2020 m. lapkričio 26 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Birutė Garbaravičienė. Ką žmonės pasakys?


Garb._II.jpgValstybės dienos šventė vidurvasarį piliečius turėtų nuteikti šventiškai. Dar šviesios atminties istorikas Vincas Trumpa, svarstydamas, ar nepakanka vienos datos valstybingumui paminėti, sakė, jog Vasario 16-oji šaltoka dideliems susibūrimams, o Liepos 6-ąją smagu šilčiau švęsti. Pamenu, net pajuokavo – dvi datos ir demokratams, ir monarchistams suteikia didesni pasirinkimą, bet, aišku, kad abi tikrai svarbios Lietuvos valstybei. 

Tačiau kitas klausimas, kaip mes tas šventes minime: vieni gal susimažina nevisavertiškumo kompleksų, pasidžiaugia, kad ir didele valstybe pabuvom, ir didingų valdovų turėjom, ir Europoje šį tą reikšti ėmėm; kiti gal tiesiog ilgesniu savaitgaliu pasilepina. Tvirtos rankos išsiilgusieji taip pat turi progos apie karalystę pasvajoti. O ir kaimynams yra kuo pasigirti – vis dėlto monarchą turėjom. Ir dar kokį! Negailestingą giminėms bei artimiesiems, bet gebėjusį suvienyti besivaidijančias gentis. Istorija mums buvo dosni valdovų ir vadovų – kilnių, bailių, charizmatiškų, išmintingų ir nelabai. Vieni nuo priešų gynė, kiti saules vežė, dar kiti laivės viltis puoselėjo. Bet kur kas įdomiau pakalbėti apie piliečius - šiandieninės, XXI amžiaus nepriklausomos Lietuvos. Ką mums reiškia valstybė ? Ne, ne Konstitucijos apibrėžtyje, bet mūsų kasdienėje sąmonėje.

Statistiniam lietuviui ji būtinai privalo ką nors duoti arba drausti. Apklausos neretai byloja, kad ją valdo ne tie, kurių trokšta pilietis, bet, kai balsuoja – vėl išsirenka ne tuos, o dar rečiau tuos, kurie teiktųsi būti tarnautojai (tarnauti), o ne valdininkai (valdyti). Ir taip pasaka be galo per kiekvienus rinkimus. 

Prieš beveik tris šimtus metų Džonatanas Sviftas „Guliverio kelionėse“, po pasakos skraiste paslėpęs negailestingą visuomenės ir valdovų kritiką, įžvalgiai numatė visų valdžių ir valdovų ydas. Jo įžvalgos, regis, nė kiek nepaseno ir tinka šiandienei Lietuvai, kuri vis dar laukia „pranašų“ bei „gelbėtojų“ ir sunkiai atskiria melą nuo tiesos. Keliautojas Guliveris stebuklingoje Glubdubribo saloje turėjo progą paklausti įvairių istorijos personažų, kaip viskas vyko iš tiesų, nes toje saloje jų dvasios priverstos sakyti tik tiesą. Štai tada jis ir sužinojo tikrąsias daugelio pasaulio įvykių priežastis: kaip generolas prisipažino mūšį laimėjęs tik savo bailumo ir nevykusio vadovavimo dėka, kaip karaliai tvirtino, kad per visą jų karaliavimą jie nė kartą nebuvę paskyrę į tarnybą vertingo žmogaus, nebent per apsirikimą arba dėl kokio patikimo ministro išdavystės. Tačiau jie visi Guliveriui įrodinėjo, kad ir vėl gyvendami kitaip nesielgtų, nes be papročių sugedimo negalima išlaikyti karaliaus sosto, kad griežtas, drąsus ir atkaklus būdas, keliantis žmogaus dorybes, yra nuolatinė kliūtis valdyti kraštą. 

Kažin kokių apibūdinimų kiltų Sviftui, jeigu išvystų mažo krašto mažos visuomenės viešosios leksikos etiketes? Kur valstybės vadovę negarbūs patriarchaliniai komentatoriai išvadina tokiais epitetais, kurių padori žiniasklaida net necituotų? Kur savo nuomonę reiškiantys ir melu besipiktinantys piliečiai žiniasklaidoje pravardžiuojami tik turgaus boboms derančiais žodžiais, kur kalėjimo žargonas tampa garbių komentatorių kalbos „puošmenomis“, kur 240 policininkų „ima“ kelerius metus į visas puses draskomą vaiką, o po to reikalauja susimokėti? Ir kur beveik jau nieko nestebina būsimo premjero mundurą besimatuojantis kvislingas? Tad kokia gi sala Sviftas pavadintų homo lituanus, kuriems nelaimė būna dvejopa: sava bėda arba kito sėkmė?

Puiki eseiste Giedra Radvilavičiūtė, visai neseniai tarsi chirurgo skalpeliu brūkštelėjusi per mūsų valstybės skaudulius, rašė: „Kaip atsitiko, kad visų kojos šildosi mėšle: nepasitikime valstybe ir dar blogiau – imame jos bijoti. Žmonės nekenčia vieni kitų ir vieni prieš kitus kovoja: ne valstybė, bet mūsų priešų svajonė“.

Negi baimė išties taip mus užvaldė, kad priešais tampa kitaminčiai ir kitataučiai, kad patriotizmas įgauna karikatūriškų nacionalizmo bruožų? Kam tokia mūsų visuomenės būsena išties naudinga? Kodėl pliekiamės dėl istorijos herojų, negalvodami apie tai, kokie mes patys dabar esame ir kaip elgiamės? 

Adamas Michnikas, svarstydamas lenkų ir lietuvių santykių peripetijas, sakė, kad abi tautos –itin kompleksuotos, todėl labai bijo būti pažemintos. Ar ne tuo pačiu raktu galėtume atrakinti ir mūsų visuomenės fobijų skrynią: vis dar jaučiamės blogesni už kitus, nuskriausti ir iš tos pažeminimo baimės nesiliaujame žeminti kitus. Todėl karštai trokštame, kad mus būtinai kas nors pagirtų, kad būtų geros nuomonės apie mažą ir drąsią šalį.
Antai, visai neseniai norėjau savo draugei padovanoti man, deja, per siaurą, dailų ir visai nedėvėtą violetinį švarkelį, nes žinojau, kad jai ir tiks, ir patiks, bet ji atsisakė. Mat bijojo, kad jos viršininkas nepamanytų, jog iš po jo kyšo violetinė uodega ir kad bus pavadinta, pasak vieno savo kaunietišką kilmę po cinizmo kauke paslėpusio kolegos, „kavianska“. Ir dar nuo Garliavos. Nors sovietmečiu nebijojo, o savaip didžiavosi, kad šiame priemiestyje gyvena daug iš tremties grįžusių šeimų, neprarandančių vilties vėl gyventi laisvoje Lietuvoje.

Ar tikrai tokios valstybės norime, kurios piliečiai it kokie tamsuoliai bijo, ką žmonės pasakys, bet elgiasi taip, jog civilizuotam ir bent kiek demokratijos pamokų išmokusiam žmogui būtų paprasčiausiai – gėda.

Žurnalas IQ, Nr.28, liepa

Nuotraukoje : Komentarų autorė, LŽS narė Birtutė Garbaravičienė - SC Baltic Media redaktorių kolegijos pirmininkė




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)