2019 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Virginija Skučaitė. Ką slepia Kauno gatvės?

www.kaunodiena.lt

Kauno_g._1918_1940_II.jpg
Dabartinė centrinių Kauno gatvių danga slepia tarpukario dangų įvairovę, jų kaitą ir anuometės laikinosios sostinės valdžios požiūrį į miesto infrastruktūrą.

Remontavo savininkai

Neseniai nesėkmingai bandyta nugvelbti tašytus lauko akmenis, rastus po asfaltu rekonstruojamame A.Juozapavičiaus prospekte. Ilgapirščiai žinojo jų vertę – tai tarpukario laikų grindinys.

Anot istoriko Mindaugo Balkaus, XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje tik keliolika Kauno Senamiesčio ir Naujamiesčio gatvių buvo grįstos netašytais lauko akmenimis, o kitos iš viso buvo negrįstos. Tašytais akmenimis imta grįsti gerokai vėliau.

„Dabartinė V.Putvinskio gatvė paprastų lauko akmenų grindinio sulaukė tik 1923 m. Ir grįstų gatvių būklė dažniausiai būdavo prasta, nes grindinius turėjo prižiūrėti ir remontuoti patys namų valdų savininkai. Šios prievolės daugelis vengė arba samdė pigiausius darbininkus, kurie, suprantama, darbą atlikdavo prastai“, – sakė Kauno gatvių grindinių istorija besidomintis M.Balkus.

Mediniai šaligatviai

Kita anuomečių Kauno gatvių problema – šaligatvių stoka. To meto šaligatviai – iš medinių lentų sukalti takeliai palei gatves. Tokius šaligatvius ir gatves jungė mediniai tiltukai, nutiesti virš griovių, skirtų vandeniui nubėgti nuo važiuojamosios gatvės dalies.

„Minėtus griovius reikėjo nuolat valyti, nes nuo nešvarumų jie greitai užakdavo, pradėdavo dvokti juose susikaupęs vanduo. Kaunui tapus laikinąja sostine, pradėjo daugėti automobilių, 1924 m. mieste pasirodė pirmieji autobusai – reikėjo tinkamai sutvarkyti bent pagrindines miesto gatves“, – pasakojo M.Balkus.

Tad Kauno savivaldybė jau nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio suskubo gerinti gatvių infrastruktūrą. Būtina prisiminti, kad šioje srityje daugiausiai nuveikė Kauno burmistras Jonas Vileišis (1921–1931 m.).

Akmenys triukšmavo

Jau 1925 m. buvo nutarta Kauno gatvėse kloti tik betoninių plytelių šaligatvius, o medinius – tik priemiesčiuose ir tik prie medinių namų. Po poros metų miesto savivaldybė įvedė privalomą Kauno gatvių grindimo mokestį, kurį turėjo mokėti namų valdų savininkai.

Surinktos lėšos buvo naudojamos Kauno gatvėms modernizuoti, nes paprastų lauko akmenų grindinys laikinosios sostinės pagrindinėse gatvėse anuomet atrodė tikra atgyvena ir buvo itin nepraktiškas. Esant intensyviam eismui, akmenimis grįstose gatvėse kildavo didelis triukšmas, sklisdavo dulkių debesys. Be to, į tarpus tarp akmenų sunkdavosi arklių mėšlas, dėl to gatvės dvokdavo net ir pašalinus nešvarumus nuo grindinio. Tad nutarta bent reprezentacinėse miesto gatvėse, kur buvo įsikūrusios ministerijos, diplomatinės atstovybės, įrengti naujoviškas gatvių dangas.

Pirmosios Kauno gatvės 1928 m. sulaukė bituminio pagrindo gatvių dangų: asfaltbetoniu buvo išklotos Maironio ir K.Donelaičio gatvių atkarpos ties tuomete Finansų ministerija (dabar tame pastate įsikūręs M.Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas) ir Lietuvos banku. Darbai buvo atliekami iš JAV atsivežta technika ir medžiagomis.

Laisvės alėjos drabužia

Tuometės P.Lukšio gatvės (dabar Šv.Gertrūdos) dangai 1929 m. pirmą kartą Kaune panaudoti tašyti akmenys. „Modernūs grindiniai to meto Lietuvoje buvo naujovė. Ypač jie stebino į Kauno turgus atvažiavusius ūkininkus. Pasitaikydavo, kai blogai pakaustyti jų arkliukai paslysdavo ant asfaltbetonio dangos ir nugriūdavo“, – tikino istorikas.

Didžiausios pažangos Kauno miesto gatvių infrastruktūroje buvo pasiekta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje: kapitališkai sutvarkytos bemaž visos Naujamiesčio ir dauguma magistralinių miesto gatvių. 1930–1932 m. Kauno simbolis – Laisvės alėja išsivadavo nuo neišvaizdaus lauko akmenų grindinio – jis buvo padengtas asfaltbetoniu. O štai 1931 m. švedų firma išklojo Vytauto prospekto vidurį amezitu (bituminio pagrindo gatvių dangos rūšis), o gatvės važiuojamosios dalies kraštus padengė lauko akmenimis.

„Toks sprendimas nebuvo itin vykęs, nes dauguma eismo dalyvių norėdavo važiuoti gatvės viduriu, nes lygia danga važiuoti patogiau, o esant intensyviam judėjimui toks sambūris keldavo pavojų eismo dalyvių saugumui“, – teigė M.Balkus.

Gatvių grindimo metrika

Mažai kauniečių žino, kad tirštai žydų anksčiau apgyventa I.Kanto gatvė 1933 m. eksperimento tvarka buvo išgrįsta medinėmis impregnuotomis trinkelėmis. Deja, eksperimentas nepasitvirtino – palijus tokia danga tapdavo itin slidi.

Pasak M.Balkaus, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje nemaža dalis Kauno gatvių buvo išgrįstos baltomis Solomono Gudinsko plytų fabrike Petrašiūnuose pagamintomis smėlio, asbesto, cemento ir kreidos silikato mišinio (bituko) plytomis.

Tokiomis plytomis ir tašytais akmenimis 1936 m. buvo išgrįsta didžioji A.Juozapavičiaus prospekto dalis (dabar surasti tašyti akmenys kloti būtent 1936 m.), 1937 m. – Veiverių gatvė ir Ukmergės plentas (dabar Savanorių prospektas), 1938 m. – K.Petrausko gatvė.

„Šiose gatvėse esantys granitiniai šaligatvių borteliai išliko būtent iš tų laikų, o dalis senojo grindinio vis dar slepiasi po asfaltu. Dėl modernių dangų brangumo buvo grindžiamos tik reprezentacinės ir magistralinės miesto gatvės. Daugelis šalutinių miesto gatvių tebebuvo išklojamos paprastais lauko akmenimis, kurie dažniausiai buvo atvežami iš tų miesto gatvių, kurios buvo grindžiamos moderniu grindiniu", – aiškino M.Balkus.

Pusė gatvių – grįstos


1918–1940 m. laikotarpiu Kauno miesto plotas išaugo beveik aštuonis kartus – nuo 557 iki 3 983 ha, tačiau dauguma gatvių naujai prijungtose miesto dalyse buvo visiškai negrįstos.
Kauno miesto savivaldybei reikėjo daug laiko ir lėšų norint tinkamai sutvarkyti gatves, tačiau, nepaisant to, tarpukariu buvo pasiekta akivaizdi pažanga:

1938 m. Kaune įvairiomis dangomis buvo išgrįsta beveik 50 proc. (apie 100 km) bendro miesto gatvių ilgio.
Daugiausiai išgrįstų gatvių buvo Senamiestyje, Naujamiestyje ir Žaliakalnyje, o mažiausiai – Vilijampolėje ir Šančiuose.

Nuotrauka iš fotoalbumo „Automobilis Lietuvoje: 1918-1940 metai"




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)