2019 m. gruodžio 12 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

TIESA IŠLAISVINA. ARKIVYSKUPO SIGITO TAMKEVIČIAUS PRISIMINIMAI APIE DVIDEŠIMT „LKB KRONIKOS“ METŲ


02_a_vysk_s_tamkevicius04_sk_II.jpgVietoj įžangos

1980 metais Kauno KGB kapitonas A. Kazlauskas parašė pažymą apie Lietuvos pogrindžio leidinius. Joje, tarp kita ko, rašoma: 
„Visuomenės interesams didelę žalą daro periodiškai leidžiami nelegalūs antitarybiniai leidiniai: Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, Aušra, Rūpintojėlis, Tiesos kelias ir kt. 1972 m. kovo mėn. pasirodė nelegalus antisovietinis klerikalinis leidinys Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kuri iki šiol periodiškai leidžiama, nors už jos leidimą nemaža žmonių jau patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nors buvo panaudotos profilaktinio poveikio priemonės ir paimta daug dauginimo priemonių. 

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika yra leidžiama, tiesiogiai vadovaujant nuo pareigų nušalintiems vyskupams Steponavičiui ir Sladkevičiui, redaguojant „Tomovui“, „Akiplėšai“ ir „Nepataisomajam“, betarpiškai dalyvaujant vienuolėms ir religiniams fanatikams. Vieni iš jų surenka medžiagą ir perduoda redagavimui, kiti ją kaupia ir redaguoja, treti specialiai pasirinktuose butuose spausdina, ketvirti – montuoja ir aptarnauja dauginimo techniką, penkti – yra leidžiamos literatūros įrišėjai ir kurjeriai, šešti – platintojai.“
Pažyma užbaigiama nurodymu, ką reikia daryti, kad būtų sustabdytas nelegalios literatūros leidimas: aktyviau vykdyti įtariamų asmenų sekimą, verbuoti sekimui naujų žmonių, išaiškinti, kokiais kanalais leidiniai perduodami į užsienį, ir užkirsti redaktorių, kurjerių, mašininkių bei platintojų nusikalstamą veiklą.

Milžiniškos KGB pastangos buvo nukreiptos prieš eilinius Lietuvos kunigus, seseles vienuoles ir pasauliečius, kurie, jausdami atsakomybę už Bažnyčios ir Lietuvos ateitį, ėmėsi kartais jų jėgas pranokstančio darbo. Įvyko beveik stebuklas – pogrindžio spauda ne tik nebuvo sunaikinta, bet spausdinta raide ir radijo bangomis sklido po visą pasaulį. 
Mano prisiminimuose yra tik maža dalelė mūsų Tautos ir Bažnyčios istorijos nuo 1968 iki 1988 metų. Būtų gera, jei šiuos prisiminimus papildytų kitų kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių parašyti prisiminimai, ką jie anuomet matė ir kaip atsiliepė į melo ir prievartos sistemos iššūkius.

Būčiau labai laimingas, jei mūsų dienų kunigai, Dievui gyvenimą pašventusieji vienuoliai ir vienuolės bei pasauliečiai dar uoliau atsilieptų į nūdienos iššūkius, kurie yra nauji ir ne mažiau sudėtingi už anuometinius. Tik melas ir prievarta visuomet lieka panašūs. 


Ką galime 
padaryti dėl savo
laisvės?

VERBAVIMAS

1955 m. pradėjau mokytis Kauno kunigų seminarijoje. Tada buvo dar tik Chruščiovo valdymo pradžia ir dėl to man pasisekė: niekas net nebandė manęs verbuoti KGB (Komitet gosudarstvenoj bezopasnosti – Valstybės saugumo komitetas) kolaborantu ir klierikai apie tai net nekalbėjo. Trečiaisiais metais buvau paimtas į sovietinę armiją. Kauno karinio komisariato viršininkas pasakė: „Paimsime į kariuomenę, tenai susirasite merginą ir sugrįžus nereikės seminarijos.“ Ramiai atsakiau: „Pažiūrėsime.“ Vis dėlto sugrįžus seminarijos reikėjo, tik, gaila, radau ją labai pasikeitusią. Mane stebino kai kurių klierikų elgesys. Jie net išdrįsdavo privačiai kalbėti, jog nereikia melstis. Vėliau sužinojau, jog KGB pareigūnai ne tik verbavo klierikus dirbti informatoriais, bet ir specialiai siuntė į Kunigų seminariją savo agentus vykdyti destruktyvios veiklos. 

Netrukus pats įsitikinau, jog kalbos apie verbavimą ne iš piršto laužtos. 1961 m. vasarą buvau iškviestas į Lazdijų rajono Pasų poskyrį, o iš čia nuvestas į KGB būstinę, kur saugumietis Jonas primygtinai įkalbinėjo „draugauti“. Kelias valandas jis bandė mane įtikinti, kokia naudinga būsianti ši „draugystė“. Aš vis tvirtinau, jog iš manęs nebus naudos, nes nemoku meluoti ir apie šią „draugystę“ turėsiu papasakoti klebonui ir namiškiams. Pasirodė, pataikiau į taikinį: tokie plepiai jiems nebuvo reikalingi – naudos jokios, tik bėdos pridarytų. Šis pokalbis akivaizdžiai parodė, kas sujaukė Kunigų seminarijos dvasią.

RELIGIJŲ REIKALŲ TARYBA

Nors kruvinasis stalinizmo laikotarpis traukėsi į praeitį, virš Tėvynės ir Bažnyčios kaupėsi vis tirštesni priespaudos debesys. Neklystanti kompartija planavo mums „šviesią ateitį“, kuriai trukdė Dievą, Bažnyčią ir Lietuvą mylintys žmonės. Katalikų Bažnyčios reikalus tiesiogiai tvarkė Religijų reikalų taryba (RRT), uoliai vykdžiusi kompartijos programą – bet kokiomis priemonėmis slopinti religinę veiklą. Iš tikrųjų RRT buvo KGB filialas, nes joje arba pirmininku, arba referentais dirbo etatiniai saugumiečiai. Kiek daug pasako Petro Raslano – vieno iš Rainių žudynių organizatoriaus – buvimas šioje taryboje! Buvo suvaržyta ne tik Kunigų seminarijos veikla; pačius kunigus spygliuota įstatymų ir instrukcijų tvora buvo bandoma uždaryti klebonijose ir taip leisti jiems tik vegetuoti. Neklusniesiems grėsė bausmės – nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros. Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožinių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti – Dievo ar žmonių.

1968 METAI

1968-ieji mano gyvenime buvo labai reikšmingi. Jau buvau spėjęs susipažinti su sovietinės valdžios ir KGB pareigūnų perspėjimais dėl vaikų religinio mokymo ir savo „antitarybinių“ pamokslų, bet į juos nekreipiau daug dėmesio. Tarnavau, kaip liepė sąžinė, ir tai buvo svarbiau už visus pareigūnų pabarimus ir pamokymus, kaip turiu atlikti kunigo pareigas. Anuomet Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Justinas Rugienis (KGB etatinis pareigūnas) buvo prisigalvojęs sunkiai protu suvokiamų draudimų: negalima, laidojant žmogų, nešti jo į bažnyčią; negalima skambinti varpais, procesijoje nešti kryžiaus; negalima kunigui, lydint mirusįjį į kapines, eiti procesijoje – reikia sėdėti automobilyje ir t. t. 

Uolūs minėtosios tarybos pareigūnai per rajonų vykdomuosius komitetus ir jiems patiems žinomais būdais kaupė apie mane medžiagą. Vieną dieną išsikvietęs įgaliotinis J. Rugienis išbarė, kad nemoku atlikti kunigo pareigų, ir uždraudė sakyti pamokslus. Per visą gavėnią aukojau Mišias, lankiau ligonius, klausiau išpažinčių, bet pamokslų nesakiau, o po Velykų gavau paskyrimą į Vilkaviškį vikaro pareigoms.

PASITARIMAI

Vilkaviškyje dirbo uolus dekanas kun. Konstantinas Ambrasas. Jis mylėjo Bažnyčią ir sielojosi dėl esamų sunkumų, todėl šiomis temomis dažnai kalbėdavomės. Atvykdavo uolių kunigų – tai Jonas Maksvytis, Lionginas Kunevičius, Juozas Zdebskis ir kiti. Su jais dalijomės informacija ir diskutavome Bažnyčiai aktualiais klausimais. Tais metais sekėme tautinio atgimimo įvykius Čekoslovakijoje ir pirmuosius Maskvos disidentų žingsnius. Tai skatino mąstyti, ką mes patys galėtume padaryti dėl savo laisvės. 

UKRAINOS VARGAI 

1968 metais buvau liudininkas, kaip skaudžiai engta Bažnyčia Ukrainoje. Berdičeve darbavosi mano kurso draugas kun. Nikodemas Jaura, kurį KGB intensyviai bandė užverbuoti kolaborantu, o kai nepasisekė, įsakė iš Ukrainos išsinešdinti. Ta proga nuvažiavau jo aplankyti. Sekmadienį, kai kunigas Nikodemas atsisveikino su parapija, visa bažnyčia taip garsiai raudojo, jog, atrodė, prisiartino pasaulio pabaiga. Ašaros nebuvo dirbtinės: žmonės žinojo, kad išvykus jų mylimam dvasininkui nuo dabar kunigą bus galima surasti tik už dviejų šimtų kilometrų. Niekada gyvenime nemačiau taip verkiančių moterų ir vyrų; klūpojau prie pilioriaus ir taip pat negalėjau sulaikyti ašarų. Šis mano apsilankymas Berdičeve sovietinio saugumo buvo įvertintas kaip žmonių aistrų kurstymas, nors su parapijiečiais beveik nebuvau kalbėjęsis.

ANT DRŪKŠIŲ EŽERO KRANTO

1968-ieji man buvo labai svarbūs ir kitais atžvilgiais. Vasarą pradėjau novicijatą Jėzaus draugijoje ir rugpjūčio 16 d. Tilžės parapijoje – ilgąsias rekolekcijas. Tai buvo didelės Dievo malonės metas. Rekolekcijas labai rūpestingai vedęs tėvas Romualdas Blažys SJ kasdien pateikdavo keturių mąstymų medžiagą. Sekmadieniai būdavo laisvi, tad važiuodavau į Zarasus, kad niekam savo buvimu nesukelčiau įtarimo. Po sumos grįždavau į Tilžę ir toliau tęsdavau rekolekcijas. Vieną dieną stebėjau ilgą vorą lėktuvų, skridusių Vakarų kryptimi. Sekmadienį Zarasuose perskaičiau žinią, kad į Prahą buvo įvesti sovietiniai daliniai. Virtinė lėktuvų skraidino desantininkus, kad jie kraujyje paskandintų Prahos pavasarį. To meto įvykiai tarsi varpas kvietė į laisvę.

KUNIGŲ SEMINARIJOS BĖDOS

Diskutuojant su kunigais, kilo sumanymas pajudinti stojančiųjų į seminariją limito klausimą, nes per metus sovietinė valdžia leisdavo įstoti tik penkiems kandidatams. Susitariau su keliais Telšių vyskupijos kunigais kreiptis į sovietinę valdžią. Parašyti trumpą raštą nebuvo sunku, kur kas sunkiau buvo surasti norinčiųjų pasirašyti. Todėl saliamoniškai nusprendėme po šiuo prašymu surinkti kuo daugiau kunigų parašų – visų juk nepasodins! Per adventą dvi savaites važiavau per Vilkaviškio vyskupijos parapijas ir surinkau per 60 parašų. Kai kurie atsisakė, motyvuodami, kad iš to nebus jokios naudos, o bėdų – per akis. Su kun. Juozu Zdebskiu apvažiavome visas kurijas ir vyskupus bei vyskupijų valdytojus supažindinome su šiuo dokumentu, bet paties dokumento nepalikome, kad nereikėtų jo atiduoti valdžios pareigūnams. 
DU MELIORATORIAI
Trumpas ir aiškus prašymas valdžios institucijose sukėlė sprogusios bombos įspūdį. Atvykę iš Vilniaus saugumiečiai tardė mane ir dekaną kun. K. Ambrasą. Per tardymą tapo aišku, jog kažkuris iš kunigų buvo pranešęs saugumui, kad aš rinkau parašus. Kadangi atsisakiau ką nors paaiškinti, po kelių dienų turėjau vykti į tardymą KGB būstinėje Vilniuje. Man ir kun. J. Zdebskiui buvo uždrausta atlikti kunigo pareigas ir įsakyta įsidarbinti kitur, kitaip būsime traktuojami kaip veltėdžiai ir baudžiami. Kun. Lionginas Kunevičius atsisakė sugrąžinti registracijos pažymėjimą, todėl buvo pašauktas į mokymus Pabradės kariniame dalinyje. Ačiū Dievui, šios represijos nepasiekė savo tikslo ir kunigus pažadino toliau priešintis esamiems suvaržymams. 

DIEVO MALONĖS METAI

1969 m. sausio mėn. Vilkaviškio vykdomojo komiteto pavaduotojas S. Rogovas mane įdarbino metalo gamykloje. Buvo sunku suderinti aštuonių valandų darbą su novicijato pareigomis, todėl po Velykų perėjau dirbti į Prienų melioraciją, kur jau buvo įsidarbinęs kun. J. Zdebskis. Į darbą priėmė ir globojo darbų vykdytojas inž. Jurgis Brilius, kuris kartais padėdavo ištrūkti iš melioracijos ir dirbti bažnytinį darbą – vesti jaunimui konferencijas, seserims rekolekcijas ir kt. 
Kartais būdavo ir linksmų akimirkų. Su kun. Juozu klodavome molinius vamzdelius. Kartą jų atvežęs vienas senukas man negirdint perspėjo kun. Juozą: „Girdėjau, kad tavo draugas yra kunigas. Žiūrėk, prie jo nesikeik!“ Kun. J. Zdebskis, kaip jam buvo įprasta, rimtu veidu pažadėjo nesikeikti. Iš tikrųjų iš jo lūpų niekada negirdėjau ne tik keiksmo, bet net mažiausio nepagarbaus žodžio.
Kol buvo uždrausta oficialiai atlikti kunigo pareigas, padaugėjo pažinčių ir atsirado pogrindinio darbo patirties. Tai buvo Dievo malonės metai, davę tai, ko nebuvo davusi seminarija. Tapo aišku, kad turimas sovietinis registracijos pažymėjimas, suteikdavęs teisę atlikti kunigo pareigas, nėra išganymas, o būti naudingam Bažnyčiai galima ir be jo. Labai nudžiugino tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius. Sveikindamas šv. Velykų proga, jis pabrėžė, kad „svarbu turėti ne valdžios, bet Dievo registracijos pažymėjimą“.

VĖL VIKARAS

Baigiantis 1969 metams buvau paskirtas vikaru Simno parapijoje. Turėjau gerą kleboną kun. Juozą Matulevičių ir ganėtinai daug laiko. Kunigų būreliuose diskutavome dėl pogrindžio spaudos būtinumo. Labai reikėjo leidinio, kuris žadintų tautinį ir ypač religinį sąmoningumą, atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus ir bėdas. Leidinio reikalingumo mintį palaikė dauguma uolių kunigų, ypač kun. Juozas Zdebskis ir kun. Alfonsas Svarinskas. 

„AKIPLĖŠA“

KGB pareigūnai kun. Juozui Zdebskiui buvo davę „Akiplėšos“ pravardę. Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo priimti nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui, sąmoningai eiti į lagerį už vaikų katechizaciją. Kartą buvau liudininkas, kai per Viktoro Petkaus teismą kun. Juozas pabandė patekti į Aukščiausiojo teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kunigas Juozas ramiai paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti Kronikai medžiagos.“ 

Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo tik ką sugrįžęs iš Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas, kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras. Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi.

Per ilgus Kronikos leidimo metus dažnai su kun. Juozu susitikdavome ir kalbėdavomės pačiomis aktualiausiomis temomis. Jis dažnai atveždavo Kronikai reikalingos informacijos, nes jo ryšiai Lietuvoje buvo labai platūs: turėjo daug pažįstamų vienuolinėse kongregacijose, tarp jaunimo ir kitur. Su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu (vėliau tapusiu kunigu) rūpinosi religinės ir kitos pogrindžio literatūros dauginimu.

Kartą mes, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai, padarėme kun. Juozui daug skausmo. Kai kun. J. Zdebskis KGB žmonių specialia priemone buvo apdegintas, mes, susirinkę Valkininkų klebonijoje, aptarėme aktualijas, nutarėme į komitetą pakviesti naujų narių, o kun. Juozą palikti nuošaliai nuo matomos komiteto veiklos. Mes tikrai nesuabejojome kun. Juozo morale ir tuo, kad nudeginimas buvo KGB darbas, tik mums visiems atrodė būsią geriau, jei jis kurį laiką mažiau užklius KGB pareigūnams. Gaila, kad nė vienam iš mūsų neatėjo mintis, kad dėl tokio mūsų sprendimo kun. Juozas gali pasijusti atstumtas ir pažemintas. Taip ir atsitiko. Komiteto nariams jis nepriekaištavo, tik tyliai kentėjo. Jam buvo įprasta tyliai iškęsti pažeminimus, kaip jis sakydavo, už savo ir kitų nuodėmes.

„NEPATAISOMASIS“

Kun. Alfonsas Svarinskas tarp veiklių kunigų užėmė išskirtinę vietą. Visi jį gerbėme ne vien už sudėtą auką Tėvynei ir Bažnyčiai (jau buvo du kartus kalėjęs sovietiniuose lageriuose), bet ir už jo drąsą bei sumanumą. Pirmą kartą jį sutikau 1963 metais Vilniaus trečiojoje ligoninėje, kur kelias savaites gydžiausi. Ką tik iš lagerio sugrįžęs kun. Alfonsas atnešdavo Švč. Sakramentą. Vėliau, kai jis buvo paskirtas į Miroslavą vikaro pareigoms, tarp mūsų užsimezgė artima draugystė. Nedaug sutikau kunigų, kurie būtų taip degę uolumu dėl Bažnyčios ir Lietuvos reikalų. Jis visada būdavo kupinas gerų idėjų ir optimizmo. Sergėdamas kun. Alfonsą nuo lagerio, neįtraukiau jo tiesiogiai į Kronikos darbą, bet jis buvo vienas iš nedaugelio pasauliečių kunigų, su kuriuo aptardavau pačius svarbiausius dalykus. Sumanumo ir drąsos jis turėjo su kaupu. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis norėjo padaryti, kad kun. Alfonsui būtų blogiau, todėl neleido jam dirbti Kauno arkivyskupijoje, bet drauge padarė gerą paslaugą mums, vilkaviškiečiams. Mes mokėmės iš kun. Alfonso, kaip jis sakydavo, „nesėdėti po šluota“.

KUNIGŲ TEISMAI

1970 m. rugsėjo 9 d. už vaikų katechizaciją buvo nuteistas kun. Antanas Šeškevičius. Kitąmet vienas po kito už tą patį „nusikaltimą“ buvo nubausti dar du kunigai – Juozas Zdebskis ir Prosperas Bubnys MIC. Kunigai buvo pradėję visiškai nepaisyti draudimo viešai katechizuoti vaikus, ir budri partijos akis tokiame elgesyje įžiūrėjo pavojų komunizmo statybai. Represijos buvo sovietinės valdžios atsakas į Lietuvos kunigų pastangas atsikovoti bent šiek tiek religinės laisvės.

„17 000 TIKINČIŲJŲ MEMORANDUMAS“

Kunigų teismai už katechizaciją paskatino parengti platesnį dokumentą, skirtą kompartijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Į dokumentą įdėjau ryškesnius Bažnyčios persekiojimo faktus: vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremtį, kunigų J. Zdebskio ir P. Bubnio įkalinimą, Kunigų seminarijos veiklos varžymą ir kitus tikinčiųjų persekiojimo faktus.

Buvo paruoštas šūsnis rašomąja mašinėle atspausdintų lapų, ir drąsūs katalikai visoje Lietuvoje pradėjo rinkti parašus. Žmonės noriai pasirašinėjo po pareiškimo tekstu. KGB pareigūnai, gavę informaciją apie parašų rinkimą, pradėjo gaudyti rinkėjus, bet jų pastangos neatnešė vaisių – per porą mėnesių buvo surinkta per 17 000 parašų. Svarstėme, ką toliau daryti su šiuo unikaliu dokumentu. Tariausi su Petru Plumpa, kuris pasiūlė mintį, jog neverta tiesiogiai siųsti parašų į Maskvą, nes jie tikrai atsidurs KGB rankose ir nebus jokios naudos. Geriau pasiųsti memorandumą per Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą. P. Plumpa parašė lydraštį ir pats nuvežė memorandumą į Maskvą. Tuo metu jau buvome užmezgę ryšį su Maskvos disidentais ir konkrečiai – su Sergejumi Kovaliovu. 1972 m. per Velykas Amerikos balsas pranešė, kad Vakaruose gautas „17 000 tikinčiųjų memorandumas“. Tų metų Velykos buvo dvigubai džiugios – pasaulis jau žinojo apie mūsų vargus!

(BUS DAUGIAU)

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)