2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

GEDIMINAS JANKUS. Šeimos vertybės: krizės analizė

www.diena.lt

1 II_2.jpgNetikėtą kūrybinę staigmeną teatrinio sezono pabaigai pateikė Kauno mažasis teatras, pakvietęs į garsaus amerikiečių dramaturgo Edwardo Albee'o pjesės „Silvija“ (originalus pavadinimas „Ožka, arba Kas yra Silvija“) premjerą.

Režisierius Vytautas Balsys, pasirinkęs šį paradoksalių situacijų prisodrintą, absurdo estetika pagrįstą kūrinį, ėmėsi išties nelengvo darbo, reikalaujančio ypatingo dėmesio subtiliai potekstei, išmonės ir meistriškumo, atskleidžiant daugybę užslėptų, tik pažymėtų siužetinių linijų ir filosofinių klodų.

Tiesą sakant, V.Balsio režisūra, jo kūrybinis metodas visa galia atsiskleidė šiame spektaklyje. Būtent sugebėta itin taupiomis, koncentruotomis priemonėmis atskleisti šiuolaikinės, respektabilios šeimos dramą, pakylėti pjesės idėją į aukštesnį, apibendrinantį lygmenį. Režisierius sugebėjo užčiuopti tą užslėptą pjesės personažų vidinį nerimą ir karštligišką tiesos paiešką.

Susvetimėjimas ir vienatvė

Ši 74-erių E.Albee'o 2002-aisiais parašyta ir netrukus prestižines Pulitzerio bei „Tony“ premijas pelniusi pjesė pelnytai vadinama provokacine, galinčia gluminti ir žeisti. Autorius negailestingai apnuogina iš pažiūros itin darnios šeimos santykių trapumą, viską žlugdantį nepasitikėjimą, peraugantį į neapykantą ir visišką griūtį.

Pripažintas ir garsus architektas Martinas Grėjus, švenčiantis savo 50-metį, tik laimėjęs prestižinę architektūros Pritzkerio premiją bei 27 mln. dolerių vertės konkursą Amerikos svajonių miestui kurti, nelauktai patenka į absurdišką situaciją, kurioje akimoju iškyla grėsmė ne tik jo gerovei, karjerai, bet ir šeimai.

Nuvainikuodamas miesčioniškos šeimos vertybes, kuriose daugiausia vietos skiriama parodomajam blizgesiui, autorius atskleidžia, kad bet kokia paskleista provokuojanti nesąmonė ar vadinamasis papokštavimas tokioje dirbtinių jausmų aplinkoje tampa nepaneigiama tiesa ir luošina visus, pakliuvusius į tokių sensacijų ištroškusių aplinką.

Šiuo atveju tokia sensacija tampa paties nuobodžiaujančio jubiliato Martino pašmaikštavimai savo geriausiam draugui apie neva mylimą... ožką, vardu Silviją. Žinia netrukus to draugo dėka paplinta, tampa žinoma ir respektabiliai elitinei bendruomenei, ir Martino šeimai. Akivaizdu, kad personažai visus tuos metus gyveno savo kiautuose, susvetimėję ir vieniši. Akivaizdu, kad jie tik prieš save ir daugiausia prieš kitus vaizdavo mylinčius ir suprantančius vienas kitą. Tokioje susvetimėjimo ir melo atmosferoje ir jų vienintelio sūnaus Bilio homoseksualiniai polinkiai nesunkiai paaiškinami. Veidmainystės ir itin aštri bei atvira tokios visuomenės, tokios šeimos modelio kritika – bene svarbiausias pjesės leitmotyvas.

Ne žiniasklaidą ar sensacijų mėgėjus derėtų kaltinti dėl Martino ir jo žmonos Stivi ir sūnaus dramos – visų pirma jie patys kalti, kad taip lengvai patiki bet kokiais svaičiojimais ir perdirbimais, vadinasi, tarp jų niekada nebuvo tikros meilės ir pasitikėjimo.

Meistriška aktorių vaidyba

Režisierius subūrė ansamblį talentingų vienminčių, ne tik pajutusių pjesės potekstes, bet ir sugebėjusių perteikti itin raiškius ir įsimenančius savo personažų charakterius. V.Balsys, visą dėmesį sutelkęs į aktorinę išraišką, per veikėjų siužetines ir psichologines linijas palaipsniui atvėrė apgaulingų iliuzijų krachą, o išvengdamas bet kokio subuitinimo ar realistinių detalių sugebėjo pasiekti egzistencinės kritikos aukštumų.

Žinoma, tas egzistencinis pakylėjimas įmanomas būtent aktorių dėka. Nedidelis keturių aktorių ansamblis scenoje veikia, regis, vienu ritmu. Ramūno Šimukausko Martinas – įsimintinas darbas aktoriaus kūryboje. Tokio įtaigaus persikūnijimo, tokio itin meistriškai kuriamo žmogaus – kaukės, dvilypės ar susidvejinusios asmenybės – senokai neteko matyti.

Puiki plastika, chameleoniškas prisitaikymas prie aplinkos, nervingai karštligiški rankų pirštų judesiai, mikliai keičiama ne tik veido mimika, bet ir balso tembras – visa tai R.Šimukausko Martinui suteikia ypatingos svarbos bruožų visame spektaklyje. Jis tampa tikru miesčioniškų vertybių kritiku ir neigėju. Labai dažnai dėl aktoriaus persikūnijimo prieš akis matome bejėgišką marionetę, lyg vedžiojamą kažkokių nematomų jėgų, kitoks jis pasakodamas neva tikrą istoriją apie meilę ožkai Silvijai.

Maloniai nustebino ir mūsų Valstybinio muzikinio teatro primadonos Kristinos Siurbytės atliktas Martino žmonos Stivi vaidmuo. Aktorė pirmose scenose su vyru – žaižaruojanti elegancija, lengva ironija ir globėjiška intonacija. Kas slypi už šio išorinio grožio, kokių išbandymų našta jai pakeliama, ar šeiminiai santykiai ir demonstruojama meilė vyrui gali išlaikyti išbandymus?

K.Siurbytė meistriškai atskleidžia savo herojės jausmų protrūkį, nevengia emocijų ir tikro nesumeluoto pasipiktinimo, peraugančio į neapykantą ir pasišlykštėjimą, aiškinantis su vyru dėl tos nelemtos meilės. Neištikimybės, apgaulės, tikrosios meilės temos – bene pagrindinės Stivi monologų temos, kurias aktorė perteikia itin įtikinamai. Be to, saikingai panaudotos ir vokalinės K.Siurbytės galimybės.

Rosas (Remigijus Endriukaitis) – tipinis tos miesčioniškos visuomenės atstovas, toks sensacijų kūrėjas, skleidėjas, populiarios televizijos laidos vedėjas, nuolat pametantis viskuo persisotinusiems, nuobodžiaujantiems snobams kokią nors naujieną. Lyg ir geriausias Martino draugas, o sužinojęs neva pikantišką skandalingą žinią, pirmasis apie ją paskleidęs visiems. R.Endriukaitis sukūrė slidaus, unguriško prisitaikėlio ir tuščiagarbio pavyduolio paveikslą, kuriam neegzistuoja jokios vertybės.

Mindaugas Ancevičius, kuriantis Martino ir Stivi sūnaus Bilio vaidmenį, turėjo ne kartą atskleisti savo personažo prieštaringą vidų, sudėtingus santykius su tėvais, ypač su Martinu. Tai pavyko, aktorius įtikinantis ir nevienaplanis. M.Ancevičius labiau organiškas scenose su tėvu, kai galų gale tas tarpusavio susvetimėjimo luobas aižėja ir jie apsikabina.

Kūrybinės grupės pastangos

Mažytėje teatro scenoje dailininkė Inga Kažemėkienė-Žukauskienė vengė bet kokių buities detalių, joje – tik stilizuotas metalo konstrukcijų krėslas su ožkos kojelėmis ir stilizuota Roso filmavimo kamera.
Vyksmas akcentuotas per aktorių atsivėrimus, dailininkė daugiausia dėmesio ir skyrė jų ypač išraiškingiems ir puošniems drabužiams. Kostiumai labai vykę, ir būtent toji charakterių prieštara ir skirtingi požiūriai visų pirma atsiskleidžia per aprangos detales. Spektaklio idėjai, pakylėjimui ir kulminacinėms scenoms jie ypač padėjo.

Spektaklio kompozitorius Vidmantas Bartulis, atrodo, tą nepretenzingą garsinį foną, nuolat skambantį visiškai neįsimenamu leitmotyvu, galėjo retsykiais ir sudramatinti, ir panaudoti kai kurias parafrazes, daugmaž žinomas, arba sunkiai atpažįstamas.

Pavyzdžiui, kad ir Franzo Schuberto dainą Silvijai, sukurtą Williamo Shakespeare'o komedijai „Du ponai iš Veronos“. Juk pjesės autorius E.Albee's, pasak jo paties, Silvijos vardą panaudojo būtent iš šios komedijos. Tada atsirastų daug daugiau galimybių ir K.Siurbytės vokaliniam talentui, be to, paaiškėtų kai kurių dialogų tikroji prasmė, užslėpti niuansai ir klasikos ironiškos parafrazės. Tačiau ir be įmantresnės muzikos spektaklio audinys nenukentėjo.

Auka dievams ar visuomenei?

Veiksmas plėtojasi greitai, ir akivaizdžiai matome, kokią savo gyvenimo griūtį pats sukėlė Martinas, taip papokštaudamas ir norėjęs tik paerzinti amžinai visur šmižinėjantį ir smalsią nosį kaišiojantį draugą Rosą.

R.Šimukauskas meistriškai parodo ne tik Martino norą pokštauti ir vaidinti (toks savotiškas „gyvenimo artistas“), bet ir iš tiesų jame slypinčią aistrą kažkam nenusakomam, tam, kas negali būti kontroliuojama. Tasai neapibrėžtumas ir homo duplex sindromas taip įsuka herojų, kad jis nesugeba įtikinamai paaiškinti savo artimiesiems, kas gi iš tiesų atsitiko.

Būtent tai akcentuoja aktorių ansamblis ir režisūra, ir tasai pjesėje pabrėžtas tarpusavio vienišumas, izoliacija nublanksta, atsitraukia į tolesnį planą. Kažkas sunkiai paaiškinamo valdo Martiną – valdo retsykiais, tik tam tikrais momentais, kaip sakoma, „it velniui apsėdus“. Tasai „apsėdimas“ ir impulsyvūs praregėjimai ypač įtikinantys scenose su Stivi, štai tada K.Siurbytė tokiame kontekste ir gali dar giliau parodyti mylinčios moters, apgautos ir išduotos, dramatizmą. Būtent tada visa jėga ir nuskamba jos monologas, kupinas teisėto pasipiktinimo, sarkazmo ir paniekos.

Veltui Martinas, tam „apsėdimui“ praėjus, nusitraukęs kauke tampančią besirangančią kepurytę, bando įtikinti Stivi, kad tik ją vienintelę mylėjęs ir mylįs visus tuos 22 metus, veltui jis aiškina sūnui ir jai, kad tik pajuokavo.

Fikcija ir pokštas tampa realia, negailestinga tikrove. Žlunga ne tik Martino karjera, žlunga visa tiek metų puoselėta šeimos gerovė. Jo beviltiškas šauksmas spektaklio pabaigoje – „Aš tik pajuokavau...“ nieko neįtikina.

Finalas išspręstas itin puikiai. Efektingai pasirodo K.Siurbytės Stivi, pasipuošusi akinančio baltumo ožkos stilizuotu aprėdu. Ji patikėjo paskleista sensacija, susirado varžove tapusią ožką, ir ją papjovė. Silvijos nėra, Stivi gali triumfuoti, ji ir triumfuoja, paaukojusi auką. Tik kam? Ar dievams, meldžiant ramybės ir šviesumos Martinui ir visai šeimai? Ar konservatyviajai visuomenei, kuri neatleis ir nepriims tokių kaip Martinas? Susidvejinusių ir savo savastį praradusių, esmės nerandančių individų respektabiliai „žmonių“ visuomenei nereikia.





Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)