Manoma, kad demokratinė valstybė turi tris valdžias: įstatymus leidžiančiąją (prezidentą, Parlamentą), vykdančiąją (Vyriausybę, ministerijas) ir teismus. Ketvirtąja valdžia, neoficialiąja, paprastai laikome žiniasklaidą, per kurią oficialioji valdžia, užsiėmusi įstatymų leidimu, valdymu, teismo posėdžiais ir kita rutina, bent šį tą sužino, kas dedasi visuomenėje, o visuomenė sužino, kas dedasi valdžioje.
Taigi žiniasklaida yra savotiškas tiltas, kuriuo vaikšto jo didenybė Žinojimas. Vaikšto tai, kas per rinkimus gali nulemti tautos pasirinkimo kokybę, o tarp rinkimų – įstatymų leidimą, valstybės valdymą, o tai reiškia – valstybės kokybę.
Tai kodėl ant tilto, pačiame jo viduryje, buvo pasodinti pasieniečiai su muitininkėmis – „atstovybėmis“, „tarnybomis“ ir kitokiais tikrovės neatitinkančiais žodžiais pavadintos „viešųjų ryšių reguliavimo tarnybos“? Pulkai patarėjų, padėjėjų, specialistų, konsultantų – nuo visai nekaltų mergelių iki solidžių arogantiškų „pilkųjų kardinolų“, kurie kiekvieną žinią kaip narkotikus aptikti mokantys pasieniečių šunys apuosto, apuosto ir arba leidžia Žinojimui eiti toliau, arba liepia jam grįžti namo.
Ir todėl mums, žurnalistams, tenka griebtis kontrabandos. Net labiau nei kitados knygnešiams. Mūsų pirmtakai lietuvišką raidę kartu su Žinojimu nešė tik viena kryptimi – iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją, o mums kasdien tenka kursuoti pirmyn atgal, atgal pirmyn. Kas pasiraitojęs kelnes, kas pasikėlusi „andaroką“ – briste per upelius, pelkes… Kokių tik kontrabandinių gudrybių tenka imtis: rėkiančio ar intriguojančio pavadinimo, aštresnio žodžio, šaržo, hiperbolės, net balansavimo ant padorumo ribos. Net šantažo. Ir dažniausiai be piktos valios. Kad žinia nueitų. Kad abiejose upės pusėse būtų daugiau Žinojimo.
Kodėl atstūmiau nekaltas mergeles
Pirmiausia, kad policija už bandymą šantažuoti prezidentę nesurakintų man lūpų, turiu pasakyti, kad tas mano šantažas – tik stilistinė priemonė. Kad skaitytojas lengviau suprastų, kaip funkcionuoja „tiltas“, kaip mūsų valstybėje veikia informacijos ribojimo mechanizmas.
Pavyzdžiui, tau, žurnaliste, ima nepatikti, kad kas nors tyčiojasi iš tavo valstybės vėliavos. Arba iš tavo prezidentės. Arba ir iš vieno, ir iš kito vienu metu. Ir tu jau esi daug kartų apie tai labai viešai rėkęs, o prezidentė nė karto tavęs nėra išgirdusi. Ir tu esi priverčiamas griebtis šantažo prieš prezidentę, kad priverstum ją išgirsti ir išgelbėtum Jos autoritetą nuo Jos Nežinojimo.
Dabar – dėmesio! Skelbiu patį grasinimo prezidentei tekstą (taip akcentuotai sureikšminu šį „paskelbimo aktą“, kad žurnalistų etiką narpliojančioms komisijoms ir tarnyboms nereikėtų vargti ieškant mano tekstuose grasinimų prezidentei):
„Jeigu prezidentė ir šią Vasario 16-ąją leis priešais Prezidentūrą keliant Lietuvos, Estijos ir Latvijos vėliavas pažeidinėti 2008 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymą, t.y. leis tyčiotis iš Lietuvos valstybės vėliavos ir iš savęs, nevykdančios įstatymo, nuo šios Vasario 16-osios Prezidentūrą savo rašiniuose imu vadinti tiesiog „kontorėle Daukanto aikštėje“.
Jau du kartus (kiekvienais metais po kartą) „Respublika“ gana elegantiškai gėdijo Prezidentūrą dėl tokio tyčiojimosi. Jokios reakcijos. Bijau, kad šiemet bus tyčiojamasi ir vėl.
Suprantu, kad prezidentė negali kasdien perskaityti visų laikraščių. Bet ji turi specialią komandą, kuri privalėtų šį bei tą, bent jau tai, kas tiesiogiai liečia Prezidentūrą, perskaityti. Ir, ko gero, informuoti prezidentę. Pavyzdžiui, Seimo kancleris, perskaitęs jau pirmąją „Respublikos“ publikaciją apie pasityčiojimą iš vėliavos S.Daukanto aikštėje, paskambino ir net padėkojo, kad atkreipėme į tai dėmesį. Ir šiemet, Kovo 11-ąją, jau trečiąkart Seimas trijų Baltijos sesių vėliavas kels taip, kaip numato įstatymas.
O prezidentės „viešųjų ryšių reguliavimo tarnyba“? Sėdi kaip nekaltų mergelių prieglaudoje ir ieško spaudos puslapiuose vien komplimentų, išsakytų prezidentei? Beje, iš pradžių šantažo tekste ketinau gąsdinti, kad Prezidentūrą nuo Vasario 16-osios būtent taip ir vadinsiu: „Nekaltų mergelių prieglauda“. Ketindamas „mergeles“ pavadinti nekaltomis būčiau turėjęs galvoje visai ne jų fizinį pasirengimą, o tik jų naivų tikėjimą, kad labai stropiai dirba Lietuvai.
Šiandien šantažuodamas prezidentę turiu vilties, kad, pavyzdžiui, jos limuzino vairuotojas arba kas nors iš asmens sargybinių ją atsargiai įspės, kad yra šantažuojama. Juk asmens sargybiniai, jeigu aš neklystu, turėtų saugoti ne tik prezidentės kūną, bet ir jos garbę. Nuo ko? Kūną nežinau nuo ko. O garbę? Gal nuo „nekaltų mergelių“. Manančių, kad būtent jos ir saugo prezidentės garbę. Ir jos ramybę taip pat.
Kas sieja prezidentę su Antanu Smetona?
Tai jeigu valdžios tarnybos taip elgiasi su žinia, ateinančia iš žiniasklaidos, tai kaip jos elgiasi su žinia, atskriejančia teisybės nerandančio provincijos žmogaus voke?
Povilas Aleksiūnas, 1918-1921 metų Lietuvos kariuomenės savanoris, vėliau Likėnų kaimo seniūnas, 1926 m. buvo kandidatas į trečiąjį Lietuvos Respublikos Seimą. Iškart po 1926 m. A.Smetonos perversmo areštuojamas. Po dviejų savaičių teisiamas karo lauko teismo Panevėžyje. Pagrindinis kaltinimas: „/…/ prisidėjo prie agitacijos ir platino literatūrą renkant seimą už sąrašą, aiškiai komunistinį, „Darbininkų ir kaimo biednuomenės“ vardu. Sutiko jame įrašyti savo kandidatūrą“ (iš karo lauko teismo „nusprendimo“). Ir pats „nusprendimas“: „Povilą Aleksiūną nubausti mirties bausme per sušaudymą“. Kitą dieną prezidentas A.Smetona pasirašo Bausmės pakeitimo aktą, kuriuo mirties bausmė pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. Istorijos finalas: 1941 m. liepą P.Aleksiūną sušaudo vokiečiai.
Nuo pat atkurtos nepriklausomybės pradžios P.Aleksiūno sūnus pasvalietis Ąžuolas Aleksiūnas ieško teisybės: jeigu tėvas, elgdamasis taip, kaip leido elgtis tuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kaip šiandien leidžia elgtis visose demokratinėse valstybėse, buvo teisiamas ir baudžiamas Lietuvos Respublikos vardu, tai Lietuvos Respublikos vardu jis turi būti ir reabilituotas. Tik visos sūnaus pastangos kaip į sieną. Nė viena institucija nežino, ką daryti.
Pagaliau šį gruodį Ąžuolas kreipiasi į savo prezidentę. Ir vėl siena: „Informuojame, kad su Jūsų prašymu, adresuotu Lietuvos Respublikos Prezidentei, mes susipažinome“. Taip, taip – MES! Kas tie „mes“? Prezidentūros darbuotojai, pasirašę kolektyvinį laišką Ąžuolui? „Nekaltos mergelės“? „Mes“ suprantame jūsų keliamų klausimų svarbą. „Mes“ dėkojame už pateiktą informaciją. „Mes“ siūlytume jums kreiptis į „teisininkus ar advokatus“. O prezidentė, žinokite, neturi teisės nei reabilituoti mirusiųjų, nei interpretuoti istorinių įvykių. Ir „atsirašinėjimo aktą“ pasirašiusi paslaptingoji „Mes“, Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėja Genė Lukaševičienė, išgelbsti Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną nuo bereikalingo konflikto su šiandienine Lietuvos prezidente. O pasiųstoji Ąžuolo žinia, nepasiekusi prezidentės ausies, eina liūdna namo su ponios Mes palinkėjimais sveikatos ir stiprybės.
Paruošta pagal dienraštį „Respublika”
Vladimiro Beresniovo piešinys
