2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

VIDAS BEITNARAS. „JOKIŲ KENGŪRŲ AUSTRIJOJE!” 3. Volfgangas Amadėjus Mocartas - tikra ir negirdėta


Sv._Stepono_katedroje_Vienoje_II_a.JPGPo septynių dvidešimt prižadina R. Hamerlingo gatvėje barškanti šiukšliavežė. Itin dietiški dozuoti pusryčiai keturiems – 14 eurų. Vienas indiškos išvaizdos žilabakenbardis senolis, irgi jaunimo nakvynės namų gyventojas, į konservuotų vaisių dubenėlį susipila maždaug ketvirtadalį nemenkame ąsotėlyje kliuksinčio pieno. 

Po poros dienų mums atrodys, jog supratome jo keistoko elgesio priežastį ir kasdienėje buityje taikysime dar radikalesnes tyčinio produktų nesuderinamumo priemones. Nuo gausaus kavinėse ir restoranuose siūlomų bulvių kiekio, „paskaninto“ prie aštrių sriubų pridėtomis „lepioškomis“, patikimai užsikimš trijų iš keturių mūsų kambario gyvnetojų virškinimo sistemos. Iki šiol maniau, kad pasaulio bulvių valgymo čempionų ir vicečempionų titulus pakaitomis dalijasi lietuviai su baltarusiais.

Vienos_rotu_____II.JPGMetro skubame iki šv. Stepono katedros ir liftu kylame į šiaurinį, aukšesnį, jos bokštą. Į pietinį galima kopti laiptais. Viršuje atsiveria miesto panorama, bet mūsų žvilgsnį labiau traukia ne tolumoje dunksantys bokštai, bet visai čia pat rymantis Džono Ficdžeraldo Kenedžio namas ir įmantrios (horizontalios, vertiklaios, sujungtos į vieną) žaliuzės. Jomis gali atsidengti ir lubas, ir langus. Be abejo, negali nežavėti Katedros stogas, padengtas ketvirčių milijono spalvotų čerpių, išdėstytų kaip Habsburgų herbo simbolis – dvigalvis erelis su imperatoriaus karūna ir aukso vilna.

Keliaujame į greta esantį Volfgango Amadėjaus Mocarto namą. Per vienuolika gyvenimo Vienoje metų kompozitorius pakeitė net trylika butų. Domgasse 5 – vienintelis iki mūsų dienų išlikęs pastatas, kuriame Mocartas praleido trejus kūrybingiausius savo karjeros metus, čia parašęs operą „Figaro vedybos“. Mes niekaip negalime išeiti (o išėję dar du kartus į jį sugrįžtame) iš kambario, kuriame demonstruojama „Užburtosios fleitos“ vaizdo instaliacija. Keliolikos minučių operos vaikams ištrauką įgarsino net trys orkestrai – Ciūricho operos, Londono bei Vienos filharmonijų – bei garsūs solistai: Georgas Soltis, Bernardas Haitinkas, Francas Felseris – Moestas.

Kitose salėse demonstruojamos vaidybinių filmų ištraukos: 1955 metų austrų gamybos ir 1984 metų amerikiečių „Amadeus“ (rež. M. Formanas). Apžiūrinėdamas eksponatus, nuotraukas bei vaizdo projekcijas, nešiojamojo telefono klaviatūroje surenki kiekvienos patalpos stende nurodytą numerį ir klausaisi gido pasakojimo, paįvairinamo Mocarto kūrinių garsais. Komercinių pasakojimo gaidelių yra pakankamai ir įdomių faktų pririnkta gausiai, bet ne visa informacija pateikiama įtaigiai.

Gatv__s_Mocartas_Vienoje_II.JPGGal todėl jau grįžus į Lietuvą, perskaitytos vokiečio medicinos mokslų daktaro Antono Noimaro mintys pasirodė visiškai negirdėtos. Volfgangas Amadėjus Mocartas, nuo ankstyvos vaikystės tėvo karieta tampytas (net rudenį ir žiemą) po Europą, susigraibė puokštę visų įmanomų ligų – šiltinę, reumatinį sąnarių uždegimą, anginą, žarnyno infekcijas, geltligę, raupus. Tačiau net ir pjaunamas negandų, kompozitorius išliko optimistas, nors kartais jam „užplaukdavo ant proto“. Neaišku, ar suaugęs kvailai ir nepadoriai jis elgdavosi nesąmoningai, o gal tyčia. Po visus sukrėtusios improvizacijos Mocartas staiga pašoko ir ėmė vaipydamasis liuoksėti per stalą ir krėslus, miauksėti kaip katinas.

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje vykusiame planetos psichiatrų kongrese danų specialistai įtarė V. A. Mocartą sirgus koprolalija (nevalingu švaistymusi necenzūriniais žodžiais). Genijaus laiškų pusseserei Marijai Anai citatos: „Saldžiai miegokite, subinę prie nosies priplokite“ arba „Nieko naujo daugiau nežinau išskyrus tai, kad sena karvė prikrovė naujo mėšlo“.Ne man spręsti, ar šie faktai ir šios citatos patirštintų V. A. Mocarto namo lankytojų srautą.

Keistas sutapimas: pėdindami miesto parko link ir ieškodami kur papietauti, užklystame į australiško maisto bei gėrimų restoraną „Billabong“. Austrus matyt ilgokai nervino jų valstybės pavadinimo painiojimas su tolimuoju Pietų pusrutulio žemynu, todėl jie ėmė masiškai gaminti ir pardavinėti suvenyrus (krepšelius, rankšluosčius, marškinėlius ir t.t.) su užrašu „NO CANGOOROOS IN AUSTRIA“. Daug jų matėme net karnavalinių drabužių parduotuvėje netoli Mocarto namo.

Nuotraukose: Tai, ką pamatė Vienoje įdomių kelionės įspūdžių autorius Vidas Beitnaras

                                                               Nuotraukos iš V. Beitnaro asmeninio albumo



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)