Pamokos televizijos žiūrovui?

Henrikas Vaitiekūnas, „Respublikos” apžvalgininkas

Su TV II_3.jpgVienas labai didelis Lietuvos žmogus vieną labai tragišką mūsų valstybei vakarą per vienintelę tuomet Lietuvos televiziją pareiškė, kad, girdi, išgyvensime. Kad buvo laikai, kai Lietuva puikiai gyveno ir be televizijos ir, girdi, nieko blogo neatsitiks, jei kurį laiką be jos pabūsime. Vyresnieji tą vakarą atsimena: ne vienas jų pats tuomet budėjo Konarskio gatvėje ar prie TV bokšto. O paskui – daugiau nei dviem dešimtims metų praėjus – to žmogaus žodžius pakartojo dvidešimtmetis iš Vilniaus: Ignas.

Ignas yra vienas iš būrelio jaunų žmonių, neseniai savo studijų mokykloje rašęs rašinį beveik fantastine tema. Rašinys vadinosi „Lietuva be televizijos”. Tačiau nuo Igno pradėjau todėl, kad tik jis vienas drįso taip pasakyti. „Aš manau, – rašė jis, – kad ne rytoj, o jau šiandien reikėtų sudeginti visus Lietuvos televizorius…”

Kodėl taip reikėtų padaryti, Ignas aiškino miglotai. Jam tiesiog nepatiko, kad baleto šokėjas Nerijus Juška TV laidoje nei iš šio, nei iš to visai Tėvynei ėmė rodyti špygą; jam nepatiko, kai Audrius Giržadas eteryje aiškino, kad skambutis į „Eurovizijos” balsavimą kainuoja 5 litus (tikroji kaina – vienas litas); jam nepatiko, kai Darius Užkuraitis sakė „atstovauti Lietuvą” (o ne Lietuvai) ir t.t.

Smulkmenos? Galbūt. Tačiau gyvenimiškos patirties dar neturinčiam Ignui antrina ir jo bendraamžiai. Aušra (buvusi šiaulietė) rašo: „Gausiai besiliejantis kraujas, pornografija ir banalybės šou laidose teršia mūsų pasąmonę”. Pretenzinga. Bet gabalėlis tiesos yra.

Henrikas (anksčiau Kėdainiuose gyvenęs): „…animaciniuose filmuose veikia neaiškios kilmės sutvėrimai – smurtu ir agresija persisunkę monstrai…”Dovilė: „…žiūriu tai, ką rodo, nors man ir nepatinka: įklimpau į televizinės narkomanijos liūną…”Natas (baigęs Šolom Aleichemo vidurinę mokyklą) taip pat sakosi būtų laimingas, jei televizoriai prapultų: tuomet jis paskaitytų gerą knygą ir jam „nereikėtų žiūrėti apykvailių meilės istorijų…” O štai eksklaipėdietė Simona mano priešingai: ji sako, kad išnykus TV vyrai Lietuvos kaime imtų dar daugiau degtinės gerti…

Sąmoningai nutyliu tos mokyklos, kur jaunimėlis studijuoja, pavadinimą. Tačiau nenoriu nuslėpti, kad mokosi jie profesijos, labai artimos televizijai. Ir daly rašinių jau tūno pamokos, išmoktos tą televiziją bežiūrint: rašyti ir rodyti ne tai, ką galvoji, o tai, kas skaitytojui ar žiūrovui patiktų.

Ir dar viena yla lenda iš maišo: visi rašinių autoriai – kaip plaštakės į ugnį – veržiasi į išsvajotąjį tikslą: būti reikšmingam. Vadovauti ir mokyti kitus. Tai jokiu būdu nėra smerktina. Gal net priešingai.

Ir visai gali būti, kad po kokių ketverių metų būtent šių rašinių autoriai jau patys formuos jūsų vaikų ar anūkų pasaulėžiūrą. Ir tikrai žinau – ne vienas iš jaunųjų pamokslautojų, šiandien kritikuojančių banalybes ekrane, pats pasiduos tėkmei ir pats jas kurs.

…Būsimiesiems medikams dėstoma chemija. Būsimieji aktoriai mokosi kirčiavimo ir taisyklingo kvėpavimo. Net būsimieji vairuotojai priversti išsiaiškinti vidaus degimo variklio principus. Tik niekas mūsų nemoko, kaip ir ką žiūrėti (ir ko nežiūrėti) televizijoje.

Na, priėmė jaunimėlis dėstytojo pasiūlytas žaidimo taisykles ir pafantazavo, kokia gi Lietuva būtų be televizorių. Pažaidė ir šiandien, turbūt jau pamiršo. Siūlau ir jums pažaisti bei pafantazuoti: keli iš jūsų užsirašytų į mokamus TV žiūrėtojų kursus?

Paruošta pagal „TV publika”

Vladimiro Beresniovo piešinys „Su TV”

 

Panašūs straipsniai