2019 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Vidmantas Valiušaitis. Intelektualinis linčas - irgi prievartos forma


valiusaitis II a_4.jpgDariui Udriui Juozas Brazaitis „joks didvyris“. Jis parašė straipsnį ir ant mano „veidaknygės“ sienos priklijavo savo kūrinį. Atkreipė dėmesį asmeniškai ir dar pridūrė prierašą: „Mano atsakas į tavo, Vidmantai, skatinamą moralinį akibrokštą“. Niekur nesu rašęs, kad J. Brazaitis didvyris. Priešingai. Jei teko kiek rašyti apie J. Brazaitį, visuomet stengiausi pabrėžti šio kuklaus žmogaus santūrumą: jis niekad nekėlė savo vėliavos, anot Stasio Ylos, nesiveržė priekin ir kitų nerikiavo; tačiau nejučiom rikiavosi pagal jį kiti, iš jo mokėsi; jis nelaikė savęs vadu, bet juo buvo - intelektualiniu, kultūriniu, moraliniu.

„Fabriko produkcija“

Bet čia - detalė. Nieko nuostabaus, kai žmogus turi požiūrį ir reiškia poziciją. Kartais - labai aktyviai. Nepaisydamas net, kad klausimai yra išties painūs, konjuntūriškai įsisenėję, politiškai labai jautrūs. Suprasti tokią laikyseną galima: plaukti pasroviui, dainuoti dideliame, stiprių balsų vedamame chore visada yra lengviau, saugiau, drąsiau. Dažnai - ir pelningiau.

Jei kas šiuo atveju ir keltų nuostabos, tai nebent tik tai, kad D. Udrys savo išmanymą taip stengiasi parodyti. Žvelgti iš aukšto į tuos, kurie turi kitokią nuomonę negu jis. Buvusiam kolegai iš „Laisvosios Europos“ radijo nebuvo gana tik prisistatyti su savo straipsniu mano svetainėje. Nuorodą į numatomą diskusiją VDU universitete jis taip pat priklijavo ant mano sienos, palydėdamas ją pastaba anglų kalba, esą ten dalyvaus ir „leading acolyte Vidmantas Valiusaitis“. Vadinasi, „vedantysis pamokslininkas“ arba „patarnautojas“.
Iš vakarietišką edukaciją įgijusio asmens lauktum akademinės savitvardos. Kadangi nei vienas nesame visažiniai. Net ir labai gerai dalyką išmanant, tvirtai įsitikinus savo tiesa, turint stiprių argumentų praktiška teiginius pristatinėti nuosaikesniu būdu. Kadangi visuomet esti galimybių net ir į tuos pačius faktus žvelgti iš truputį skirtingos perspektyvos, kitaip juos interpretuoti. Nekalbant jau apie tai, kad naujų, papildomų ar iki tol nenaudotų faktų iškėlimas kartais išryškina kontekstą, kuris suteikia skirtingą ar net ir visiškai priešingą padarytoms išvadoms prasmę.

Tarkim, D. Udriui priežastys, kodėl Vyriausybė, Kauno meras, Kauno arkivyskupas prisidėjo prie J. Brazaičio pagerbimo, atrodo „nesuvokiamos“. Bet jeigu jis žinotų, kad laidojant Vyčio Kryžiaus kavalierių įstatymas nustato, kaip valstybei privalu tokį asmenį gerbti, neaiškumų jam būtų mažiau. Ar autoriaus moralizavimus valstybės ir Bažnyčios vadovams reikėtų suprasti kaip raginimą pažeisti įstatymą? Nemanau.
Todėl spėju, kad D. Udrys to nežino. O kai nežino - neturi ir abejonių. Jam viskas aišku. Tad ir pro mano straipsnius praeiti ramiai negali. Jaučiasi įpareigojamas palikti patvirtinimus, kad juos pastebėjo: „Pateisinimų malūnas toliau mala“. Ir kreipiasi įsakmiai, su pretenzija, pedagoginiu reiklumu: „Vidmantai, mane ligi šiol Tavo pateisinimų fabriko produkcija įtikino tik, kad šioje diskusijoje moraliai pasiklydai“.

Suprantu, D. Udrio rašinys - KŪRYBA. Mano tekstas ir ar interviu - su J. Brazaičio amžininku ir laikmečio tyrinėtoju – „fabriko produkcija“. Neturiu nieko prieš prieš tokį vertinimą. Tokia žurnalisto dalia: jo pajėgumas vertinamas gebėjimu tiksliai nustatytu laiku - nei per anksti, nei per vėlai - pateikti savo intelektualinį „produktą“. Todėl D. Udrio repliką priimu kaip pagyrimą.

Antra vertus, ne taip lengva į bendro pobūdžio kaltinimus, kurias energingai mosuoja D. Udrys, dalykiškai atsakyti. Išskyrus ne itin skoningą moralizavimą, naudojantis matricomis „made in USSR“, jo straipsnyje nelabai ką randu. Žarstomasi etiketėmis ir kaltinimais: Laikinoji Vyriausybė „susidėjo su Vokietijos valdžia“, J. Brazaičio perlaidojimas - „moralinis akibrokštas“, tai „kompromituoja mūsų šalį“, Lietuva „vengia sąžiningos ir nuoširdžios akistatos su savo praeitimi“.

Bet kai pabandai kalbėti apie faktus, stoti, D. Udrio žodžiais, akistaton, kaip tai atsitiko minėtoje VDU diskusijoje, tada Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis stabdo. Sako, yra Nacių ir sovietų nusikaltimams įvertinti komisija, „išleista tūkstančiai darbo valandų jos rezultatams parengti, tūkstančiai litų jos darbui finansuoti. <...> Suprantu gerbiamo žurnalisto piktinimąsi istorikų bendrija. Tačiau reikia vis dėlto turėti omenyje, kad aš nemačiau, pavyzdžiui, istorikų komentuojant fizikus. Arba literatūros mokytojus“. Ir taškas.

Visų pirma, istorikų nutylimų faktų iškėlimas, mano nuomone, - joks piktinimasis. Galbūt net priešingai. Ar toks demonstratyvus „diskvalifikavimas“ nereiškia, kad piktinasi kaip tik tie, kuriems kai kurie istorijos faktai yra nepatogūs? Tarkime, kai filosofai istorines temas ima svarstyti ir komentuoti, turbūt nieko blogo, tiesa? Bet kai žurnalistai - jau problema? Požiūris įdomus.

Man jis primena tarybinių laikų supratimą apie profesines kompetencijas. Ir tam tikrų struktūrų įgaliojimus nurodinėti, kas gali ar kas negali tam tikrais klausimais kalbėti, rašyti, o kartais - net ir patylėti. Stalino laikais net ir tokia teisė nebūdavo suteikiama. Iš aukštų partinių tribūnų būdavo griaudėjama apie „rašytojus tylenius“. Jie nepakankamai entuziastingai dainavo apie „tarybinę tikrovę“. Ir tai būdavo nuosprendis. A. Miškinis, K. Inčiūra, K. Jankauskas ir daugybė kitų tai patyrė.

„Saugokitės mažumos tironijos“ - nuo Antikos laikų žinoma lotynų patarlė. Intelektualinė tironija - irgi prievartos forma. Ir ji juo nemalonesnė, kai intelektualinio linčo teise bando naudotis kai kurie akademiniais laipsniais tituluoti asmenys. D. Udrio aktyvumas mano svetainėje, jo nedviprasmiškas raginimas „atsišaukti“, privertė mane savo „fabrikėlį“ dar kartą įjungti. Tad tenka pasisakyti.

„Teisiuosius smerkia žmogžudžiai“

Tebūnie leista čia iškelti retorinį klausimą: ar esama kas yra bendro tarp Dariaus Udrio ir Algirdo Paleckio? Dauguma, greičiausiai, pakeltų antakius: kas gali būti bendra tarp Kalifornijos Claremont universiteto politikos mokslų daktaro ir Socialistinio liaudies fronto vėliavnešio, kurio senelio politinė raiška kaip tik ir lėmė būtent tai, kad pirmojo seneliai 1944-aisiais turėjo bėgti iš Lietuvos neatsigręždami? Ir tik anapus Atlanto atsidūrę galėjo nusiraminti, pasijusti daugiau ar mažiau saugūs, nebesibaiminti būsią grąžinti į sovietinio „teisingumo“ rankas, kaip įtartini „sovietiniai piliečiai“, nežinia ką veikę „fašistų okupuotoje Lietuvoje“.

Totalitarinis sovietų režimas nukariautas šalis traktavo kaip savo karo grobį, o svetur atsidūrusius jos piliečius dar ilgai pravardžiavo „fašistų pakalikais“, „nacių bendrininkais“ ar net „žydšaudžiais“. Kūrė apie juos paskvilius, siuntė į Vakarus savo emisarus, įtikinėjo aliantų politinę vadovybę, kad juos, kaip „sovietinius piliečius“, susitepusius kolaboravimu su bendru priešu, privalu grąžinti „sąjungininkui“. Kadangi Stalinui kalti buvo visi, kurie nekovojo iki mirties ir išgyveno per vokiečių okupaciją. Diktatoriui ir tironui nerūpėjo, kad ne visiems žmonėms Antrasis pasaulinis karas buvo „didysis Tėvynės karas“. Kad reikšmingai daliai žmonių Vidurio ir Rytų Europoje tai buvo viso labo vienos okupacijos pakeitimas kita, kad tie žmonės turėjo savo laisvės aspiracijų, siekė veikti taip, kad būtų ne pasyvūs istorinės avanscenos stebėtojai, bet galėtų dalyvauti priimant sprendimus, liečiančius jų šalių ateitį.

D. Udrio senelių ir kitų, po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje atsidūrusių buvusių Baltijos valstybių piliečių, dalia tik per plauką buvo laimingesnė negu, tarkim, ukrainiečių. Kitaip nei Baltijos šalių gyventojų, juos buvo nuspręsta grąžinti. Ir jie verčiau masiškai žudėsi negu sutiko atsiduoti į sovietinio „teisingumo“ rankas. O kurie grįžo, buvo arba sovietų nužudyti, arba likusias jėgas turėjo išbaigti katorginiu darbu sovietiniuose lageriuose.
Bet grįžkime prie klausimo kas bendra tarp D. Udrio ir A. Paleckio? Klausimas kurioziškas galbūt tik iš pirmo žvilgsnio. Pažvelgus giliau - matyti bendra platforma: „kavalieriškas“ istorijos traktavimas. Jie turi savo nuostatas, vertybinius prioritetus, žvelgia į praeitį iš šiandienos savo žinojimo bokšto. Pagal tai, lyg nuo švediško stalo, pasirenka jų tezę palaikančius faktus ir kabinėja etiketes. Elgiasi taip pat, kaip ir daugelis istoriją dabarties politikai išnaudoti bandančių politikų ir ideologų. Todėl klausimų istorijoje jiems nebėra - jie turi dar Stalino mokinių paruoštus atsakymus.

Sovietams istorija buvo išskirtinai politinis instrumentas. Tad istoriją buvo įprasta lankstyti politiniais tikslais: parenkant ir išryškinant vienus faktus, nutylint - antrus, įrodymus falsifikuojant, kitus - net ir naikinant. Buvo įprasta sovietinė praktika „išimti“ nepageidaujamus asmenis net iš fotografijų, kai tie nebetekdavo politinės reikšmės. Kadangi tokių asmenų parodymas vien nuotraukose, pagal stalininę etiką, būtų ne tik nepelnyta garbė istorijos šiukšlynan nublokštiems veikėjams, bet ir nepateisinama politinės sėkmės vaikinų kompromitacija. Tų, kurie valdo istoriją, jos šaltinius. O kas kontroliuoja istoriją, kaip žinia, kontroliuoja ir dabartį. Sena išmintis. Ideologai tai žino. Bet ne visi istorikai supranta.

Jeigu bolševikai retušavo nuotraukas, naikindami iš jų jiems nepatinkančius žmones, ką jie darė su archyvais ir dokumentais, kuriuos gavo kaip karo grobį ir kuriuose beveik pusę amžiaus nevaržomai šeimininkavo? Atsakymą duoda KGB archyvų likimas. Nepaisant Romualdo Ozolo ir jo draugų herojiškų pastangų 1989 m. gyva žmonių grandine apjuosti buvusią KGB būstinę ir taip apsaugoti nuo išvežimo į Rusiją nusikaltimų įrodymus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro saugomos bylos - tik apgailėtini likučiai to, kas buvo sutelkta toje kankinimų, persekiojimų ir karo prieš savo visuomenę organizavimo irštvoje. Tai yra atsakymas, kodėl liustracijos mėginimai Lietuvoje pavirto pasigailėjimo vertu grotesku, o gyvenimo tikrovė per du nepriklausomybės dešimtmečius tapo sparnuotos V. Mykolaičio-Putino frazės iliustracija: Karūnos niekšų daliai, / O dulkėse karaliai, / Ir tribunoluos išdidžiai / Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.

Vis tiek „savi šaudė į savus“

Istorikas Augustinas Idzelis, knygos „Lithuania 1941: The Holocaust“ - apie holokaustą ir sukilimą bei Laikinosios vyriausybės veiklą - autorius, į klausimą koks yra skirtumas tarp Justo Paleckio 1940 m. ir Juozo Ambrazevičiaus 1941 m. vyriausybių, atsako: „J. Paleckio vyriausybės tikslas buvo sunaikinti nepriklausomą valstybę. Ir jiems tai pavyko. Laikinosios vyriausybės tikslas buvo atstatyti Lietuvos suverenitetą. To padaryti nepavyko. Čia yra skirtumas“.

Praėjo vos du dešimtmečiai nuo lemtingųjų Sausio 13-osios įvykių. Pusamžiai ir vyresni žmonės juos dar puikiai prisimena. Ypač tie, kurie patys anuomet budėjo prie objektų. Tūkstančiai liudininkų savo akimis matė, kas atvažiavo su tankais ir šarvuočiais, kas griaudėjo iš pabūklų ir apkurtino šimtus žmonių, kas šautuvų buožėmis talžė ir žalojo beginklius žmones, kas jėga veržėsi ir įsiveržė į pastatus, kas juos užgrobė, kas išvaikė ten dirbusius žmones.

Tačiau net ir tokiomis sąlygomis - kai nusikaltimai dokumentuoti ne vien vaizdo įrašais, nuotraukomis, liudininkų parodymais, šimtų sužeistųjų medicininės apžiūros protokolais, pagaliau žurnalistų parašytomis ir išleistomis knygomis, - vaikaitis žmogaus, kuriam „pavyko“, A. Idzelio žodžiais, 1940-aisiais „sunaikinti nepriklausomą valstybę“, pasirodo, ramiai sau tvirtina, kad ir 1991-aisiais „savi šaudė į savus“!..

Nesunku įsivaizduoti, kas būtų rašoma istorijos vadovėliuose apie Sąjūdį ir 1988-1991 metų įvykius, jeigu 1991 m. rugpjūčio pučą Maskvoje būtų laimėjęs gėkačepistas Genadijus Janajevas, o tarybinės Lietuvos „prezidentu“ tapęs mokslinio komunizmo dėstytojas Mykolas Burokevičius.

Tai padeda suprasti tam tikrų interesų jungiamų žmonių požiūrį į 1941 metų įvykius Lietuvoje. Jie beveik 50 metų kontroliavo archyvus ir atitinkamai jais manipuliavo. Organizavo savų nusikaltimų dangstymą ir svetimų kalčių tikrus ar tariamus įrodymus. Sudarinėjo selektyviai atrinktų, įskaitant ir rimtų abejonių keliančius dėl jų autentiškumo, dokumentų rinkinius. Kūrė okupaciją visaip teisinančią ir nepriklausomybės aspiracijas niekinančią istoriografiją. Per pusę amžiaus okupanto primesti istoriografijos stereotipai dalies žmonių sąmonėje paliko pėdsaką. Beje, ne vien Lietuvoje gyvenančių.

Puolimas yra geriausia gynyba. Todėl A. Paleckis švaistosi kaltinimais. Ne vien 1991 m. sausio įvykių adresu. Bet taip pat ir 1941 m. birželio. Sukilimas jam – „Vokietijos nacistų ir jų lietuviškųjų kolaborantų diversija, skirta „Didžiosios Vokietijos“ ekspansijai palengvinti“.

A. Paleckį suprasti lengviau. Jis turi ką ginti, turi ką slėpti. Ir žino kodėl. Šiaip ar taip jis yra įpėdinis istorinės figūros, kuri yra tiesiogiai atsakinga už tai, ką dr. Arvydas Anušauskas apibendrino paskutine savo knyga: „Teroras 1940-1958 m“.

Tuo metu D. Udrys - palikuonis tokių pačių žmonių kaip ir aš. Žmonių, kurių mažai kas būtų pasigedę ir nedaug kas pastebėję, kad jų nėra, jeigu jie būtų atsidūrę prie Ledinuotojo vandenyno ir dingę be žinios. Kaip dingo be žinios dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių, nepalikdami net pėdsako, kad jų kaulai kada nors čia buvo likimo atblokšti.
Mums su D. Udriu pasisekė: mano artimieji taip toli nutremti nebuvo. Išgyveno, sugrįžo Lietuvon. Dariaus seneliai spėjo ištrūkti ir nepasinaudojo „garbingu tarybinio piliečio vardu“, kurį, pasak Gerardo Binkio, viename iš mitingų Vileišio aikštėje Kaune jau 1940 metų vasarą jam ir kitiems tos sueigos dalyviams suteikė Justas Paleckis.

Nepaisant požiūrio į istoriją platformų panašumo, Algirdo Paleckio laikysena man vis dėlto atrodo oriau. A. Paleckis bent jau yra nuoseklus. Jis turi to, apie ką dr. J. Kazickas sako, kad reikia matyti visą žmogaus „vadinamąjį orumą“. Prastai atrodo paukštis, kuris teršia savo paties lizdą. Todėl vargu ar atsirastų daugiau pagarbos Algirdui, jeigu jis viešai iškoneveiktų savo senelį Justą. O štai Dariaus Udrio laikysena, dovanokite, man - mįslė. Jis vaikšto išdidžiai, baksnoja pirštu, viešai eksponuoja savo „moralinį pranašumą“. Ir instruktuoja, kaip reikia skaityti istoriją. Tik nejunta, kad skaito iš Josifo Visarionovičiaus cenzuros patikrinto ir leisto naudoti vadovėlio.
Apie to vadovėlio turinį teks kalbėti jau kitame straipsnyje.




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)