2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

POVILAS SIGITAS KRIVICKAS. "ANTROJI RANKA"


P0A_7394r_II.jpg (IŠTRAUKA IŠ KNYGOS)

Kiek tau teko ir tenka pergyventi iliuzijų? Meilės iliuzijas? Verslo iliuzijas? Politikos iliuzijas? Meno iliuzijas? Vilčių iliuzijas? Pats gyvenimas – iliuzija? Šopenhaueris taip sakė? Toks gyvenimas, koks kliuvo tau – net ne iliuzija, o greičiau – mozaika iš nesusijusių gabalų be vientiso siužeto. Tas dalis tevienija kraujas, pulsuojantis tavo gyslomis ir palaikantis gyvastį. 

Ji plasta net per penketą santvarkų. Gimei dar prie Smetonos, neatsimeni sovietų valdžios „atkūrimo” keturiasdešimtaisiais, jau įsiminei vokiečius Panevėžyje, kur tada gyvenai su jaunais tėvais. Paskui – vėl grįžę ir pusę amžiaus „svečiavęsi” sovietinio kirpimo komunistai, kuriems ir pats dvidešimt metų priklausei, nes be raudonos knygelės nebūtum galėjęs siekti profesinės karjeros. Pagaliau – atkurtoji Nepriklausomybė, tiek labai geista, tiek vis labiau keista. Vienas Pirmosios vyriausybės narys, buvęs energetikos ministras savo knygoje Laisvės skausmas vėliau parašys:

„Gyvename iš tikrųjų nelengvą laikotarpį. Daug ko mums trūksta. Tačiau skaudžiausia, kad trūksta sąžiningumo, savigarbos ir pakantumo. Per trumpą Nepriklausomybės laikotarpį kai kas, teikdamas savo nedideles paslaugas valstybei, sugebėjo gerokai prasigyventi, o kiti nežino, kaip galą su galu sudurti. Kiek daug nuostabiai gražių vilų ir pilaičių išdygo tokiu ekonomikos nuosmukio metu, o sakome, kad trūksta gabių ir įžvalgių ekonomistų! Pakentėkime. Baigę savo asmeninius reikalus, gal jie susidomės ir tautos reikalais. Tada ir ateis mūsų lauktoji pažanga.”

Taip parašyta devyniasdešimt penktųjų birželį. O dar prieš ketvertą metų, kai sovietmetis virto aukštyn kojom, su vienu kvanktelėjusiu Kanados lietuviu (dabar jau – Amžinatilsį) mėginai kurti moderniškų kompiuterizuotų spausdinimo mašinėlių įmonę. Neišdegus tam sumanymui, su buvusiu oro lainerio kapitonu užsimojot įsteigti privačią aviakompaniją. Net nuskridote į Liuksemburgą išprašyti vieno banko paskolos, bet piš… Dar po metų pirmųjų kompiuterių pardavėjai sumąstė leisti savaitraštį, tave pakvietė redaktoriauti, bet greitai išsiskyrė jų ir tavo sampratos dėl leidinio pobūdžio. Jie, investuotojai ir elektronikos prekijai, norėjo vien mygtukų aiškinimo, tu – dar ir šviečiamojo prado, todėl įsiūlei pavadinti Monitoriumi. Siekei, kad tai reikštų ne vien kompiuterio ekraną, bet ir nuo viduramžių taip vadintą klasės seniūną, jaunimo auklėtojų pagalbininką. Todėl pradėjai spausdinti publicistiškai aštrius kito Pirmosios vyriausybės nario ir ryšių ministro memuarus, kas nepatiko kompiuterių prekeiviams, tai tu ir trinktelėjai durimis prieš jų nosį. Iš visų tų bendrovių kūrimo liko tik iliuzijos, o tu – paprastas samdinys, nors ir su skambiomis naujamadiškomis etiketėmis: vykdantysis direktorius, vadybininkas, atstovas spaudai.

Iki tol pereita tuntas darboviečių, neužsibūnant poros trejeto metų, gal ilgiau užtrunkant tik pirmojoje, kai dar studijuodamas pradėjai klerkauti vienos kūrybinės sąjungos valdyboje ir ištempei iki šešių žiemų. Keitėsi darbo stalai, bet profesijos esmė išliko ta pati – eiti įvykiams ir valingoms asmenybėms iš paskos. Dar Artūras Šopenhaueris teigė, kad valia – žmogaus esmė. O kas yra valia? Žinynas aiškina, jog pirmiausia – psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu. Žmogus gali būti tvirtos ir silpnos valios, o ypač stipri valia dar vadinama geležine. 

Cha, šypteli sau į žylantį ūsą, kur geležis – ten ir magnetas. Taigi valia galėtų būti ir magnetinė, nes valingi traukia savęsp nevalinguosius. O trauka tai pirmiausia – gravitacija, kaip ji ir įvardijama lotyniškai. Todėl žodynai trumpai rėžia: gravitacija – visuotinė trauka. Motina Žemė traukia viską ir visus. Visa sveriamoji prekyba – per gravitaciją. Pirkdami ką sveriama mokame ne už kokią prekę, bet tiesiog už pinigais įvertintą gravitacijos rūšį. Ji dar apibrėžiama ir kūnų savitarpio trauka. Nepasakyta – gyvų ar negyvų. Išeitų – visų. 

„Įsimylėjimas – anaiptol ne pats kvailiausias dalykas, kuris nutinka žmonėms, tačiau gravitacija čia niekuo dėta”, – prisimeni kažkada skaitei, kad Alberto Einšteino padėjėja Helena Dukas yra girdėjusi taip jį sakant 1929 metais. Reliatyvumo teorijos kūrėjas meilės gravitacijų turėjęs ne vieną – per dvi santuokas ir per papildomus nuotykius. Et, matyt, taip Motulės Gamtos užprogramuota patinų padermei, kaip atsidūsta, įkopusi į devintą dešimtį, tavo pažįstama detektyvų rašytoja, pati pergyvenusi ne vieną meilės audrą. Taigi fizinė gravitacija meilės tiesiogiai neveikia. Mat gyvieji kūnai vienas kitą traukia ne vien fiziškai. O kai sustiprėja trauka tarp Jo ir Jos, iš to dažniausiai atsiranda Trečiasis. Juo tapai ir tu, likus vos metams iki Antrojo pasaulinio karo, kai tėvai iškvietė tave į šią likimų knibždėlynę. Gimdymą namuose priėmė daktaras su savo akušere. Iš mamos girdėjai jo pavardę – Kairauskas. Nespėjai jos gyvos daugiau išklausti, net ir to, kodėl taip lietuviškai skambėjo pavardė žydo daktaro, kurio dėka tu gyveni jau antrą pusę šimtmečio. O juk galėjai negyventi nuo pačios pirmosios dienos.

Gimdymas buvęs toks sunkus, jog mama vos nenumirė. Kurgi bus lengvas, jeigu tu, naujagimis, svėrei net penkis kilogramus su dviem šimtais gramų. Turėjai užaugt saboniniu milžinu, bet tepasiekei metrą septyniasdešimt. Daktaras su akušere puolė mamos gelbėti, o vos atsiradusį ir pridususį vaiką, kuris neatrodė gyvensiąs, padėjo į šoną. Tik atgriebę gimdyvę, nutarė pamėginti naujagimį pamurdyti į karštą ir šaltą vandenį. Nuo to murdymo tu pradėjęs klykti ir neužsičiaupi iki šiol, nes gerklė ir liežuvis tapo būtinomis tavo amato dalimis.

Užėję naciai daktaro Moisiejaus Kairausko šeimą kartu su keliolika šimtų kitų Marijampolės žydų išrikiavo pašešupy prie septynių pailgų duobių. Daktaras pasakė žydšaudžiams nurodysiąs, kur užkastas jo auksas, kad paliktų gyvą bent penkiametį sūnelį. Sušaudė visus. Jau subrendęs ir ne kartą permąstydamas šią istoriją, jautiesi skolingas daktarui Kairauskui už atgaivintą ir iš naujo padovanotą gyvybę. Dėkingumo skolą nešiojiesi visą gyvenimą visur, kad ir kur būtum. Tačiau negalėtum logiškai paaiškinti, kodėl net visai nepažįstami žydai tave sutinka su ypatingu prielankumu – nuo Vilniaus iki Izraelio. O tu vis labiau pasineri į didžiąsias judaikos gelmes – nuo Biblijos iki Kabalos, nuklysdamas link Utopijos ir net iki Urantijos.

Utopija

27.

Deja, seniai įsitikinta: nėra nieko nepatikimesnio už ateities spėjimus, kalbėjai viename savo radijo komentare. Pradedant viduramžių utopijomis ir baigiant kliedesiais apie „šviesų komunizmo rytojų”. Šiandien tik reti orakulai drįsta paspėlioti tolimais laiko intervalais. Užtat kokia populiari pasidarė artimosios futurologijos – horoskopų – sritis. Jie tiesiog tapo nauja tautosakos rūšimi. Niekas ir niekada tiesmukiškai netikėjo pasakomis, tačiau neliekame abejingi jų metaforiškai, perkeltinei prasmei, iš kurios maga patirti tiesioginės naudos bent tai dienai. 

Štai pirmadienio rytą pagal savo Zodiako ženklą skaitai: „…būsite susirūpinę pajamų šaltiniais, uždarbio galimybėmis. Tuo tikslu numatomi naudingi ir visai nenaudingi susitikimai. Jei mėginsite skolintis, pavyks, bet nedžiugins palūkanų norma."
Na, tiesiog, kaip iš klasikinės ekonomikos vadovėlio. Ir gali tikti bet kurio ženklo savininkui ir nesvarbu kokią dieną. Užtat ketvirtadienį, įsiteikiamai primena horoskopas, „tikriausiai gilinsitės į savęs pažinimą, ieškosite gyvenimo prasmės ir priežasčių, kodėl dar nesate įvertintas taip, kaip norėtute būti.”

Jei horoskopai tesiekia artimą ateitį – dienas, savaites, mėnesius, daugiausia metus, tai utopijos užsimoja tolimai perspektyvai. Tiesa, kartais ir šiaip nerealūs arba kuoktelėjusių autorių skelbiami užmojai taip pat vadinami utopijomis. 

Nepriklausomybės vienuoliktosios vasaros pradžioje Vilniaus gatves papuošė gražus atributas. Gal ne tiek papuošė, kiek susiaurino, nes, atmatavus metrą dvidešimt centimetrų, nubrėžta balta linija ir tuo ruožu kas keliolika metrų prištampuota dviračių kontūrų. Suprask: šia juosta bet kada gali atlėkti dviratininkas, ir visi jam turi duoti kelią. Dviračiu važiuoti tikrai malonu ir naudinga savo paties, aplinkinių sveikatai, kai neišsiskiria jokių dūmų. Net cigaretinių, nes, važiuodami dviračiu, nedrįsta rūkyti nė patys atkariausi rūkaliai. 

Jaunasis sostinės meras nutaria eiti dar toliau: ne tik įteisinti juostas kojamyniam transportui, bet ir aprūpinti jo priemonėmis. Visai dykai. Imi – važiuoji, pavažiavęs – pastatai į artimiausią stovą, kur baigei ratuotą kelionę. Kas iš to išėjo, rašė laikraščiai, rodė televizijos. Iš keturių šimtų oranžinių gražuolių po pirmosios nakties atrasta vos keletas sveikų. Na, pavogti gerą daiktą – tai lyg ir normalu nuo sovietinių laikų, bet iš kur ta pamėkliška aistra – laužyti, naikinti? Ne tik dviračius. Pažiūrėkime, primeni klausytojams, į daugiabučių namų laiptines, liftus, kaip viskas nuniokota…

 Pirmoji išvada – kuo toliau nuosavybė nuo asmeninės priklausomybės kam nors konkrečiai, tuo jai liūdniau. Ir liūdniausia pamatyti, ką po savęs palieka viską niokojantis liumpeniškas paauglių sluoksnis. Jis per kažkokius įniršio genus driekiasi nuo tų laikų, kai aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje su kūjais daužyti pirmieji Džeimso Vato garo varikliai ir jų sukamos audimo staklės. Mat dėl jų išmesti į bedarbius daug rankomis stumdžiusių šaudykles audėjų, o įniršį jie išgiežė ne ant nedarbo priežasties, tai yra, garo mašinos išradėjo Džeimso Vato, bet ant pasekmių – negyvų mechanizmų.
Juk buvo galima ir tuos oranžinius dviračius, kaip paskatą už gerą mokymąsi ir elgesį, išdalyti, pavyzdžiui, mokiniams, bet būtinai pagal mokyklų ar tėvų dokumentus. Tada, matydama juos tvarkingus patikimose rankose, palaipsniui pratintųsi prie tokio dosnaus patogumo ir visa miestuomenė. Palaipsniui, o ne per vieną dieną. Gaila, jaunojo mero gražus užmojis tapo brutaliai ir primityviai sumaitotas. 

Visais laikais būta gražių svajonių. Dar 1516 metais seras Tomas Moras siūlė pusmėnulio formos saloje įkurti valstybę, pavadintą UTOPIJA, su penkiasdešimt keturiais miestais, kuriuose gyventų maždaug po šimtą tūkstančių žmonių (dvigubai mažiau negu dabartinėje Klaipėdoje). Miestai turėję būti ne toliau kaip per 24 mylias vienas nuo kito, kad būtų galima per dieną nužingsniuoti tą atstumą, norint pasiekti kitą gyvenvietę. Dviratis tada dar nebuvo išrastas. 

UTOPIJOS, kuri, graikiškai reiškia NIEKUR, valstybės pagrindas yra šeima. Kasmet kiekvienos trys dešimtys šeimų renka savo magistratą, vadinamą Syfograntu. Du šimtai Syfograntų renka savuosius princus iš keturių kandidatų. Iš tų princų susidaro miesto taryba. Jokios nuosavybės ir pinigų! Kas mėnesį rengiama savotiška mugė, per kurią keičiamasi prekėmis arba, kaip šiandien sakytume, vyksta barteriniai mainai. Kiekviename mieste yra keturios tokios mugiavietės, kur šeimos suneša pagamintą produkciją ir mainikauja pagal savo reikmes. Sostinėje Amarote kartą per metus renkasi Didžioji Taryba, kuri tikrina regionų produkciją ir jos perviršį skirsto tiems, kurie kenčia nuo nepriteklių. Skirstoma taip, kad „visa sala jaustųsi lyg viena šeima.“ 

Auksas nebeturi jokios vertės ir tenaudojamas gaminti naktipuodžiams arba vergų grandinėms. Perlai ir deimantai atiduodami vaikams žaisti. Visi suaugę gyventojai turi mokėti darbuotis žemės ūkyje ir užsiimti amatais. Šešių valandų darbo diena. Dirbama šeimos ūkiais, kuriuose yra nuo dešimties iki šešiolikos narių. Jiems vadovauja šeimininkas arba šeimininkė. Didžiausia pagarba reiškiama pagyvenusiems šeimų nariams. Kadangi pinigai panaikinti, todėl nesvarbus pensijų dydis, dėl kurio tiek nevaisingų ginčų šiandien vyksta. Atšaukei pinigus – ir problemos nebėra! Po penkių šimtų metų nuo UTOPIJOS paskelbimo vienas interneto anekdotų portalas paklaus „Kada baigsis globalioji finansų krizė?“ ir atsakys „Tada, kai baigsis pinigai.”

UTOPIJOJE sužadėtiniai turi vienas kitam pasirodyti nuogi, kad po vedybų nepriekaištautų dėl kokių nors trūkumų. Tačiau priešvedybinis seksas turėjo būti griežtai baudžiamas. Didžiausiu malonumu laikyta galimybė lavinti mąstyseną, dvasiškai augti ir šviestis. 

IMG_knyga_II.jpgDeja, sero Tomo Moro svajonių valstybė niekada nebuvo sukurta, kaip ir daugybė kitų – vokiečio Johano Valentino Andrėjaus 1616 metais pagarsintas Kristianopolis ar prancūzo Etjeno Kabės 1840-aisiais aprašytoji Ikarija. Pasaulyje teįgyvendintos dvi utopijos – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų socialistinių respublikų sąjunga. Viena laikosi trečią šimtmetį, kita suguro po septyniasdešimt ketverių metų.

…Vilniuje dar ilgai raudonavo nauji tušti trinariai dviračių laikikliai. Nuoširdžiai gaila, kad sužlugo graži utopija – sudviratinti sostinę, kurią vienas aštrialiežuvis pagal jaunojo mero pavardę pavadino zuoktelėjusiu Vilniumi. Bet dori, nors ir nerealūs, ketinimai žymiai geriau už realias šunybes. Todėl tikėkime: gal dar ateis laikas, kai prezidentas galės Didžiajai Tarybai (Seimui) pasiūlyti Vyriausybės princą (premjerą) ne iš dviejų ar trijų jam peršamų partijų statytinių, o bent iš tiek kandidatų, kiek bus palaikomų, visų mūsų Syfograntų (savivaldybių) ar net ir mažiausių valstybės ląstelių – šeimų, kaip anuomet nerealiai, bet šviesiai svajojo seras Tomas Moras.





Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)