2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

VIDAS BEITNARAS. KELIONIŲ ĮSPŪDŽIAI. „JOKIŲ KENGŪRŲ AUSTRIJOJE!”


DSCN9807.JPG_II.JPG2. Lietuva yra vienintelė ES nepasirašiusi kelionių reaukiniu draudimo sutarties...

Vakare dar kartą išeinam inventorizuoti Varšuvą. Šįsyk pasukame savąja Gervių gatvele iki pat jai susikertant su Naujojo Pasaulio bulvaru. Abiejose jo pusėse beveik ištisai rikiuojasi kavinių staliukai. Šventojo Kryžiaus gatvėje dvejas informacinio centro duris (net nustėrstu) saugo Žozė Manuelis Barozas ir Ježis Buzekas. Iškarpos (nuotraukos) iš kartono labai tikroviškos – šie europos vadovai uždarytos įstaigos įėjimus remia visu ūgiu.

Centriniame pašte apie dvidešimt pirmą valandą apstu žmonių. Be abejo, prie virtinės tarpmiestinių telefono automatų – nė vieno. Knibžda piliečių ir erdvioje spaudos, CD, DVD bei visokių guminukų parduotuvėje, primenančioje mūsų R kioskus. Užtat vos pora (be pardavėjų) asmenų „Niujorkeryje“, kurio visas antras aukštas paskirtas vyrams (!) Čia tokiu laiku, aišku, nė vieno norinčio pačiupinėti rūbelius.

Prie Romano Dmovskio žiedo, tiksliau, požeminės perėjos prieigose benamio tipo žmogysta, išsirikiavusi geležinių puodų bei kibirų bateriją, mėgina šaukštais kurti avangardinę muziką. Pro šalį skubančios lenkės dantyse dažnai laiko įsikandusios cigaretes (mažai kas pasikeitė nuo 1991 – ųjų), o viena – net automobilio signalizacijos pultelį su raktais.

Vėlų vakarą gerą valandą trunkančioje televizijos laidoje vedėja su dviem suinteresuotais asmenimis įnirtingai diskutuoja apie atsiliekančią nuo grafiko Varšuvos Liaudies stadiono statybą – ir rodomi pagreitinti vaizdeliai, kaip vyko veiksmas. Panašiai buvo transliuojamas Diuseldorfo stadiono virsmas dengta 2011 – ųjų Eurovizijos konkurso arena.

Gal Eurovizijos dainų konkursą laimėsim tuomet, kai turėsim baigtą Žalgirio areną Kaune? Arba kai nukrapštysim samanas ir kerpes nuo Nacionalinio stadiono Vilniuje tribūnų? Gaila, pritrūko laiko apie tai padiskutuoti su mandagiuoju jaunuoliu iš „Ančios“ traukinio kupė. (Dėl prastos elektros įrangos, nekokybiškų laiptų Varšuvos stadiono atidarymo iškilmės iš 2011 metų birželio buvo nukeltos į 2012 metų sausį – aut.past.)
Pro mūsų viešbučio kambario langus matyti kito, dar aukštesnio viešbučio „akys“ bei aplinkinių namų stogai, balkonai arba terasos. Pastatai tartum inkilais parke sėte nusėti ventiliatoriais. Du iš jų kartkartėmis išleidžia tramvajaus džeržgesį ar metalo pjovimą staklėmis primenančius garsus. Esame tiek nusivaikščioję, kad XXI amžiaus didmiesčio drakonai nebegali sutrukdyti mums knarkti.

Dešimtą ryte išsikraustę iš viešbučio, dvi iki Varšuvos – Vienos traukinio likusias valandas nutariame praleisti ne stotyje, bet parke prie aštuonių liūtų fontano. Čia vėl sutinkame vakarykštį „draiverį“. Jis suka ratus aplink fontaną ir kiekvieną pakalbina – vyrą su vaiku, jauną mergiotę (pro mane pravažiuodamas aptarinėja mirkteldamas akį „piekna panenka, nie?“) Pririedėjęs prie vyresnės ant suoliuko sėdinčios moters išsitraukia piniginę, bet ši skaitomą žurnalą jam atiduoda už dyką. Atsidėkodamas kiša jai savo laikraštį. Bet po kelių minučių persigalvojęs atsiima. Kai dar viena jauna panelė skuba pro šalį, neįgalusis rikteli: „Sėskis, pavešiu!“ (invalido vežimėlyje!)

Prieš kelionę sukertam pietus vakar atrastoje „Sprytnia Gosposia“ užeigoje – padvelkia Lietuva, nes virėjos paiūlo netgi tinginėlių! Stotyje išsiaiškinu, kad iš Varšuvos traukiniai rieda į Budapeštą, Berlyną, Nicą, Amsterdamą, Bazelį, Burgasą, Kišiniovą, Astaną ir t.t. Kur jau ten Kaunas ar Vilnius su savo Kaliningradais ir Charkovais. Mes, lietuviai, Europos sąjungos nariai, turim slėptis po pernykščiais lapais, nes traukiniu negalim nuvykti net į savo brolių latvių ar pusbrolių estų sostines... Kodėl? Anot radijo pranešimų, Lietuva vienintelė ES nepasirašiusi kelionių traukiniu draudimo sutarties!

EC105 „Sobieski“ į stotį atvyksta likus keturioms minutėms, išvyksta tiksliai laiku. Kiekvienoje kupė padėta po tris laikraščio „Gazeta Wyborcza“ ir žurnalo „The red Bulletin“ egzempliorius. Ant sėdynės pavyksta rasti tik iš Vienos į Varšuvą grįžtančio traukinio tvarkaraštį su visomis stotelėmis ir stovėjimo juose laiku. Kai užsimenu apie tai lenkui kontrolieriui, šis pažada suradęs atnešti judėjimo į priekį grafiką. Deja, paskutinį kartą aš jį pamatau išlipusį pirmoje Čekijos pasienio stotyje.

Iš penkių šiame traukinyje tikrinusiųjų bilietus (trys lenkai, čekė ir austras) linksmiausias pasirodė besąs auksaplaukis auksaruotas austrijokas, kiekvienam keleiviui įteikiantis nedirbtinę šypseną. Centrinėje Varšuvos stotyje neveikė nė vienas eskalatorius. Vienoje veikia, tačiau pagrindinis išėjimas į Mariahilfer gatvę uždarytas remontuoti. Šitai ir tampa neplanuotų klajonių šalia „Westbanhof“ (Vakarų stoties) priežastimi. Skverelyje ant suoliuko alutį iš skardinės sriaubiamtis pilietis mėgina prisiminti, kur maždaug galėtų būti mums reikalinga gatvelė. Kai su priėjusiu prie jo kolega (kurio alus kėpso ant šaligatvio) žmogus ima kalbėtis lenkiškai, kreipiuosi į juos jų gimtąja šnekta. Pasitvirtina mano spėjimas, kad turimą jaunimo nakvynės namų radimo schemą nenoromis „pakoregavome“ patys, iš stoties išlindę ne pro tas duris.

Kelias iki Roberto Hamerlingo gatvėje esančio „hostelio“ – ne pats maloniausias. Temsta, pro mus du sykius prasliūkina kuopelės tamsiaodžių. Neaišku, ar jie narkotikų dileriai, mėginantys įvertinti mūsų perkamąją galią, ar plėšikėliai, akimis matuojantys lagaminų dydį. Baisoka, baisoka čia, gal geriau būtų greičiau grįžti į Varšuvą pas santūresnius lenkų benamėlius? Kelionių po Vieną vadove prisistatęs apie pavojingiausias turistams „Karlsplatz“ bei „Praterstern/Wien Nord“ metro stotis, mintyse jau imu keiksnoti knygos autorius, pamiršusius paminėti R. Hamerlingo gatvytę. Vis dėlto po trijų su puse parų, praleistų Austrijos sostinėje (minus pusdienis Bratislavoje) magės tų pačių autorių atsiprašyti už perdėtą savo paties įsibaiminimą.

Kai „hostelyje“ užpildau formuliarą, linksmuolis registratorius, išgirdęs, jog nė vienas nerūkome, pakiliai rikteli: „Perfect!“ Baltoji patalynė supakuota į celofaninius maišelius su juokingu angliškai – vokiškai prirašinėtu lapeliu: „HAPPY DREAM ROLL. Inhalt 1 Leintuch, 1 Bettbezug, 1 Polsterbezug. SLEEP WELL!!!!!“ Ir nupieštas snaudžiantis drakonėlis, po galva pasikišęs savo uodegą. Tenka sugrįžti pas linksmuuolį pasiimti keturių nemokamų rankšluosčių bei paklausti, ar šviesa tualeto – dušo patalpoje kada nors išsijungs. „Taip, ji dings savaime po kelių minučių, kai uždarysite duris iš kambario pusės“, - nesusipratėliui kantriai paaiškina nuotaikingasis austras.

( Bus daugiau )

Nuotraukoje: Kelionės įspūdžių autorius, kaunietis žurnalistas, LŽS narys Vidas Beitnaras

                                                                Vladimiro Beresniovo nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)