Naujas Alfredo Šalčio sugrįžimas – „Skambėjusių dainų aidais“

10ANASvar_II.jpgLygiai prieš 20 metų tuometinė „Kauno tiesa“ išspausdino publikaciją „Visada būkime nepriklausomi“ apie Vokietijoje gyvenantį dainininką Alfredą Šaltį, kuris su žmona Kristina tada lankėsi tėvų ir savo gimtinėje. Alfredui ir jo dvynei seseriai Astrai 1944-aisiais, kai jie paliko Lietuvą, tebuvo vos keturi mėnesiai…Apie savo gyvenimą Vokietijoje ir iš ilgesio gimusias dainas Alfredas Šaltis papasakojo ir Lietuvos televizijos laidoje iš Kauno „Sekmadienio rytą“. Vėliau jis dar ne kartą buvo sugrįžęs savo svajonių žemėn. 2012-ųjų vasario 26-ąją – ypatingas Alfredo Šalčio sugrįžimas. Vilniaus knygų mugėje jis pristato savo prisiminimų knygą „Skambėjusių dainų aidais“, kurią paruošė kauniškė leidykla „Kalendoriai“. Pateikiame ištraukas iš šios knygos:

* Nemeluosiu, spėjau priprasti prie nuolatinių klausytojų raginimų užrašyti savo gyvenimo istoriją, tačiau tik numodavau ranka: Kam gi tai bus įdomu? Esu tikras, kiekvieno gyvenimas savitas ir unikalus, kuo gi mano išskirtinis?

* Rašant neretai ištrykšdavo ašara – esu tik mažas žmogus. Tebūnie knyga skirta ne tik mano gerbėjams, muzikos mylėtojams, bet visiems, kurie nori daugiau sužinoti emigranto, kuris niekada nesijautė turįs namus, praeitį – tiek linksmų, tiek liūdnų dalykų. Be abejo, istorijoje nesu vienintelis dalyvis, čia atskleidžiama ir dalis kitų Vokietijos lietuvių gyvenimo detalių. Mus tvirtai susiejo panašus likimas, pokario metais privertęs palikti tėvų žemę bei kurti naują buitį svetimoje šalyje.

* Iš pradžių keletą savaičių gyvenome sunkiai šiuolaikiniam žmogui įsivaizduojamomis sąlygomis: 20 kv. metrų kambarėlyje glaudėsi kelios pabėgėlių šeimos. Norėdami išlaikyti bent minimalų žmogiškam orumui būtiną privatumą, bandėme atsitverti vieni nuo kitų širmomis, kurias paprastai atstojo apsiaustai arba antklodės. Visi buvome tokie patys vargani pabėgėliai, tačiau net tokiomis aplinkybėmis sunkiai pavykdavo išvengti pavydo. Užuot ėję išvien, nukamuoti žmonės tarpusavyje pykdavosi, kad kaimynas turi tai, ko taip gyvybiškai reikia pačiam. Tai kartojosi kraustantis iš stovyklos į stovyklą. Vienoje ilgai neužsibūdavome, reikėjo užleisti vietas naujiems pabėgėliams.

* Tegaudama varganą pašalpą, motina dėdavo skatiką prie skatiko, kad galėtų nusipirkti traukinio bilietą ir saldumynais pradžiuginti mažųjų širdeles. Sau ji neleisdavo nieko, dažnai nueidavo miegoti alkana. Kaip vėliau mums pasakojo, atsigulusi verkdavo tol, kol nelikdavo ašarų, tačiau nė sekundei, nė mažiausiai akimirkai nesuabejojo Dievo valia, tikėjo Jį, meldėsi ir dėkojo už kiekvieną nugyventą dieną. Tokia jau ji buvo, mano mama.

* Pati bendrojo lavinimo mokykla, kurią lankėme kartu su kitais pabėgėlių stovyklos vaikais, buvo gana toli, Ofeno miestelyje, esančiame maždaug už 5–6 kilometrų nuo stovyklos. Žinoma, kulniuodavome pėstute. Sunkiausia pasiekti mokyklą būdavo žiemą – spaudžiant šalčiams, visiškoje tamsoje, nes keliai anuomet dar nebuvo apšviesti. Negana to, vaikiška vaizduotė dirbdavo kaip niekada aktyviai, todėl vienam keliauti išties nejauku. Kad kas nors blogo nenutiktų, dažniausiai pėdindavome būreliu, iš anksto susitikę sutartoje vietoje.

* Bėgant metams, mūsų šeimą nepaprastai pamilo gandrai. Taip Vėneno stovykloje pasaulį išvydo sesuo Audra, brolis Algirdas jaunesnysis bei dar viena dvynių porelė: Regina ir Ramunė. Jauniausioji sesutė Rita gimė jau Bad Cvišenane, ir tuo šeimos gausėjimas baigėsi. Buvome devyniese, daugiavaikė šeima, beje, anuo metu ne toks retas reiškinys. Nelengva užduotis krito ant mūsų tėvų pečių. Išlaikyti darną didelėje šeimoje, kai kiekvienas vaikas reikalauja dėmesio sau, buvo sunku, tačiau tėvai puikiai susidorojo. Visuomet stengėsi rodyti tinkamą pavyzdį mums, nesipykdami nei tarpusavyje, nei su kaimynais. Už tai juos visi gerbė ir mylėjo.

* Kad ir kaip būtų, dienos „kunigų internate“ prabėgo labai gamtos grožio. Gavau labai daug: išmokau laikytis disciplinos, ugdyti valią, įsiklausyti, mylėti tylą. O svarbiausia – supratau, kad spartietiškas kunigo gyvenimo būdas tikrai ne man. Nuostabu, kaip stovykloje viskas išsisprendė savaime. Vėliau tikėjausi kada nors tenai sugrįžti, bet tiesiog kaip turistas ar žmogus, ieškantis šiltų prisiminimų.

* Gaila, jau nepamenu, kokį įspūdį paliko toji Vasario 16-osios gimnazija man, devynmečiui berniukui, kai pirmą kartą ją išvydau. Per menkai dar suvokiau lietuviškos mokyklos reikšmę savo gyvenime, tai ką kalbėti apie jos svarbą lietuvybės išlaikymui okupacijos sąlygomis? Šiandien, kai tai suprantu, Vasario 16-osios gimnazija prieš mano akis iškyla kaip niekada šviesi ir didinga.

* Kaip visoje Lietuvoje, taip ir čia, internate, krepšinis buvo populiariausia sporto šaka. Nors dar žaisdavome tinklinį, futbolą, stalo tenisą, tačiau būtent šiam žaidimui buvo skiriama daugiausia dėmesio. Todėl tuščioje gimnazijos parko teritorijoje, padedant lietuvių kariams, buvo įrengta išties tais laikais moderni krepšinio aikštelė, paremta tvirtomis metalinėmis konstrukcijomis, išpilta raudono žvyro akmenukais. Visų sporto rūšių kamuoliai, stalo teniso raketės, kitas reikalingas inventorius buvo labai saugomas ir prižiūrimas atsakingo fizinio lavinimo mokytojo Gailiaus.

* Vieną gražią dieną viešint Hamburge mus užkalbino labai malonus lietuvis kunigas Vaclovas Šarka. Jis buvo gerai žinomas, gerbiamas ir mylimas visose lietuvių gyvenamose vietovėse. Nepailsdamas lankydavo išsimėčiusius tautiečius, laikydavo šv. Mišias, bendraudavo su ligoniais bei kiek galėdamas stengdavosi palengvinti kiekvieno kasdienybę. Šis žmogus buvo girdėjęs apie mūsų duetą ir paprašė padainuoti keletą lietuviškų dainų Vasario 16-osios dienos minėjime Hamburge. Sutikome. Taip pirmą kartą mes buvome pristatyti kaip šventės svečiai lietuviškai Hamburgo bendruomenei.

* Tokios mintys ateina su amžiumi ir branda. Ši tema įkvėpė mane sukurti dainą apie bėgantį laiką, kuri turėjo tapti pirmąja mano kaip solisto karjeros kregžde. Ji tarsi perspėjimas visiems, kurie tik vegetuoja, dykinėja, švaisto laiką nesusimąstydami, nematydami grožio aplinkui, o vėliau, kai gyvenimas prabėga pro šalį, ima graužtis, kad reikėjo gyventi kitaip. Dainą pavadinau „Laikas bėga“ – kaip ir pirmąją savo solinę kompaktinę plokštelę.

* Karštai dėkoju visiems Šalčių dueto ir mano kaip solisto gerbėjams už ilgalaikę ištikimybę. Tik apie Jus galvodamas knygą pavadinau „Skambėjusių dainų aidais“. Tai lyg mūsų gražių pasimatymų, pasidainavimų ir pasiguodimų istorija. Tai gyvenimo kelias, kuriame susitikome, o šioje knygoje prisiminėme… Nepeikite, jei skaitant kas nors nepatiko. Esu įsitikinęs, kad skaitytojas, pastebėjęs mano klaidas knygoje, jų nepakartos rašydamas savąją.

* Iš visos širdies linkiu: būkite sveiki, būkite laimingi, teisingi, supratingi kitiems, liepsnokite optimizmu, ir viskas bus gerai! 

Panašūs straipsniai