2012-ųjų vasario 22-ąją Eigulių kapinėse Kaune amžiams atgulė Lietuvos kūno kultūros akademijos habilituotas mokslų daktaras, profesorius Stanislovas Stonkus, buvęs ilgametis šios aukštosios mokyklos rektorius, Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, krepšinio patriarchas…
Stanislovas Stonkus – paskutinis pokario laikų krepšinio mokihanas, vienas garsiausių praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Lietuvos krepšininkas, ilgametis Kauno „Žalgirio“ ir SSRS rinktinės žaidėjas. 1956 metais jis iškovojo Melburno olimpinių žaidynių sidabrą, 1955 metais – Europos čempionato bronzą, 1957 metais – auksą, o 1951-1955 metais – SSRS čempionato aukso, sidabro ir bronzos medalių laimėtojas, šešiskart Lietuvos čempionas.
Dėl prastos sveikatos anksti baigęs krepšininko karjerą, S.Stonkus savo gyvenimą paskyrė akademinei veiklai. Velionis iki pat mirties dėstė LKKA, parašė daugybę mokslinių knygų, sudarė ne vieną vadovėlį ir žodyną. Vienas arba su bendraautoriais prof. S.Stonkus išleido daug knygų, skirtų krepšiniui, jo istorijai, žaidėjams ir treneriams. Paskutinės savo knygos apie iškiliausius Lietuvos krepšinio organizatorius Profesorius jau nepamatė.Toje paskutinėje knygoje, žinau, kartu su kitais, bus Stanislovo Stonkaus parašytos mintys ir apie mane, televizijos žurnalistą, dvidešimt metų esantį šalia krepšinio.Daug kartų būsimos knygos autorius su žemaitišku užsispyrimu man skambino,klausinėjo, prašė nuotraukų… Vis atsisakinėjau. Tik 2011-ųjų rudenį LKF konferencijoje, kai Arvydas Sabonis tapo prezidentu, Stanislovui Stonkui atidaviau žadėtas nuotraukas. Tada planavau greitai susitikti Vytėnuose, kur profesorius gyveno, ir vaizdo juostoje užfiksuoti jo iškilaus gyvenimo prisiminimus. Deja, nesuspėjau…
Pastaruosius penkerius metus Didįjį krepšinio meistrą persekiojo sunki kepenų liga, tačiau jis vis dirbo, rašė, kūrė. Prie darbo stalo paskutinėmis 2011-ųjų gruodžio dienomis Profesorius sutiko ir savo aštuoniasdešimtmetį, o po trijų savaičių užgeso jo gyvybė. Tikriausiai Stanislovas Stonkus jautė, kad atėjo laikas išeiti Amžinybėn, nes visas paskutinių gyvenimo metų valandas jis skyrė knygų, kad paliktų ateities kartoms Lietuvos krepšinio istorijos puslapius, išleidimui…
O mes, žurnalistai, gyvename tik šia diena. Rašome, kalbame, rodome tik vienadienius įvykius, ieškome sensacingų informacijų, kurios tik tenkina žmonių smalsumą, bet neturi išliekamosios vertės. Pamatome jaunus talentus, vadiname juos žvaigždėmis, bet nepastebime žilagalvių senjorų, kurie savo gyvenimu ir prasmingu darbu liudija apie ištikimybę gimtinei, profesijai, meilę žmonėms. Tokiu buvo krepšinio praktikas ir teoretikas Stanislovas Stonkus.
Atleiskite, Profesoriau, kad per nemokėjimą, nesugebėjimą ir nenorą planuoti savo laiką – vaizdo juostoje neužfiksavome Jūsų Rekviem gyvenimui ir krepšiniui. Vis atidėliojome susitikimą, pamiršdami, kad saulė ne tik pateka, bet nusileidžia, o praėjusios dienos niekados negrįžta. Gal toks Jūsų Išėjimas ir mus, žurnalistus, pažadins, įpareigos, kad viską reikia atlikti šiandien, nelaukiant kūrybinio įkvėpimo rytoj. Ir privalom palikti kažką vertingo, kaip kad Jūs darėte iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio !..
