2019 m. spalio 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Nepamirštamas žurnalistų Mokytojas. Jono Karoso šimtmečiui

Povilas Sigitas KRIVICKAS, VU aštuntosios žurnalistų laidos (1961 m.) absolventas

IMG_6855_II.jpgSenajame Vilniaus universitete yra palyginti jaunų specialybių. Viena jų – žurnalistika. kuri pradėta dėstyti 1949 metais, o 1952-aisiais įsteigta Žurnalistikos katedra. Pirmuoju jos vedėju paskirtas Jonas Karosas (1912.III.20–1975.IV.03). 

Jam pačiam studijuoti teko gana ilgai: pradėjo teisės studijas 1931 metais Stepono Batoro, o baigė 1949-aisiais Vilniaus valstybiniame universitete.

 Prieškariu studijas teko nutraukti, nes stigo lėšų susimokėti už mokslą arba dėl šovinistinės Lenkijos valdžios persekiojimo. Paskui – Antrasis pasaulinis karas, kuriame teko nešti kareivio kuprinę: 1942–1944 metais tarnavo Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos Lietuviškoje 16-ojoje divizijoje.




Santūrus nuoširdumas

Traukdamasis iš Lietuvos, jis paliko Vilniuje jauną žmoną, medicinos seselę prestižinėje ligoninėje prie Lukiškių aikštės. Ten buvo gydomi pasiturintys miestiečiai. Juos slaugyti samdytos tik netekėjusios merginos. Jeigu kuri sumainydavo žiedus, būdavo atleidžiama iš darbo šioje ligoninėje. Vieną tokią seselę įsižiūrėjo ir dvidešimt šešerių mokytojas bei kairiosios pakraipos leidinių redaktorius Jonas Karosas. Keletą metų jaunoji šeima slėpė savo santuoką ir todėl susilaikė turėti vaikų. Grįžęs iš karo, Jonas žmonos neberado. Ji buvo mirusi. Apie trisdešimt metų jis gyveno vienišas ir tik prieš gyvenimo saulėlydį sutiko jaunystės draugę Sabiną, su kuria baigė savo dienas.

IMG_6857_II.jpgŠių eilučių autoriui pirmąkart Joną Karosą teko pamatyti 1956-ųjų rudenį, kai jis atėjo pasisveikinti su mumis, šviežiais tuometiniais Universiteto pirmakursiais. Jam tebuvo 44-eri, o jau žilutėlis. Jis mums atrodė gerokai vyresnis, negu buvo iš tikrųjų, mažakalbis, uždarokas. Vėliau jį pažinome kaip nuoširdų, mokantį suprasti ir atjausti žmogų, galintį padėti ir užtarti sunkią valandą. Tuo teko įsitikinti ne vienam jo studentų. Jų Mokytojas nepamiršdavo ir gavusių diplomus, padėdavo susirasti geresnį darbą, skatindavo aktyvesnei kūrybai. Kiek suspėdamas rašė ir pats redagavo įvairius leidinius.


Į “Mokslą ir gyvenimą”

Dar prieš karą Jonas Karosas leido Vilniaus krašto lietuviams skirtus literatūros ir dailės laikraščius „Varpos“, „Varsnos“, „Vingis“ (1937), „Sėja“ (1938), „Versmė“ (1939), juose paskelbė literatūros kritikos straipsnių. 1940-1941 metais jis – laikraščių „Prawda Wileñska“ ir „Vilniaus balsas“ redaktorius. 
Iš Rusijos po karo grįžęs į gimtąjį Vilnių, dar trumpai redagavo laikraštį „Prawda Wileñska“, o po to vienuolika metų ėjo dienraščio „Tiesa“ atsakingojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas. Žurnalistikos katedrai Jonas Karosas vadovavo iki 1961-ųjų ir tais pačiais metais tapo žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Iki tol nuo pat šio leidinio įkūrimo 1957-aisiais faktiškuoju redaktoriumi buvo jo įkūrėjas Kazys Sideravičius. Jis žurnalo metrikoje kukliai pasirašydavo pavaduotoju, nes oficialios redaktoriaus pareigos būdavo užrašomos kuriam nors iš Mokslų akademijos vadovų. Matyt, tikėtasi didesnio solidumo ir visuomeninio svorio, nors ir šiaip „Mokslas ir gyvenimas“ tapo vienu mėgstamiausių Lietuvoje leidinių, nes nesileido į tiesmuką politikavimą ir pateikdavo daug įdomių bei objektyvių žinių. 

Pareigos ir potvynis

IMG_6862_II.jpgGreta etatinio darbo Jonui Karosui nuolat tekdavo ir didelė visuomeninių pareigų našta: 1957–1975 metais – Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos pirmininkas. Jo pakviestam, man teko šešetą metų LŽS valdyboje dirbti kūrybinių sekcijų vedėju ir dažnai su pirmininku aptarti įvairius kūrybinius bei organizacinius klausimus. Jam rūpėjo aktualiausios kolegų gyvenimo problemos – nuo kūrybos iki buities. Greta kitų kūrybinių sekcijų LŽS pirmininkas palaikė fotožurnalistų susivienijimo atsiradimą, rėmė iniciatyvą surengti pirmąsias kolektyvines profesionaliosios fotografijos parodas. Pats mėgo fotografuoti, kas atsispindi jo kelionės reportažų knygoje „10000 kilometrų aplink Europą“ (Vilnius, 1957 m.). Tačiau savo įspūdžius ir vaizdus mūsų Mokytojas itin įtaigiai mokėjo perteikti žodžiais. Štai ištrauka iš jo knygos „Kalba Vilniaus akmenys“ (Vilnius, 1963 m.) apie didįjį Vilniaus potvynį, nusiaubusį miestą 1931-ųjų pavasarį:

„Eidavom į Bernardinų sodą pažiūrėti, kaip atrodo paplautas Bekešo kalno šlaitas ar toji vieta, kur lenkas moksleivis iš humaniškumo šoko į šniokščiančią Vilnelę gelbėti žydo vaiko ir kartu su juo dingo verpetais besisukančiose bangose. Skubėdavom į Vingio parką, kur šimtametės pušys, karus ir negandas išgyvenusios, viena po kitos slydo su visu šlaitu į Nerį. Botanikos sodas apsemtas, ežeru virtęs. Gležną pietų augmeniją naikina šaltas drumzlinas pavasario vanduo.“ (294 p.)
Jau po mirties išėjo Jono Karoso kūrybos rinktinė „Audringi pavasariai“, 2 t. (Vilnius, 1978–1979 m.), kritikos straipsnių rinkinys „Literatūra ir visuomenė“ (Vilnius, 1982 m.).

Priespauda ir bičiulystė

IMG_6863_II.jpgPerkeltine prasme tariant, Jono Karoso jaunystėje buvo neramūs ir politiniai vandenys. 1920 metais Lenkijai okupavus ir atplėšus nuo Lietuvos Vilniaus kraštą, jame gyvenusieji lietuviai patyrė vis didesnį polonizacijos spaudimą – visaip siaurintos jų pilietinės teisės, brutaliai buvo ribojamos tautinės saviraiškos galimybės, vyko lenkinimas per bažnyčią, kariuomenę, valdžios įstaigas. „Tarsi pagal slaptą komandą, – savo prisiminimuose apie 1926–1931 metus rašė Jonas Karosas, – visa lenkų buržuazinė spauda ėmė pulti Lietuvą ir Vilniaus krašto lietuvius. Vienas po kito buvo suiminėjami mokytojai, persekiojamos mokyklos, prasidėjo represijos. Uždaryta Vilniaus lietuvių mokytojų seminarija. Trys šimtai seminaristų atsidūrė gatvėje. Likviduota apie penkiasdešimt liaudies mokyklų provincijoje.“ (102 p.)
Tačiau jis visada aiškiai atskirdavo šovinistines nuotaikas ir nuoširdų demokratinį bendravimą. Juk nuo seno Vilniuje drauge gyveno lenkai, lietuviai, žydai, baltarusiai, rusai, totoriai, karaimai. Tarp kiekvienos tautos atstovų esama nesąžiningų ir padorių, priešiškai ar palankiai vieni kitiems nusiteikusių žmonių. Šilta bičiulystė Joną Karosą siejo su daugeliu įvairių tautų vilniečių – moksleivių, studentų, darbininkų, inteligentų. Bet ypač šiltai jis prisimena savo mokytojus lietuvius: Vytauto lietuviškosios gimnazijos direktorių Marceliną Šikšnį, istoriką ir lotynistą Bronių Untulį, kompozitorių Konstantiną Galkauską, pas kurį penketą metų privačiai mokėsi skambinti fortepijonu. 

Tikras vilnietis

Pirmasis_zurnalistu_Mokytojas_article_full_II.jpgMatyt, būta gero mokinio, jeigu profesorius leido surengti viešą koncertą šv. Mikalojaus parapijos salėje su atlikėjo paskaita apie kompozitorių Jozefą Haidną ir jo kūrybą. Priekinėse eilėse susėdo mokytojai, inteligentai, studentai, tolėliau – moksleiviai. „Išeinu į sceną prie stalo be jokių užrašų. Iš užkulisių nusigandęs Galkauskas sako man pusbalsiu: „Paskaitą pamiršote pasiimti.“ O aš sau drąsiai viską išdrožiau be jokio rašto. Salėje pasigirdo plojimai.“ (165 p.) Po to sekė koncertas: su klasės draugu A. Karužu keturiomis rankomis Jonas atliko fortepijonu ištrauką iš J. Haidno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“. Gaila, bet vyresniame amžiuje Jonas Karosas nutolo nuo fortepijono ir niekada neteko girdėti jį skambinant.
Verta atkreipti dėmesį, kad jau per penkiasdešimtį perkopęs profesorius į savo mokinį kreipiasi „jūs“. Jie abu buvo gimę Vilniuje ir perėmę taurias šio miesto aristokratų manieras. Taip į savo studentus kreipdavosi ir Jonas Karosas. Jis visada buvo maloniai galantiškas, dėmesingas ir santūrus. Šis charakterio bruožas jam ypač buvo būdingas paskutinėje darbovietėje, „Mokslo ir gyvenimo“ redakcijoje, per visus keturiolika metų. Vyriausiasis redaktorius mokėjo prakalbinti autorius, pašnekovus ir įdėmiai jų klausytis – pradedant Mokslų akademijos prezidentu Juozu Matuliu ir baigiant jaunais, perspektyviais aspirantais.

* * *
Aštuoniolika metų pirmininkaujant Jonui Karosui, Lietuvos žurnalistų sąjunga išaugo į stambiausią kūrybinę krašto organizaciją. Jis gebėjo pasitelkti darbščius bendradarbius, savo auklėtinius – LŽS valdybos atsakinguosius sekretorius Česlovą Zgirskį, Klemą Bagarauską, Danielių Mickevičių. 
Vyresniosios kartos žurnalistai,  dabar kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį susirenkantys į LŽS Senjorų klubą, dažnai prisimena savo Mokytoją, palikusį gilų pėdsaką jų likimuose ir darbuose. 

Nuotraukose iš J. Karoso knygų ir iš almanacho "Žurnalistika" prie rašinio apie Joną Karosą:
J. Karosas 1930 metais; Pompėjoje su bičiuliais italais. 1956 metai; J. Karoso knyga „Kalba Vilniaus akmenys“, 1963 m.; J. Karosas prie Vilniaus universiteto (Antano Sutkaus nuotr.) ; J. Karosas su Lietuvos žurnalistais Maskvoje Baltarusijos stotyje. 1972 m. 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)