2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas Jankus. Lyrinės impresijos: vilties nutvieksta kelionė

"Kauno diena"

G.Jankus II (n(_2.JPGNaujausias Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Kelionė saulės link“ – bendras Kauno ir Sankt Peteburgo kūrybinis projektas, nustebinęs idėjos vientisumu, etinėmis nuostatomis, gerumo ir vilties teigimu.

Nesivaikantys efektų

Lyriškumo ir atjautos, lengvo humoro persmelktas spektaklio turinys, padedant kūrybinės grupės profesionalumui, sušvinta ypatinga prasme. Toji prasmė, mano manymu, itin svarbi ir būtina, deja, besivaikant pigių efektų ir vienadienio populiarumo, vis retesnė scenose. Kai kurie neva scenos meistrai bando šokiruoti publiką žiaurybėmis, prievartos scenomis, banaliais, jau ne kartą matytais ir girdėtais štampais ir klišėmis. Kalbėti ar įgyvendinti kilninančią teatro misiją dabar nebemadinga arba nesugebama.

Tokiame kontekste tuo labiau vertintinas yra mūsų lėlininkų spektaklis, tą misiją teigiantis, originaliai ir neįprastai kalbantis apie dorą, kilnumą, meilę artimui, atkreipiantis dėmesį į tikrąsias vertybes.

Tiesą sakant, gan dažnai Kauno lėlių teatro pastatymai likdavo aptarimų ir analizių paraštėse, esą juk tai skiriama vaikams, vaidina lėlės, be to, dažniausiai rodomi pamokomo, didaktiško turinio, moralizuojantys reginiukai. Užmirštama svarbiausia ir prasmingiausia šio teatro misija – nuo mažumės diegti doros, kilnumo, atjautos pagrindus, suvokiamai ir įtaigiai perteikti neva paprastas gyvenimiškų situacijų istorijas, parodyti teigiamus pavyzdžius. O juk visa tai savo spektakliuose ir atskleidžia talentingi lėlių teatro aktoriai, per savo personažus kalbantys apie moralines vertybes.

Iššūkis meistriškumui

Tosios vertybės ir kilnioji misija ypatinga jėga nuskambėjo „Kelionėje saulės link“. Spektaklis itin originalus, drąsiai laužantis lėlių scenos įprastus kanonus, techniškai gan sudėtingas, reikalaujantis aktorių meistriškumo ir išradingumo. „Kelionę...“ gali žiūrėti visa šeima, ir suaugęs joje suras daugybę vertingų dalykų.

Kokie jie? Apskritai apie ką spektaklis? Manau, kad tai – lyrinių impresijų pynė, meistriškai perteiktų paprastų gyvenimo istorijų koliažas, tačiau būtent tame neva paprastume ir slypi minėtosios moralinės vertybės, kurias pamažu atskleidžia ir išaukština personažai.

Išaukštinimas – augimas. Tai pabrėžia ir spektaklio autorius ir režisierius Borisas Konstantinovas: „Eiti – tai augti... O jei dar link saulės!..“ Šio moralinio augimo, vidinės kilninančios šviesos siekė ir kiti kūrėjai iš Sankt Peterburgo – dailininkas Viktoras Antonovas, kurio sukurtas scenovaizdis ir lėlės – ypatingo meistriškumo ir režisieriaus bendraminčio pavyzdys, kompozitorius – Denisas Šadrinas.

Beje, būtent jo dėka spektaklį galima vadinti muzikiniu. Charakteringos melodijos, intarpai, specialūs efektai skamba nuolat, itin pagyvina ir pagilina veikėjų poelgius, reakcijas. Kelio, kelionės cirko traukinuku muzikinis motyvas įsimenantis, nuotaikingas.
Bene įdomiausias ir mūsų lėlių scenoje beveik nematytas metodas – tamsaus fono, „juodojo kambario“ panaudojimas. Matome apšviestas lėles, o jas vedžioja aktoriai aklinoje tamsoje, nematomi, tik šiame pastatyme itin meistriška ir išraiškinga jų rankų kalba.

Apskritai būtina akcentuoti mūsų lėlininkų aukšto lygio profesionalumą, sudėtingiausios technikos įvaldymą, sugebėjimą įgyvendinti nelengvą kūrybinį sumanymą. Juk kai kurioms lėlėms valdyti reikėjo dviejų trijų aktorių pastangų, ir visiška valdymo dermė, lėlės ir partnerio jutimas, nepriekaištingas charakterio atskleidimas buvo akivaizdūs. Pavyzdžiui, Senelės Kolombinos ir Senelio Pjero šokis ant lyno tampa vienu įtaigiausių ir įsimintiniausių. 

Visa vienijantis gėris

Taigi, toji ,regis, paprasta kelionė su keliaujančio cirko artistais tampa atskiromis lyrinėmis istorijomis. Jose personažai viduje pasikeičia, tampa geresni vieni kitiems, jautresni.

Kelionė tobulėjimo link it per didinamąjį stiklą įsižiūrint į kiekvieno veikėjo charakterį, pomėgius, silpnybes. Kiekvienam surasta taikli detalė, muzikinė repriza. Įsimena scenos lakštingala frau Morta ir Maestro didysis fokusininkas, Gorila ir Didysis dresuotojas Pedro, dvi sesutės – Eda ir Ita... Tos nepretenzingos impresijos – apie tarpusavio santykius, išsiskyrimą, vienatvę, jausmus ir visa nugalinčią meilę. Juk galų gale visos istorijos baigiasi laimingai, kartu teigiant, kad kiekvienas savyje turi gerumo, kilnumo ir atjautos.

Viso spektaklio dominantu, vienijančiu visas tas skirtingas impresijas ir personažus, tampa aktorius ir smuikininkas Darius Krapikas, kuris atlieka Gatvės muzikanto vaidmenį. Jo muzikantas – įsimintinas ir įtaigus. Toks gėrio kupinas, šviesos ir vilties nešėjas, o jo atliekamos smuiko melodijos ir improvizacijos – itin vykusios. Labai įdomios D.Krapiko scenos su lėlių personažais, tie žaismingi intarpai, tampantys naujos istorijos pradžia.

Pagrindinė misija

Šviesus, pakylėjantis spektaklis, kuriame aukščiausio lygio meistriškumą atskleidė mūsų aktoriai Jolita Ross, Indrė Taločkaitė, Karolina Žemytė, Mindaugas Ancevičius, Mindaugas Černiauskas ir Andrius Žiurauskas. Išvardijau visus vaidinančius, nes tokios dermės, susiklausymo ir profesionalumo sunku surasti. Juk dažnai matome lėlę sau, aktorių – sau, o apie režisūrą geriau patylėti. Tokio susiliejimo su savo personažais, tokio įtaigumo galėtų pasimokyti ir kai kurie kitų scenų jaunieji.

Svarbiausia, kad akivaizdus savo kilnios misijos suvokimas, akivaizdus noras diegti gėrį, dorumą ir pasiaukojimą. Lėlių teatras tęsia savo įkūrėjų Ratkevičių propaguotą moralinio autoriteto sampratą. „Kelionė saulės link“ – ne tik ypač sėkmingo kūrybinio bendradarbiavimo su talentingais rusų teatralais pavyzdys. Tai ir kilniosios teatro misijos pavyzdys.








Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)