėl kaip ma­ne ji ap­gaus!

Apie tai, kad kai kam at­ro­do, jog Mai­ro­nis jau at­gy­ve­na, bu­vo kalbėta ir šie­met vy­ku­sia­me „Po­ezi­jos pa­va­sa­rė­ly­je“ Ber­no­tuo­se – Mai­ro­nio tė­viš­kė­je. Čia 150-ųjų J. Ma­čiu­lio (Mai­ro­nio) gi­mi­mo me­ti­nių pro­ga kal­bė­jęs po­etas Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis į tai at­sa­kė, kad ša­lies pat­rio­tų šir­dy­se Mai­ro­nis te­bė­ra gy­vas, nors pri­pa­ži­no, kad di­džiam tau­tos po­etui tik­rai ne­bū­tų jau­ku gy­ven­ti ša­lia mū­sų, nes jis ,,ne­ken­tė su­prie­ši­ni­mų“: „Aš ma­nau, šian­dien jis ly­giai tą pa­tį, gal dar bai­siau pa­ra­šy­tų. At­ėjo bai­ses­ni žmo­nės – va­gia. Mi­li­jo­nus va­gia – nie­kas ne­pa­so­di­na. Jei pa­vog­si 20 li­tų, by­la ga­ran­tuo­ta. Pa­vog­si mi­li­jo­ną – nie­ko“. 

M. Mar­ti­nai­čiui ne­su­pran­ta­ma, ko­dėl lie­tu­viai, ne­ap­krau­nan­tys sa­vo gal­vų Mai­ro­nio kū­ry­bos ži­no­ji­mu, jo gies­mes vėl pri­si­me­na, kai tė­vy­nė at­si­du­ria pa­vo­ju­je, kai Lie­tu­va oku­puo­ja­ma, kai pra­si­de­da gy­ven­to­jų te­ro­ras. O val­džia, ma­tyt, ne­ro­do di­de­lio en­tu­ziaz­mo šio po­eto gar­si­ni­mui, dėl jo taik­liai iš­dės­ty­tų pa­ste­bė­ji­mų, tin­kan­čių ir jai pa­čiai. Tai bu­vo tai­ky­ta ca­ro lai­kų ir prieš­ka­rio po­li­ti­kai, bet jie la­bai tin­ka ir nū­die­nos val­di­nin­kams. Sa­vo 1927 me­tų va­sa­rą pa­ra­šy­ta­me ei­lė­raš­ty­je „Skaus­mo skun­das“, ku­rį po­etas lei­do at­spaus­din­ti tik po mir­ties, jis sa­kė, kad lais­vo­je Lie­tu­vo­je duo­da­ma pa­kam­pių šmeiž­tams vi­sa ga­lia ir vien tik par­ti­jų par­ti­joms dir­va pla­ti. Ki­ta­me ei­lė­raš­ty­je „Skaus­mo bal­sas“ po­etas vėl tei­gia: Gie­do­jau mei­lę, jau­ną vil­tį,/ Skam­bė­jo sty­gos man sal­džiai;/ Šian­die­ną ten­ka ar nu­til­ti,/ Ar verkt už iš­ga­mas skau­džiai.

2010 m. gruo­džio 14 d. Sei­mo nu­ta­ri­mas Nr. XI-1233 „Dėl 2012 me­tų pa­skel­bi­mo Mai­ro­nio me­tais“ iš tik­rų­jų te­be­lie­ka tik po­pie­riu­je, nes nu­ma­ty­ti už­da­vi­niai: 1) pa­skleis­ti Mai­ro­nio 150-me­čio mi­nė­ji­mo idė­ją ir tiks­lą; 2) pa­teik­ti įvai­ria­ly­pę as­me­ny­bės veik­lą, ku­ri bū­tų ak­tu­a­li­zuo­ta tin­ka­mais įgy­ven­din­ti pro­jek­tais; 3) at­nau­jin­ti moks­li­nius kū­ry­bos ir veik­los ty­ri­mus, ku­rie ap­im­tų lai­ko­tar­pį nuo 1885 metų iki mir­ties, at­si­žvel­giant ir į pub­li­kuo­tus XX a. dar­bus Mai­ro­nio te­ma­ti­ka. 4) įtrauk­ti įvai­rius so­cia­li­nius sluoks­nius, pa­si­tel­kiant aka­de­mi­nį jau­ni­mą, vi­suo­me­ni­nes or­ga­ni­za­ci­jas, ži­niask­lai­dą, šian­dien to­li gra­žu nė­ra įgy­ven­di­na­mi.

Apie po­eto ju­bi­lie­jui skir­tus mi­nė­ji­mus in­ter­ne­te gar­si­na­si tik Kau­no Mai­ro­nio uni­ver­si­te­ti­nė gim­na­zi­ja. Kau­no Mi­li­ko­nių vi­du­ri­nės mo­kyk­los abi­tu­rien­tas Žy­gi­man­tas V. tei­gė ne­bu­vęs la­bai stro­pus mo­ki­nys, ta­čiau Mai­ro­nį tik­rai ži­nąs, bet lai­kant mo­kyk­li­nius eg­za­mi­nus pa­de­monst­ruo­ti sa­vo ži­nių apie šį po­etą ne­tu­rė­jęs ga­li­my­bių. „Mums bu­vo pa­siū­ly­tos to­kios te­mos, kad Mai­ro­niui vie­tos ne­li­ko, sa­vo dar­buo­se ga­lė­jo­me tik Ro­mą Ka­lan­tą pri­si­min­ti“, – tei­gė vai­ki­nas. Kal­bin­tos Aly­taus mo­kyk­lų abi­tu­rien­tės ir­gi ap­gai­les­ta­vo, kad jų ži­nių apie Mai­ro­nį šian­dien nie­kam ne­pri­rei­kė. Viena jų, Aly­taus Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė, bu­vu­si Ven­ciū­nų kai­mo pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ki­nė tei­gė la­bai mėgs­tan­ti Mai­ro­nį (daug me­tų pri­klau­siu­si Lie­tu­vos mai­ro­nie­čių drau­gi­jai) ir ap­gai­les­ta­vo, kad pa­ren­kant mo­kyk­li­nių ir vals­ty­bi­nių eg­za­mi­nų te­mas Mai­ro­nis bu­vo nu­stum­tas į už­ri­bį. Sa­vo nu­si­ste­bė­ji­mą to­kiu eg­za­mi­na­to­rių pa­si­rin­ki­mu iš­sa­kė ir Kau­no „Ąžuo­lo“ ka­ta­li­kiš­kos vi­du­ri­nės mo­kyk­los abi­tu­rien­tas Man­tas Ja­ras. Pa­sak vai­ki­no, mo­kyk­lo­je bu­vo daug dė­me­sio ski­ria­ma moks­lei­vių pa­trio­ti­niam auk­lė­ji­mui, to­dėl ir apie Mai­ro­nį ži­ną, bet pa­čio­se mo­kyk­los pro­gra­mo­se Mai­ro­niui vie­tos ski­ria­ma per ma­žai, tad lai­kui bė­gant jau­nų žmo­nių at­min­ty­je po­eto var­das už­si­mirš­ta.

Moksleiviams pritaria ir pe­da­go­gai – Kau­no „Ąžuo­lo“ ka­ta­li­kiš­kos mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui, li­tu­a­nis­tė Ri­ta Ge­ce­vi­čie­nė ir 7–8 kla­sių lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Gied­rė Ma­zur­ke­vi­čie­nė. Pe­da­go­gės tvir­ti­no ma­niu­sios, kad Mai­ro­nio ju­bi­lie­ji­niais me­tais į abi­tū­ros eg­za­mi­nų te­mas bus įtrauk­ta ir jo kū­ry­ba. De­ja, pa­sak vie­na­me in­ter­ne­to por­ta­le sa­vo min­tis pa­reiš­ku­sio tel­šiš­kio Žy­man­to Ba­ra­naus­ko, šian­dien abi­tu­rien­tams „te­tos ir dė­die­nės iš di­de­lio mies­to – Vil­niaus – tei­gia, kad rei­kia su­vok­ti taip, kaip su­vo­kia jie. Ste­re­o­ti­pas iš­ki­ša no­sį – ne­ga­li tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nės, tu­ri mąs­ty­ti kaip pa­sa­ky­ta“, to­dėl „sa­kau ačiū eg­za­mi­nų cen­trui už to­kias te­mas“. 

Gal pa­gal to­kių te­tų ir dė­die­nių mąs­ty­mo ste­re­o­ti­pus ir bu­vo abi­tu­rien­tams pa­siū­ly­ta ne apie li­te­ra­tū­ros kla­si­ką Mai­ro­nį pa­ra­šy­ti, bet apie iki tol vi­sai mo­kyk­lo­je ne­nag­ri­nė­tą ir ne­se­niai am­ži­ny­bėn iš­ėju­sį Val­dą Ku­ku­lą ir jo kū­ri­nį „Kas bū­tų, jei­gu bū­tų, bet nie­ka­da ne­bū­na“. „Ge­rai, kad ne­bu­vo pa­rei­ka­lau­ta dar ir pa­va­di­ni­mą pa­aiš­kin­ti“, – at­vi­ra­vo Kau­no „Ąžuo­lo“ ka­ta­li­kiš­kos mo­kyk­los abi­tu­rien­tės, nes bū­tų be­li­kę tik sa­vo sme­ge­nis iš­taš­ky­ti. Tai­gi po to­kių mo­ky­mo re­for­mų ir jau­ni­mo bu­ki­ni­mo nė­ra ko ste­bė­tis, kad jau­ni­mui per anks­ti ima strei­kuo­ti at­min­tis, kad jau­ni­mas ima ne­ži­no­ti to, ką la­bai ge­rai ži­no­jo jų tė­vai ir se­ne­liai. Šian­dien kei­čia­si ne tik ver­ty­bės, kei­čia­si ir švie­ti­mo pro­gra­mų rei­ka­la­vi­mai ir nu­ro­dy­mai, ką šian­dien svar­biau­sia įsi­min­ti ir ko rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti, kas tam­pa ne­rei­ka­lin­ga at­gy­ve­na. O at­gy­ve­na tam­pa tai, apie ką gar­siai ne­kal­ba­ma, kas pa­lie­ka­ma dul­kėms nu­sės­ti, sa­ma­no­mis ir ker­pė­mis ap­aug­ti.

Šian­dien tik mo­ki­nių per­tek­liu­mi ir ge­rais auk­lė­ti­nių at­si­lie­pi­mais „pa­si­guos­ti“ ga­lin­ti, 1400 mo­ki­nių ug­dan­ti ir jiems pa­trio­ti­nes idė­jas die­gian­ti bei liau­dies tra­di­ci­jas puo­se­lė­jan­ti Kau­no „Ąžuo­lo“ ka­ta­li­kiš­ka vi­du­ri­nė mo­kyk­la ir­gi to­kiu pa­vi­da­lu gy­vuo­ja pas­ku­ti­nius me­tus, nes vėl dėl vyk­do­mos švie­ti­mo re­for­mos jai ga­li tek­ti daug ko at­si­sa­ky­ti, ne vien tik pa­va­di­ni­mo. Ta­čiau čia šian­dien mo­ki­niai ne tik su­ži­no apie gar­bin­gą mū­sų ša­lies pra­ei­tį, bet ir sa­vo ran­ko­mis puo­se­lė­ja, dai­li­na, at­gai­vi­na ir, pa­sak di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos, ne­su­ga­di­na ir ne­nio­ko­ja mo­kyk­los ko­ri­do­riuo­se ir fo­je de­monst­ruo­ja­mų is­to­ri­nę mu­zie­ji­nę ver­tę tu­rin­čių au­ten­tiš­kų dir­bi­nių – me­di­nio ar­klo, ran­ki­nių au­di­mo stak­lių, dai­liai iš­rai­žy­tos se­no­vi­nės spin­tos, krai­čio dė­žės ir pan. Prie­šin­gai, mo­ki­niai pa­tys, sa­vo ran­ko­mis pa­ga­mi­no ir iš­puo­šė jos sie­nas tau­ti­nė­mis verps­tė­mis, au­di­mo juos­to­mis ir ki­tais liau­dies me­no dir­bi­niais. Mo­ky­da­ma­sis to­kio­je, dar kla­ses tu­rin­čio­je (ki­to­se tik ka­bi­ne­ti­nė sis­te­ma), mo­kyk­lo­je ne­ga­li pa­mirš­ti ir tau­tos dai­niaus Mai­ro­nio.

„Mai­ro­niui šie­met mes ren­gė­me daug ren­gi­nių, – tei­gė R. Ge­ce­vi­čie­nė. – Vi­soms am­žiaus gru­pėms bu­vo su­reng­tos ne­tra­di­ci­nės pa­mo­kos apie po­etą. Vy­ko po­ezi­jos kon­kur­sai, su­si­ti­ki­mas su Mai­ro­nio mu­zie­jaus dar­buo­to­ja, ku­ri mo­ki­niams pa­de­monst­ra­vo uni­ka­lių vaiz­dų su dai­no­mis ir mu­zi­ka apie Mai­ro­nį, bu­vo or­ga­ni­zuo­ta ir li­te­ra­tū­ri­nė po­pie­tė pri­si­me­nant Mai­ro­nio po­ezi­ją su ak­to­re Da­lia Ra­sa Jan­kaus­kai­te ir dai­no­mis, tal­ki­nant Mu­zi­kos aka­de­mi­jos stu­den­tėms „Pa­va­sa­ris Pa­san­dra­vyj, o Lie­tu­va dar kos­ti“ (pa­gal Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džius), taip pat bu­vo or­ga­ni­zuo­tas raiš­kio­jo skai­ty­mo kon­kur­sas „Jei ne­my­lė­jai, tai ne­gy­ve­nai“, bei suor­ga­ni­zuo­tos trys ke­lio­nės į Mai­ro­nio gim­ti­nę su už­duo­ti­mis ir kon­kur­sais, o 8–12 kl. mo­ki­niai var­žė­si kon­kur­se „Pa­lie­siu ly­rą“. Taip pat bu­vo su­reng­tos dar te­be­vei­kian­čios pa­ro­dos: iliust­ra­ci­jų te­ma – „Aš no­rė­čiau pri­kel­ti“ ir Mai­ro­nio kū­ri­nių te­ma – „Ap­gin­ki­me kal­bą, že­mę, jos bū­dą, sto­kim į dar­bą kaip mil­ži­nai“. Ki­tais moks­lo me­tais nu­ma­to­ma su­reng­ti dar eks­kur­si­jas vy­res­nių kla­sių moks­lei­viams į Mai­ro­nio gim­ti­nę bei im­pro­vi­za­ci­jų Mai­ro­nio ba­la­džių te­ma­ti­ka po­pie­tę, o spa­lio mė­ne­sį pla­nuo­ja­ma res­pub­li­ki­nė kon­fe­ren­ci­ja „Pa­lai­min­to­jo Jur­gio Ma­tu­lai­čio ir pre­la­to Jo­no Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio as­me­ny­bės – liu­di­ji­mas XXI am­žiaus žmo­gui dva­siš­kai at­gim­ti“. 

Ta­čiau į klau­si­mą, ar mo­ky­mo pro­gra­mo­je yra pa­kan­ka­mai vie­tos ski­ria­ma mo­ki­nių su­si­pa­žin­di­ni­mui su Mai­ro­nio kū­ry­ba ir as­me­ny­be, lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja R. Ge­ce­vi­čie­nė pa­reiš­kė: „Aiš­ku, kad ne. Tik jei mo­kyk­la pa­ti sa­vo ini­cia­ty­va ima­si pa­pil­do­mo dar­bo, tai ta­da ir mo­ki­niai vis­ką, ką rei­kė­tų, su­ži­no“. De­ja, pa­sak nuo mo­kyk­los įkū­ri­mo lai­kų dir­ban­čios ir daug sa­vo šir­dies ši­lu­mos šiai mo­kyk­lai ati­da­vu­sios pe­da­go­gės, šian­dien ša­ly­je yra to­kių mo­kyk­lų, ku­rioms ne tik Mai­ro­nis, bet ir pa­ti Lie­tu­va ne­įdo­mi. „Mes daug dė­me­sio sky­rė­me ir Ro­mo Ka­lan­tos mir­ties ju­bi­lie­jui pri­si­min­ti. Aš pa­ti ta­da de­monst­ra­ci­jo­je da­ly­va­vau, to­dėl tu­rė­jau ką mo­ki­niams pa­pa­sa­ko­ti, vi­si kar­tu už­trau­kė­me ir dai­ną „Rau­do­ni va­ka­rai“. Tai­gi šian­dien la­bai daug kas pri­klau­so nuo to, kaip pe­da­go­gai dir­ba, ar jie my­li vai­kus, sa­vo dar­bą ir sa­vo tė­vy­nę“, – pa­sa­ko­jo pe­da­go­gė.

O kaip my­li Lie­tu­vą ir sa­vo tė­vy­nę mū­sų Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja, ko­kio iš­pru­si­mo ji no­ri iš moks­lei­vių, pa­ro­do ir šie­met pa­rink­tos eg­za­mi­nų te­mos abi­tu­rien­tams. „Kaip ga­li­ma ši­to­kį Lie­tu­vai svar­bų žmo­gų, ši­to­kį lai­ko­tar­pį lai­ky­ti ne­svar­biu ir net de­ši­nie­siems esant val­džio­je ne­pa­si­rū­pin­ti, kad nors vie­na eg­za­mi­nų te­ma bū­tų skir­ta Mai­ro­nio at­mi­ni­mui pa­gerb­ti, – ap­gai­les­ta­vo pe­da­go­gė. – Juk kiek svar­bių ir nū­die­nai ak­tu­a­lių da­ly­kų jo kū­ry­bo­je glū­di, kiek gi­lu­mos čia ga­li­ma ras­ti, ir skai­ty­da­mas Mai­ro­nio ei­les pa­ma­tai ne tik pra­ei­tį, bet ir da­bar­ti­nę po­li­ti­nę ša­lies si­tu­a­ci­ją“. Gal­būt tai nū­die­nos po­li­ti­kams ir ne­pa­tin­ka, gal­būt to­dėl, pa­va­di­nę šiuos me­tus Mai­ro­nio var­du, jie iš­si­gan­do po­eto sa­ko­mos tie­sos ir be­ve­ly­tų kuo grei­čiau jį nu­skan­din­ti už­marš­tin, ta­čiau po­etas ra­šė: Ne­be­už­tvenk­si upės bė­gi­mo,/ No­rint sau ei­tų ji pa­ma­žu;/ Ne­bsu­lai­ky­si nau­jo ki­li­mo,/ Nors jį pa­svei­kint tau ir bai­su. Jis ra­gi­no: Gin­ki­me kal­bą, že­mę, jos bū­dą!/ Sto­kim į dar­bą kaip mil­ži­nai!/ Lai­mi­na Die­vas sė­ja­mą grū­dą,/ Lai­mi­na vai­sių: ge­ma šim­tai.

Nuotraukoje: Prel. Jo­nas Ma­čiu­lis–Maironis

galva_web_IIa.png



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)