2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

JONAS VĖLYVIS. GUNDYMAS GELBĖTI LIETUVĄ


neleisk_veb_II.jpg(Ištrauka iš romano) 

 I
– Vikentijau Josifovičiau , žmonės kalba, kad rusų kareiviai eis į dažnus namus neprašomi nakvoti. Šeimininkus išvarys…
— Kodėl tu vėl prisiminei, Rivuka , kad aš Vitia? Ar todėl,kad dabar Kauno gatvėse rusų kareiviai garsiai dainuoja Širaka strana maja radnaja ? O juk taip mielai man širdį paglostė tavo prieš metus rašytas laiškas iš tavo gimtojo Baku, kurį pradėjai nors ir rusiškai rašydama, bet žodžiu ,,Vytuk!”, nors reikėjo ,,Vincuk”.
— Kai nori geriau, išeina blogiau… Bet dabar ne tas svarbu. Tu irgi galingas kaip ir tas Josifas , kurio armija čia, bet jo kareivis gali tave iš namų išvaryti…
— Kokis tamsus ir kvailas vaikas, sušuktau, jeigu tai sakytų koks nors piemenėlis Vincu-kas, o ne tu, brangioji Marija Ona Rebeka Karakaite! 
— Bet tu, Vincuk, mane taip vadindavai tik kai būdavai gerai nusiteikęs, o dabar — kokia proga? Kankina, labai kankina tave abejonės. Kaip ir mane, kad galime netekti pastogės… 
— Nieko nebijok, Rivuka: nei monų, nei laumių, kurios nekviestos daržinėn nakvoti atei-na, pasauly nėra — jas pramanė kvaili ir tamsūs žmonės. Tik piemenėlis Vincukas tuo tikėjo, o profesorius Vincas — ne, Marija Ona… 
— Tu pokštauji, norėdamas save įtikinti, bet ne mane. Aš matau tavo akis, nors tu toliau guli ir tamsu. Bet tavo akys tave išduoda: tu dabar atsimerkęs ir žiūri į lubas. Ar ne? 
— Gal ir taip, Rivuka. Tačiau liaukis plepėjusi ir mik greičiau. Į tamsius langus rečiau pa-keleiviai beldžiasi. 
— Aika, tai ir tu jau bijai, kad gali nelabasis pasibaladoti? Aš, ponaiti, miegoti arti lango bijau. Slinkis į mano vietą. 
— Och, tu bailele Divusia! Eik šen ir gulk šalia manęs. Tik nekalbėk niekų ir mik.
Ateina, gulasi šalia. Apkabina savąjį ir šnibžda į ausį:
— Ne tik aš bijau, visi žmonės bijo… O jie žino. Juk per radiją girdėjai, kad armija ne šiaip sau žygiuoja, o pagal ultimatumą. Lietuva sutiko. Kodėl, Vincai? Bus toks pat badas kaip ir mano mieste Baku… 
— Na, Rivusia, tu perdedi. Juk negi manai, kad Lietuvos vyriausybė tokia kvaila, jog neži-notų, ką daro? Kaip vyriausybė prašo? Ogi laikytis kuo ramiausiai, eiti savo kasdienines pa-reigas ir dirbti savo kasdieninius darbus. Taigi ir būk rami, dirbk kaip dirbusi. Šiuo metu svarbiausias dalykas yra išsaugoti krašto rimtį, tvarką ir darbo drausmę… 
— Tu kalbi ir lovoje taip pat, kaip radijas ant stalo. Tu nežinai, kokių bus baisybių. Man namiškiai pasakojo, ką bolševikai yra pridarę, bet prašė niekam nesakyti… 
— Tai ir nekalbėk. Negražu paslaptis išduoti. Mes raudonarmiečius sutinkame kaip draugus. Įsakyme mūsų kariams sakoma, kad, siekiant apsaugoti raudonarmiečius nuo išsišokimų ir pilniau patenkinti jų pageidavimus, Lietuvos karininkai palydovai turi pavartoti visą savo autoritetą administracijos organų ar gyventojų atžvilgiu ir per daug nesivaržyti dėl atsakomybės. Taip, Rivuka!
— Ne taip, Vincai. Negi reikia lietuvį skriausti, kad raudonarmiečiui būtų gerai? O jeigu jie norės gulėti šioje lovoje? 
— Na, tu vėl… Miegok. Ir kodėl tau miegas nuo blakstienų bėga? 
Užmerkia sutemos dienos akis, merkiasi ir žmonių akys. ,,Ne, ne taip atsigulai, Vincuk , — girdi sapne Krėvė. — Tu, piemenėli Vincuk, prieš miegą sudėdavai rankas ir poteriaudavai. Paskui žegnodavai patalą, daržinės kampus, duris, palėpę, kraigą ir visas vietas, kur matydavai plyšius. Paskui guldavais, užsiklodavai galvą kailinaičiais, o ne balta paklode ir užmigdavai”. Girdi Krėvė balsą ir mato: duryse prašvito — kambarin įėjo laumė ir nušvietė visą namą. Ta pati Vincuko piemenėlio laumė. Ji apsitaisiusi ilgais plonais baltais ir palaidais rūbais. Rodos — ji spinduliais rasoja. Kasos nematytos. Šviesūs gelsvi plaukai guli ant pečių. Mato Krėvė, kaip laumė prieina prie gulinčio piemenėlio Vincuko, kurį laiką stovi ir žiūri į jį, paskui nusilenkus, lengvai, galais tik pirštų palytėjo jo plaukus. ,,Kelkis, berneli!” — girdi Krėvė kaip žadina Vincuką. ,,Bet kodėl ant tavo galvos kitas vainikas?” — klausia Vincukas. ,,Kodėl kitas? Tas pats”, — atsako laumė. ,,Ne, neapgausi manęs. Tu ne paežerės šlaito laumė. Jos vainikas ant galvos buvo rugiagėlių. O tavo?” Laumė nusiima vainiką ir laiko jį rankose apžiūrinėdama. ,,Aš visada tokį vainiką nešioju”,— sako laumė. Ir Vincukas pamato, kad jos rankos raudonos raudonos. ,,Kodėl tavo vainikas ne mėlynų rugiagėlių, o raudonas kaip pelkių rūda ir kodėl tarp tokių raudonų stiebų gėlių, kurios Dainavos šaly neauga, įpintas pjautuvas ir kūjis?” ,,Raudona spalva, — atsako laumė, — tai kovos spalva, kraujo spalva. O kūjis simbolizuoja darbininką, kuris triuškina priešus ir kala naują rytojų. Pjautuvas simbolizuoja valstietį, kuris pjaus priešus ir javus naujam rytojui”. ,,O ką rankose laikys mokyti žmonės? — įsiterpia Krėvė. ,,Mokytus žmones savo rankose laikys sąmoningi darbininkai ir valstiečiai, apjuosę spygliuotų vielų vainiku. Bet sąmoningam intelektualui galės patikėti trumpam pjautuvą ar kūjį, kad jis galėtų liaudies priešus traiškyti ir pjauti”. 
Vincukas atsisėda šiene, kuriame miegojo ir, pažvelgęs į laumę, trina kumščiais akis. Ant-rąsyk į ją pažvelgęs puola kniūbsčias patalan, slepia galvą po kailinaičiais ir surinka: ,,Vai! Ponaičiai! Dėde Vincai!.. Laumė!.. Gelbėkit!” Laumė stovi prie Vincuko ir tvirtai kalba: ,,Nesišauk jų, tų vakarų ponų, berneli. Tavo įsivaizduojami globėjai tau gero negeidžia, o jei-gu ir geistų — jau negalėtų. Dėl to ir tavo šauksmas jų ausų nepasieks. Bet tu, berneli, manęs nesibaidyk: aš tau nieko pikto nepadarysiu”. Vincukas, palindęs po kailinaičiais šaukia balsu, kuriame girdėti begalinis išgąstis. ,,Atstok! Ko prie manęs prikibai! Aš dar mažas ir tavęs bi-jau!” O laumė nesitraukia. ,,Tu mane, berneli, šaukei, o dabar kalbi, kad bijai. Aš girdėjau ir tūkstančių kitų tokių užguitų piemenėlių pagalbos šauksmą, išnaudojamų bernelių kvietimą. Tu dar mažas, tavo siela tyra kaip motinėlės ašara ant vaikelio kapo, ir todėl aš turėjau atsi-liepti į tavo šauksmą”. Vincukas vos vos prakalba drebančiu iš išgąsčio balsu: ,,Atstok! Tu nori mane apgauti ir nuveikti!.. Aš nešaukiau tavęs… Aš nieko nešaukiau…” O laumė nesi-traukia: ,,Tu šaukei, tūkstančiai tokių kaip tu šaukė, kad aš ateitau. Tavo graudingas šauksmas ir dabar dar ore skrajoja”.
Krėvė pamato save daržinės kraige aukštai aukštai, savo įkištą galvą pro stogo plyšį, žvelgiantį į Vincuką ir laumę ir kalbantį: ,,Dievulėli mieliausias! Kodėl gi man nėra tokios laimės, kad aš galėtau iš miego prikelti karalių Žvaigždikį !..” ,,Kieno balsas, berneli? — klausia laumė. — Kieno žodžiai? Ar ne tavo?” O Vincukas, vartydamasis po kailinaičiais sako: ,,Aš nešaukiau!.. Aš nekalbėjau… Aš nieko nežinau!.. Atstok!” Bet laumė neatstoja. Ji toliau įkalbinėja: ,,Bet širdis tavo šaukė, ir jos skausmingą balsą aš išgirdau”. Vincukas staiga nusimeta kailinaičius, atsisėda ir žegnoja laumę: ,,Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios šventosios. Amen”. Laumė nesitraukia. Ji stovi, raudoniu dega jos rankos ir vainikas, atrodo, kad kraujo lašai laša. Ji išdidžiai ir pergalingai nusišypso, ir Krėvė pamato kaukolę, bet vaizdas išnyksta, kai ji pradeda kalbėti: ,,Aš, berneli, ne piktoji dvasia, kuri kryžiaus bijo. Manęs kryžiumi ir botagu nenuvysi”. Vincukas šiek tiek aprimsta ir, sėdėdamas šiene, jau ramiau klausia: ,,Kas gi tu tokia esi, kad net kryžiaus nebijai? Tai tu ne paežerės šlaitų laumė?” ,,Atsimink, Vincuk, kad aš esu ne tavo paežerės netikusi rūkų ir miglų laumė. Aš esu komunizmo šmėkla, kuri vaduodama pavergtuosius klaidžioja po Europą, ir tau didelė garbė ir pasisekimas, kad aš užklydau į šią šiaudinę Dainavos šalies pastogę. Tu, berneli, manęs nesibaidyk: aš tau nieko pikto nepadarysiu, tik tave išvaduosiu”. Šmėkla pakelia rankas, išsiima iš vainiko pjautuvą, o kūjis lieka kaip buvęs, tik staiga vainikas tampa įkaitintų spygliuotų vielų vainiku. Šviesūs gelsvi palaidi plaukai išnyksta, o ilgi ploni balti ir palaidi rūbai tampa dryžuotu kalinio apdaru. Dryžuota šmėkla su kūju ant galvos ir pjautuvu rankoje lenkiasi prie Vincuko šnibždėdama: ,,Kelkis, berneli, kelkis, berneli, aš tau nieko pikto nepadarysiu, tik prikelsiu naujam gyvenimui”, — ir kiša pjautuvą po gulinčio Vincuko kaklu. ,,Papjausi, — nori šaukti Krėvė, bet negali sušukti iš dusulio. — Pa…” Staiga Krėvė mato save rugių lauke. Daug, daug pėdų guli, o jis eina ir su tuo pačiu pjautuvu, kuriuo šmėkla kėlė piemenėlį Vincuką, kelia jis pėdus. ,,Ar paslankc cingi, kad su pjautuvu pėdus keli? — girdi Krėvė motinos Rožės balsą, bet jos nemato. — Pėdų raikščius supjaustysi…”
— A?.. Kas tokio? — atmerkia akis sušukdamas Krėvė ir pamato pasilenkusią žmoną, ku-ri jį žadina.
— Tave prie telefono kviečia.
— Jau vidurnaktis. Sakyk, kad miegu. 
— Iš rusų atstovybės…
— Ką? — nustemba Krėvė.
— Taip, taip, — atsako žmona.
Krėvė raivulį vydamas prieina prie telefono. 
— Klausau, — sako jis. 
— Vikentijus Josifovičius? — girdi Krėvė klausimą.
— Taip, — atsako jis.
— Atsiprašau, labai atsiprašau, pone profesoriau, kad tokiu vėlu ir nelauktu laiku skambi-nu. Bet gal nepyksite, a? Juk mes seni draugai, — girdi Krėvė ragelyje balsą. — Čia skam-bina jums Pozdniakovas, įgaliotasis Sovietų ministeris Lietuvoje, kaip pas jus sako. Atsime-nate tokį? 
Krėvė atsimena. Kaipgi neatsimins! Juk jis labai rūpinasi, kad kuo daugiau lietuvių inteli-gentų pažintų SSSR kultūrą. Kelionę į Rusiją organizavo…
— Atsimenu, atsimenu, pone įgaliotasis Pozdniakovai, — patvirtina Krėvė.
— Vikentijau Josifovičiau! Kam taip oficialiai. Draugai draugais palieka be oficialių pa-reigų priminimo. Aš kviečiu jus atvykti į atstovybę… 
— Dabar? — nustemba Krėvė. — Juk vidurnaktis. Miegoti laikas.
— Vasaros naktys šiltos ir trumpos, — pastebi Pozdniakovas.
— Jei yra reikalas, — atsako Krėvė, — pasistengsiu užeiti rytojaus dieną.
— Patikėkite, Vikentijau Josifovičiau, jeigu ne skubus reikalas — jūsų nekviesčiau…
— O kas čia galėtų naktį taip skubu būti? 
— Žinote patys, kokie įvykiai Lietuvoje dedasi. Kiekviena minutė vis ką nors nauja atneša. O juk ir jūsų liaudies patarlė patarią, kad nereikia atidėti rytojui to, ką galima padaryti šiandien. Atrodo, kad aš tai radau užrašyta jūsų tautosakos rinkiniuose…
— Panašių patarlių daugelis tautų turi. Ir rusų tauta…
— Taip, galbūt, — nutraukia Pozdniakovas. — Apie tautų liaudies išmintį pakalbėsime susėdę kada nors. O dabar tikrai nepasididžiuokite, Vikentijau Josifovičiau, atvažiuokite. Reikalas tikrai skubus, kitai dienai jo atidėti negalima. Ak, tiesa, jūs nenorite naktį eiti pėsčias? Nesijaudinkite, aš atsiųsiu jums savo automobilį. Tad atvažiuosite? — girdi Krėvė nuolankų prašantį balsą. — Užtruksite neilgai…
— Gerai. Sutinku atvykti, — tepratarė Krėvė, jausdamas sapnuojąs, ir, padėjęs ragelį, pasakė žmonai: 
— Mamą sapnavau… Į rusų atstovybę kviečia kuo skubiausiai.
— Oi, Vincuk, viską, viską gerai apgalvok. Neskubėk, nesikarščiuok…
— Taip, taip, Revusia. Tai girdėjau ne vieną kartą iš tavęs…
— Bet vis atsipeikėji, kad ne taip pasakei ar padarei jau po laiko.
— Dabar gal laiku susiturėsiu.
Gatvėje pyptelėjo automobilis.
— Atvažiavo, — tepratarė Krėvė užsirūkydamas.
Žingsnį žengė — apie motiną Rožę galvojo, kitą žengė — apie Vincuką, sapne matytą, mintį vijo. Tik dvi dienos, tik dvi dienos praėjo, kai 1940 metais birželio mėnesio penkioliktą dieną lyg perkūno trenksmas apstulbino lietuvius žinia, kad prezidentas Antanas Smetona pasišalino iš Lietuvos su visa savo šeima, ir Raudonosios armijos daliniai su tankais, sunkiąja artilerija jau peržengė sieną, traukdami į mūsų krašto gilumą. Apie tai galvojo Krėvė, važiuodamas į rusų atstovybę. Aerodromai irgi liko užimti daugybės raudonosios aviacijos lėktuvų. Tai žino Krėvė kaip ir kiekvienas lietuvis. O ko dabar, vidurnakty, prireikė jiems iš Krėvės? Kodėl taip meiliai, bet ir neleisdamas atsisakyti ,,draugas” Pozdniakovas kviečia Krėvę į atstovybę? 
Neaišku, neaišku, neaišku…
 II 
Mašina sustojo.
— Atvažiavome, — burbteli vairuotojas.
O sapne matytas motinos Rožės paveikslas neblėso. Vėl nuskambėjo Krėvės atminty jos pasakojimas. ,,Ir nusėdo kunigaikštis nuo eikliojo žirgelio, ir vedė jį bajoras aukštojon klėte-lėn, užgėrė žaliuoju vyneliu. Ir išėjo jauna bajorienė, kaip saulelė sužibo, kaip gulbelė skers-nus žingsnius žengė, kaip karvelis ulbuonėlis gražius žodelius kalbėjo sveikindama ir pagerb-dama garsųjį kunigaikštį Šarūną”…
— Kaip malonu, kaip malonu, kad jūs atvykote, — girdi Krėvė Pozdniakovo balsą. — Dar kartą atsiprašau, kad sutrukdžiau jums poilsį. Bet mes draugai, ar ne, Vikentijau Josifovi-čiau? — žvelgė skvarbios, nuo nemigos pabrinkusios Pozdniakovo akys į Krėvės sielos gel-mę. O Krėvei nesiverčia liežuvis atsakyti, kad ,,mes draugai”. Ir jis taria:
— Dar kartą labas vakaras.
— Labas, labas, — atkartoja Pozdniakovas. — O štai dar vienas draugas, kuris nori su jumis pasikalbėti. Tai draugo Molotovo pavaduotojas draugas Dekanozovas . Būkite pažįstami…
Krėvė ir Dekanozovas pasisveikina. Dekanozovo ranka tvirta, tad vos Krėvė nešūktelėjo iš skausmo. Jis buvo kur kas aukštesnis ir stambesnis už Krėvę. Jo tyrinėjančios juodos akys slėgė. O Dekanozovas pagalvojo, kaip paprastai ir lengvai sutraiškytų šitą lietuvišką kirminė-lį, o dabar reikia sveikintis, netgi šypsotis ir kalbėti padoriai. Bet Stalinas juo pasitikėjo, į la-bai pavojingą šalį išlydėjo, kaip jam aiškino. Jis turi pradėti pasaulinės revoliucijos etapą Lie-tuvoje. 
— Labai gerai, kad susipažinote, — kalbėjo Pozdniakovas. — Atrodo, rasite bendrą kal-bą. Atsiprašau, aš pasišalinsiu. Pabūsiu šeimininke ir einu parūpinti užkandžių, nes spėju, kad jūsų pasikalbėjimas galįs ilgiau užtrukti.
— Jūs telefonu sakėte, kad neilgai, — pastebėjo Krėvė.
— Viskas keičiasi, viskas mainosi, mielas Vikentijau Josifovičiau. Na, bet ir trumpam po-kalbiui užkandis ir taurelė netrukdo.
Kol Krėvė ir Dekanozovas atsisėdo, kol pasikeitė keliais žodžiais apie orą, įėjo ir Pozdnia-kovas, nešdamas taureles ir sumuštinius su ikrais. 
— Pagal rusišką paprotį reikėtų išgerti už susitikimą, — pasiūlė Pozdniakovas, sau ir Dekanozovui įpildamas degtinės. — O jums, Vikentijau Josifovičiau, ar degtinės, ar krupniko, kurį Kauno intelektai vertina?
— Vėlus laikas, — atsako Krėvė. 
— Tai tik simboliškai. Juk ir Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, stikliukais susimuša. Negalima su tuščiais.
Kilstelėjo stikliuką Pozdniakovas ir nuvarvėjo keli lašai. O Krėvės mintyse motina pasako-ja toliau: ,,Vienoj rankoj nešė žalią vyną, kitoj — aukso taurę. Ir paslydo jauna kojelė, ir pra-liejo žaliąjį vynelį… Tai nelaimę dievai siunčia, blogus ženklus mudviem jie duoda! — tarė ne tiek nusigandus, kiek didžiai nuliūdusi jaunoji. — Dvylika metų pragyvenome šituose dvaruose, — nenutekėjo iki šiol vandens lašelis, nenugurėjo duonos gurinėlis, o nū prasiliejo žaliasis vynelis…”
— O, — nusistebėjo Pozdniakovas perimdamas taurelę į kitą ranką. — Geriau tėvas nuo stogo, negu lašas iš taurės… 
— Pas mus sako, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo, — pratęsė Krėvė.
— Įdomi, įdomi patarlė, — pastebėjo Dekanozovas. — Pas mus SSSR sakytų, kad ilgas auklėjamasis darbas duoda gerų rezultatų. — Ir jis tęsė toliau: — Įsivaizduokite, Vikentijau Josifovičiau, man Lietuva ir jos žmonės labai patinka, bet jūsų prezidentas… Ne, aš ne tik nustebintas, bet ir užgautas esu. Tik įsivaizduokite: atvažiuoja draugingos šalies atstovas, pa-ties viso pasaulio tautų vado draugo Stalino siųstas, o ponas Lietuvos prezidentas jo nepasi-tinka. Na, įsivaizduoju, rūpesčiai, liga gali sutrukdyti atvykti į aerodromą ir draugiškai pa-spausti ranką. Betgi jis visai pabėgo! Ne, tokio nedraugiškumo ne tik aš, bet ir draugas Stali-nas nesitikėjo. Mes vertiname tikrą draugiškumą. O čia? Atskridęs net į savo atstovybę neuž-važiavau, o nusiskubinau į prezidentūrą kaip pas tikrą didžios šalies draugą. Ir Smetonos pasi-traukimas man buvo stiprus smūgis. Taigi jums, lietuviams, reikės užglaistyti to diktatoriaus padarytą įžeidimą — ne tiek man, kiek didžiajai draugiškai šaliai.
— Tai jūs tik norėjote su Smetona susitikti? — pasitikslina Krėvė.
— Susitikti labai labai norėjau, nes vežiau draugiškus ir nuoširdžius paties Stalino linkėji-mus. Bet tuo pačiu aš čia atskridau apsvarstyti skubių neatidėliotinų klausimų ryšium su paki-tėjusia padėtimi.
— Neaišku ir man, kodėl Smetona pasišalino. Gal nesuprato Maskvos ketinimų? — klausia Krėvė.
— Prezidento pasišalinimas, kaip Jūs sakote, yra ne kas kita, kaip Lietuvos vyriausybės nepasitikėjimas, kurio nei Maskva, nei aš nesuprantu. Juk Merkiui , vadinasi, ir prezidentui Smetonai gerai žinomas Sovietų vyriausybės užtikrinimas, kad ji visai nemano pažeisti Lietuvos nepriklausomybės, kištis į jos vidaus reikalus ar kėsintis pakeisti vidaus santvarką. 
— Jeigu jūs nieko nenorite ir nemanote keisti, tai kodėl reikėjo tiek armijos į Lietuvą siųs-ti? Juk jos čia jau ir taip daug buvo.
— Labai nedaug, labai nedaug, Vikentijau Josifovičiau. Maskva tik buvo labai apgailestautinų įvykių priversta padidinti čia savo įgulas jų saugumo sumetimais ir geriausių norų apsaugoti Lietuvą nuo pavojaus įsivelti į pasaulinį karą. Jei ne savo noru, tai prievarta.
— Pone Dekanozovai, aš abejoju, kad Lietuvai grėstų pavojus įsitraukti į karą.
— O kodėl jūs taip manote? — skvarbios juodos akys įsistebeilijo į Krėvę.
— Ogi paprastas dalykas. Kaimynė Latvija, kaip ir Lietuvos vyriausybė, yra pareiškusi lai-kytis griežto neutraliteto. Lenkija jau sužlugdyta…
— Bet jūs Vokietiją pamiršote, — nekantraudamas pertraukė Dekanozovas, varstydamas Krėvę juodomis kaukaziečio akimis.
— Vokietija? — pakartojo Dekanozovo klausimą Krėvė. — Vokietija yra draugiškuose santykiuose su SSSR. — Čia Krėvė stabtelėjo, lyg norėdamas išgirsti savo žodžių patvirtini-mą. Tačiau neišgirdęs Dekanozovo nei pritarimo, nei paneigimo tęsė: — Ir, be to, tokioje padėtyje Lietuva yra, kad, be abejo, Vokietija nesikėsintų mūsų prievartauti be SSSR vyriau-sybės žinios ir sutikimo.
Pasakymas, kad Lietuvos Vokietija nelies be SSSR žinios, paglostė Dekanozovo širdį ir jis nusišypsojo. Tačiau pastebėjo: 
— Mes su Vokietija tokie draugai kaip du alkani šunys, kurie sėlina prie vieno kaulo.
Klausosi Krėvė Dekanozovo kalbos apie du šunis ir vieną kaulą ir vėl mato piemenėlį Vin-cuką miegantį prie Amžinojo Žynio šaltinio, o šalia jo ginčijasi Kryžiuotis ir Galingasis Vyras — rusas. Girdi Krėvė Kryžiuočio žodžius: ,,Manęs visas pasaulis dreba”, o Amžinasis Žynys semia taure iš šaltinio vandenį ir pila ant ugnies. Ugnis nuo vandens tik labiau įsiliepsnoja, o Kryžiuotis šaiposi: ,,Šitais burtais manęs nenubaidysi. Senovės šešėliai man nebaisūs. Aš nū-diena gyvenu”. ,,O rytoj?” — klausia Amžinasis Žynys. Ir Kryžiuotis atsako: ,,Ir rytdiena bus mano”. Amžinasis Žynys rodo į miegantį Vincuką ir skelbia: ,,Ir jo ir jo bus rytdiena!” Tačiau Kryžiuotis nesutinka ir ramiai, bet tuo pačiu ir tvirtai drožia: ,,Kol mano kardas čia sargyboj stovi, jis nenubus miegojęs!” Karščiuojasi Amžinasis Žynys: ,,Tu jo nesulaikysi, tu ugnies, kuri per amžius degė, neužgesinsi”. O Kryžiuotis ramus ir pasitikintis: ,,Temerdena sau, kol pati užges. Kam ji kenkia? Bet šis miegantis Vincukas jau neatsikels”. 
Nei iš šio, nei iš to šalia Kryžiuočio iš po žemių išdygsta Galingasis Vyras — rusas. ,,Ir aš dar tarsiu savo žodį”, — sako jis. Rodo į miegantį Vincuką ir aiškina: ,,Juk man priklauso tasai, kuris čia miega.Aš jam visus kelius pastojau”. Tačiau Galingojo Vyro pasirodymas nejaudina Kryžiuočio. Nė nedirstelėjęs į jį meta: ,,Matai, šalia manęs dar kitas yra galingas. O juk jisai tiktai mano šešėlis. Kas tu prieš mane su savo silpnute ugnele? Visas pasaulis turi nusilenkti mano geležiniam kardui”. Tačiau ir Galingasis ramus: ,,Gal visas, tik ne toji dalis, kuri jau man priklauso”. Ir išdidus Kryžiuotis, iš lengvo pakreipęs truputį Galingojo pusėn galvą klausia: ,,Tau?” O rusas atsako: ,,Man Aš ginklu tau galiu įrodyti”. Juokiasi Kryžiuotis: ,,Tavo ginklu? Jis trapus kaip sutrūnijusi šaka. Ar juo manai man pasipriešinti? Žūsi — nėra, kas mane nugalėtų”…
— Jūs manęs negirdite, Vikentijau Josifovičiau? Gal jums sunku? 
— Ne, ne, tamsta Dekanozovai. Aš klausau.
— Šiandien teikiame Vokietijai pagalbą, bet tik tiek, kad ji neuždustų ir nepasismaugtų anksčiau, negu mums tai naudinga. Mūsų santykiai su vokiečiais nekokie — ir kuo jie pasibaigs, tai jau kitas klausimas, kurio dabar geriau neliesime… Tikėkite, kad draugas Stalinas ir aš asmeniškai tik gero norime Lietuvai… 
Klausosi Krėvė neprašyto Lietuvos svečio, lūpas krutina, su motina Rože kalbasi. ,,Iš šalių tolimųjų, ten, kur už girelių, už tų siūbuojančiųjų, — sako motina sūnui, — už marelių mėlynųjų, per kalnelius kuo aukščiausius, per klonelius kuo giliausius, per nemunėlius tai lekia, tai skubinasi audrusis vėjelis, kad padabotų, kad pamatytų jaunąją mergelę, sparneliais bemosuodamas, žmonių vargdienėlių, dirvos artojėlių, rugių pjovėjėlių veidelius bešluosto, petelius beglosto šaltu papūtimu, oro dvelkimu”. Klausosi sūnus ir klausia: ,,O ko šitas Kaukazo vyras kaip vėjas atskubėjo, kad pamatytų jaunąją dvidešimtmetę Lietuvėlę, kad ją apsaugotų ar pagrobtų?”
— Jūs, Vikentijau Josifovičiau, tuo abejojate? Be reikalo. Aš ir Stalinas nesergame rusų patriotiniu šovinizmu, gerbiame ir mėgstame lietuvių tautą, nes tarp jos ir gruzinų tautos liki-mo yra daug bendro. Mudu, gerai susipažinę su jūsų praeitimi, žinome, kad šimtmečius kovo-jote, sulaikydami vokiečių antplūdį į rytus ir nelygioje kovoje laimėjote. Žinau, kad jūsų vals-tybės sienos ėjo į rytus nuo dabartinio Charkovo ir tik šimtą kilometrų buvo nuo Maskvos, o pietuose siekė Juodųjų jūrų… 
Klausosi Krėvė ir girdi motinos Rožės klausimą: ,,Vai, kodėl tau, sūneli, porina, vai, kodėl tau pasakoja apie milžinų ginčus, apie tuos senus laikus, kada šviesiame pasauly gyveno tie milžinai, kurie tik dainoje dabar bedainuojami, kurie tik pasakoj dabar bepasakojami, milžinai vyrai, kurie nežinojo, kurie nepažino, kas baimė baimelė, sunki vergija nedalėlė, kurių ranka už norus už troškimus galingesnė, o veikimas, o darbas už mintis greitesni: ko godelėj nesu-godojo, jau jų rankos atliko”. ,,Nežinau motule šviesiausioji, saulele skaisčiausioji. Vai pasa-kyk man, sena motule, kodėl nūnai taip skaudžia mano širdelę?”
— Kodėl jūs primenate tuos laikus, kurie praėję? 
—Vikentijau Josifovičiau! Kaip gali gruzinas negerbti tautos, kuri nebūdama gausi, tik sa-vo didvyrišku narsumu galėjo išugdyti žūtbūtiniuose karuose tokią galią pasipriešinti vaka-rams ir rytuose atstumti mongolus beveik iki Volgos. Visa tai kalbu norėdamas įtikinti tamstą, Vikentijau Josifovičiau, kad draugas Stalinas Lietuvos atžvilgiu neturi jokių paslėptų tikslų ir siekimų, vien tik nori apsaugoti ateityje jūsų kraštą nuo galimo vokiečių įsiveržimo… 
— Betgi aš minėjau, kad tas neįmanoma… 
— Viskas įmanoma, Vikentijau Josifovičiau, pakis politinė padėtis ir mūsų santykiai su jais — ir jie gali būti čia pat… 
Sustingęs, įbestas Krėvės žvilgsnis į kavos puoduką. Ir lyg mato tamsioje baloje, lyg girdi ore sklandant, kad aukšton kunigaikščio menėn eina kareivis, kuris sargyboje ant vartų kuoro visą naktį budėjo ir kalba kunigaikščiui: ,,Kunigaikšti , iš visų pusių apstojo priešai tavo pilį. Jų tiek daug, jog mūsų akys dar nėra mačiusios tokių minių”. Ir atsako kunigaikštis: ,,Tebūnie jų kiek danguje žvaigždžių, kiek žalioje girioje medžių, mes nenusigąsim. Naktį gėrėm uliojom, dabar kovon stosim, kieto plieno kalavijus pavartosim, jaunas rankas pamiklinsim”. Žalio midaus taurę kareiviui pila kunigaikštis ir liepia, kad vaidilos dar labiau paskutinį kartą sudainuotų, kad jų stygos dar skambiau suaidėtų, už žygius, už priešui teiktinus smūgius linksmai paskutinę taurę visi kad išgertų. ,,Dabar gersim ir uliosim, o paskui linksmai kovon stosim!” — kalba Margiris, patsai geria ir kitus ragina… 
Mato Dekanozovas, kad merkiasi Krėvės akys. Pavargo senelis, jau vėlus laikas, galvoja jis, ir siūlo: 
— Išgerkime, Vikentijau Josifovičiau, už lietuvių ir gruzinų draugystę. 
— Gruzinų? — krūpteli Krėvė, pakelia akis ir pamato sėdintį šarvuotą kryžiuotį. Sumirksėjo Krėvės akys ne kartą, kol pamatė Dekanozovą. — Gruzinų tauta, garbinga tauta, — pratarė. 
— Ko mes turėtume siekti Lietuvoje? — toliau klausia Dekanozovas ir tęsia: — Esate žemdirbių kraštas, turite vien tik tokių gėrybių, kuriomis ir Sovietų Sąjunga yra turtinga. Prisipažinsiu, kad, mūsų manymu, Lietuva yra svarbus strateginis punktas. Bet šis faktas kaip tik ir kelia iš vokiečių pusės agresijos prieš jus pavojų, nuo kurio norime jus apsaugoti…
Kodėl gruzinas SSSR vardu kalba apie vokiečių pavojų, primindamas kryžiuočius? Jisai primena, o Krėvė girdi motulės pasakojimą: ,,Iš visų plačiųjų pasaulio kraštų daugel daugel garsių vyrų, narsių karžygių susirinko, ir visi prieš Dainavos bernelius, prieš jaunuosius raitelius, prieš narsų Margirį, gražiosios Dainavos valdovą. Buvo čia galingas Hanenburgo kunigaikštis Henrikas, savo narsiais žygiais visam pasauly pagarsėjęs. Jis atvedė piktiems kryžiuočiams pagalbon penkis tūkstančius ginkluotų vyrų, už vilkus žiauresnių, už lokius stipresnių. Daugel motinų prakeikė jo gimimo dieną, savo jaunų sūnelių laukdamos. Buvo čia Brandenburgo žemės jaunas valdovas, geltonplaukis, mėlynakis Liudvikas, kuris atvedė vokiečiams pagalbon tris tūkstančius geležimi šarvuotų vyrų. Čia buvo senas, didelio proto ir daugel matęs, daugel patyręs Nameno žemių karalius Zigfridas. Jis buvo narsus kaip liūtas, gudrus kaip lapė. Čia buvo jaunas anglų karalaitis Henrikas skaistaveidis. Jis atvedė keturis tūkstančius ginkluotų, ilguose karuose daugel patyrimo įgijusių vyrų”. Ir klausia Krėvė: ,,Motule geroji, kodėl tu man šitą pasakoji?” Bet motinėlė tik žiūri į Vinculį ir tyli. Ir tada Krėvė atsako jai: ,,Yra čia gruzinas Dekanozovas, atvedęs daugiau kaip šimtą tūkstančių karių, ginkluotų ne kalavijais, bet šautuvais ir patrankomis”… 
Pranyksta motulė ir Krėvė vėl išgirsta ir mato įsiteikiančiai besišypsantį didijį šiandieninį karvedį. 
— Kaip galite spręsti iš mano kalbos, Vikentijau Josifovičiau, esu su jumis daugiau negu atviras, stengiuosi nieko nuo jūsų nenuslėpti, kad, supratę padėtį, galėtumėt su pasitikėjimu bendradarbiauti su mumis savo krašto labui… 
Klauso Krėvė Dekanozovo pažadų sergėti Lietuvą ir pats netiki savo ausimis. Jau kelintą ar net kelioliktą kartą didžios ir draugiškos šalies atstovas pakartojo ištikimybę nieko nekeisti Lietuvoje. Ir Krėvė prisimena liaudies išmintį, kad kas pažadėta — turi būti ištesėta, bet yra ir kitų perspėjimų, kad girto pažadai tik kvailį džiugina. Krėvė pažvelgia į Dekanozovą atidžiau, lyg tyrinėdamas, ar jis jau girtas. Ne, svečias, pasiuntęs šimtą tūkstančių karių Lietuvai apsau-goti nuo vokiečio kryžiuočio, negirtas. Bet kodėl jis tiek daug žada padėti? Juk greiti pažadai vėjais laksto. Ar tikėti jais? Pažadais sotus nebūsi, prisiminė Krėvė, ir čia pat sau pridūrė: pa-žadais penėtas kojas ištiesi. Tad kuriais žodžiais tikėti, o kuriais ne? Ir kodėl jis man pasakoja apie savo ir Stalino meilę Lietuvai? Jis — ne koks nors valstybės veikėjas, o tik universiteto dėstytojas, rašytojas. Ir aš jam dar nepriekaištavau, kad jis nekviestas su armija atvyko, nes dar tiksliai nežinau, kas buvo sutarta tarp Lietuvos ir SSSR vyriausybių… 
— Man buvo labai sunku susikalbėti su einančiu dabar prezidento pareigas Merkiu ir jo pa-tarėjais dėl būsimosios Lietuvos vyriausybės sudėties, — girdi Krėvė Dekanozovo žodžius savo minčių sraute. 
Na, jau kalbamės ne vieną ir ne dvi minutes, o ko mane čia kvietė ir koks svarbus reikalas, kad net ryto laukti negali — neaišku, mąsto toliau Krėvė, stengdamasis vyti iš galvos sapno sukeltus minčių, prisiminimų ir kažkokių vizijų likučius. 
— Mes norime, — girdi Krėvė, — kad naujoje vyriausybėje dalyvautų tokie asmenys, kurie lojaliai vykdytų Lietuvos pasižadėjimus ir įsipareigojimus ir neleistų pasikartoti įvykiams, dėl kurių Sovietų vyriausybė turėjo pakeisti savo santykius su trijų paskutinių Lietuvos vyriausybių nariais. 
Kur veda Dekanozovas, siūlydamas išgerti ir ikrais užkąsti? 
— Tamsta naujoje vyriausybėje, dėl kurios sudėties pagaliau susitarta, esate numatytas už-sienio reikalų ministru ir ministro pirmininko pavaduotoju… 
Ach! Štai koks reikalas, kuris ryto negali laukti! O Dekanozovas tiesia popieriaus lapą…
 III 
– Pasižiūrėkite, Vikentijau Josifovičiau, šį vyriausybės sąrašą . 
Krėvė ima popieriaus lapą lyg nesavomis rankomis. Dreba popieriaus lapas kaip Subarto-nių drebulė. Slenka minutė, kita. Krėvė skaito ir mintyse charakterizuoja pažįstamus žmones. Tiesa, ne visus: sąraše jis randa visiškai nežinomų asmenų. 
Krėvės žvilgsnis sustoja prie Paleckio . Taip, jis jį šiek tiek pažįsta. Jis numatytas ministerio pirmininko vietai užimti. ,,Pažįstu jį, — mąsto Krėvė, — kaip liaudininkų pakraipos žmogų ir ,,Lietuvos žinių” bendradarbį. Žinau, kad jis buvo griežtai nusiteikęs tautininkų santvarkos atžvilgiu ir buvo jų vyriausybės persekiojamas, net ne kartą ištremtas. Anksčiau pasireiškęs neigiamu sovietinės santvarkos įvertinimu ir tuo reikalu atspausdinęs knygą. Tiesa, pastaruoju laiku rodė veiklą, priešingą tuo atveju ankstyvesniam savo nusistatymui, bet jo draugiškus pareiškimus SSSR vyriausybės atžvilgiu ryšium su Vilniaus grąžinimu Lietuvai buvau laikęs neapgalvotais išsišokimais patriotiškai nusiteikusio opozicionieriaus”. 
Akys toliau slysta pavardžių stulpeliu, sustodamos akimirkai, kitai ir prikeldamos sąmonė-je esančius prisiminimus. Kitas pažįstamas — Mickis . Jis buvo numatytas užimti žemės ūkio ministerio vietą. ,,Žinau apie jį tiek, — mintyse pats sau sako Krėvė, — kad jis buvo kuklus žemės ūkio ministerijos valdininkas ir gan aktyvus tautininkų partijos narys”. 
Dar viena pažįstama pavardė — Pakarklis , kandidatas į teisingumo ministerius, baigęs teisių fakultetą. ,,Jis man gerai žinomas, — mąsto Krėvė, — bet ne iš gerosios pusės. Turėjau pagrindo laikyti jį nerimtu žmogumi. Dar studentu būdamas pasižymėjo kaip veiklus ateitininkas. Krikščionių demokratų partija tuo metu žiūrėjo į jį kaip į būsimąjį savo partijos šulą. Į pirmuosius Seimus rinkimų metu buvo svarbiausias jų agitatorius, ,,bačkininkas”. Savo prakalbose nesiskaitė su žodžiais, kai reikėjo iškolioti kairesniųjų pažiūrų partijas ir žmones. Buvo nesugyvenamas, kupinas griežtos neapykantos kairesnio nusistatymo asmenims, net savo politinių draugų tarpe. Kai į valdžią atėjo tautininkai, jis greitu laiku persimetė pas juos ir ten irgi pasireiškė savo veiklumu, todėl tautininkų vyriausybės buvo proteguojamas. Bet savo nelaimei prisidėjo prie voldemarininkų, kurie buvo nepatenkinti prezidento Smetonos ,,demokratiškumu”. Kaip šalininkai griežtos diktatūros, jie buvo sumanę perversmą, kuris ne-pasisekė. Pakarklis, nors nebuvo patrauktas atsakomybėn ir nuteistas kaip kiti perversminin-kai, bet buvo išmestas iš tautininkų partijos”… 
Slysta Krėvės žvilgsnis pavardėmis, o Dekanozovo akys nepaleidžia skaitančiojo veido. Nori, oi nori jis sugauti Krėvės mintis dėl vienos ar kitos pavardės. Bet susikaupęs rusų atstovybės svečio veidas, akys nieko neišduoda. Štai akys sugavo Venclovos pavardę. Jis numatytas į švietimo ministerio vietą. ,,Jaunas vyrukas, — galvoja Krėvė, — buvęs mano mokinys, gabus rašytojas. Baigęs Humanitarinių mokslų fakultetą, gavo ,,Aušros” gimnazijos Kaune lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo vietą, buvo labai mėgiamas mokinių ir giriamas viršininkų kaip geras mokytojas. Politika iki šiol, kiek žinau, visai nesidomi. Prieš kelias savaites buvo atleistas iš mokytojo pareigų dėl smulkaus eilėraščio, kurį paskelbė spaudoje. Jame Venclova pareiškė širdgėlą, kad suliepsnojusiose žudynėse liejasi tiek daug nekalto kraujo, tiek daug žmonėms tenka patirti skriaudų, pralieti ašarų dėl tuščių užgaidų tų, kurie skelbiasi Dievo rinktais vadais. Švietimo ministeris įžvelgė, kad mokytojas, reiškęs tokias antikariškas nuotaikas, gali turėti mokiniams slopinančios įtakos”. 
Krėvė randa penktą pažįstamą pavardę. Tai generolas Vitkauskas . Krėvei asmeniškai su juo anksčiau neteko susitikti. Tik žinojo jis, kad Raštikiui pasitraukus, buvo Smetonos paskirtas kariuomenės vadu, vadinasi, jam ištikimas žmogus. Na, o kiti vyriausybės kandidatai Krėvei buvo visiškai nepažįstami. Ir jis pats sau prisipažino sužinojęs tik iš šio sąrašo, kad tokie žmonės yra šiame pasaulyje.
— Bet aš labai labai nustebintas, gerbiamas Dekanozovai, kad dėl mano dalyvavimo Lietuvos vyriausybėje su manim kalbasi ne einantis prezidento pareigas Merkys, bet SSSR vyriausybės įgaliotinis. Ir man labai keista, kad tai daroma ne prezidentūroje, bet SSSR atstovybėje. Be to, man siūloma busimoje vyriausybėje vieta, kurios aš nieku būdu užimti nedrįsčiau. Dar suprasčiau, jei man būtų pasiūlyta švietimo ministerio pareigas eiti. Švietimo reikaluose šiek tiek nusimanau, bet politiniais klausimais niekuomet nesidomėjau daugiau, negu gali domėtis paprastas Lietuvos pilietis, politinė veikla man visai svetima. Paprastu, normaliu laiku negalėčiau su panašiu pasiūlymu sutikti, o dabartiniu — tuo labiau. Be kita ko, nemanau, kad tokią sunkią ir atsakingą valandą Paleckis būtų tinkamas kraštui vadovauti. Bent aš tuo netikiu ir todėl nemanau, kad galiu dalyvauti jo vadovaujamoje vyriausybėje. 
Kalbėjo Krėvė, ir jam atrodė, kad nemandagiai, šiurkščiai žodžius lieja. Bet Dekanozovas, klausydamasis jo, atrodė ramus. Nepertraukė, nepataisė, neprieštaravo, o kai Krėvė baigė, tarė: 
— Dėl tamstos priekaištų turiu pasakyti: — aš irgi nemanau, kad Paleckis tiktų vyriausybei vadovauti. Todėl jis, kaip oficialus pirmininkas, numatytas pagal Lietuvos Konstituciją eiti Lietuvos prezidento pareigas. Tai pasyvios pareigos, daugiau atstovavimo. Netgi daugiau — mes suprantame, kad toks asmuo neturės įtakos vyriausybės veiklai. Vyriausybei vadovauti teks tamstai, ir todėl anksčiau negu Merkys pateiks jums tinkamą pasiūlymą norėjau su jumis pasikalbėti kaip su būsimosios vyriausybės galva. Mums būtų skaudu ir tamstos tėvynei ža-linga, jeigu atsisakytum nuo pareigų, kurios bus pasiūlytos. Tamsta esate populiarus liaudyje kaip patriotinių veikalų kūrėjas, jumis pasitiki jaunoji jūsų inteligentijos karta. Vadinasi, jūsų vadovaujama vyriausybė turės gyventojų pasitikėjimą, mums ir jums tai labai svarbu. Negaliu nutylėti, kad karas užsitęs ilgiau, kur kas ilgiau. Vokiečiai neslepia noro okupuoti visus kraš-tus, iš kurių galėtų grėsti jiems pavojus, kad ir netiesioginis. Neabejojam, kad jų bus okupuota visa vakarų ir pietų Europa, nekalbant jau apie šiaurės kraštus. Šiandien dėl mūsų draugišku-mo sutarties su jais Lietuva dar yra saugi, bet ar nepasikeis jų pasitikėjimas mumis, niekas nežino. 
Vėl kalba nuklydo į galimas vokiečių pinkles, ir Krėvės galvoje Dekanozovo balsas silpsta, silpsta, o iš pasąmonės keliasi kiti garsai ir kalbos. Vaizduotėje — vėl daržinė, ant šieno gulintis piemenėlis Vincukas ir besikalbantys vyrai. Vienas jų sako: ,,O, aš tikiuosi, kad tarp mūsų yra daugel, daugel bendra”. O antrasis atsako: ,,Malonu tai girdėti. Mūsų tauta visuomet sekė aukštą jūsų pavyzdį. Mūsų visa istorija parodo bendrus ryšius ir uždavinius — mums kultūrą saugoti rytuose kaip jūs saugojate vakaruose”. 
Girdi tai Krėvė ir negali suprasti: kaip čia atsitinka, kad mintys taip toli nukeliauja, žadina jo aprašytus didvyrius. Ir kokie vyrai guli ant šieno, saugodami vakarų ir rytų kultūras? Vienas — lyg Stalinas, kitas — lyg Hitleris . Nespėja Krėvė įžiūrėti gulinčių, kai išgirsta sutrimitavusį ragą toli, ten, kur Merkinė aukšta stovi. Ir mato jis Zubrį bernelį, kuris stebi gaisrą danguje. Tai vytis dega ant aukštų Merkinės kuorų. Supranta bernelis, kad ne medžioklėje nelaimė ištiko, bet tėvynė pagalbon šaukia visus, kas ginklą gali pakelti. Stebisi bernelis, iš kur priešininkai pasirodė netikėtai, ar nuo rytų — gudai, ar nuo pietų — lenkai, ar gal nuo vakarų — kraugeriai kryžiuočiai? 
Bet sekundė kita ir vėl Krėvė girdi Dekanozovo įtikinėjimus, jo užtikrinimus. 
— Šiandien vokiečiai dar mūsų draugai per prievartą, o rytoj gal taps didžiausiais priešais, o tuomet pirmas jų žingsnis bus — okupuoti Lietuvą kaip svarbų strateginį punktą. Kad to neatsitiktų, buvome mes priversti tai padaryti. Nori vokiečiai ar nenori, turės jie praryti šį jiems nemalonų mūsų žingsnį. Bet jie nesiliaus dėję pastangų visokiais būdais kiršinti prieš mus vietos gyventojus, ir todėl mums labai svarbu turėti Lietuvos tokią vyriausybę, kuria ir lietuviai pasitikėtų, ir mes būtume tikri, kad ji nepasiduos vokiečių gundoma. Norime apsau-goti save ir netiesiogiai jus. Jokių kitų tikslų čia Lietuvoje neturime. Kai tik praslinks pavojus, mūsų kariuomenė bus atitraukta iš čia, ir ateityje gyvensite kaip gyvenote. 
— O armiją tikrai išsivesite? 
— Žinoma! Tai mūsų tvirtas nusistatymas. Net man keista girdėti jus klausiant. Juk aš jums kalbu nuoširdžiai ir atvirai. Aš, žvelgdamas į ateitį, jau dabar džiaugiuosi, kad būsime vėliau tiesioginiai kaimynai, ir draugiški santykiai tarp SSSR ir Lietuvos bus dar tvirtesni ne-gu iki šiol buvo. 
Tesės pažadus, tesės, galvojo Krėvė. Jis tikėjo juodom akim, bendru gruzinų ir lietuvių tau-tų likimu. Negi toks aukštas pareigūnas gali meluoti? Žinoma, ne! Nemelavo Krėvė, negali meluoti ir jo pašnekovas. Dekanozovas, Krėvės nuomone, kalbėjo nuoširdžiai. Bet ar sutikti su pasiūlymu? Šitas klausimas Krėvei buvo kur kas painesnis negu Dekanozovo įtikinėjimai. Maskvos svečio nuoširdumas Krėvės tuoj pat nepadrąsino ir neįtikino, kad jis gali imtis tokių komplikuotų ir atsakingų pareigų. 
— Tad sumušame rankomis, Vikentijau Josifovičiau, — pasiūlė Dekanozovas. 
— Nedrįstu, gerbiamas Dekanozovai, nedrįstu. Tokioms pareigoms aš nesu visiškai pasi-ruošęs… 
Taip pasakė garsiai, o mintyse buvo nusistatęs šių pareigų neimti. Tačiau Krėvė suvokė, kad žadėtas neilgas pokalbis gali užtrukti visą naktį besiklausant aukštojo svečio įkalbinėjimų. O jis šito nenorėjo. 
— Patikėkite, — tęsė kalbą Krėvė, — jūsų pasiūlymas mane užklupo netikėtai, ir aš turiu gerai pagalvoti, ar tiksiu panašioms pareigoms. 
— O kada jūs galėsite pasakyti? — kiek nusivylusiu balsu klausė Dekanozovas.
Krėvė, lėtai rinkdamas žodžius, pažada: 
— Atsakymą galėsiu duoti tik pasimatęs su Merkiu, kuris eina prezidento pareigas. 
Krėvė ir Dekanozovas pakilo. 
— Tada iki rytojaus.
— Jau dabar rytojus, — pataiso Krėvė.
— Mes įpratę naktimis dirbti, — pridūrė Dekanozovas, o Krėvė pagalvojo, kad tik koman-diruotėje jis nakčia dirba. — Jeigu kas, skambinkite, — pridėjo išlydėdamas. — Bet kuriuo laiku.
Krėvė išvažiavo tuo pačiu rusų pasiuntinio automobiliu.





Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)