2019 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

BENAS RUPEIKA. KAIP ŽMONĖS GYVENA


P23_5192.jpg_II.jpgŠeštadieniais 16.03 val. per Lietuvos radiją prasideda laida "Kaip žmonės gyvena". Tai netikėti susitikimai atokiausiuose krašto kampeliuose, mintys iš laiškų, poezijos krisleliai.  Tautos vidinė kultūra, gyvenimo išmintis, šimtmečiais susiklostę tarpusavio bendravimo ir moralės principai pačių žmonių lūpomis, pirmąkart susitikus. Kartu – tai jau išeinančios pokario Lietuvos žmonių portretai, dar gyvų tarmių, kuklios buities, bendravimo būdo parodymas be dairymosi į sociologines madas ar politinius pageidavimus. Penkiolikametės laidos autorius ir vedėjas - radijo žurnalistas Benas Rupeika. Nuo 2012-ųjų gegužės 12-osios jis yra pirmasis Petro Babicko premijos, kuria geriausiems radijo ir televizijos žurnalistams įsteigė LŽS Kauno apskrities skyrius ir Kauno rajono savivaldybė, laureatas. 

Nuo šiol kauniečiai žurnalistai su dar didesniu pasigirėjimus ir įdėmiau kiekvienąkart klausysis kolegos Beno Rupeikos parengtų pokalbių su nuoširdžiais atokaus Lietuvos sodžiaus žmonėmis. Tiems, kurie  negirdėjo paskutinių programos "Kaip žmonės gyvena", pateikiame autoriaus  parengtus pristatymus.

1. Kaip gyvena tie, kur vėliavas kėlė, į ką nusidavė sąjūdiečių vaikai? Pasakoja Jonas bei Regina Dringeliai iš Utenos rajono Nuodėgulių kaimo ir 16-metė jų dukra Aistė

Sveiki, pirmyn atgal belakstatntys ponai! Kur tik koks kalnelis, ten vaizdo kamera su mikrofonu, ir neginčijamas tiesas bylojantis pranašas. Sukiok galvą, klausykis, užsiliepsnok ir pulk nurodyta kryptimi! Kiek palėkęs pradėsi šnopuoti, apsiraminsi ir vėl gausi naują kryptį ir guvų vadą… Laimei, jau žinome, kad auksu žibantis daiktas yra viso labo dažyta plastmasė, kad amžinai jaunas televizijos šoumenas už studijos durų pavirsta irzliu mėsainiu, ir kad laikraščiuose svarbiausios tiesos būna surašytos skelbimų skiltyse - tose, kur smulkutės raidės ir daug nulių.

Ir didelė laimė, kad dar neužmiršome, jog valstybių gyvenimą keičia ne profesoriai ir prezidentai, o paprasti naivuoliai, susibūrę pirmiausia į marginalų pulkelius, paskui į minią ir išsiliejantys į gatves tvindantį žmonių srautą.Kvailai įtikėję poetų sugalvotais idealais, neturintys gabumų bizniams, karjeros nevykėliai padaro revoliucijas ir tada pasitraukia iš arenos be jokio gailesčio ar nevilties. Galėčiau iš savo patirties pateikti daugybę tokių pavyzdžių, visiem bendras vardiklis – laimės sąvoka. Paprastai sakant, laimingas yra tas, kuris šypsosi. Ir ta savybė labai nedaug tepriklauso nuo turto, greičiau priešingai, tai pasitikėjimo savimi ir sava aplinka rezultatas.

Štai suku nuo Radeikių į Nuodėgulius pakalnėn, atpažįstu kalvos papėdėje išsidriekusią sodybą, pasikratau šunkeliu ir žinau – po daugelio metų rasiu čia Joną Dringelį ir jo dvidešimt metų neužgesusias viltis. Sąjūdietis – ne iš tų, kurie miestuose pirmiausiai atsirado kažkokiuose sąrašuose ir tik po to sušmėžavo ekranuose. Rajonų sąjūdiečiai buvo ant akių visą laiką, žinomi iš seniau kaip aštrių tiesų sakytojai, ne prie valdžios, o prieš vadovybes. Juos pakęsdavo, nes mokėjo dirbti. Mokėjo ir pasakyti, ir žmonių paklausyti. Taigi, jaunas veterinorius Jonas pakliuvo po baigimo Aukštaitijon, įsikabino į gyvenimą, o čia ir prasidėjo perestroikos!.. Visur ėjo, važiavo, ragino, kėlė vėliavas ir viltį kaimui…

Ir štai vėl prieš mane per sodą ateina Jonas Dringelis – toks pat, kokį pamenu, tik kad plaukai obelų žiedų spalvos…Nuotraukos internete adresu rupeika.lt.

- Jonas Dringelis apie metalo laužą, susikaupusį sodyboje per 20 metų, ir kitus gyvenimiškus dalykus kaime, galit žiūrėti į nuotraukas internete adresu rupeika.lt, ir suprasit, kad aitvarai į sodybą valdiškų turtų neprinešė. Prie senų automobilių kieme priprato net karvės, tik ne žmona Regina ar dukra Aistė. Pastarosios 16-metės nuotraukos turėtų sudominti interneto smaližius, nes kaime išaugusi darbšti mergaitė skiriasi nuo miesto bendraamžių ne tik dailiu veideliu, bet ir sveika, nesudarkyta išvaizda.

- Sąjųdiečių vaikai… Kaip ir tėvai, nepasigviešę svetimų pinigų, neužsibuvę užsieniuose, suskrido kaip paukščiai į gimtus namus, džiaugiasi gyvenimu ir nėra pripratę skaičiuoti pinigus – nedidelis skirtumas jiems dar tarp eurų ir litų… Visą pokalbio laiką virš mūsų aidėjo labai atsargaus paukštelio – grąžiagalvės – tęvas balselis. Įsikūrė kažkurioje obely prie pat namų, visiškai pasitikėdama žmonėmis. Vėliau dar ir papozavo, nuotrauka ne parodai, bet tikra, adresas rupeika.lt . Užtat Utenos Saulės gimnazijos dešimtokė Aistė Dringelytė dar nepratusi prie dėmesio, prie klausimų apie užsienius.

- Pagrandukė Aistė Dringelytė ir jos tėvai Jonas bei Regina. Utenos rajonas, Nuodėgulių kaimas, kažkada čia įsidegė viena iš Atgimimo ugnelių. Niekas čia nekalbėjo specialiai padarytais balsais, niekam iš anksto ir nesakiau, kad užsuksiu pas senus iš radijo laidų pažįstamus žmones. Tiesiog nugirdote vieno gyvenimo gabalėlį, tikriausiai labai panašų į jūsiškį. Keistoka, kad jau 15 metų tie besikartojantys kalbėjimai neįsipyko, kad domina jaunimą – ypač tą, laikinai išvykusį. Interneto svetainėje rupeika.lt , klausytojų grupėje Facebooke galite juos pamatyti, pasikalbėti.

Sukėlė šurmulio Petro Babicko premija, suteikta man už nepelningus nuopelnus. Ačiū sveikinusiesiems, tačiau ar iš premijų atsiranda žurnalistika, iš laureatų – poezija, o iš titulų – autoritetai?.. Ir dar – niekas neatsiranda iš nieko. Jei prieš 15 metų prie laidos nebūtų ryžtingai prisidėję kolegos Mindaugas Rastenis, Violeta Mickevičiūtė, vėliau –Vaidotas Žukas,Jūratė Laučiūtė, Janina Vileikienė, galiausiai – moksleivė, o dabar paskutinių dienų architektūros studentė Laura Janušauskaitė – jei ne jie, būtų buvę kitaip. Kaip kad ir be fotografų Raimundo Paknio, Arūno Matuko draugiškumo, didelio bendražygių būrio paramos… Ir, žinoma, Vidas Mačiulis, pirmasis ištiesęs ranką Kauno radijuje.

Bet pakaks. Linkiu ir jums kada nors rašyti nesibaigiantį draugų sąrašą…

2. Gyvenimas prie trijų upių… Pamusių kaimo gimtoje sodyboje kalba Remigija Kareckaitė –Andriuškevičienė ir jos 18 –metis sūnus Tomas.

Jei koks oro balionas pakeltų jus virš Čiobiškio apylinkių, pamatytumėt vietą, kur gyvena Andriuškevičiai. Gražioje, atokioje vietoje gyvena! Iš vienos pusės žali Kaimenos upelės skardžiai, supuolantys į žydrą Musės vagą, iš kitos – didinga Neris ir kalvomis linguojantys slėniai. Jei ieškodamas eisi pėsčias, turi gerai žinoti, kur tarp medžių yra siauras lieptelis ar apgriuvęs tiltas. Čia, beje, veikia ir nedidukas keltas automobiliams, , pririštas prie lyno, jis kursuoja skersai Nerį be jokio motoro, tempiamas vandens srovės. Pamusių kaime galima matyti laukuose žydinčias kraušes, obelis, bet tik kai kur. 

Kaimą paskutiniais kolūkių laikais nukėlė į kitą Musės pusę, padarė iš jo silikatinę Lapelių gyvenvietę. Ir dabar prie tų žydinčių medžių, vienišų ąžuolų į buvusių sodybų vietas važiuoja žmones su plūgais ir akėčiomis, arkliais ir traktoriais – sėti ir sodinti. Va, tik tiltas baigia sugriūti! Nė vienai Širvintų savivaldos kadencijai jis nerūpėjo, neskauda galvos ir dabartinei, nes kai vyksta rinkimai, čiobiškėnai vis dar balsuoja pagal televizorių – tą, stiklinį, arba automobilų – dažniausiai valdiško džipo pavidalo. O Remigijai Andriuškevičienei tai kas – jos tėvai Kareckai melioracijos pinigų nepasigviešė, liko savo vietoje, ir dabar patys sau ponai – tiek vyras, tiek dvi dukros ir sūnus Tomas. Jų nuotraukos internete kabo jau nuo savaitės vidurio, naujokams sakau adresą – rupeika.lt. , o nuolatiniai klausytojai jau ir Facebooke per Laurą Janušauskaitę susibūrė, vienas su kitu be radijo pagalbos pasišneka.

Taigi, einam, juolab, kad ir tvorų nėra, ir šunelis nepiktas…

- Remigija Andriuškevičienė savo gimtinėje, Kareckų sodyboje.Nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Ne taip toli fotografuotos vietos nuo Vilniaus – tiesiai nė penkiasdešimties kilometrų nėra, o apylinkės dar nenuniokotos, plastmasinėmis vilomis nenugražintos. Tiesa, jau perka, jau lenda, jau savo tvarkas miestiečiai bando kaimui įvedinėti, mauroja pasėlius, reikalauja remontuoti bendrus keliukus, nekelti padargais triukšmo, su motoriniais pjūklais įsisuka į Musės pakrančių medžius, buldozeriais lygina peizažą… Bet – praeina vasara – ir atėjūnai dingsta, dešimtimis spynų užrakinę iš miesto suvežtas buties atliekas… Kaip į juos bežiūrėtum – vis dėl to dar ne milijonieriai, per laiką kai kurie ir sveikintis iš vietinių pramoko. Tačiau Vilniuje turi darbus ir butus, ir dar didelius margus šunis. O tokie, kaip Andriuškevičienė – pėsčiomis matuoja kilometrus iki pirmojo autobuso, tada budi neskaičiujamas valandas Širvintų ligoninėje, ir tuo pačiu lauko taku atgal, tik kad temstant ar visiškoje tamsoje.

- Sugrįžimai į tėviškes – daug Lietuvoje taip grįžtančių pavasariais į gimtus laukus. Sėti, sodinti, ganyti. Nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Remigija Andriuškevičienė dar pasakys, apie ką svajoja sau ir Lietuvai. Pargrįžęs iš Pamusių, aš maniau eilinį kartą radęs spindulėlių, iš kurių atgimsta viltys –kad atsigausim, atsitiesim. Bet atskriejo prasta naujiena – vyrą išmetė iš darbo, nes rado neblaivų. Mieste kitaip, o čia, kaime – tragedija, pirmiausia griūva vaikų ateities planai. Galėčiau to ir nesakyti, jei netikėčiau, jog Andriuškevičiai nepaluš. Nederlingos apylinkių žemės, bet šviesūs ir teisingi žmonės, susiimkit ir nenuleiskit galvų! Svajokit.

- Metai kiti, ir bus lengviau. Remigija Andriuškevičienė ir jos 18-metis sūnus Tomas. Pamusių kaimo nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Buvau ten ir gegužės tryliktą, ir nutariau tą dieną paskelbti lieknųjų plukių švente. Pasižiūrėkit į tas keistai gražias pamiškių gėles ir vieningai pritarkit! Dabar visi kam nors būtinai pritaria ir būtinai smerkia, tik niekas neklausia paties žmogaus. Pašiurpintas rytinės Garliavos vaizdų, nelengvai supratau, kad visa tai darosi čia pat, Lietuvoje! Paskui dėsčiau atminty tuos 20 mūsų metų ir bandžiau atsekti tą vietą, nuo kurios teisingumas ir teisėtvarka pasuko priešingomis kryptimis. Tik kad niekas nei manęs, nei jūsų to neklausia, tvirtai galioja ginkluotų robotų nuomonė!

Kai ankstyvą Motinos dienos rytą viename Žemaitijos miestelių pamačiau kelių policininkus tikrinant įvažiuojančius į kapines žmones, nustėrau, – gal juos pasiuntę viršininkai irgi buvo pradėti trilitriniuose milicijos stiklainiuose? Gal Lietuva irgi viso labo tik teritorija gobaliame pinigų žemėlapyje?

Įsijungsiu vakare televizorių ir lauksiu nurodymo, ką turiu kalbėti kitą šeštadienį. Ar sulauksiu?

Nuotraukoje: Lietuvos radijo laidos "Kaip žmonės gyvena" autorius Benas Rupeika, pirmasis Petro Babicko premijos laureatas po Lietuvą keliauja ir su fotoaparatu...

                                                Ričardo Šaknio nuotr.

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)