2019 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Andrius Užkalnis. Kaunas nėra Lietuvos transporto širdis. Ir nebus

www.lrytas.lt

Uzkalnis_II.jpgNepykit ant manęs, mano mielo miesto žmonės, kauniečiai. Aš pats esu iš Kauno, aš jus myliu ir man patinkate ir jūs, ir Žaliakalnis, ir jūsų miesto prekybos centrai, lenkiantys puikumu sostinę, ir Ąžuolynas, ir keltas, besileidžiantis nuo Prisikėlimo bažnyčios į miesto centrą, ir Kauno klinikos, kur anądien man atsisakė peršviesti galvą (sakė, medicina bejėgė, eikit sau, Užkalni). Tačiau yra tokių sričių, kur jūs svajonės yra be pagrindo.

Atsiverčiu ir skaitau: Kauno valdžia pyksta, kad pigių skrydžių oro bendrovė iš Airijos perkelia savo lėktuvus iš laikinosios sostinės į nuolatinę, ir todėl anksčiau sumanytos investicijos vargu ar duos norėtus rezultatus, ir todėl prasideda baksnojimai į ministeriją, girdi, reikia, kad „nacionalinėje transporto plėtros strategijoje“ Kaunas būtų prilygintas Vilniui.

Pirmiausia, turiu pasakyti štai ką. Apsaugok, Dieve, nuo tokių pavadinimų ir tokių dokumentų – man dar širdyje neužgijo randai nuo Europos kultūros sostinės ir nuo nacionalinės idėjos paieškų. O juo labiau nuo 1982 m. paskelbtos SSRS Maisto Programos, kuri žadėjo „kardinaliai spręsti maisto problemą ir užtikrinti stabilų visų rūšių maisto tiekimą gyventojams“ – neliko nei Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos centro komiteto, priėmusio programą, nei programos, o maisto tiekimą išsprendė rinka.

Reikia pasakyti, kad svorio centro grįžimas į Vilnių (o iš tiesų, jis iš sostinės niekada nebuvo pasitraukęs jau daug dešimtmečių) negali nedžiuginti.

Pernelyg badė akis spygavimai apie tai, kad „Kaunas taip sparčiai auga, kad greitai skrydžių skaičiumi aplenks Vilnių“ – ir dar priduriant, kad Vilnius, girdi, pakraštyje, o Kaunas visiems labai patogus, kadangi jis, matai, šalies viduryje.

Aš daug kartų rašiau (o jūs daug kartų skaitėte), kad aviacija plėtojasi ten, kur daugiausiai keleivių su pinigais, o ne ten, kur tankiausiai gyventojų, neturinčių ką veikti ir komentuojančių po straipsniais interneto portaluose, ne ten, kur didžiausias nedarbas ir daugiausiai išvažiuojančių, ne ten, kur gausiausia skelbiančių nemokamus skelbimus apie surūdijusių automobilių pardavimą ir kuriančių nevykusius demotyvacinius plakatus.

Čia mes susiduriame su trumparegiško ir siaurakakčio šalies gyventojo problema. Jo kontaktai su aplinkiniu pasauliu – labai menki, ir vis apie viską sprendžia pagal save ir pagal tuos, kurie panašūs į jį.

Net jei gyventojas yra išvažiavęs į užsienį, jo akiratis būna praplėstas labai nežymiai. Mitas, kad emigracija įpratino lietuvius keliauti. Emigracija tik padidino skaičių oro uostų, kur lietuviai nieko nesusigaudo, ir kuriose jų žmonos ir draugės blaškosi, dzingsėdamos dideliais auskarais ir šiurpindamos blogai išblondinintais plaukais su juodomis šaknimis – arba nusidažiusios tobulu juoduoju Vilijampolės atspalviu, už kurį tamsesnės yra tik juodosios skylės kosmose.

Aš jums papasakosiu vieną istoriją iš savo patirties, nes aš kaip Stelmužės ąžuolas: kad prakalbėčiau, daug pasakyčiau.

Kai gyvenau Anglijoje, ieškojom dukrai auklės (ir pagaliau radom, ji buvo puiki, atvažiavo iš Lietuvos ir dirbo trejus metus). Galvojom, kad Londono rytuose esant pasakiškam skaičiui lietuvių, rasti vieną, galinčią dirbti už didelį atlyginimą, nebus sunku. Norinčių buvo šimtai. Sugebančių suprasti, kaip pagal parašytą adresą rasti vietą kitame priemiestyje, buvo gal trys, ir tos nelabai norėjo dirbti su vaikais. 

Per kelias savaites telefonu ir elektroniniu paštu pabendravome su beviltiškojo emigracijos žiedo grietinėle – tai buvo tobula nevykėlių, prietrankų ir gumą kramtančių pokalbio metu netikusių kvaišų puokštė. Jos visos gyveno svetimoje šalyje beveik nesiorientuodamos ir nieko nesuprasdamos, ir žinodamos savo varganame rajone tik kelią tarp lietuvių kirpyklos, rusų bilijardinės ir atpigintos kosmetikos parduotuvės.

Esu tikras, ta jų dalis, kuri dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių gyvenime pažino raštą, ne kartą yra pasakojusios internete, kad jos Lietuvai nereikalingos ir tėvynė jų nemyli (kas nėra visiška netiesa – sunku įsivaizduoti, kam, išskyrus jų pačių motinas, jos galėtų būti mylimos ir reikalingos).

Jų pasaulio nepažinimas yra toks beviltiškas, kad jos pačios nesuvokia, kokia gili jų tamsybė, ir todėl gyvuoja gana linksmai, kaip žuvytės akvariume: jūros niekada nematė ir todėl nepasiilgsta. Šie žmonės yra, deja, būtent ta rinkos dalis, kurios dėka plėtė savo veiklą Kauno oro vartai (taip, ten irgi yra visokių keleivių, bet aš kalbu apie dominuojančią dalį). Ir būtent ši gyventojų dalis garsiausiai kalba apie tai, kad Kaunas yra ideali vieta didžiausiam šalies oro uostui. Visa bėda yra ta, kad jų nuomonės vertė yra labai nežymi: jie dažniausiai nemoka net savo krepšių pasverti prieš kelionę.

Piktybiniams žmonėms, tokiems, kaip aš, ypač šildo širdį tai, kad tirpstantys skrydžiai iš Kauno parodė tuščių pagyrų komiškumą. Anksčiau gyręsi, kaip jau tuoj „padarys Vilnių“, kauniečiai nubėgo skųstis suaugusiesiems, kad Vilnius juos skriaudžia, kai tik fantastiško augimo burbulas sprogo. Kaipmat pavirto iš riaumojančių tigrų skriaudžiamais šlapiais kačiukais, kuriuos valstybė turi ginti.

Kokią pamoką visi turime išmokti? Tokią, kad gamtos neapgausi. Pinigų ir oro kelionių centras Lietuvoje yra, buvo ir bus Vilnius. Lygiai taip pat, kaip didžiausias šalies uostas yra ir bus Klaipėda, ir sostinės pramoginių laivų prieplauka Neryje negalės su ja konkuruoti.

Bet Kaune – ir tai tiesa – Karmėlavoje buvo ir bus didžiausi Lietuvos didžkukuliai, ir tai irgi neblogai.

Nuotraukoje: Komentarų autorius Andrius Užkalnis

                                         O.Kylmalo nuotr.(lrytas.lt)

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)