2019 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Neringa Butnoriūtė. Eilėraščiai neskubantiesiems

Savaitraštis "Nemunas"

821_61_II.jpgKartais užtenka porą kartų išgirsti eilėraštį, kad vėliau imtum dairytis knygos. Gegužės pabaigoje vykusio Poezijos pavasario metu, kai poetinių garsų buvo pasklidę įvairiose aikštėse ir kiemeliuose, tokių progų „užsikrėsti“ poezija buvo nemažai. Štai kodėl įsiminiau du kartus pakartotą savireprezentacinį Vidmanto Kiaušo-Elmiškio dvieilį: „Žvynai ant akmens, akmuo ant krūtinės. / Mąstau apie dugną, o matosi – debesys.“ Pasirodo, šitas tekstas „Taip sunku, kad lengva“ įterptas naujausioje eilėraščių knygoje „9 užkimusios gerklės“.

Praėjusiais metais pasirodęs eilėraščių rinkinys – jau trečioji poeto knyga (ankstesnės „Gervės plunksna“ (1997 m.), „Nuotraukos vietoj“ (2002 m.). Nežinia, ką poetai mano apie skaičiuojančiuosius laiko tarpus tarp leidžiamų knygų, bet nenustebti negali: nuo pastarojo leidinio skiria devyneri metai, o tai verčia suklusti. Į rankas paimtą knygą verta pavartyti įdėmiau, nes rinkinį iliustruoja nespalvotos, kone senovinio juostinio fotoaparato galimybes rodančios Mildos Kiaušaitės nuotraukos nuteikia mąsliai, kūrybiškai, erdviai. Tikėtina, visa ta išorinė puošmena akyse nušvis žodžiais, juk iliustracijos ir teksto dermė leidiniuose ne sykį pasitvirtino. Tačiau sklaidant „9 užkimusias gerkles“ šia mintimi tenka suabejoti, nes autorius skaitytojui siūlo gręžtis ne į žiemiškas, it iš prisiminimų, rūko išnyrančias erdves, bet susisaistyti su praradimų nuojautomis ir eilutėmis apie meilę. Tad pirminis dailios knygos įspūdis lieka jos drabužėliu besigrožinčiam regėtojui, o tekstus ima narstyti nuo jo bandantis atsiriboti skaitytojas. 

V. Elmiškis itin dėmesingas eilėraščių pavadinimams. Jie tikrai vykę ir laikytini svarbiu kūrinio elementu: sudaro ne menkesnę dalį prasminio krūvio nei patys tekstai. Knygoje nėra nė vieno įvardijimo, kuris sutaptų su eilute ar gimtų iš kūrinyje vartojamos frazės – kiekvienas atskiras, neretai netikėtas, bet kartu absorbuoja mintį, ją paaiškina, papildo naujomis reikšmėmis. Eilėraštį skaityti galima kaip atsietą, o vėliau pavadinimą pridėti kaip vykusį objektyvų komentarą. Toks konceptualus mąstymas ugdo dėmesio neprarandantį skaitytoją, neleidžia atmesti vidutiniško teksto, o kartu ir nuvertinti paties poeto galimybių. Pavyzdžiui, „Rauda apie spyglio nepervertą lakštingalos širdį“:

Kas iš tavo devynių gerklių,
jeigu visos užkimusios? 
(p. 14)

Ko gero, ilgas laikotarpis tarp išleistų knygų sudaro sąlygas ne vien prikaupti tekstų, bet skatina norą perduoti ilgametę gyvenimišką patirtį. Ir ji nedemonstruoja nei pilnatvės, nei pasaulio triukšmo, nei išskirtinai ryškaus autobiografinio matmens. Atskleisti savą požiūrį poetas renkasi konstatuojamosiomis frazėmis: „Skausmas įasmenina, / skausmas nuasmenina, / skausmas sviedžia molio gurvuolį“ (p. 13), „Įmanoma numaldyti kerštą, / tačiau jo apnašos – amžinos“ (p. 24) ar „Neklausyčiau kalbų apie meilės mirtį. / Daug kalbantys blogesni už tylenius“ (p. 66). Toks vertybių įtvirtinimas tekste iš pradžių atrodo patikimas, tikslus, neverčiantis lukštenti šaradų ir tampa viena įsimintiniausių V. Elmiškio poezijos ypatybių. Išnyrančios fotografiškos akimirkos leidžia pajusti gardžiausią „šalto rūgštapienio gurkšnį“ (p. 37), sustiprina situacijos rimtį ir jautrumą, pavyzdžiui: „matau, kaip einu per ligoninę, / matau, kaip sėdžiu ant kėdutės / ir Mama spaudžia mano ranką“ (p. 42). Bet, kai prabylama amžinosiomis temomis, konstatuojamasis V. Elmiškio tonas balansuoja tarp žinau ir suprantu, t. y. „seniokiško“ visažinystės primetimo skaitytojui ir bandymo autentiškai atskleisti reiškinį. Nuo pirmosios minėtos blogybės apsaugo vietomis atsiskleidžianti satyriška poeto prigimtis ir pabaigos aforizmai.

Subjekto buvimas čia ir dabar siejamas laikinumo nuojautos. Pirmuosius du knygos skyrius „Dulkės vėžliui vėžliojant“ ir „Valandų sutartinė“ jungia įvairiai ataidinti mintis „Iš dulkės gimęs, dulke virsi“. Pirmajame ryškesnis įsižiūrėjimas į kasdienį pasaulį, praeinančio laiko diagnozės, archaikos ilgesys („Leiskite nutrinti nuo miesto / žibintus, gatves, reklaminius plakatus, / leiskite palikti vien pamatus, / kur stovėjo namai. (...) Kol alsiai šnopuoju, spoksau į grafinius / ant griūvančios sienos, / per arimą nudarda apsvilęs vežimas - - -“, p. 11), į žmogaus kasdienybę tarsi savaime įsiterpiančios religinės tiesos ir dievobaimingi išpažinimai („Esu nusidėjęs / mintimis, mintimis ir mintimis“ (p. 13), „nesu verta, verkia Ieva, būti mylima, / nesu vertas, atitaria Adomas, nesu vertas“, p. 15) bei lietuvių liaudies išmintis. Skyrius „Valandų sutartinė“ – kiek asmeniškesnis ir subjektyvesnis, apimantis susidūrimus su netektimis („Įsipareigojau nesapnuoti mirusiųjų. / (...) / O dabar anapusiniai giminės bei pažįstami / pradėjo naktimis burtis šalia mano lovos“, p. 40). V. Elmiškis atiduoda duoklę ir neabejotinai svarbiam gimtajam kraštui penkių kūrinių cikle „Iš anykštėno eilėraščių“. Šie tekstai ir intymesni, ir apsisaugoję nuo konstatavimo, mat kai atsigręži į tai, kas formuoja tapatumą, negali būti tikras, kad viską žinai ar supranti – tegali rezonuoti aplinką ir žmogaus buvimą-kopimą į Laimės žiburį, kai „kojos mirksta Rytuose, / o galva kaista ant Vakarų pagalvės“ (p. 47).

Trečiąjį skyrių „Bateliai šampanui gerti“ galima supainioti su apsilankymais Šiaulių dramos teatro kavinėje, tačiau V. Elmiškis tokia jam būdinga, visa apimančia fraze apibendrina eilėraščius apie meilę. Regis, šia tema rašyti nėra paprasta, todėl malonu pastebėti ypač subtilių eilučių:

Plaukianti moteris panaši
į neršiančią žuvį,
kuri viena težino gelmių maršrutą.
Už nutekėjusių vandenų,
abipus akmenų atmintinės,
tvyksteli žvynų paveikslėlis.
Tiek žydėjimo - - - 
(p. 51). 

Bet šalia atsiduria skirtingo lygmens kūriniai, nes neišvengiama banalumo (pvz., „Nebūsiu tuštuma priešais tavo akis“, bučinys saldžiausias iš vaisių), subtilumą keičia šiurkštokos eilutės (eil. „Provokacija“, „Upė, kurios neperžengsi“), kurios ne tiek siekia šokiruoti, o galbūt turėtų kelti ironišką šypsenėlę. Tik ne visada ją pavyksta išgauti, nes kai kuriais atvejais moteris atrodo lyg bejausmis geidulių objektas.
Apskritai poetas stengiasi atsiriboti nuo perdėto jausmingumo, todėl dažniau pasikliauja protu, į eilutes guldo sugretinimus, priešpriešas, o tai kelia konstravimo įspūdį („Pjuvenų vynas“, „Papasakok ką nors“, „Nuogi vyrai ir moterys“, „Sudie, prieš vėją skrendanti plunksna“). Nors tekstai užbaigti, taupiai poeto minčiai būdingas racionalumas kartais pakiša koją. Eilėraščiuose pristinga poetiškesnio, plastiškesnio (ir prasmingesnio) pasakymo, nes imi numanyti, kad savybei ar reiškiniui nusakyti bus pritaikomas jį charakterizuojantis, bet nebūtinai stiprų krūvį turintis būdvardis:

Palaimos agonija, įsimylėjusio takas,
karo laivai, giedantis vėjas
ir netikintysis, taip į žaizdą įkibęs,
kad kraujas ištrykšta ant kryžiaus. 
(p. 25)

Be to, nustebina į tekstus prasprūdę banalūs pasakymai (neišverktos ašaros, neperskaityti žodynai, lūpomis ir mintimis išrašytas kūnas, dulkėtas ir nesumeluotas kelias ir kiti). Tačiau V. Elmiškis savo žodynu ir tekstų atranka, regis, visiškai pasitiki – yra palikęs autorinę redakciją. Kita vertus, „nelygumai“ leidžia atpažinti, kas iš tiesų verta dėmesio, kad ir Poezijos pavasario metu skambėjusį anykštėno eilėraštį „Taip sunku, kad lengva“, skirtingose knygos vietose išsidėliojusius „Suskeldėjusi žemė, sutirštėję dažai“, „Voratinklis Jericho trimite“ ar „Pusiaukelė“.

Apibendrinant norisi pastebėti, kad beveik dešimtmetį kauptos „9 užkimusios gerklės“ primena inkliuzą: įdomų, antro tokio nepastebėsi. Visgi jį mieliau pasirinks ne jaunas žmogus, ieškantis veržlesnių idėjų. Įvairios tematikos ir lygio eilėraščiai apeliuoja į neskubantį, inteligentišką, kiek solidesnio amžiaus skaitytoją, pasiilgusį aiškaus kalbėjimo apie tvarius dalykus, apmąstomos patirties bei atrinktų senoviškų žodžių gurvuoliukų, gurgždančių eilutėse. Knyga patrauks ir tuos, kurie atlaidžiau šypsosis iš žaismingų, jaunatviškų mylimųjų griuvinėjimų ant žemės. Žinant, kad poezijos mėgėjų bendruomenėje netrūksta įvairios auditorijos, galima teigti – gražiai išleistos V. Elmiškio „9 užkimusios gerklės“ neturėtų likti nuošaly. 

*Vidmantas Elmiškis, 9 užkimusios gerklės. – Kaunas: „Kauko laiptai“, 2011.

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)