“Kupina šilumos ir ištikimybės mirtis yra geriau, negu šaltas, neištikimas gyvenimas” – tokios Vokietijos rašytojo, poeto ir žurnalisto Henriko Heinės (1797-1856) mintys atitinka mūsų nūdienai, kai esame viskuo nepatenkinti. Bloga valdžia, nėra darbo, žmonės skursta, palieka gimtinę… Tačiau visi, kur begyventų ir kokius turtus bevaldytų, anksčiau ar vėliau iškeliaus Amžinybėn. Vienus palydės tik artimieji, giminės, kaimynai. Kitus – dar ir buvę bendradarbiai, bendramoksliai, velionio artimųjų bičiuliai…Vilniuje kovo 12-ąją buvo nuoširdžiai atsisveikinta su staiga mirusiu žurnalistu Jonu Lukoševičiumi. Skaudžios netekties valandą kartu su velionio artimaisiais, taip pat žurnalistais – žmona Banga ir sūnumi Dariumi – buvo būrys palydinčiųjų. Atėjo ne tik šiandieniniai žiniasklaidos atstovai, bet ir 1961 metų Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės absolventai, kurie studijavo drauge su a.a. Jonu Lukoševičiumi.
Gedulingos vakarienės metu, kai velionio palaikai iškeliavo į krematoriumą, bendramoksliai prisiminė tai, kas po 50 metų išliko atmintyje apie puikų kolegą, kurį jie prisimins, kol patys gyvi bus… Akivaizdu, kad sovietinis gyvenimas su aršiu ateizmu nenuslopino ano meto žurnalistų širdyse tikėjimo, gėrio ir meilės žmogui.
Jau dvidešimt dveji metai esame laisvi ir nepriklausomi, bet pagarbos Išeinatiems arba jų artimiesiems lieka vis mažiau ir mažiau. Pernai Anapilin palydint ilgametį “Kauno tiesos” (dabar “Kauno diena”) vyr. redaktorių a.a. Zenoną Baltušniką, Petrašiūnų panteone buvo gausus būrys palydinčiųjų. Drauge su jais ir buvę bendradarbiai, visi pasakę atsisveikinimo kalbas, tačiau kapinėse nebuvo nė vieno šiandieninės redakcijos, lyg ji neturėtų savo pirmtakų, atstovo.
Kovo pradžioje skaudžią savo gyvenime netektį patyrė žurnalistas Romas: staiga mirė jo mylimas tėvelis Sigitas Jonas. Kolegos bendradarbiai jam pareiškė nuoširdžią užuojautą, tačiau palydint žurnalisto artimą žmogų Anapilin, nebuvo nė vieno kolektyvo nario, išskyrus kažkada buvusią kolegos redaktorę ir LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininką… Kodėl mums tapo svetimas kito skausmas, nelaimės?
Bedvasėje žurnalistų gyvenimo kasdienybėje, lyg žvakelė niūriame mūsų gyvenime, sužibo laikraščio “Naujos Tėviškės žinios” redakcijoje. Staiga, netikėtai iš gyvenimo išėjus redaktorės pavaduotojai, žurnalistei Kristinai Čiučiulkaitei, laidotuvėse dalyvavo ne tik visi šiandieniniai, bet ir buvę jos bendradarbiai. Atėjus nelaimei į nedidelę redakcijos kūrybinę bendruomenę, nelengva išleisti naują laikraščio numerį. Tai supratę, buvę šio kolektyvo žurnalistai, dabar jau dirbantys kitose redakcijose, patys paruošė ir skaitytojams pateikė šeštadieninį numerį su jų parašytu nekrologu a.a. Kristinai Čiučiulkaitei.
Gal spontaniškai gimusios mintys labiau tiktų lapkričio antrąją, Vėlinių dieną. Tačiau kai atgimsta gamta, kai mes su tikėjimu, viltimi ir meile laukiame gražesnių ir šviesesnių dienų, gal tos kolegiškos pastabos bus nuoširdžiau perskaitytos ir privers bent minutėlę susimąstyti, kodėl mes tapome bedvasiai ir gyvenime, ir kūryboje?..
( MŪSŲ SVETAINĖS „KOMENTARUOSE” SKAITYKITE LŽS KAUNO APSKRITIES SKYRIAUS NARIO, PROF. ALEKSANDRO VITKAUS PASTABAS „MIRTIS FILOSOFŲ IR ŽURNALISTŲ AKIMIS” )
