2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

PERPETUA DUMŠIENĖS KNYGOS „DULKĖTO ERŠKĖČIO UGNY“ SUTIKTUVĖS

Perpetua Dumšienė, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė

Dumsiene_II.jpgKnyga "Dulkėto erškėčio ugny" - apie  poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992) gyvenimą ir kūrybą. Knygoje jungiasi pasakojimas, prisiminimai, laiškai, publikacijos, dienoraščiai, dokumentai. Leidinyje gausu dokumentų faksimilių, meninių nuotraukų iš poeto tėviškės. Atskiras skyrius paskirtas garsaus baltisto, šveicarų profesoriaus J. P. Locherio pasisakymams apie poeto A. Kalanavičiaus kūrybą, publikuojama ir jo paskaita., perskaityta Nedzingėje, taip pat kelionės po Dzūkiją dienoraščiai.
Knygoje nemažai vietos skirta ir Kauno laikotarpiui, -- gyvenimui, darbui, bendravimui su literatais. Publikuojami ir kauniečių rašytojų atsiliepimai apie Antano Kalanavičiaus kūrybą – Roberto Keturakio, Marko Zingerio, Kęstučio Navako. Rasime ir nuorodų apie Antano Kalanavičiaus rankraštinį palikimą, esantį Maironio muziejuje, Kauno apskrities bibliotekos fonduose.

Didžiausia knygos puošmena yra Perlojoje gyvenančio fotomenininko Juliaus Vaicekausko meninės nuotraukos. Jose taip romantiškai atrodanti Nedzingė ir senoji poeto sodyba Sapiegiškyje.
Senosios, poeto pakiliai aprašytos pirkelės nuotrauka pradedamas kiekvienas skyrius, ji yra ir knygos viršelyje. Nuotraukų detalėse – senieji kalvystės darbai.
Knygos dizainą kūrė -- poeto kūrybą labai vertinantis žinomas dailininkas Romas Orantas. Knygoje taip pat yra minimi ir kiti menininkai – poeto sodybą nutapęs akvarelistas Osvaldas Jablonskis, estampus sukūrusi Raimonda Bateikaitė, paminklo Nedzingėje autorius Oskaras Gelumbiauskas, antkapinio paminklo kūrėjas Vytautas Šibaila.
Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Žymūs žmonės apie poeto Antano Kalanavičiaus kūrybą

Garsus baltistas, gyvenantis Šveicarijoje Jan Peter Locher: Kalanavičius, mano vertinimu yra vienas iš reikšmingiausių poetų ne tik pokario Lietuvos, bet ir, atsižvelgiant į visą amžių, taip pat už lietuvių kalbos ribų.
Kaip yra pabrėžęs teologas, Švento rašto vertėjas Česlovas Kavaliauskas („Švyturys“, 1996 Nr. 6), – „tas žmogus įsimylėjęs lietuvių kalbą. Rodos, atrado kalbos archetipus. Gyvendamas keistą gyvenimą, – vienatvėje, miškuos, – jis girdėjo mūsų prokalbę. Suskambo ausyse... Aš tikiu tuo skambėjimu.“
Žinomas lietuvių dailininkas Algirdas Pakeliūnas, perskaitęs „Ne akmenys guli” pasakė: šis poetas nepasiduoda neatsakingiems civilizacijos žaidimams; jis yra ne griovėjas, o statytojas; ne chaoso, o harmonijos šalininkas; ne tamsos, o šviesos nešėjas; toje kūryboje niekur nėra chtoniškojo pasaulio atšvaitų. Nė vienoj vietoj netgi nėra žodžio „velnias“ ar „velniškas“.

Poetas Antanas Kalanavičius ( 1945—1992 ). 
Keli štrichai autoriniam portretui

Gimė 1945 metais birželio 5 dieną Sapiegiškės ( vietiniai žmonės sako Sapiegiškio ) kaime netoli Nedzingės, Varėnos rajone. Nedzingės bažnytkaimis įsikūręs prie Nedzingio upelio ( dešinysis Merkio intakas), kiek į pietus nuo Nedzingio ežero, apie 27 km. į pietryčius nuo Alytaus“ (B. Kviklys, psl. 427). Paties pavadinimo kilmė nėra aiški, manoma, kad Nedzingės kaimo kilmė jotvingiška (Ned – upės vardas, ing – priesaga), tačiau jau seniai gyvenime, raštuose ir žemėlapiuose yra prigijęs dzūkiškas Nedzingės vardas. 
Antano tėvelis Zigmas Kalanavičius buvo kalvis, o mama Petrė Miseliūnaitė žoliautoja. Antanas visada didžiavosi, kad jo tėvelis priklausė garsiam Perlojos šaulių būriui, gynusiam Lietuvos laisvę.
Vidurinę mokyklą baigė Nedzingėje. Ten dirbo daug puikių mokytojų, ten mokydamasis pradėjo rašyti eilėraščius. Labai susidomėjo istorija, gal tam turėjo įtakos, kad prie Nedzingės ežero buvo rasta akmens amžius stovyklavietė. Senovės Lietuvos istorijos atšvaitai ypač ryškūs poeto jaunystės, studijų laikotarpio kūryboje.

Baigęs Nedzingės vidurinę mokyklą, Antanas Kalanavičius 1965–1968 metais studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute. Rašyti pradėjęs paauglystėje, pirmąjį eilėraštį išspausdino Varėnos rajono laikraštyje (buv. „Raudonoji vėliava“, dabar „Merkio kraštas“). Nuo 1965 metų jo eilėraščius publikavo „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“, „Mūsų gamta“, „Jaunimo gretos“, „Komjaunimo tiesa“, „Lietuvos pionierius“, vėliau „Kauno tiesa“, „Nemunas“, o jau nepriklausomoje Lietuvoje – „Naujasis Dienovidis“, „Proskyna“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Knygnešys“. Kelios publikacijos buvo „Poezijos pavasaryje“.

Antanas Kalanavičius buvo pateikęs „Vagos” leidyklai, komisijų svarstymams šiuos eilėraščių rinkinius: „Vakaro verpstas”, „Drožiniai rankšluostinėje”, „Dulkėti erškėčiai”, „Ne akmenys guli”, „Laukties slenkstis”. Taip pat buvo parengęs spaudai šias eilėraščių knygas vaikams: „Žydruolis akmenėlis”, „Balsų šaltinis”, „Šviesios brydės”. Nė viena šių knygų nebuvo išleista. Rankraščiuose pasirašinėjo Antano Dagilio, Dzūkijos Širšino, Antano Kalanos slapyvardžiais. Iš tėvo, kalvio, A. Kalanavičius paveldėjo talentą ir pomėgį kalti geležį, darė peilius, medžio drožinius, papuošalus iš briedžio rago, gintaro, vario.

Dirbo įvairius darbus – žurnalisto, darbininko, melioratoriaus. Gyveno Vilniuje, Kaune, o vėliau grįžo į gimtąją sodybą Sapiegiškyje ir vienkiemyje tarp miškų gyveno iki mirties – 1992 metų. Palaidotas senosiose Sapiegiškio kaimo kapinaitėse, esančiose vidury seno šilo.  Poeto knygą „Ne akmenys guli” 1994 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Jo pomirtinę knygą ( didelę, 605 psl. ) parengė šių eilučių autorė kartu su poete Judita Vaičiūnaite.

Pomirtinė poeto knyga buvo pirmoji ir kol kas vienintelė, nes gyvam esant jo knygos išleistos nebuvo. Visaip buvo spėliojama, kokios priežastys buvo, kad periodikoje aktyviai spausdintas poetas staiga buvo taip užblokuotas. Visgi, iš tam tikrų faktų ir užuominų spaudoje, aiškėja, kad poetas buvo sekamas tuometinio Saugumo ( KGB ) dėl jo dalyvavimo nelegalaus literatūros almanacho parengiamuosiuose leidybos darbuose. Saugumas susekė leidinio iniciatorių ir redkolegiją.

Taigi, poeto kūryba buvo liautasi spausdinti, knygos neleidžiamos. Praėjo daugiau kaip 20 metų nuo to laiko, kai buvo atsisakyta leisti jau suplanuotą „Vagoje” knygą, iki pomirtinės knygos išleidimo 1994 metais. Antano Kalanavičiaus knyga „Ne akmenys guli” iš karto sulaukė palankaus visuomenės dėmesio, gerų recenzijų, buvo apdovanota „Metų knygos 94” konkurso specialiu prizu už kūrybinio palikimo įamžinimą. 1995 metais poeto Antano Kalanavičiaus kūrybą profesorė Viktorija Daujotytė pristatė Lietuvių literatūros vadovėlyje 12 klasei, 1997 poeto eilėraščių pradinukai galėjo rasti 4 klasės vadovėlyje „Šaltinėlis” ( vadovėlio autorės Elena Marcelionienė ir Vida Plentaitė ).

Atrodytų, kad poeto kūryba pagaliau tapo lietuvių literatūros ir kultūros dalimi. Bet.. Bet ar tikrai? Baltų – slavų instituto direktorius Šveicarijoje profesorius Locher yra pasakęs, kad niekaip neatsistebi keistomis Lietuvos kultūrinės spaudos tradicijomis. Jo manymu, mirusių poetų kūryba vis tiek turi dalyvauti literatūros procese. Tą jis telefonu iš Berno kalbėjo man, stebėdamasis, kodėl poeto Antano Kalanavičiaus kūrybos publikacijos, platesnis tyrinėjimas Lietuvoje nevyksta. Profesorius pasakojo, kad jis pats vadovauja daugelio Europos šalių disertantams ir duoda disertacijų temas rašyti iš poeto Antano Kalanavičiaus kūrybos. O Lietuvoje bakalauro ar magistro darbus apie poeto kūrybą rašantys studentai apsilanko Nedzingėje, nes čia -- Nedzingės vidurinėje mokykloje, kurią 1965 m. baigė Antanas, 1996 metais atidarytas A. Kalanavičiaus muziejus.

Likimo valia Antanas tame muziejuje dalinasi kambariu su rezistentu kunigu Zigmu Neciunsku, kuris slapta sutuokė Nedzingės bažnyčioje garsųjį partizanų vadą Ramanauską-Vanagą, vėliau įrengė Vanagui slėptuvę Nedzingės bažnyčioje – sumūrijo slaptą kambarį už didžiojo altoriaus. Taip ir būna kartu: kunigas rezistentas ir poetas rezistentas, daug iškentėję dėl humanistinių vertybių. 

Apie knygą „Dulkėto erškėčio ugny“

1994 metais pasirodžius Antano Kalanavičiaus knygai „Ne akmenys guli“ spaudoje pasigirdo pasisakymų, kad poeto biografijoje likę daug baltų dėmių. Šioje knygoje tas spragas bus bandoma užpildyti. Dėl gana uždaro gyvenimo būdo visuomenei poeto kasdienybė buvo menkai žinoma, publikacijos apie jį išblaškytos.
Knygoje bandyta suderinti įvairių žanrų bei stilistikos tekstus ir padaryti jų sintezę. Šį metodą padiktavo sukaupta medžiaga. O jos atsirado labai daug. Rengdama knygą „Ne akmenys guli“, pradėjau gauti įvairių žinių apie straipsnius, publikacijas, renginius. Buvau kviečiama visur dalyvauti. Tvarkiau visą poeto rankraštinį palikimą. Buvau poeto studijų draugė, žmona, knygos rengėja, archyvo tvarkytoja.
Tik autorinis tekstas sudarė galimybę sujungti skirtingų stilių tekstus – dokumentus ir jų analizę, atsiminimus, dienoraščius, laiškus, paskaitų tekstus, dailės darbų aptarimus, esė – į vieningą knygos visumą. Medžiaga šiai knygai širdyje ir užrašuose kaupėsi nuo 1965 metų.
Ir autorė, ir leidykla nemažai svarstė, diskutavo, taisė, kol surinkta medžiaga buvo sugrupuota į knygoje esančius skyrius.

„Į savo žodžio mėlynąjį kalną.“ Gyvenimas ir kūryba. Biografijos faktus šiame skyriuje stengiausi pateikti visuomenės gyvenimo kontekste. Sunkiausias uždavinys buvo rekonstruoti tuos poeto gyvenimo tarpsnius, kurių savo akimis nemačiau. Teko pasikliauti atsiminimų fragmentais, pastudijuoti dokumentus. Specialiai šiai knygai atsiminimus apie Sapiegiškę, mano priprašyta, surinko Nedzingės mokyklos muzikos mokytoja Vanda Mockevičienė, garsi savo kraštuose įvairiais kultūros darbais. Skyrius apie poeto gyvenimą baigiamas pasakojimu apie jo pomirtinės knygos „Ne akmenys guli” parengimą ir leidybą.
„Kas dainoj kaip išminties sidabras.“ Apie Antano Kalanavičiaus kūrybą – tai ryškiausios literatūros mokslininkų, kritikų, poetų, žurnalistų, literatų publikacijos. Poeto Antano Kalanavičiaus kūryba susilaukė įvairių vertinimų. Jie pirmą kartą pateikiami kaip visuma. Yra ir labai originalių teologo, kunigo Česlovo Kavaliausko minčių apie poetą ir poeziją.

Janas Peteris Locheris: „Parodyti Lietuvai, kokį garsų poetą ji turi.“ – tai atskiras skyrius, kuriame pasakojama, kaip poeto A. Kalanavičiaus kūryba susidomėjo garsus baltistas, Berno universiteto Šveicarijoje profesorius, Baltų–slavų instituto direktorius Janas Peteris Locheris. Žymus Europos intelektualas atvyksta į nuošalų Nedzingės bažnytkaimį paskaityti paskaitos apie poeto Antano Kalanavičiaus kūrybą. Kelionės tikslą jis apibūdino taip: atvykau „parodyti Lietuvai, kokį garsų poetą ji turi“.
Antaną Kalanavičių prisimena – tai skyrius, kuriame atsiminimų apie poetą pateikė labai įvairūs žmonės – artimi giminės, mokytojai, studijų draugai, bendradarbiai, rašytojai. Yra išlikęs ir poeto sūnaus dienoraštis, rašytas Sapiegiškėje. Tai dešimt dienų 1991 metų vasarą. Jas tėvas su sūnum praleido kartu tėviškės sodyboje. Tai tėvo ir sūnaus dvasinis dialogas kasdienio gyvenimo įvykių fone. Abu bando suvokti vienas kito vertybes po ilgo nesimatymo.
Dalis atsiminimų publikuojama iš Nedzingėje esančio poeto Antano Kalanavičiaus muziejaus rankraščių fondų, savo surinktus atsiminimus leido publikuoti filologijos magistrė Vita Ūsaitė-Antonienė, apgynusi magistro darbą „A. Kalanavičiaus gyvenimas ir kūryba“ Vytauto Didžiojo universitete. Radau ir darbo talkininkų. Ypač reikšmingai pasidarbavo mano žemietė – marijampolietė Vida Bendoriūtė-Mickuvienė, poeto Antano Kalanavičiaus bendrakursė iš jo studijų Vilniaus pedagoginiame institute laikų. (Dabar Lietuvos edukologijos universitetas.) Ji surado studijų draugus, kalbėjosi su jais, surinko ir atsiuntė jų atsiminimus, juos apibendrino. Sunkiau buvo surasti poeto darbininkiško laikotarpio bendradarbius – Tvirtinimo detalių gamykloje Kaune, Meno dirbinių įmonėje Merkinėje, Varėnos melioracijos darbų įmonėse. Teko pačiai važinėti, ieškoti, susitikti su žmonėmis, užrašyti jų pasakojimus. Šiame darbe talkininkų irgi atsirado – tai bendrakursiai, Antano ir mano studijų Vilniaus universitete draugai – žurnalistai Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, Aloyzas Tendzegolskis, merkiniškis Leonas Bilinskas.

Rašytojai savo atsiminimus dažniausiai yra įkomponavę įvairiose publikacijose, tad papildomai ką nors rašyti nelabai sutiko, nors buvo kalbinami. Tad jų mintys – publikacijų skyriuje.
Poeto gyvenimo ir kūrybos įkvėpti kūriniai – šiame skyriuje įvairios istorijos apie kūrinius, įkvėptus Antano poezijos, ir tų kūrinių autorius – dailininkus, fotografus, spaudos, radijo ir televizijos žurnalistus, dramaturgus.
„Tavo laiškų mėlynoji šviesa“ skyriuje publikuojami ne visi laiškai. Iš daugelio atrinkau tuos, kuriuose poetas kalba apie literatūrinį darbą, vardija savo skaitomus autorius, plačiau rašo apie savo tėviškę, gimines. Kupiūruotos tik tos laškų vietos, kurios skaitytojui be konteksto nėra suvokiamos. Beveik visuose poeto laiškuose buvo ir eilėraščių, vienuose keletas, o kituose ir keliolika. Dėl vietos stokos eilėraščiai palikti tik keliuose laiškuose, -- nors kaip pavyzdys. Yra ir keli poeto žmonos bei jo motinos laiškai, jie surasti tarp poeto rankraščių.

PERPETUA_DUMSIENES_KNYGOS_II.jpgEsė pavadintame skyriuje -- knygos autorės interpretacijos ir impresijos.

Prie gyvenimo šaltinių skyriaus šioje knygoje labai reikėjo. Poeto gyvenimas nedaug tyrinėtas, tad skelbiama medžiaga labai svarbi. Publikuojama daug įvairių dokumentų, kiek leidžia aplinkybės, pateikiami ir jų komentarai. Pagrindinė šio skyriaus žinia – Antano Kalanavičiaus rankraščiai jau saugomi muziejų ir bibliotekų fonduose ir prieinami visuomenei. Žinios iš poeto gimtinės – apie jo kūrybos sklaidą: poetines Antanines, Antano Kalanavičiaus muziejų Nedzingėje, nedzingėnų įkurtą poezijos aikštę.

Knygoje daug iliustracijų – nuotraukų, dokumentų faksimilių. Labai dėkoju visiems, kurie atsiuntė nuotraukų specialiai šiai knygai. Ypač nusipelno padėkos studijų draugas ir poeto bičiulis Bronius Kašelionis. Jis atsiuntė ne tik nuotraukų, bet ir žinių apie aplinkybes, kuriomis buvo fotografuota.

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)