Mane įkalbėjo dalyvauti Rūtos Grinevičiūtės laidoje TV3 kanale ir sukelti skandalą. Todėl, kad reitingai krenta ir niekas nežiūri tos laidos. Man pasakė, kad laidoje dalyvaus generolas M.Laurinkus, todėl aš sutikau – turiu jam ką pasakyti. Tik atėjęs į laidą, aš sugrojau jiems tinkamą kūrinį „Murką“ – vagių himną. Aišku, jie nieko naujo nesugalvojo, kaip tęsti provokacijas. Ir toliau konvejeris dirba: iškrypėliai pradeda, valstybės kanalas palaiko, o užsieniečių kanalai pratęsia.
Kadaise J.Gebelsas yra pasakęs: jeigu visą laiką kartosi melą, jis virs tiesa. Eilinį kartą bandė mane apjuodinti, tik ši suburta kompanija prisidengė ne keistos išvaizdos analitikais, o reklamos specialiste, kuri kaip ir R.Grinevičiūtė apsimetinėjo „durna boba“ ir vis prašė: „Tu man, kvailei, paaiškink.“ Aš atsakiau: kam man kvailei dar kažką aiškinti.
Laidoje dalyvavęs generolas M.Laurinkus pagarsėjo slaptais kalėjimais Lietuvos teritorijoje ir „vilko pažymomis“ savo tautiečiams, kad jie negalėtų dalyvauti verslo konkursuose. Be to, 1989 metais garsusis generolas buvo paskirtas Tarybų Sąjungos valstybės saugumo viršininko pavaduotoju. Aš dar nesuspėjau jo paklausti, todėl, kad jis išbėgo iš šito šou, supratęs, kad aš jam turėsiu daug klausimų. Jis galvojo, kad ir toliau ramiai gyvens ir apie jo veiklą niekas nesužinos, todėl ir bėgo iš laidos. Tegu prisimena, kaip jis prieš 15 metų paskelbė spaudoje, kad Ūkio bankui iškėlė baudžiamąją bylą ir perdavė ją prokuratūrai. O po savaitės atsirado R.Grinevičiūtės dukros tėvas ir ėmė prašyti iš Ūkio banko darbuotojų pinigų. Jo pokalbis buvo įrašytas į kasetę, kurios kopija atiduota spaudai. Tas pats neseniai pasikartojo ir po reportažo apie mane – tik atsirado kitas buvęs jos sugyventinis ir taip pat pasiūlė savo paslaugas – reikia pinigų.
Minėtas buvęs generolas taip ir neužvedė jokios bylos ir dar neatsakė prieš teismą. Jis ir dabar neišlenda iš G.Vainausko ložės, tikisi, kad jį tokiu būdu prakiš į prezidentus. Dar juokingiau, kad į pagalbą pasisamdė naftalinu prasmirdusį „Šėpos“ teatro sovietinį profesorių, kuris kūrė tą kapitalistinį iškrypėlių rojų, kuriame kankinasi ir skursta Lietuvos žmonės. Aš anksčiau galvojau, kad jie kažko nesupranta ir klysta, tačiau kada matai, kad jie turi paruoštus šabloninius atsakymus, iš karto dangstosi sukurtais stereotipais, savo žodyne naudojasi trimis frazėmis: komunistai, KGB ir laisvė.
Aš norėjau paaiškinti, kad pradėjau dirbti nuo 16 metų ir mano darbo stažas dalinasi per pusę – sovietų laikų ir naujoje Lietuvoje, todėl turiu patirties ir galiu palyginti. Iškart po kariuomenės, kur tarnavau povandeniniame atominiame laive ir turėjau dvi jūreivio specialybes, įsidarbinau Murmansko žvejybos laivyne. Mokiausi jūreivių mokykloje ir dar gavau atlyginimą. Per tris su puse metų uždirbau mašinai, kuri kainavo apie 7 tūkst. rublių ir įsigijau 2 kambarių kooperatyvinį butą, kainavusį 2 900 rublių, dar primokėjau beveik 100 rublių už trečią aukštą.
Gal dėl to B.Genzelio vos neapėmė konvulsijos. Nuolat snaudžiantis visuose susirinkimuose sovietinis profesorius atsibudo, net negalėjo užmigti ir pradėjo aiškinti, klaidinti žiūrovus, kad aš noriu Lietuvą grąžinti atgal į sąjungą, tarsi mus kažkas ten kviečia. Baltarusija iki šiol ten prašosi, bet be rezultato.
Visi pradėjo man aiškinti, kad „laisvė brangiau, laisvė brangiau“, pamiršdami, kad mes vėl sąjungoj ir vėl nelaisvėj, tik skirtumas, kad sovietų laikais prie Lietuvos priskyrė Vilniaus ir Klaipėdos kraštus ir pastatė tūkstančius gamyklų, fabrikų, energetinių objektų, kur kiekvienas žmogus turėjo darbą, nemokamai gavo butą ir visas valstybės teikiamas socialines paslaugas. Vaikai buvo apsaugoti, aprūpinti ir galėjo nemokamai gauti išsilavinimą.
Aš tenoriu paaiškinti, kad mūsų valdininkams iki tarybinių laikų – kaip iki mėnulio – jiems nėra kada kurti, jiems greičiau reikia pavogti, kad turėtų, kaip sumokėti įvairiems analitikams ir populistams profesoriams, kurie gina šitą tvarką. Šiandien naujame kapitalistiniame rojuje baisu gyventi, o paprastam žmogui – neįmanoma. Mokykloje beveik kiekvienoje klasėje galima rasti vartojančių kvaišalus, laisvo elgesio merginų, banditėlių ir skurdžių. Dar galima pridurti – ir iškrypėlių, kuriuos taip saugo mūsų teisėtvarka.
Mes prarandame valstybę, lieka tik pavadinimas. Tai aš pasakiau ir pridūriau, kad mes gavome laisvę, kovodami su sąjunga, – mitas. Tokie kovotojai su šešėliais kaip B.Genzelis tiki savo melu ir laukia, kada tokiems kaip jis pastatys paminklą. Apie kokią laisvę kalba B.Genzelis, jei spauda priklauso užsieniečiams ir elitui, o ir valstybinį kanalą valdo tie patys. Slaptai susitarę, jie praktiškai sukūrė monopoliją žiniasklaidoje ir nuodija žmones.
Kaip kažkada pasakė Platonas, kalinys, prirakintas oloje prie sienos, mato šešėlius ant kitos sienos ir tik pagal juos įsivaizduoja pasaulį. Taip ir mes tapome kaliniai tų užsieniečių iškrypėlių telekanalų, kur tokie pasamdyti genzeliai sudaro šešėlinį teatrą ir bando, gąsdindami komunistais (vagis šaukia: laikyk vagį), toliau apgaudinėti. Už tai mes niekada nežinosime tiesos, kas kėlė revoliucijas visame pasaulyje, kol tokie kaip B.Genzelis kurs teisingo karo foną.
Nepriklausomi patarėjai ir profesoriai, kurie gauna gerus pinigus ir pensijas, neleis sužinoti tiesos. Apie kokią laisvę šneka tokie profesoriai, kai 90 proc. bankininkystės rinkos atiduota švedams, kaip ir dauguma žiniasklaidos. Jie netgi neatsiunčia savo prokuratoriaus – mūsų valdžia pati važiuoja į susitikimą Stokholme. Visi strateginiai objektai jau užsieniečių rankose, energetiniai – taip pat, geriausias pavyzdys – „Mažeikių nafta.“
Lietuva padalyta tarp lenkų ir švedų. Z.Bžežinskio svajonė pildosi – Lenkijos sostinė greitai bus Vilno. Tik per nepriklausomybės laikotarpį sunaikinti 629 pramonės objektai, 140 metalo apdirbimo gamyklų, 127 maisto pramonės įmonės, 107 lengvosios pramonės fabrikai, 74 medžio apdirbimo fabrikai, 64 statybos medžiagų gamyklos, 882 kolūkiai. Žmonės, neturėdami darbo, paliko savo namus, valdišką žemę, kurią vėliau valstybė pardavė, sunaikinus valstietiją kaip klasę. Pusė Lietuvos emigravo, o kita pusė bando išgyventi tame laisvame nuo sąžinės pasaulyje.
Aš galiu gyventi šiame rojuje ir kentėti, bet sąžinė neleido žiūrėti, kaip apgaudinėja, mulkina ir naikina kažkada didžiąją tautą, kuri vadinasi arijiečiai, davę žmonijai kultūrą ir religiją. Noriu padėti atkurti tą kultūrą ir istoriją, atiduoti pagarbą ir atsiprašyti savo protėvių, kuriuos dar kartą pardavėme, pakęsdami tą naująją popkultūrą. Mes neturėsime ramybės, kol neatsikratysime svetimos kultūros ir negyvensime dėl bendro reikalo, atkurdami savo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, Ūkio banko investicinės grupėss prezidentas Vladimiras Romanovas
Artūro Morozovo („Kauno diena”) nuotr.
