2019 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Vilius Kavaliauskas. Iš knygnešystės lobių istorijos


Knygnesys_Petras_Mikolainis_2012_II.jpgŠitas lobis dešimtmečiais buvo saugomas nepaprastai kukliame name Hailando (Highland) bulvare, kukliame mūriniame namuke. Namukas tik iš išorės buvo mažas ir kuklus. Nuo gatvės žvelgiant, nesimatė, kad į nuokalnę atsiveria dar du namo aukštai. Kažkada specialiai statytas prabangiam gyvenimui, puikiais ąžuolo baldais išpuoštas namas buvo užsakytas kažkurio Niujorko pramonininko, tačiau tragiškai žuvus daliai šeimos, jis buvo pusvelčiui su viskuo parduotas lietuviškos „Vienybės“ redakcijai. 

Norint patekti į tą man puspenktų metų užburta vieta buvusį namą, reikėdavo iš Manheteno pervažiuoti duobėtą Kvinsboro (Queensboro) tiltą, dabar pavadintą mano laikais Niujorką valdžiusio Edo Kočo (Ed Koch) vardu, važiuoti Long Ailendo (Long Island) greitkeliu, o netrukus išsukti į šoną ir važiuoti nepaprastai vingiuota ir pavojinga autostrada.  Jau pirmais niujorkietiškais metais vairuojant tais pamišusiais vingiais, šalia sėdinti Bronės ir Gedimino Jokūbonių pora pasakė: „Šito kelio tiesėjai, matyt, turėjo akcijų laidotuvių biznyje“. Iš dalies jie buvo teisūs – kelias vingiavo būtent per Cypress Hills kapines. 

Viename jų kampelių, netoli albanų sklypo, buvo prisiglaudęs ir lietuviškas rėželis. Čia tada karaliavo mielos Šalinskienės laidotuvių biuras. Marytė Šalinskienė buvo žinoma Niujorko lietuvių kultūros mecenatė. Bet dar didesnį dėmesį ji rodė žmonėms – kiekvienas šio Amerikos krašto lietuvis, vyresnis nei 80 metų amžiaus, kiekvienam savo gimtadieniui gaudavo raudonų rožių puokštę. Gal tik mums gauti gėles iš laidotuvių kompanijos atrodo makabriška. Lietuviškas plotelis Cypress Hills augo, ir nuo kiekvieno naujo kapelio Marytė Šalinskienė atidėdavo kelis dolerius naujai raudonų rožių puokštei. Jos klientai toli bėgti nesirengė. Ir pas albanus laidotis nėjo. Juo labiau, kad greitai šalia jų atgulė ir pati kultūros mecenatė.

Tas Bronės ir Gedimino Jokūbonių apsilankymas man buvo labai svarbus. Tada Bronė su savo tiesiu ir blaiviu būdu per atstumą drąsiai keikė visą „Maskvos valdžią“, o Gediminas tyliu tyliu balsu pasakė: „O tu, žinai, nešvaistyk laiko vėjais – sėdi šalia tokių didelių vertybių, vežk jas į Lietuvą...“ Manau, kad tuos žodžius garsusis skulptorius pasakė po apsilankymo tame istoriniame name. Juo labiau, kad norint pasiekti juos iš Cypress Hills kapinių rajono, dar reikėjo pravažiuoti pro lietuvišką pranciškonų vienuolyną, kur tada karaliavo mažas ir trapus poetas Leonardas Andriekus, pravažiuoti pro „Darbininko“ redakciją su svajingu Pauliumi Jurkumi, pro kunigo Kazio Pugevičiaus centrą, spausdinusio ir slapta siuntusio į Lietuvą „Katalikų bažnyčios kroniką“, pro mažą aktoriaus Vitalijaus Žukausko („žmogaus-teatro“) namelį, visada prikrautą dėžių su Vilniaus universiteto bibliotekai skirtomis knygomis, pro raudonų plytų namą, kurio nedideliame kambarėlyje šalia tūkstančių nuotraukų sutilpdavo visada skubanti ir viską padaranti žurnalistė Salomėja Narkeliūnaitė. Keista, kad šiandien ten jau nieko nėra – nei kartais rytą šampanu ir silke dieną pradedančios Salomėjos, nei vienuolyno su Vytauto Kazimiero Jonyno vitražais ir tėvo Leonardo surinkta Adomo Galdiko galerija, nėra ir lietuviškų vakarų lietuviškame „Kultūros židinyje“, gal labiausiai .perpildytame per Jaunimo teatro gastroles Amerikoje 1988-ųjų pavasarį.

Manau, išlikęs tik pats „Vienybės“ namas, kurios sugriauti negalėjo net “pajuodavusi“ šio rajono pilietija. Tik ar išlikę jame tamsaus ąžuolo baldai, vitražai lietuviškomis spalvomis ir istorijos tvaikas kiekviename kampelyje? 
Kai 1984-aisias pirmą kartą užklydau į šiuos namus, negalvojau, kad čia vėliau važinėsiu dažnai ir vis mokysiuos Lietuvos istorijos. Tiesa, jau tada radau juos pustuščius – jau devinton dešimtin įžengusį Joną Valaitį ir Onutę Vaivadaitę, buvusią baleriną, Valerijos Tysliavienės seserį. Onutė buvo tokio pat amžiaus kaip ir Valaitis, bet kiekvieną dieną sėdėdavo prie kiek modernesnio linotipo aparato, klijuodama juostas su „Vienybės“, „Tėvynės“ ir net kairiečių „Laisvės“ puslapiais. Taip prisidurdavo prie vargingos pensijos.

1988_05_11_su_Jonas_Valaitis_II.jpgJonas Valaitis (1904-1991) buvo laikraštininkas. Gal net daugiau - laikraštininko simbolis. Mat, „Vienybė“ tuo metu buvo „seniausias einantis lietuviškas laikraštis“. 1986-aisiais turėjo būti išleistas 100-metinis numeris. Išleisti jį buvo „dėdės Jono“ garbės reikalas.  Bet spaudos pariarchas vis seno akyse, nuo rašto pereidamas prie pasakojimų žanro. Man tie pasakojimai buvo nepaprastai įdomūs, kai susitaupiau pirmajai video kamerai, kelis kartus Joną Valaitį sodinau ant kėdės ir valandų valandas įrašinėjau jo istorijas.

Jonas pasakojo apie ateidavusius į šį namą Darių su Girėnu. Kai Jonas buvo pusšimčiu metų jaunesnis, kartu su abiem pilotais organizuodavo aviacijos šventes Niujorko apylinkėse, Niu Džersio lietuviškose kolonijose. Po kruopelę rinko pinigus lėktuvui, naujam propeleriui, navigatoriui, degalams. Prieš rengiant „Lituaniką“ į paskutinį skrydį, Jonas Valaitis savo ranka ant fiuzeliažo išrašė skrydžio rėmėjų vardus. O išlydint mūsų sakalus, kartu su Steponu ir Stasiu nusifotografavo Floyd Bennet aerouoste. Jonas Valaitis – aukštas gražus vyras pačioje dešinėje...

„Vienybės“ biblioteka buvo antrame aukšte, ir į ją reikėdavo pakilti girgždančiai ąžuoliniais laiptais. Viskas name buvo pagaminta iš tamsaus ąžuolo. Ir vitražiniai langai buvo pajuodavę nuo suodžių, ir vartyti knygas buvo galima nebent prie elektros. Bet abu senukai taupė elektrą, ir lemputės buvo susuktos pačios silpniausios. 
Atrodo, kad „Vienybės“ biblioteką formavo jau Juozas Tysliava. Nes dauguma knygų buvo su jam skirtais autografais. Išvažiuodamas iš Niujorko su dėdės Jono leidimu paėmiau kelias Vinco Krėvės dedikuotas Juozui Tysliavai knygas. Senesnės jau anksčiau buvo nuleistos į rūsį, bet dėl pastovios temperatūros ir nedidelio dėmesio buvo visai gerai išsilaikiusios. Pavyzdžiui, kad ir pirmieji Jono Basanavičiaus pasakų leidimai, Kazanėje leistos Juškų „Dainos“, Rūsyje buvo vertingiausia „Vienybės“ archyvo dalis, siekianti dar redaktoriaus Juozo Paukščio laikus (pirmųjų XIX amžiaus devintojo dešimtmečio numerių medžiaga). Buvo ten ir Petro Mikolainio redaktoriavimo „Vienybėje“ periodas, prasidėjęs 1897 metais.

Įsigilinti į senuosius rankraščius nebuvo laiko – popierius jau lūžinėjo rankose ir geriau buvo jų neliesti. Kai atėjo „didžiojo kraustimosi metais“ – mano važiavimas namo 1988-aisias, su Jono Valaičio leidimu galėjau imti viską, bet netikėtai aptikau, kad istorinės medžiagos staiga sumažėjo. Dėl to kalti buvo keisti naujieji įnamiai. Tuo metu gausėjo atvykstančių iš Lietuvos ir lankstaus liežuvio Almus Šalčius (Mato Šalčiaus sūnėnas ir prof. Petro Šalčiaus sūnus) visus lietuvius skirstė į dvi kategorijas: „vietinius“ ir „sovietinius“. Apsigyvenę „Vienybės“ name buvo „sovietiniai“ – kažkokie žmonės iš Prienų. Iš pradžių pasiprašę kelias dienas priimami pernakvoti, paskui jie abiejų senukų jau nieko neprašė – gyveno kaip norėjo, neprašydami tuštino šaldytuvą, o didžiausiam šeimininkų pasipiktinimui – net nesumurmėdavo „labo ryto“ tuštindami svetimą rytinę kavą.

1988_05_11_su_Jonu_Valaiciu_prie_Vienybes_redakcijos_II.JPGTie „naujieji lietuviai“ pirmiausia Niujorke įsigijo milžinišką dogą, kuris irgi drauge veltui ėdė abiejų pensininkų maistą. Sovietiniai prieniškiai kankino gyvulį, nes tingėjo vesti pasivaikščioti. Kai tą prispirdavo gamtos reikalas, jam atidarydavo rūsio-archyvo. Kad ten ant grindų paliktos išmatos mažiau dvoktų, tie naujieji atvykėliai (neužmiršdami pakeikti okupantų maskolių barbariškumą) imdavo nuo lentynų pluoštus XIX amžiaus rankraščių ir mesdavo ant rudų krūvelių.  1988-aisiais aš jau vaikščiojau po archyvą, vos ne iki kelių klimpdamas į išterliotus senus popierius, keikdamas ir tarybinių lietuvių mentalitetą, ir savo aplaidumą laiku nesudėti visko į dėžes jūriniam konteineriui. Vis dėlto, kai ką iš Juozo Tysliavos (1902-1961) ir Valerijos Vaivadaitės-Tysliavienės (1914-1984) rankraščių vis dėlto spėjau supakuoti. Nebuvo kada juos aprašinėti, dėjau jas į dėžes, tačiau ant viršaus „Vilniaus universitetui“, „Valstybės archyvui“, „Kultūros fondo nuožiūra“. Paskutinė atvežta archyvų ir paveikslų partija buvo iš 55 dėžių.  

Bet tie Juozo Tysliavos vėlesni popieriai buvo „kampininkams“ nepasiekiamoje vietoje. Jų tarpe buvo profesoriaus Voldemaro poetui laiškai rašyti iš kalėjimo ir...Lietuvos premjero A.Voldemaro diplomatinis pasas. Kad Voldemaras su Tysliava buvo pažįstami iš Paryžiaus laikų buvo aišku, tačiau kodėl tada Juozas Tysliava priklausė didžiausio Voldemaro priešo Antano Smetonos priėmimo Amerikoje komitetui? Kodėl Juozas Tysliava susirašinėjo su rusų fašistų lyderiais? Sumečiau kelias dėžes senų nuotraukų (dabar net turėdamas smulkiausią konteinerio aprašą negaliu pasakyti, kokiame Lietuvos archyve jos atsidūrė. Labai gaila, kad jau nebepavyko šalia pasisodinti Salomėjos Narkeliūnaitės (1920-2000) ir jas visas aprašyti. O pačios Salomėjos bute buvusias nuotraukas paėmė išeivių Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas Kęstutis Miklas (1922-2009), pažadėjęs jas aprašyti, tačiau prieš iškeliaudamas anapilin taip ir nespėjęs to padaryti. O ir pačios nuotraukos tikriausia jau dingusios.

Vis dėlto, mano manymu, vertingiausia archyvo dalis buvo būtent rūsyje. Ten ant vienos aukštesnės lentynėlės radau pluoštelį Jono Basanavičiaus atvirlaiškių. Pradžioje paprašiau Jono Valaičio tik leidimo juos nusikopijuoti. Išsiunčiau publikaciją Lietuvos žurnalui, o originalus vėl uždėjau ant aukščiausios lentynos. Straipsnį apie anoniminiame Amerikos lietuvių archyve esančius Jono Basanavičiaus laiškus „Kultūros barai“ išspausdino 1987 metų numeryje. Kai publikaciją parodžiau Jonui Valaičiui, jis liepė pasiimti ir originalus. Manau, kad ant pridergtų rūsio grindų žuvo daug lietuviškos istorijos. Paskubomis peržvelgiau tai, kas liko ant lentynų. Labai nedaug...

1990 metais dar kartą atlėkiau į Niujorką ir būtinai aplankiau Joną Valaitį. Pastovėjom apsikabinę. Senasis žurnalistas nežinojo kur dėtis.  Dėdė Jonas man buvo puikus gidas į tą senąją Lietuvos istoriją, iš kurios ir turėtume semtis tvirtybės. Jau buvo uždarinėjamas Bruklino „Židinys“ ir Juozo Tysliavos sūnus Džozefas, persikėlęs į Australiją, per atstumą pardavinėjo „Vienybės“ namą. Pastatą reikėjo ištuštinti, po jį sunerimę lakstė jau treti metai užmirštantys išsikraustyti sovietiniai lietuviai. Paskutiniai dokumentai buvo verčiami į krūvą atvykstantiems šiukšlininkams. Iš tos krūvos pakėliau dar nesuteptą popierių. Tai buvo japonų dailininko Leonardo Fudžitos 1926 metais Paryžiuje darytas Juozo Tysliavos portretas.

1988_05_11_su_Jonu_Valaiciu_II.jpgKai išėjau pro duris, prie vartelių radau du išbalusius savo bendrakeleivius. Kol kalbėjau su dėdė Jonu, prie jų sustojo didelė mašina ir keturi tamsiaodžiai, įrėmę į maniškių kaktas pistoletų vamzdžius, iškratė jų pinigines. 
„Vienybės“ redaktorius Jonas Valaitis mirė po metų, 1991-aisiais. Savo laikraščio 100-metinio numerio jis taip ir nespėjo išleisti. „Vienybė“ (1886-1985) mirė sulaukus 99-erių. Šie tiek dešimtmečių išeivijos kultūrininkų saugoti ir gana atsitiktinai į mano rankas pakliuvę laiškai ir rankraščiai tikriausia yra kultūrinis lobis. Jis gal nėra pats svarbiausias, nors irgi kažką padės geriau suprasti mums apie spaudos ir kalbos gynimo laikmetį.

O koks kito kultūros paveldo likimas? Jeigu mes mažiau tuščiažodžiautume ir daugiau dirbtume, jeigu nešvaistytume lėšų bei laiko gyrimuisi ir paradams, o daugiau padėtume žmogui, kultūrai, po savęs paliktume daug daugiau. Nes ne fejerverkai ir valdžia, o žmonės, kalba, kultūra bei istorija visumoje ir yra Lietuvos valstybė.

Nuotraukose: Nauja V. Kavaliausko knyga apie knygnešį Petrą Mikolainį (viršuje), laikraštininkas Jonas Valaitis (viduryje), žurnalistas Vilius Kavaliauskas su J.Valaičiu, kuris buvo paskutinis “Vienybės” redaktorius (Visi rėmėjų vardai ant "Lituanikos" fiuzeliažo buvo pabaršyti jo ranka, nes  jaunystėje jis skraidė po Ameriką kartu su Dariumi ir Girėnu, rinkdamas jiems pinigus.)

                                                        Juozo BINDOKO,
                 Šiaulių dramos teatro aktoriaus nuotraukos, darytos Niujorke (1988 05 11) 

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)