Kauno dramos teatras nudžiugino nauju pastatymu, išsiskiriančiu ir atkreipiančiu dėmesį jau vien savo šiuo metu retoku komedijos žanru. Kauniečiai sezono pabaigai pakvietė į klasikinės komedijos premjerą – primiršto prancūzų dramaturgo ir libretininko Eugene Scribe pjesę „Priežastys ir pasekmės“ (originalus pavadinimas – „Stiklinė vandens“), režisavo Raimundas Banionis.
Jau vien veikalo pasirinkimas rodo patyrusio scenos meistro R.Banionio ir kūrybinės grupės siekį suteikti galimybę aktoriams visapusiškai atsiskleisti šmaikščiai perteiktose situacijose, o žiūrovams pasimėgauti ir klasikine dramine konstrukcija, ir meistriškai sudėliotais komiškais akcentais.
Ši E.Scribe komedija, sceną išvydusi bene 1840 m., tapusi bene geriausiai šio dramaturgo kūrybos esmę ir metodą atskleidžiančiu veikalu, akivaizdžiai nepaseno, ir savo temomis, paradoksais, sąmojumi ir įsimintinais personažais gali gerokai pagyvinti ir atnaujinti bet kurio teatro afišą. Žinoma, su sąlyga, jei pastatymo imasi kūrėjas, vertinantis ir gerbiantis autorių, puikiai žinantis ne tik scenos specifiką, bet ir dramaturginius principus. Šiuo atžvilgiu režisierius R.Banionis vertas pagyros – jis nepasidavė šiuo metu madingai tendencijai savaip perdirbinėti ir šiandienai pritaikyti klasiką, kai nelieka nei esmės, nei idėjos, o vadinamoji aktualizacija tampa akivaizdžia parodija ar patyčia.
Sąmoningai vengęs šiandienos aktualijų, režisierius tik laimėjo – išryškėjo pačios pjesės nepriekaištinga struktūrinė forma, atsivėrė šmaikščių dialogų ir charakteristikų prasmės, juolab kad pasistengta išlaikyti ir istorinį foną. Ypač sėkmingai, mano manymu, išspręstas scenografijos ir kostiumų santykis, pagilinantis režisūros sumanymą, pasižymintis derme ir nuosaikumu.
Kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė pateikė išradingas to meto Anglijos karalienės rūmų dvariškių aprangos detales, kiekvienam personažui suteikdama subtilių užuominų. Saikingas puošnumas ir modernus paprastumas – bene svarbiausi dailininkės sukurtų kostiumų akcentai.
Funkcionalumu ir gan efektinga vizualizacija, tinkamu erdvės suskaldymu, sumaniai naudojant slankiąsias duris,
pasižymi scenovaizdis (scenografas – Sergejus Bocullo). Dailininkas nevengia tam tikrų epochos nuorodų ir ženklų, tačiau jie santūrūs, netampa savitiksliai ir neužgožia vyksmo. Itin vykusios besikeičiančios, judrios vaizdo projekcijos, ir tikrai jų galėjo būti daugiau ir įvairesnių.
Taigi tokiame fone, pasipuošę perukais ir puošniais kostiumais, veikia istorinės komedijos personažai, kurdami itin ryškius, įsimenančius charakterius. Scenoje vyrauja žaismė, emocijos, nuotaikų kaita. Aktoriai, rodos, mėgaujasi savo vaidmenimis, nes iš tiesų, autoriaus meistriškai suvinklioti kiekvieno personažo bruožai, pomėgiai, nuotaikų ir nuomonių kaita. Žinoma, tasai literatūrinis meistriškumas be aktorių talento ir perteikimo niekam vertas. Vaidmenis kuriančiųjų ansamblis – vientisas bendraminčių, vienas kitą palaikančių, jaučiančių būrelis.
Režisierius R.Banionis, subtiliai derindamas kiekvieno sugebėjimus ir galimybes, pasiekė aktorinio darnumo, o situacijų kaitoje – logiško nuoseklumo. Manau, kad svarbiausia pjesės idėja – teisingumo ir moralės dėsnių triumfas, nepaisant trumpalaikių liūdnokų likimo grimasų – spektaklyje nuskambėjo itin ryškia ir aiškia gaida.
Toji moralės ir etinių principų pergalė lengvai nepasiekiama, čia ir slypi paradoksali įvykių kaita – juk gėrio ir blogio kova vyksta lyg juokaujant, taip lengvai, be sentimentalaus dramatizmo ar egzaltuotų tragiškų gaidų. Herojai sprendžia išlikimo ir netgi savo gyvybės klausimus žaisdami, ironizuodami ir pasišaipydami ne tik iš varžovų, bet ir iš savęs.
Trumpa fabula labai paprasta – Anglijos karalienė Ana (Gabrielė Aničaitė), esanti didžiulėje valdančiosios daugumos parlamente atstovės ir savo favoritės Marlboro hercogienės (Daiva Stubraitė) įtakoje, tenkina jos ir jos vyro maršalo įgeidžius, tampa paklusniu įrankiu jų vykdomoje politikoje. Toji politika gan paprasta ir aiški – pelnas valstybės ir žmonių sąskaita, karas su prancūzais, leidžiantis patiems turtėti, o valstybę vedantis pražūtin.
Tačiau opozicijos parlamente vadovas Bolingbrokas (Dainius Svobonas) tampa ne tik lygiaverčiu hercogienės varžovu, bet sugeba įtikinti karalienę vedamos politikos pražūtingumu ir galų gale, po daugybės įvairiausių intrigų, nesusipratimų, regis, beviltiškų situacijų, jis ir jo draugai laimi.
Tasai laimėjimas, toji moralinių principų pergalė pasiekiama, regis, itin atsitiktinai, po menkiausių, net dėmesį neatkreipusių įvykių. Todėl Bolingbroko propaguojamas požiūris, kad menki įvykiai visada sukelia ypatingus padarinius, kad atsitiktinumas gali baigtis didžiulio masto padariniais, spektaklyje akivaizdžiai pasitvirtina.
Nesinorėtų iš darniai vaidinančio aktorių ansamblio išskirti atskirus veikėjus, tačiau tiek dramaturgine, tiek režisūrine prasme itin svarbi Marlboro hercogienės ir Bolingbroko linija. D.Stubraitė ir D.Svobonas įsimena savo sukurtais ryškiais charakteriais, jų dialogai kupini ironijos, sarkazmo, tačiau akivaizdu, kad jie tolygūs varžovai – gudrumu, klasta, intrigomis. Tik hercogienė – neigiamo prado atstovė, o Bolingbrokas mėgina jos pinkles sugriauti jos pačios ginklu, nors kovoja už moralius principus. D.Stubraitės Hercogienė – itin ryškus, daugiaplanis vaidmuo, akivaizdi aktorinė sėkmė. D.Stubraitė surado savo personažei ir įtikinamų bruožų, atsveriančių jos klastingumą ir amoralumą. Galų gale ir jos pralaimėjimas finale akivaizdžiai ne galutinis, ji dar nesudeda ginklų. D.Svobonas, gyvai ir betapiškai kurdamas Bolingbroką, netgi šiek tiek jį šaržuoja, lengvai retsykiais pasišaipydamas iš jo silpnybių – tuščiagarbiškumo, plepumo, savigyros… bet politikui tai būdinga ir atleistina.
Bet kokios metamorfozės ištinka minėtus herojus, bendraujant su pačia karaliene Ana, su jaunuoju vėliavininku Mašamu (Aleksandras Kleinas) ar su jo sužadėtine Abigaile (Inga Mikutavičiūtė). Jie akimirksniu pasikeičia, kaukės krinta, Bolingbrokui – vieni draugai, su kuriais dalijasi savo planais ir stengiasi padėti, hercogienei – tik savo klastingų planų objektai. Nebent Mašamas, kurio hercogienė nepasidalija su karaliene, tampa jos nesėkmių virtinės pirmine priežastimi.
Rūmų intrigos ir meilės trikampiai, dvikovos ir tarpusavio kivirčai įtraukia jaunąją sužadėtinių porą į savo verpetą. Ir A.Kleinas, ir I.Mikutavičiūtė puikiai pajuto bendrą ansambliškumą, sukūrė vykusius, psichologiškai motyvuotus vaidmenis, išvengdami pigaus juokinimo ir subtiliai perteikdami įsimylėjėlių kančias, nuotaikų kaitą ir svarbiausia – ištikimybę.
Nustebino ir nudžiugino dar vienas režisūros atradimas – Liokajų netikėtai gyvai ir išraiškingai suvaidino Rimantas Štaras, iki šiol daugiau žinomas kaip teatro vyriausiasis administratorius. R.Banionis priminė, kad R.Štaras – aktorius, ir itin charakteringas. Įsimena ir Liudviko XIV pasiuntinys (Henrikas Savickis). Netgi epizodinės figūros – rūmų damos ir didikai (Lili Stepankaitė, Liucija Rukšnaitytė ir Arūnas Stanionis) suteikė masinėms scenoms išraiškos ir gyvumo, gracingai judėdami ir lankstydamiesi pagal Vestos Grabštaitės choreografiją. Žinoma, kompozitoriaus Fausto Latėno sukurta ir parinkta muzika akcentavo ir įtampą, ir blogio ir gėrio dvikovą, kulminacines scenas.
Klasikinė komedija sugrįžo į Kauno dramos sceną tikrai įtaigiai, kupina režisūrinių ir aktorinių atradimų, sugrįžo komedija, pripildyta gaivios žaismės, betarpiškumo, ironijos ir, svarbiausia – teigiamų emocijų. Pasirodo, gėrio pergalę gali nulemti ne tik moraliniai principai. Kartais – ir paprasta taurė vandens.
