Žurnalistas apie žurnalistiką. Glavlitas ar kontržvalgyba

Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos” apžvalgininkas

04-tribun II_1.jpgAną savaitę turėjau džiaugsmo pabendrauti su keletu žurnalistų iš skirtingų laikraščių ir radijo. Šnekėjomės apie savo virtuvės problemas. Senis buvau tik vienas, kiti – viduriniosios kartos, bet universitete žurnalistikos mokyti, dar tais laikais, kai dėstytojais dirbo profesionalai, t.y. žmonės, kurie prieš rašydami disertacijas jau buvo rašę ir laikraščiams. Ir ne tik rašę, o buvo žurnalistikos asai.

Iš esmės šita „viduriniokų“ karta yra tie tikrosios žurnalistikos likučiai, už kurių laikosi šiandieninė spauda. Tai jie vargšai, šiandien būdami skyrių redaktoriai, vyriausiųjų redaktorių pavaduotojai, taiso, o dažnai tiesiog perrašinėja broką, kurį kasdien jiems pateikia jauniausioji žurnalistų karta – Žurnalistikos instituto brokas. Gink Dieve, ne visi. Yra ir iš prigimties gabaus jaunimo, kurio negali sugadinti net Žurnalistikos institutas. Be to, ne visada kalti būna jie patys.
„Kursiokai“ prieš „kursiokus“
Šiandien visose valstybinėse ir ne tik valstybinėse institucijose tiek priveista ir taip suvešėjo viešųjų ryšių ar ryšių su visuomene specialistai, kad gauti iš jų normalios informacijos beveik neįmanoma. Užuot teikę informaciją, jie ją saugo. Kaip kitados Glavlitas. Vieni Žurnalistikos instituto absolventai saugo informaciją nuo kitų instituto absolventų. „Kursiokai“ nuo „kursiokų“. Saugo taip, kaip turėtų būti saugoma valstybinė paslaptis. Tokie savotiški kontržvalgybos skyriai ministerijose ir kitose valstybinėse institucijose. Todėl, kad šiandien vyksta nuožmi klasių kova. Jeigu, pavyzdžiui, švietimas priklauso vienų liberalų klasei, tai iš šios ministerijos negali nutekėti jokia neigiama informacija, nes ji gali pakenkti visai šitų liberalų klasei. O jeigu, tarkime, sveikatos apsauga priklauso kitų liberalų klasei, tai neduokdie, iš jų ministerijos išsprūstų informacija, kuri galėtų pakenkti jų klasei. Ir visai nesvarbu, jeigu tai, kas kenkia partijai, pavyzdžiui, labai padėtų Lietuvai.
Žinoma, mes, žurnalistai, galėtume rašyti apie pasiaukojusius, fanatiškus bei fantastiškus mokytojus ir gydytojus. Jie tikrai to verti, nes jie šventi žmonės. Bet juk ne jie lemia mūsų švietimo ir medicinos būseną. O žurnalistui norisi griebti jautį už ragų. Bet mūsų kolegos žurnalistai, dirbantys anoje barikadų pusėje, kontržvalgyboje, tos klasės, kuriai tarnauja, ragus pasiaukojamai saugo. Saugo nuo mūsų. Ir bijau, kad anoje ragus saugančiųjų barikados pusėje, žurnalistų jau yra daugiau nei mūsų pusėje.
URM turi didžiausią špygą
Vis labiau tampa įprasta, kai ministerijų vadovai į žurnalistų klausimus sutinka atsakyti tik raštu. Kad bekalbant netyčia „ragai neišlįstų“? Pasak kolegų, su kuriais šnekėjausi, Švietimo ir mokslo ministerijoje, ypač Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje į tavo klausimus kažkas kažką dar atsako. Prasčiau ar geriau tas atsakymas parengtas, bet iš jo šį tą dar gali padaryti. O kai kurių kitų ministerijų atsakymai yra parengti tiesiog beviltiškai – nieko iš jų negali padaryti. Galima įtarti, kad juos yra rengusi kontržvalgyba – viešųjų ryšių specialistai, rengti Žurnalistikos instituto dėstytojų, kurie yra rašę, rašo arba jau ir toliau rašys tik disertacijas ir mokslinius straipsnius.
O tu pabandyk, girdi, iš Užsienio reikalų ministerijos (URM) viešųjų ryšių tarnybų ką nors aiškesnio sužinoti. Argi maža skaitytojų, klausytojų, žiūrovų, tokių, kuriems, pavyzdžiui, norėtųsi žinoti, kodėl mūsų valstybė, tarkime, su Lenkija, Izraeliu ar Rusija elgiasi taip, o ne kitaip. Arba ką iš tiesų reiškia „globalios Lietuvos politika“ – bandymą stabdyti emigraciją iš Lietuvos ar susitaikymą su esančia situacija? Ar kapituliacijos akto pasirašymą? O gal mūsų valdžios suktybę, kuria siekiama, kad globalios Lietuvos idėja užsikrėtęs jaunimas anglijose, airijose ar ispanijose jaustųsi kiek galima jaukiau ir kad jam nekiltų noro grįžti namo? Nes, neduok Dieve, į valstybę, kurioje jaunimo nedarbas yra didžiausias Europoje, staiga iš ten grįžtų koks šimtas tūkstančių porų jaunų rankų, norinčių dirbti savo šaliai! Taigi katastrofa! Pasaulio pabaiga! Majų kalendoriaus pranašystės išsipildymas bent jau toje pasaulio dalelėje, kuri Lietuva vadinasi. Iš kur gali žmogus sužinoti, jeigu, pasak kolegų URM, „ko tik klausi – špygą gausi“. O iš trijų pirštų, sako, kad ir gudriai į tam tikrą kombinaciją sukabintų, tikro sūrio niekaip neišspausi.
Dievaži, nepatikėjau. Ai, pamaniau sau, supyko kolegos, susinervino – ir ėmė hiperbolizuoti (rodyti man URM špygą, per smarkiai ištaukuotą). Nagi, imsiu ir pabandysiu įsitikinti. Pabandžiau.
Tarp 22 URM departamentų ir 63 skyrių vargais negalais suradau man labiausiai rūpintį – Informacijos ir viešųjų ryšių departamentą. Su 22 valdininkais! Su trim atskirais skyriais. Vienas jų – Visuomenės informavimo: 3 vyriausiosios specialistės, 3 atašė ir du jų viršininkai. Man labiausia imponavo „atašė“. Bus, manau sau, tokie, kokie yra šį diplomatinį rangą turintys, pavyzdžiui, Arvydas Juozaitis ir Juozas Budraitis. Skambinu vienam iš Visuomenės informavimo skyriaus atašė, prisistatau ir klausiu: kaip galėtų trumpai apibūdinti „Globalios Lietuvos politiką“? Negaliu, sako, neturiu kompetencijos jus konsultuoti. Bet priduria: žinokit, su žurnalistais gali bendrauti tik du mano kolegos. Ir davė savo viršininkų pavardes.
Skambinu vienam jų, klausiu to paties – apie globalią Lietuvą. Rekomenduoja atsiversti ministerijos interneto svetainę. Ten, sakau, viskas labai plačiai pateikta, o man reikia trumpai apibūdinti. Ne, sako, ten esminiai dalykai pateikti.
Ir aš likau laimingas – man špygos neparodė. Nei atašė, nei jo viršininkas. Man netgi tuo pirštu, kuris trijų pirštų kombinacijoje būna labiausiai sulenktas, parodė, kur eiti. Ir visai nesvarbu, kad aš ta kryptimi nuėjęs radau tik tamsų mišką, pro kurį namo neprasibraus nė vienas protas, nė viena jaunų rankų pora, svetur nutekėję. Bet man vis tiek patiko: nei atašė, nei jo viršininkas nepuolė aiškinti nesąmonių! Arba jiedu žino, kad tai yra nesąmonė, arba mano, kad tai nėra nesąmonė, bet nežino, kaip tą „sąmonę“ sąmoningai paaiškinti.
Kontržvalgyba
Tai štai tokių „atašė“, atstovų spaudai, viešųjų ryšių vyriausiųjų ir nevyriausiųjų specialistų, jų viršininkų, patarėjų, padėjėjų vien tik mūsų ministerijose dirba apie šimtą. Dar koks pusšimtis, manau, triūsia kitokių etatų priedangoje.
Vladimiro Beresniovo piešinys

Panašūs straipsniai