Petras Babickas – žurnalistas, fotografas, „Radijo dėdė“

Vytautas ŽEIMANTAS, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir NŽKA narys

2012-ųjų gegužės 12-ąją Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrius drauge su Kauno rajono savivaldybe Lietuvos radijo žurnalistą Beną Rupeiką, jau penkiolika metų kuriantį populiariąją laidą "Kaip žmonės gyvena", paskelbė pirmuoju Petro Babicko žurnalistinės premijos laureatu. Nedaug kas žino apie P.Babicką, kurio 110-ąsiais gimimo metines minėsime 2013-ųjų pavasarį. Džiugu, kad dienos šviesą išvydo knyga apie Petrą Babicką. Jos autorė kaunietė rašytoja, Mairolio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Pateikiame vilniečio Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario Vytauto Žeimanto mūsų svetainei atsiųstą publikaciją apie knygą "Petras Babickas".

***

P.Babickas per savo beveik 90 gyvenimo metų ne tik daug nuveikė žurnalistikai. Jis noriai ir sėkmingai tarnavo įvairioms mūzoms. Todėl, kalbant apie P.Babicką, galima drąsiai sakyti, kad jis buvo spaudos ir radijo žurnalistas, publicistas, rašytojas, poetas, kinematografininkas, fotografas, dailininkas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas, keliautojas. Ir kiekvieną čia išvardintą žodį yra kuo pagrįsti.

Gimė jis 1903 m. gegužės 12 d. Panevėžio valsčiuje. nedideliame Laukminiškių kaimelyje. Turbūt nuo gimtosios trobos slenksčio jam matėsi viliojantys toliai, nes jis su žurnalisto bloknotu ir reporterio fotoaparatu apvažiavo daug kraštų - Vakarų Europą, Mažąją Aziją, Šiaurės Afriką, Amerikos žemyną. Iš pradžių savo noru, vėliau ir blaškomas lemties smūgių. Ilgą savo gyvenimo kelią jis užbaigė tolimoje Brazilijoje, Rio de Žaneiro priemiestyje. Anapilyn išėjo 1991 m. rugpjūčio 27 d., kai jį jau buvo pasiekusios žinios apie vėl laisvą Lietuvą. Jis buvo kviečiamas atvažiuoti į laisvą Tėvynę, tačiau, būdamas senatvės nuvargintas ir ligotas, atsisakė tolimos kelionės, nors visą laiką troško sugrįžti namo.

"O Dieve! Tu mylimas mūsų Tėvelį,

Grąžink mus Tėvynėn. Tu viską gali.

Numiršta jau mintys ir nyksta mūs galios,

Nyku čia mums būt svetimoje šaly."

Šias eilutes P.Babickas parašė dar 1946 metais, būdamas Romoje. Tačiau kelias į namus jam buvo sunkiai įsivaizduojamas, o po to, kai 1948 m. Buenos Airėse jis išleido knygą „Lietuva bolševikų okupacijoje“, ir visiškai uždarytas.
Tačiau į Lietuvą jis sugrįžo, iš pradžių, aišku, virtualiai. Jo archyvą, kurį išsaugojo Brazilijos lietuviai, priėmė į Rio de Žaneirą atplaukęs lietuvis buriuotojas Ignas Miniotas. Jis su jachta „Laisvė“ 1993-1995 m. keliavo aplink pasaulį. Archyvas sėkmingai buvo atvežtas į Kauną ir perduotas Maironio lietuvių literatūros muziejui. Ši siunta ir tapo recenzuojamos knygos pagrindu.

Knygoje sudėti jo laiškai, rankraščiai, biografinės ir autorinės meninės fotografijos, originaliosios kūrybos knygos, jo piešinių, akvarelių, tapybos reprodukcijos. Ir visą tai prasmingai apjungia išsamus A.Ruseckaitės apžvalginis straipsnis apie P.Babicko gyvenimą ir kūrybą.

Man jis visų pirma įdomus savo žurnalistine veikla, juolab P.Babickas stovėjo prie Lietuvos radijo ištakų. 1926 m. kuriantis Kauno radiofonui, jis tapo pirmuoju pranešėju, vaikų valandėlių organizatoriumi. Jis sukūrė per 20 radijo vaidinimų, pagarbiai buvo tituluojamas „Radijo dėde“.

„Radiofonas mane išplukdė į plačius visuomeninės veiklos vandenis. Nebuvo žymesnio asmens Lietuvoje, kurio nebūčiau pažinęs, nes dauguma jų ir radijo programose dalyvaudavo. Vienutėlis (pradžioje) pranešėjo pareigose, turėjau kalbėti apie viską: nuo silkių marinavimo būdo iki tarpplanetinių skrydžių,“- vėliau parašys P.Babickas, vienu metu net tapęs Kauno radijo direktoriumi.

Radijuje jis su pertraukomis išdirbo iki 1940 m., kai sovietai jį iš darbo atleido. Vokiečių okupacijos metais jis vėl dirbo radijuje, kol 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Brazilijoje jis sugrįžo prie radijo žurnalistikos. Nuo 1958 m. rudens daugiau dešimtmetį vedė Rio de Žaneire portugalų kalba savaitinę radijo valandėlę „Atvirlaiškis. VOZ da Lituania“ (Lietuvos balsas).

P.Babickas buvo ir vienas iš pirmųjų lietuviško kinematografo puoselėtoju, dokumentinių filmų pradininku. Jis, Švietimo ministerijos prašymu, suorganizavo filmoteką, sukūrė mokomuosius filmus apie Martyną Jankų, Joną Šliūpą, A.Jakštą-Dambrauską, G.Petkevičaitę-Bitę, generolą Joną Bulotą, kitus. Sukūrė ir ilgametražį dokumentinį filmą „Lietuva vasara“, kurį 1934 m demonstravo įvairiose JAV lietuvių kolonijose.

Petras Babickas buvo ir vienas žymiausių prieškario Lietuvos fotografu, pirmasis spaudoje pradėjęs rengti fotoreportažus, pateikęs ir pirmuosius meninės fotografijos darbus. 1932 m. jis surengė pirmąją Lietuvoje personalinę meninės fotografijos parodą, kurioje eksponavo per 300 savo nuotraukų. 1933 m su kolegomis įkūrė Lietuvos foto mėgėjų sąjungą, įsteigė ir leido žurnalą „Foto mėgėjas“, vėliau žurnalą „Galerija“. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje P.Babicko fotografijos pelnė aukso medalį. Kaip fotografas P.Babickas ypač išgarsėjo savo fotoreportažais, skirtais Vilniaus sugrąžinimui. 1939 m. jis kaip „Lietuvos aido“ korespondentas į Vilnių įžengė kartu su pirmaisiais Lietuvos kariuomenės daliniais.

Nemažai jis nuveikė ir kaip spaudos darbuotojas, pradėjęs joje bendradarbiauti nuo 1921 m. Iš pradžių jis daug rašė JAV lietuvių spaudai – „Vienybei“, „Židiniui“ „Trimitui“, „Naujajai Romuvai“, „Kariui“, kitiems. Be jau anksčiau minėtų leidinių, 1936-1938 m. dar redagavo žurnalą „Mūsų Vilnius“. 1939 m. parengė informacinių leidinių apie Lietuvą užsienio kalbomis. Ispanų kalba – „Lituania antiqua“, portugalų – „Lihtuania iliustrada“, anglų – „Picturesque Lithuania“.

Kaip poetas ir rašytojas P.Babickas pradėjo skleistis 1930 m., kai Kaune išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Geltona ir juoda“ bei pirmąją apysaką vaikams „Nuostabi Jonuko kelionė“. Vėliau Kaune dar pasirodė jo novelių knyga „Vakar“ (1931), eilėraščių rinkinys „Žmogaus remontas“ (1934), apybraižos „Gintaro krantas“ (1932,1938), apysaka vaikams „Murziukas“ (1935), kelionių esė „Elada“ (1939), publicistikos rinkinys „ Gyvenimas – laimė“.

Kaip poetas jis aktyviai reiškėsi ir išeivijoje. Vokietijoje, Revensburge išėjo jo eilėraščių knyga „Toli nuo Tėvynės“ (1945), Buenos Airėse – „Svetimoje padangėje“ (1947), Čikagoje – „Dramblio kojos“ (1957). Aktyviai rašė ir į Bostone leidžiamą „Lietuvių enciklopediją“.

Nuo 1946 m gyveno Rio da Žaneire. 1950-1965 m dirbo Lietuvos pasiuntinybėje sekretoriumi, kultūros skyriaus vedėju, spaudos atašė. Kai Brazilija, spaudžiama sovietų, nutarė uždaryti Lietuvos pasiuntinybę, jis liko be darbo. Vertėsi straipsnių rašymu, vertimais. Jis jau mokėjo aštuonias užsienio kalbas. Į tėvynę grįžti žadėjo tada, kai „Lietuvos sienas saugos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitinė“.

Iki pat mirties P.Babickas nepriėmė Brazilijos pilietybės.
Buvo palaidotas Rio de Žaneiro miesto „Catumbi“ kapinėse, lietuvių katalikų laidojimo vietoje „Mosoles“. Pargabenti P. Babicko palaikus į Lietuvą pasiryžo Kauno radijo ir televizijos žurnalistai. Lietuvos radijo 80-mečio proga, 2006 m. palaikai buvo parvežti iš Brazilijos ir perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Dabar P.Babickas pas mus vėl sugrįžo knygos dėka. Solidžiame leidinyje - gausu nuotraukų, įvairių dokumentų, pluoštas spalvotų jo dailės kūrinių. Džiugu, kad knygą parėmė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Tikėkimės, kad ši komisija ir toliau bus dėmesinga lietuvių žurnalistikos istorijai. Verta knygos ir p
irmojo P.Babicko premijos premijos laureato, žinomo radijo žurnalisto Beno Rupeikos kūryba.

Nuotraukose:
Aldonos Ruseckaitės knyga „Petras Babickas“ ir pirmasis Lietuvos radijo vadovas ir diktorius

Petras Babickas.