VIDAS BEITNARAS. „JOKIŲ KENGŪRŲ AUSTRIJOJE!” 3. Volfgangas Amadėjus Mocartas – tikra ir negirdėta

Sv._Stepono_katedroje_Vienoje_II_a.JPGPo septynių dvidešimt prižadina R. Hamerlingo gatvėje barškanti šiukšliavežė. Itin dietiški dozuoti pusryčiai keturiems – 14 eurų. Vienas indiškos išvaizdos žilabakenbardis senolis, irgi jaunimo nakvynės namų gyventojas, į konservuotų vaisių dubenėlį susipila maždaug ketvirtadalį nemenkame ąsotėlyje kliuksinčio pieno. 

Po poros dienų mums atrodys, jog supratome jo keistoko elgesio priežastį ir kasdienėje buityje taikysime dar radikalesnes tyčinio produktų nesuderinamumo priemones. Nuo gausaus kavinėse ir restoranuose siūlomų bulvių kiekio, „paskaninto“ prie aštrių sriubų pridėtomis „lepioškomis“, patikimai užsikimš trijų iš keturių mūsų kambario gyvnetojų virškinimo sistemos. Iki šiol maniau, kad pasaulio bulvių valgymo čempionų ir vicečempionų titulus pakaitomis dalijasi lietuviai su baltarusiais.

Vienos_rotu_____II.JPGMetro skubame iki šv. Stepono katedros ir liftu kylame į šiaurinį, aukšesnį, jos bokštą. Į pietinį galima kopti laiptais. Viršuje atsiveria miesto panorama, bet mūsų žvilgsnį labiau traukia ne tolumoje dunksantys bokštai, bet visai čia pat rymantis Džono Ficdžeraldo Kenedžio namas ir įmantrios (horizontalios, vertiklaios, sujungtos į vieną) žaliuzės. Jomis gali atsidengti ir lubas, ir langus. Be abejo, negali nežavėti Katedros stogas, padengtas ketvirčių milijono spalvotų čerpių, išdėstytų kaip Habsburgų herbo simbolis – dvigalvis erelis su imperatoriaus karūna ir aukso vilna.

Keliaujame į greta esantį Volfgango Amadėjaus Mocarto namą. Per vienuolika gyvenimo Vienoje metų kompozitorius pakeitė net trylika butų. Domgasse 5 – vienintelis iki mūsų dienų išlikęs pastatas, kuriame Mocartas praleido trejus kūrybingiausius savo karjeros metus, čia parašęs operą „Figaro vedybos“. Mes niekaip negalime išeiti (o išėję dar du kartus į jį sugrįžtame) iš kambario, kuriame demonstruojama „Užburtosios fleitos“ vaizdo instaliacija. Keliolikos minučių operos vaikams ištrauką įgarsino net trys orkestrai – Ciūricho operos, Londono bei Vienos filharmonijų – bei garsūs solistai: Georgas Soltis, Bernardas Haitinkas, Francas Felseris – Moestas.
Kitose salėse demonstruojamos vaidybinių filmų ištraukos: 1955 metų austrų gamybos ir 1984 metų amerikiečių „Amadeus“ (rež. M. Formanas). Apžiūrinėdamas eksponatus, nuotraukas bei vaizdo projekcijas, nešiojamojo telefono klaviatūroje surenki kiekvienos patalpos stende nurodytą numerį ir klausaisi gido pasakojimo, paįvairinamo Mocarto kūrinių garsais. Komercinių pasakojimo gaidelių yra pakankamai ir įdomių faktų pririnkta gausiai, bet ne visa informacija pateikiama įtaigiai.
Gatv__s_Mocartas_Vienoje_II.JPGGal todėl jau grįžus į Lietuvą, perskaitytos vokiečio medicinos mokslų daktaro Antono Noimaro mintys pasirodė visiškai negirdėtos. Volfgangas Amadėjus Mocartas, nuo ankstyvos vaikystės tėvo karieta tampytas (net rudenį ir žiemą) po Europą, susigraibė puokštę visų įmanomų ligų – šiltinę, reumatinį sąnarių uždegimą, anginą, žarnyno infekcijas, geltligę, raupus. Tačiau net ir pjaunamas negandų, kompozitorius išliko optimistas, nors kartais jam „užplaukdavo ant proto“. Neaišku, ar suaugęs kvailai ir nepadoriai jis elgdavosi nesąmoningai, o gal tyčia. Po visus sukrėtusios improvizacijos Mocartas staiga pašoko ir ėmė vaipydamasis liuoksėti per stalą ir krėslus, miauksėti kaip katinas.
Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje vykusiame planetos psichiatrų kongrese danų specialistai įtarė V. A. Mocartą sirgus koprolalija (nevalingu švaistymusi necenzūriniais žodžiais). Genijaus laiškų pusseserei Marijai Anai citatos: „Saldžiai miegokite, subinę prie nosies priplokite“ arba „Nieko naujo daugiau nežinau išskyrus tai, kad sena karvė prikrovė naujo mėšlo“.Ne man spręsti, ar šie faktai ir šios citatos patirštintų V. A. Mocarto namo lankytojų srautą.
Keistas sutapimas: pėdindami miesto parko link ir ieškodami kur papietauti, užklystame į australiško maisto bei gėrimų restoraną „Billabong“. Austrus matyt ilgokai nervino jų valstybės pavadinimo painiojimas su tolimuoju Pietų pusrutulio žemynu, todėl jie ėmė masiškai gaminti ir pardavinėti suvenyrus (krepšelius, rankšluosčius, marškinėlius ir t.t.) su užrašu „NO CANGOOROOS IN AUSTRIA“. Daug jų matėme net karnavalinių drabužių parduotuvėje netoli Mocarto namo.

Nuotraukose: Tai, ką pamatė Vienoje įdomių kelionės įspūdžių autorius Vidas Beitnaras

                                                               Nuotraukos iš V. Beitnaro asmeninio albumo

Panašūs straipsniai