2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

RIMANTAS MARČĖNAS. FIZINĖ IR DVASINĖ TAUTOS SVEIKATA


Marcenas II_1.jpgRyte klausydamasis spaudos apžvalgos suvokiu, jog ir vėl bejėgiškai nirštu, kad eteryje skamba vien tik negatyvi informacija: kažkokie žmogystos, kuriems moralės sąvoka išvis nežinoma, apgavo patiklius senukus, iš jų išmelždami šimtus litų, neretai kauptų savo laidotuvėms; kažkokie paaugliai žiauriai sumušė savo kiek kitoniškai jaučiantį ir mąstantį bendraamžį, visa tai filmuodami savo „mobiliakais“, kol šis ėmė neberodyti gyvybės žymių. Niekada neįstengiau įsiskverbti į tų žmogystų psichiką, kurie it vilkai gaujomis puola kažkurį jiems neįtikusį vienišių, prie daugumos nepritampantį bendraklasį, kiemo draugą ir pan. Senų seniausiai užmirštos elementaraus garbingumo taisyklės, raginančios susikauti tik vienas prieš vieną... O spaudos apžvalgininkas valdišku balsu tęsia apie tame ar kitame mieste apsivogusį savivaldybės valdininką, apie girto vairuotojo padarytą kraupią avariją ir žmonių aukas, apie milijonus žarstančius ir „pilyse“ gyvenančius kontrabandininkus, kurie mūsų „nekorumpuotų“ teisininkų dėka išvengia realių bausmių; apie kažkokį pažeistos psichikos paauglį, negyvai nukankinusį šunelį ar katę ir t.t., ir pan. 

Apie pozityvius, šviesius dalykus, apie taurius visuomeniškus žmones, galvojančius ne vien apie save ir savo šeimą, kuriems iki skausmo rūpi visos Lietuvos dabartis ir ateitis ir kurie šitai parodo ne plepėjimu iš tribūnų, o realiais darbais, prabylama nebent kokių nors valstybinių švenčių proga. Net apie labai svarbius ir reikšmingus mūsų mokslininkų laimėjimus ir atradimus, apie meno žmonių, sėkmingai išplaukiančių net į tarptautinius vandenis, laimėjimus geriausiu atveju užsimenama tik spaudos apžvalgos pabaigoje... Bet tada man staiga dingtelėjo: ar turiu teisę stebėtis tuo spaudos apžvalgininku ir mintyse net kaltinti jį nesveiku tendencingumu? Juk jis lyg veidrodis atspindi tai, ką rašo absoliuti dauguma dienraščių. Na, o apie tai, kas rašoma, apie ką kartais skaudžiai prabylama kultūriniuose savaitraščiuose ir mėnraščiuose, viešai kalbėti jau seniai nebemadinga. Esą tai įdomu tik menkai daliai Lietuvos gyventojų. Ir tai, deja, jau senokai tapo skaudžia tiesa.

Kita vertus, dienraščiai tik išimtiniais atvejais parašo ir apie tai, kas pozityvaus ir džiugaus įvyksta plačiajame pasaulyje. Užtat labai noriai ir energingai prabylama apie stichines nelaimes, mirtininkų sprogdinimus, lėktuvų sudužimus, nuskendusius laivus, toje ar kitoje Afrikos valstybėje badu mirštančius vaikus, apie diktatorius, kurių įsakymu žudomi valstybės bendrapiliečiai...

O juk tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nuolat vyksta daug teigiamų permainų. Prisiminkime kad ir mediciną, kurioje kas keleri metai padaromi tiesiog revoliuciniai atradimai. Niekam ne paslaptis, kokia akivaizdi pažanga pasiekta gydant, tarkim, vėžines ligas, kaip pailgėjo sergančiųjų Parkinsono liga gyvenimo trukmė. Sąrašą būtų galima tęsti. O ką jau kalbėti apie chirurgų daromus stebuklus persodinant svarbiausius žmogaus vidaus organus, nutrauktų galūnių priauginimą ir t.t. Retsykiais derėtų prisiminti ir tikrus perversmus aukštųjų technologijų srityje... Tačiau prakalbę apie technologines revoliucijas, manau, negalime nutylėti ir su jomis susijusių keistų paradoksų. Esu įsitikinęs, kad ne tik aš užduosiu šį gal ir keistokai skambantį klausimą, į kurį nerandu vienareikšmio atsakymo: ar toji technikos ir technologijų pažanga žmonijai atnešė vien tik naudą? Ar nepadarė žalos? Švelniai tariant, toks klausimas gali pasirodyti keistas. Atrodytų, kad vis tobulėjančiomis transporto priemonėmis, televizija, kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais ir t. t. žmonija turėtų be jokių išlygų džiaugtis. Ar iš tikro taip?

Daugelio mūsų prigimtyje užprogramuota keistų dalykų: jeigu jau pasaulyje paplito automobiliai ir mes be jokių paskyrų galime ir finansiškai pajėgiame juos įsigyti, tai ir važinėjame jais net tada, kai pėstute nukakti iki darbo prireiktų tik dešimties ar penkiolikos minučių. Rytinio piko metu ryžtingai sėdame į savo „drundalietus“, o įstrigę kamščiuose darbą pasiekiame po gero pusvalandžio, vėluodami. Ir pradedame darbo dieną sudirgusiais nervais, keikdami visą pasaulį, kai turėtume keikti tik savo tingumą... Na, o jeigu jau technologijų asai padovanojo mums tokį fantastišką išradimą kaip kompiuteriai, tai, blaiviai mąstant, pirmiausia turėtume jais pasinaudoti savo darbuose.

Deja, mūsų vaikai ir anūkai jau nuo mažų dienų įpranta į kompiuterį žiūrėti kaip į žaidimų ir visokiausių pramogų priemonę, o ūgtelėję jau būna priklausomi nuo šios užkrečiamos ligos, pasiglemžiančios didžiulę dalį laiko, kurį būtų galima panaudoti jaunam augančiam ir bręstančiam organizmui ne mažiau svarbiems, pasakyčiau, tiesiog būtiniems užsiėmimams. Užuot laisvalaikiu pažaidę įvairius judrius žaidimus, vasarą dviračiu pavažinėję, paplaukioję ir pairklavę upėse ir ežeruose, žiemą – paslidinėję, ar pagaliau sporto salėse ir maniežuose tą ar kitą sporto šaką tegu ir mėgėjiškai kultivavę, jie prasėdi prie kompiuterių valandų valandas, kartais net betarpiško gyvo bendravimo su savo vienaamžiais atsisakydami. Tokie kompiuterių vergai griežtesnius tėvus sugeba pergudrauti, o „demokratiškų “, savais reikalais užsiėmusių gimdytojų išvis nėra kaip nors varžomi ar ribojami. Kur jau ten!

 „Dievui dėkoju, kad mano atžala turi nekenksmingą užsiėmimą, neprasideda su blogais draugais ir kažkokių eibių neprikrečia“, - sako jie. O viso to padariniai jau matomi plika akimi. Kur nors Palangos paplūdimyje užmeti akį į paauglius ir jaunuolius ir jau ne tik liūdna, bet tiesiog nejauku darosi: daugumos vaikinų rankos liaunos ir gležnos, lyg kokių XVIII a. aukštuomenės damų, arba, priešingai, putlios, lyg peniukšlių paršiokų. O jeigu dar nė trisdešimties nesulaukęs vyras, lyg kokia paskutinius mėnesius kūdikį nešiojant moteris, sunkiai pėdina priešais save nešdamas net į duksliausias glaudes netelpantį pilvą ir dėl tokio savo apsileidimo nė trupučio nesigėdina, tai net nežinai gailėtis to apsileidėlio ar jį niekinti. Ne taip retai tokius jaunus pantagruelius tenka matyti sporto salėse, krepšinio rungtynėse. Aišku, sirgalių vaidmenyje. Ir atrodo jau net ne komiškai, o tragikomiškai, kai toks pilvūzas „sirgalius“ savo vienmečiam - priešininkų komandos nariui, augalotam atletiškam vyrui, kuriam tuo momentu nepavyko efektingai iš viršaus įdėti į krepšį kamuolio, rėkia: „Kerėpla tu! Nususėli! Subinės nuo grindų neatkeli!“

Turiu prisipažinti, jog menkai nutuokiu, koks dėmesys vidurinėse mokyklose ir gimnazijose skiriamas kūno kultūrai. Tačiau, sprendžiant pagal fizinę daugelio absolventų „formą“, menkas. Net labai menkas. Didesnių miestų jaunimas, aišku, turi galimybę lankyti įvairių sporto šakų treniruotes. Neretai trūksta vos vieno menko dalykėlio: vaikų ir jų tėvų interesų sutapimo. Nepavargstama visais varpais skambinti, kad Lietuva krepšinio šalis. Sprendžiant pagal tai, koks išskirtinis dėmesys skiriamas būtent šiai sporto šakai, tai tikra tiesa. Iš tikro, tai puiki sporto šaka. Tačiau niekas manęs neįtikins, kad, pvz., lengvoji atletika, plaukimas, penkiakovė ir daugybė kitų sporto šakų yra kuo nors prastesnės. Vis dėlto valstybė finansiškai gerokai daugiau remia būtent krepšinį. 

Čia būtų galima kalbėti apie krepšinio specifiką, apie tai, kad geriausios klubinės mūsų komandos, sekdamos jau pasauline tapusia tradicija, brangiai perka ar samdo (ne taip svarbu, kokią sąvoką šiuo atveju pavartosime) užsieniečius krepšininkus. Bent jau man, švelniai tariant, įdomiai atrodo, kai į aikštę išbėgus startiniam „Žalgirio“ komandos penketui (įsiklausykime, koks simbolinis komandos pavadinimas), tik vienas ar du to penketo žaidėjai – lietuviai. Na, o mes, sėdintys tribūnose, šaukiame rėkiame iki užkimimo, nes „sergame“ už „Žalgirį“... Nekomandinių sporto šakų varžybose, ačiū Dievui, tokių kuriozų nebūna. Parašiau ir pagalvojau: turbūt kai kas man primintų, kad net olimpiadose, pvz., dauguma Prancūzijos lengvaatlečių komandos sportininkų – tamsiaodžiai. Tačiau jie bent jau Prancūzijos piliečiai...

Taigi krepšinis. Net ir Lietuvos valdžios požiūriu išskirtinė sporto šaka mūsų krašte. Tad nieko nuostabaus, kad labai nemaža dalis tėvų, stebėdami gražiai augančius savo vaikučius, jau nuo mažų dienų ima kalti jiems į galvą, kad jie gali tapti marčiulioniais, valančiūnais ar net saboniais. Mat tėvai jau regi savo vaiką, ne tik garsinantį Lietuvą, bet (kas ne menkai daliai tėvų, deja, svarbiau už viską) rieškučiomis semiantį milijonus. Beje, apie tokius tėvus, kurių akis apžlibina įsivaizduojamų milijonų blizgesys, kritiškai atsiliepė krepšininkas Jonas Mačiulis. Nors retkarčiais ir pasitaiko atvejų, kai vaikas, neturintis įgimtų šiai sporto šakai svarbių savybių, didžiulio darbštumo ir valios pastangomis tampa Chomičiumi. Bet juk tai nutinka labai retai. Ir vaikas, iš kurio išaugtų puikus lengvaatletis ar, tarkim, irkluotojas, tėvų stumte stumiamas į krepšinio būrelius ar mokyklas. O mažas žmogutis, valdingų ir ambicingų tėvų valia nukreiptas ten, kur grynai dėl fiziologinių savo organizmo savybių jis nieko reikšmingesnio negali pasiekti, užauga nepasitikinčiu, psichologiškai traumuotu žmogumi.

Jeigu jau užsiminėme ir apie kitas sporto šakas, tai (kad ir kaip skaudu būtų šitai konstatuoti) turime pripažinti, kad per tuos du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius šalyje nebuvo išaugintas nė vienas tokio lygio boksininkas, koks buvo A.Šocikas, R.Tamulis, D.Pozniakas ir daugelis kitų. Deja, anuomet jie pasaulyje garsino ne Lietuvos, o Sovietų Sąjungos vardą. Tas pats pasakytina ir apie lengvaatlečius. Anuometiniai pasaulinio lygio lietuviai lengvaatlečiai, kurių sąrašas būtų netrumpas, Vakaruose taip pat buvo vadinami tarybiniais sportininkais, o kartais tiesiog... rusais. Argi ne skaudus paradoksas, kad, praėjus 20 metų nuo nepriklausomybės sugrąžinimo, mes jau nebegalime savęs vadinti lengvaatlečių talentų šalimi. Taip, ir šiandien turime džiugių išimčių: Ubartas, Alekna, Skujytė ,bet jos iki skausmo retos. Be jokios abejonės, turime prieš juos žemai nulenkti galvas, nes jie mums suteikė šviesaus džiaugsmo išvysti virš olimpinių stadionų išdidžiai pakylančią trispalvę...

Kartais į galvą šauna keistoka mintis: galbūt kažkokie veikėjai, patogiai, lyg kokius sostus, užsėdę svarbiausias valstybės kėdes iki tokio laipsnio abejingi visoms kitoms sporto šakoms, išskyrus krepšinį, nepasirūpina sudaryti net elementariausių sąlygų lengvaatlečių, plaukikų, irkluotojų, net futbolo meistrų treniruotėms ir varžyboms. Juk tai ne tik daugelio sporto šakų diskriminacija, tai diskriminacija daugelio jaunų žmonių, kuriems užtektų noro ir valios aktyviai sportuoti, tačiau dėl „ne tokių“ genų jiems neskirta užaugti ne tik iki Sabonio, bet ir iki Gecevičiaus ūgio. Kai kuriose srityse esame gana iniciatyvus ir veiklus kraštas. Antai mūsų multimilijonieriams užteko lėšų ir apsukrumo didesniuose miestuose ir net miesteliuose pristatyti „Maksimų“, „Norfų“, „Senukų“ ir panašių prekybos gigantų. Tuo tarpu aukščiausius valstybės postus užimantiems funkcionieriams ir Seimui, metai iš metų dėliojantiems valstybės biudžetą, neužtenka išminties ir geranoriškumo žūtbūt rasti lėšų ir stadionų bei kitokių sporto bazių statybai. Šiais laikais tai ne prabanga, o būtinybė. Šiuo požiūriu mes smarkiai atsiliekame ne tik nuo Vakarų Europos valstybių, bet ir nuo savo kaimynių Latvijos ir Estijos, kurioms juk taip pat teko susidurti su dideliais finansiniais sunkumais. Gal ir pagrįstai piktinamės Lietuvoje sporto aukštumas pasiekusia šiuolaikinė penkiakovės atstove D. Rimšaite. Juolab kad ant garbės pakylos ji norėtų atsistoti po vėliava valstybės, kuri net nemėgina mums rodyti kokių nors draugiškų jausmų... Skaudžiausia, kad nebuvo išsiversta be šiurkštaus melo. Kita vertus, kai sužinai, kad pasaulinio lygio Lietuvos irkluotojas per mėnesį gauna 2500 Lt stipendiją, o kai panašaus lygio ir net pasiekę mažesnių sportinių laimėjimų Rusijos irkluotojai per mėnesį praturtėja 12 – 15 tūkst. dolerių ir Maskvos centre perka butus, nebežinai ką ir galvoti. Aišku, mes nafta ir dujomis neprekiaujame, mes jas perkame. Ir vis dėlto toms kelioms dešimtims elitinių savo sportininkų, kurie garsina Lietuvą nepalyginti labiau, negu koks ministras ar viceministras, galėtume ir net privalėtume sukrapštyti kelis kartus didesnes stipendijas, negu dabar mokamos. Dėl to Lietuvos valstybė tikrai nebankrutuotų.

Taigi ne viena ir ne dvi, o ištisa priežasčių „puokštė“ sukūrė tokią situaciją, kad nuo savo kaimyninių valstybių Latvijos ir Estijos atsiliekame visose sporto šakose, išskyrus krepšinį. Apie žiemos sporto šakas išvis nėra ką ir kalbėti. Sakysite, skiriasi klimatinės sąlygos? Jeigu būsime sąžiningi, turėsime pripažinti, kad tą skirtingą laimėjimų lygį lemia visai kitos priežastys. Pavartojau žodį „laimėjimai“ ir liūdnai šyptelėjau: žiemos sporto šakose mes išvis jokių laimėjimų nebeturime, ypač po to, kai iš mėgėjiško sporto pasitraukė Vanagas ir Drobiazgo. Nenorėdami dar didesnės gėdos, į Žiemos olimpiadas vis dėlto nuvežame kelis sportininkus, atvirai sakant, turistus. Ar turime teisę tuos sportininkus kaltinti dėl menkų rezultatų? Aišku, ne. Neabejoju, kad Lietuvos padangėje atsirastų gabių ir darbščių jaunuolių, kurie norėtų rimtai tobulintis vienoje ar kitoje žiemos sporto šakoje. Deja, ir vėl tenka įvardinti pačią pagrindinę jų norų ir galimybių realizavimo kliūtį: specializuotų bazių, skirtų žiemos sporto šakoms kultivuoti, nebuvimą. Kiekvienas žingsnis mėginant nors šiek tiek taisyti tą drastišką padėtį džiugina širdį. Turiu omenyje Druskininkų uždarą slidinėjimo bazę „Snow Arena“. Bet, jeigu neklystu, tai taip pat ne valstybės, o savivaldybės ir energingo miesto mero R. Malinausko nuopelnas. Sakyčiau, pamėgdžiojimo vertas nuopelnas.

Mėginau čia prabilti apie tai, kas susiję su fiziniu žmogaus kūnu, apie ką daugelis žino ir be mano šnekų. Tačiau dar daugiau rūpesčio kelia ar bent jau turėtų kelti dvasinė Lietuvos žmonių sveikata. Jeigu kas nors pasiteirautų, ar normaliam tautos gyvavimui ir net jos išlikimui svarbesnė fizinė jos žmonių būklė, ar vis dėlto tai, ką drįsau pavadinti dvasine tautos sveikata, tikriausiai atsakyčiau: labai svarbu ir viena, ir kita. Ir vis dėlto susimąstyti verčia tokie ne kartą užfiksuoti faktai: Sibiro platybėse ir sovietų lageriuose išliko pirmiausia tie, kurių dvasinio atsparumo ištekliai buvo pavydėtinai dideli. Fizinė tremtinių būklė ir jų sveikata toli gražu ne visada buvo lemiamas veiksnys, padėjęs žmogui išsaugoti savo gyvastį tame lediniame pragare. Lemiamas veiksnys buvo dvasinė žmogaus tvirtybė. Išbadėjusių, fiziškai nualintų, bet dvasiškai neapsakomai stiprių žmonių gebėjimas nepalūžti. Dvasiškai atspariausius tremtinius palaikė net žiauriausiomis represijomis nesunaikinama viltis, jog anksčiau ar vėliau jie vis dėlto sugrįš į numylėtąją Tėvynę. Gelbėjo maldos ir tikėjimas Viešpaties gailestingumu, o mažųju stiprybę palaikė ir motinų pasakojimai apie garbingą Lietuvos senovę, apie tautą, kuri sugebėjo išlikti, nepaisant daugkartinių kaimyninių valstybių pastangų ištrinti Lietuvos valstybę iš pasaulio žemėlapio. Nors ir patyrusi didžiulių demografinių nuostolių per XVI – XVII a. karus su kaimyninėmis valstybėmis, pirmiausia su Rusija ir Švedija, nuniokota baisių maro epidemijų, LDK, tuo metu jau sudariusi uniją su Lenkijos Karalyste, vis dėlto išliko. O XVIII a. pabaigoje, praradusi savo valstybingumą, lietuvių tauta sugebėjo išlikti net tada, kai Rusijos carai, nepasitenkindami tuo, kad Lietuva, vengiant priminti jos istorinį vardą, buvo vadinama Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštu, užsimojo sunaikinti ir pačią lietuvių tautą, ištrinti jos istorinę atmintį tokiomis barbariškomis priemonėmis, kaip kalbos persekiojimas ir lietuviškos raštijos lotyniškais rašmenimis uždraudimas. 

Nors lietuvių bajorija, jau pradedant Liublino unija, sparčiai lenkėjo ir XIX a. viduryje didžioji jos dalis jau buvo atskilusi nuo tautos kamieno, tačiau liaudis vis dėlto sugebėjo išsaugoti ir savo kalbą, ir materialinę bei dvasinę kultūrą. Vargu ar šiandien verta griaužtis ir aimanuoti dėl to, kad LDK iki pat Liublino unijos buvusi viena didžiausių ir galingiausių Europos valstybių, pamažu susitraukė iki nedidukės valstybės teritorijos. Svarbiausia, kad mes tebegyvuojame. Ir pirmiausia turime mąstyti apie mūsų nedidelės, bet demokratiškos ir laisvos valstybės ateitį. Deja, jau nežinia kelintą kartą lietuvių tautos istorijoje vis garsiau ir garsiau skamba pavojaus varpai. Tik dauguma šiandieninių mūsų valstybės vadeliotojų jų nenori išgirsti, taip pat, kaip praeityje jų daug kartų neišgirdo ankstesnieji vadeliotojai.

Tokie pavojaus varpai, kuriuos ignoruoti būtų klaida, suskambo visai neseniai, paskelbus „Sprinter tyrimų“ apklausos duomenis. Tautos dvasinei sveikatai, o drauge ir jos išlikimui neabejingus žmones šitai turėjo smarkiai sukrėsti. Nežinau, kiek moksliškai pagrįsta tos apklausos metodika, bet jeigu jos nekvestionuotume, tai jo pateikti duomenys tiesiog šiurpina: septyniems iš dešimties Lietuvos gyventojų ekonominė gerovė svarbiau negu šalies nepriklausomybė! Prisipažinsiu: bent jau aš tyrimo metodikos logiškumu suabejojau. Tačiau netenka abejoti, kad kažkur ant aukšto kalno stūksantis aukso stabas apžlibino ne vieno tautiečio akis ir sujaukė protą.

Mūsų politikai, ekonomistai, o įkandin jų ir žiniasklaida didžiausias ir bene vieninteles problemas įžvelgia būtent ekonomikoje. Esą kelių Europos Sąjungos valstybių gyvenimas ne pagal kišenę sunkia našta užgula ir visų likusių ES valstybių pečius. Vargu ar šia akivaizdžia tiesa kas nors ryžtųsi suabejoti. Tačiau visą savo dėmesį sutelkę į materialius, „pačiupinėjamus“, dalykus, vis tyliau kalbame arba išvis tylime apie dvasinę tos ar kitos tautos sveikatą. Nors tos dvasinės erozijos reiškinių nepavyksta išvengti, ko gero, nė vienai Europos valstybei, bet vienur, pvz., kai kuriose Skandinavijos valstybėse, ji dar nekelia pavojaus tautos egzistencijai, kitur toks pavojus visai realus. 

Natūralu, kad mums, Lietuvos vaikams, labiausiai rūpi, kas dedasi mūsų per ilgus amžius šitiek skaudžių išmėginimų patyrusiai šaliai. Apie tai, kad Lietuvai gresia išsivaikščiojimas, perspėjo dar kunigas ir poetas R. Mikutavičius. Apie tai jis prabilo dar tuo metu, kai daugeliui mūsų ši problema neatrodė tokia grėsminga. Šiandien apie tai prabylama vėl ir vėl, prabylama naujausiuose literatūros kūriniuose, apie tai puse lūpų jau užsimena vis daugiau mūsų politikų ir aukštų valdžios pareigūnų. Tačiau rūpi jų paklausti: kada nuo apgailestavimų bus pereita prie realių ir veiksmingų darbų, iš pradžių mėginant šį baisų vėžinį procesą bent pristabdyti?

Ir vis dėlto šiandien man rūpi kalbėti apie kitas, tautos išlikimui lyg ir ne tokias pavojingas dabarties realijas. Gyvename kompiuterių amžiuje. Žinios kaupiamos ir saugomos ne smegenų ląstelių atmintyje, o kompiuterių laikmenose. Atlaidžiai šypsaisi, kai jaunas žmogus guviai atsakinėja į tetos Betos užduodamus klausimus, sklandžiai skaitydamas iš kompiuterio monitoriaus. Tačiau tokį kompiuterių asą bet kokia apsukresnė turgaus prekeivė gali apsukti, nes jis mintinai nebesugeba suskaičiuoti net ir nedidelės savo pirkinių kainos. Pagalvoju: dievaži, įdomiu laiku dar teko pagyventi. Žmogus įpranti jau niekuo nesistebėti. O kokios keistenybės, šiandien sunkiai telpančios galvoje, laukia tų, kurie gyvens po penkiasdešimties metų? Žinoma, jeigu mūsų Žemės, Visatos požiūriu mažutėlės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių neištiks globalinė katastrofa. Įvairūs pranašai apie tokią katastrofą kalba vis atkakliau. Ir kas žino... Juk prieš keliolika tūkstantmečių tokia globalinė katastrofa mūsų Žemę buvo ištikusi. Tik nedidelė dalis paleogeologų, paleobiologų ir paleobotanikų šituo abejoja. Biblijos tekstas apie pasaulinį tvaną (beje, labai panašiai apie tvaną pasakojama ir seniausių Žemės civilizacijų manuskriptuose) taip pat ne kokių religinių fanatikų pasakėlė.

 Su šypsena prisimenu, kaip prieš 25 metus kadaise šviesaus proto, bet tuo metu jau Altzhaimerio liga seganti mano teta Dzūkijoje, stovėdama prie šulinio, staiga įsivaizduojamu telefonu prašneko su įsivaizduojamu pašnekovu. Tada ji mus suglumino ir prajuokino. O juk senutė tuo metu regėjo visai netolimą viziją. Šiandien jau ir aš, stovėdamas toje pačioje vietoje, šneku telefonu. Mobiliuoju. Pasikartosiu: būtų visai neblogai, jeigu kompiuterių epochos vaikai dėl įvairumo retkarčiais ir kokią gerą beletristikos knygą į rankas paimtų. Nebūtinai popieriuje išspausdintą, o kad ir kompiuterinį jos variantą perskaitytų. Juk žodis, virsdamas vaizdu ar, tarkim, kvapu, galingai stimuliuoja žmogaus vaizduotę. Vaikystėje ji būna laki, tačiau vėliau mes patys ją atkakliai ir negailestingai diena iš dienos naikiname, nes viskas mums įperšama jau kažkieno kito sugromuliuotais ir gatavai suformuotais vaizdais. Čia visai panašiai kaip su dainavimu – kam dainuoti, jeigu galima visu garsu paleisti kompaktinį diską. Ir pageidautina, kad iš jo sklistų kuo garsesnis bumbsėjimas. O tada jau klykti ir trypti. Apsisuko ratas, ir vėl grįžtame į laukinę būseną? 

Žemai lenkiuosi tėvams, kurie savo vaikus leidžia į muzikos ar dailės arba... į sporto mokyklas, į sporto sales ir stadionus. Bet man gaila tokių „geraširdžių“ gimdytojų, kurie šventai įsitikinę, kad priklausančias valandas pamokose atpylęs jų vaikas jau yra atlikęs savo pareigą ir gali „ilsėtis“ valandų valandas sėdėdamas prie kompiuterio. Retas kuris gimdytojas nesvajoja kada nors regėti savo vaiką garsų ir turtingą. Tačiau tik nedaugelis suvokia, kad šitokios rausvos jų svajonės gali virsti tikrove tik tuo atveju, jeigu: a) jų vaikas pats puoselės didelę svajonę ir b)jeigu jis kuo anksčiau suvoks, kad didelių svajonių įgyvendinimas reikalauja ir didelių, anaiptol ne vienadienių pastangų. Vieno mano artimo bičiulio sūnus turėjo visą puokštę įgimtų talentų, tačiau jam stigo vienui vienos charakterio savybės – pastovumo. Šioje vietoje galėčiau būti pataisytas: juk yra žmonių, daug nuveikusių dviejose ar trijose veiklos srityse, ypač tai pasakytina apie meno žmones.

Prisiminkime kad ir M.K. Čiurlionį. Bet, be įgimtų talentų, tokie žmonės dar pasižymėjo išskirtiniu darbštumu ir pavydėtinu atkaklumu. Manau, ne vienas yra ne kartą pagalvojęs, kaip mūsų visuomenės dvasinę sveikatą veikia masinės informavimo priemonės, visa ta turtinga ir skvarbi pramonė – pozityviai ar negatyviai? Drįstu teigti, kad, nepaisant labai retų malonių išimčių, negatyviai. Antai nereikia didelių tyrinėjimų norint nustatyti, kad jau daugybę metų televizijos ekranus yra okupavę detektyviniai filmai. Jie brukte brukami per visus kanalus. Ryškiai dominuoja JAV ir Rusijos produkcija, kur kas rečiau parodomas anglų ar prancūzų filmas. Gal todėl jau kurį laiką tokio pobūdžio produkcija vadinama vaidybiniais filmais, nes pavadinti juos meniniais sunkiai apsiverstų liežuvis. Norėdami pradžiuginti jautrias moteriškas širdis, kai kurie kanalai savaitgaliais teikiasi parodyti dar ir vokišką melodramą. Tačiau nebanalaus siužeto, skatinantis žiūrovą susimąstyti apie amžinąsias vertybes ar subtiliau ir jautriau žmogaus jausmų stygas užgaunantis filmas, kurį iš tikro turime teisę pavadinti meniniu, yra tapęs didžiule retenybe. Tuo tarpu į pigių reginių mišrainę, padirginančią tik žemiausius žmogaus instinktus, su ypač kraupiais personažų veiksmais ir kruvinomis scenomis įsirašo siaubo filmų kategorija. Ypač rūpi, kad būtent siaubo filmų apie visokius vampyrus, žudikus – maniakus, profesionalius žudikus ar kanibalus jaunieji žiūrovai matytų kuo mažiau. Mano galva, tėvai turėtų labai pasirūpinti, kad panašus „menas“ jų atžaloms būtų sunkiai prieinamas ir nežalotų jų psichikos.

 Drįstu spėti, kad tos dvi merginos, kurios nužudė ir dalimis supjaustė savo bendraklsę ir kurias rūpi pavadinti labai rūsčiu žodžiu, buvo prisižiūrėjusios panašių filmų... Tačiau teisūs bus ir tie, kurie primins, kad panašių šiurpių nusikaltimų buvo ir tada, kai nei filmų, nei televizijų išvis nebuvo. Ir vis dėlto panašių sunkių nusikaltimų vykdytojai vis jaunėja. Kankinama, prievartaujama ir žudoma vis rafinuočiau. Galėtum pagalvoti, kad kai kurie vaidybiniai filmai lyg kažkieno užsakymu atlieka mokomųjų filmų funkciją. Juk juos įdėmiai žiūrint galima ne taip blogai išstudijuoti, kaip reikia tinkamai pasiruošti, pvz., banko apiplėšimui, kaip pagrobti turtingą žmogų ar jo mažametį vaiką ir be didesnės rizikos veiksmingai šantažuoti jo artimuosius, norint išmelžti išpirką... 

Kai kuriuose neva meniniuose filmuose pasirengimas baisiam nusikaltimui parodomas labai išmaniai, pedantiškai, detaliai ir vaizdžiai. Tik mokykis ir vykdyk! Suaugęs žmogus gal ir pajėgs atskirti „who is who“, tačiau paaugliui tie nusikaltėliai gali pasirodyti supermenais, kuriais sekti būtų labai įdomu ir smagu...Ir taip pamėgdžiojant, lyg ir žaidžiant, peržengiama riba, už kurios kelio atgal nebėra. Iš smalsumo kartą kitą mėginau perprasti siaubo filmus žiūrinčių žmonių psichologiją, bet nesugebėjau... Kartais būna nuoširdžiai gaila talentingų aktorių, kurie, negaudami rimtesnių pasiūlymų ar kęsdami pinigų badą, sutinka vaidinti netalentingų scenaristų ir prastų režisierių kurpiamuose filmuose. Na, o tai, kad toks „menas“ jaunų žmonių galvose gali suformuoti, švelniai tariant, keistokus idealus ir siekius, mažai kam rūpi. O juk vertėtų prisiminti bent jau tai, kad po kelių dešimtmečių visi svarbiausi valstybės valdymo svertai atsidurs dabartinių jaunuolių rankose. Būtent nuo jų priklausys lietuvių tautos ateitis, gal net išlikimas...

2012 m. vasaris 7 d.

 kamane.lt


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)