2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

“Istorijos štrichai”: penkiais žingsniais per devyniasdešimt metų

Audronė MEŠKAUSKAITĖ, savaitraštis "Nemunas"

Istor._strichai_II.jpgPagal tai, kiek daug pastaruoju laiku švenčiame devyniasdešimtmečių, galime įsivaizduoti, kokie aktyvūs ir kūrybingi buvo 1921, 1922 m. Tuomet tiek visko vyko, jog sunku ir suvokti, kaip Lietuva atrodė iki tol. Dabar kalbame apie istoriją, raidą ir tradicijas. Sumuojame, reziumuojame, nors paskutinį akcentą trenksime veikiausiai atėjus šimtmečiui. Apie tai galvojo ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotojai, parengę apžvalginį leidinį „Istorijos štrichai“, kuris tik paskubomis perbėgo muziejaus praeitį, o vėliau gilinsis ir apaugins ją dar smulkesnėmis detalėmis. Knyga turėjo pasirodyti gruodį, kai buvo švenčiamas muziejaus 90-metis, tačiau pavėlavo. Ir gerai padarė. Tuo metu paprasčiausiai būtų pasimetusi tarp gausybės įvykių, nes leidinys nedidelis ir nepretenduojantis tapti muziejaus istorija. Tai tik pasakojimas apie istoriją. Keli brūkštelėjimai, kurie gal po dešimties metų taps eskizu, o kada daugiaplaniu portretu – sunku ir įsivaizduoti. Galų gale užbaigtas jis niekada ir nebus, nes gyvenimas toks intensyvus, jog knyga, vos parašyta, iš karto tampa neišsami, nes vėl įvyksta kas nors nauja. Pavyzdžiui, ją paskaitę nesužinosime, jog praėjusią savaitę muziejaus fondus papildė Liudviko Strolio darbai.

Penkiuose knygos skyriuose apžvelgiama intriguojanti, paini muziejaus istorija nuo 1921 iki 2011 m.: pirmos drąsios svajonės sukurti europietišką modernią instituciją, pirmi žingsniai pristatant naujai įsteigto muziejaus rinkinius pasaulyje, okupacijų paliktos žaizdos, praradimai, bandymai bet kokia kaina nesustabdyti tik įsibėgėjusios veiklos, laviravimas sudėtingomis sovietinės santvarkos sąlygomis, mėginimas neprarasti svarbiausių vertybių, muziejaus augimas, nauji iššūkiai ir didžiulės galimybės atkūrus nepriklausomybę.

Visa tai penki autoriai išdėsto savo straipsniuose, kurie gausiai iliustruoti svarbiausių kolekcijų nuotraukomis, aprašais, atskleidžiančiais įdomias jų patekimo į muziejų istorijas. Knygą sudarė Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus pavaduotoja D. Kamarauskienė. Gyvi tekstai, daug naujų, niekur nepublikuotų faktų, nematytų kūrinių, dokumentinių nuotraukų. Tai bus parankinė muziejininkų knyga, tačiau ją puikiausiai galės skaityti ir daile besidomintys mėgėjai.

Į leidinį iš šalies pažvelgė dailėtyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė: „Džiugu, jog šį kartą turime ne albumą, o informatyvų leidinį. Albumais dažnai pasigrožime, o vėliau randame jiems garbingą vietą knygų lentynoje ir daugiau nebesklaidome. Tai linijinės struktūros, ramia intonacija parašyta knyga, ji gal ir nėra labai nuosekli ir išsami, tačiau ją skaityti įdomu. Paprastai papasakota apie nepaprastą muziejų. Suprantu, kad kolektyvinis darbas buvo nelengvas, teko nuolat ieškoti kompromisų. Prieš tai yra pasirodę daug rimtų albumų, aptariančių gausias ir labai skirtingas įvairių laikotarpių muziejaus kolekcijas. Tai knygos aristokratės, parašytos išprususiems žmonėms. Tačiau reikia ir kitokių. Pastaroji – Pelenė, apsimetanti esanti kukli.

Svarbu, kad knygoje nevengiama skaičių, kurių šiaip jau menotyrininkai nemėgsta. Tačiau jie labai iškalbingi ir svarbūs specialistams. Mes, pavyzdžiui, sužinome, kad 1935 m. į M. K. Čiurlionio penkiasdešimtmečiui skirtą parodą, kuri veikė keturias dienas, atėjo daugiau nei tūkstantis lankytojų, nors šiandieninė galerija net nebuvo atidaryta.

Knyga atsako į daugybę klausimų, į kuriuos anksčiau tik patys muziejininkai galėjo atsakyti, jei prie jų kaip nors prisibrautume. Kaip įkurtas muziejus? Kaip M. K. Čiurlionio darbai tapo valstybės nuosavybe? Kaip atrodė laikinosios galerijos salės? Kaip formuojamos kolekcijos, atsiranda dovanos ir ką jos lemia? Kas kaltas dėl to, kad išvežti banko, kuriame buvo saugomi turtai, raktai? Kodėl tvyro šaltukas tarp dviejų tame pačiame pastate įsikūrusių muziejų?

Knygą rašė penki autoriai. Miglė Banytė pasakoja labai tiksliai, dokumentiškai ir informatyviai. Giedrės Jankevičiūtės tekstas nuskamba minoriniu akordu, nes yra ką apmąstyti. Ji kalba apie kolekcijų kaupimo proceso prieštaringumą, atsirandantį išsibalansavus visuomenės gyvenimui. Tai ypač buvo ryšku 1940-1944 m. Indrė Adomavičiūtė-Grigonienė aprašo labai sunkų etapą – 1945-1953 m. Istorikės akimis žvelgiama į muziejų, kuris buvo tapęs lyg ir ideologine įstaiga. Skaitydamas supranti, koks klastingas asmuo yra muziejininkas, kai jam tenka slėpti, išsaugoti vertybes. Būdavo net ir taip, kad vietoje išvežti skirtų muziejinių vertybių jie prikraudavo plytgalių. D. Kamarauskienės kalba labai tiksli, ryškūs ideologijos, tikrovės ir kultūros vyksmo sugretinimai. Aiškus požiūris žmogaus, kuris gyveno sovietiniu laiku. Jauniesiems sunku suvokti, kaip tuo pat metu, kai krinta ekonomikos rodikliai, gali daugėti muziejaus filialų. Stebina D. Kamarauskienės ramumas ir objektyvumas, kurį sunku pasiekti gyvenus sovietmečiu. Visi mes turime sąskaitų su tuo laiku. Kita vertus, ne viską verta atmesti. Daug ką galime perimti, atsisakydami beprasmiškų planų ir skaičių didinimo. Osvaldo Daugelio tekstas apima muziejaus šiandieną – laisvos šalies etapą, kurio visiškai nesame aptarę. Tai pirmas bandymas apibendrinti pastarųjų dešimtmečių dailės gyvenimą.

Knygos dailininkas Dainius Kairaitis demonstruoja nepriekaištingą grafinį mąstymą. Knyga puiki, tačiau galime rasti ir kritikuotinų dalykų. Muziejininkų kuklumas – jau senamadiškas reiškinys. Nereikėtų taip slėpti straipsnių autorių, kurių pavardes randame tik labai įsigilinę. Juk knygas dažnai ir renkamės pagal autorius. Užmiršti garsūs muziejininkai, tarp kurių buvo tikrai ryškių asmenybių. Muziejininkai labai gerbia menininkus, jų darbus, tačiau save vis pamiršta. Taip galbūt atsirastų daugiau individualumo ir jų rašytinėje kalboje.“

Istor._strich_3_II.jpgD. Kamarauskienė: „Mūsų knyga beveik atvirkštinė, nes ją rengėme nuo pabaigos ir per labai trumpą laiką. Pirmiausia sugalvojome, kaip ji atrodys, kiek bus puslapių, o tik tada apmąstėme turinį. Daug chronologinės medžiagos buvo surinkta dar prieš dešimt metų, kai šventėme aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Deja, turima informacija buvo sausa, neįdomi ir netiksli. Tuomet sukvietėme autorius. Rašymui laiko turėjome mažai, tačiau tikslinti, detalizuoti reikėjo labai daug ką.

G. Jankevičiūtė tyrinėjo karo metus ir norėjo parašyti didelį straipsnį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad neturi tiek medžiagos, jos sunku rasti. I. Adomavičiūtė pasakojo apie pokarį, todėl medžiagos taip pat buvo nedaug, o rastoji tik rusų kalba. Teko remtis spaudoje surinktais straipsniais. Aš, aptarusi sovietmetį, susidūriau su medžiagos gausa. Tačiau niekaip negaliu lygintis su O. Daugeliu, kuriam teko viso ko pilni nepriklausomybės metai.“

Miglė Banytė: „Rašyti reikėjo labai intensyviai, bet turiu savikritiškai prisipažinti, kad man tekęs laikotarpis nuo muziejaus susikūrimo iki 1940 m. – pats paprasčiausias, daugiausia aptartas. Autentiškos medžiagos, rankraščių turime labai daug. Daugiausia teko susidurti su tuometinio direktoriaus Pauliaus Galaunės veikla. Sunkiausia pasirodė tiek informacijos sutraukti į nedidelį tekstą. Todėl tai panašiau į ateities darbų startą.

Buvo labai įdomu išsiaiškinti konflikto tarp mūsų ir Karo muziejaus pradžią. Įsigilinus į medžiagą, kurią P. Galaunė pateikė muziejams dar tik rengiantis įsikurti vienose patalpose, viskas paaiškėjo. Pasirodo, buvo kilęs didelis konfliktas dėl erdvių.

Man teko labai aktyvus laikotarpis, tuo metu įkurta begalė įstaigų, o muziejus tapo viena reikšmingiausių. Muziejininkai neturėjo jokios patirties, visko tik mokėsi, todėl jų paliktuose rankraščiuose, dokumentuose gali būti daug netikslumų. Dirbdami vėliau juos ir išsiaiškinsime.“

O. Daugelis: „Iki šiol muziejaus savirefleksijos darbų nebuvo, nors muziejininkų palikimas, vertybių komplektai itin gerai saugomi. Kai kalbame apie nepriklausomybės laikotarpį, visuomet norisi lyginti abu laisvos Lietuvos tarpsnius. Tarpukaris labai gerai išanalizuotas, tačiau pokario metais muziejaus veiklos apžvalga, gilinimasis į ją buvo visiškai nepageidautini. Muziejuje inicijuojamos naujos programos, papildančios jo veiklos sklaidą. „Kelias į muziejų“ parodo, kaip atsiranda eksponatai. Medžiagos apie tai turime labai daug, tačiau ji nėra susisteminta.

Aldona Snitkuvienė nuodugniai aprašė Egipto rinkinį, gerai išanalizuotas art deko stilius, puikiai pažįstame tarpukarį, nes dirbome su tą laikotarpį tyrinėjusiais mokslininkais, tačiau dar daug nenuveiktų darbų. Tai jau jaunosios muziejininkų kartos užduotis. Būtina atkreipti dėmesį ne tik į eksponatus, bet ir į juos saugojusius, aprašiusius muziejininkus.

Apžvelgti naujosios nepriklausomybės laikotarpį iš pradžių man atrodė beveik neįmanoma. Kaip galima 20 metų suspausti į porą puslapių? Įvykių buvo be galo daug, todėl archyvuoti ypač sunku. Vien parodų sąrašai begaliniai. Tačiau dirbant tapo svarbi ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Kiekviena paroda, eilutė sąraše slepia begales reikšmingų temų, kurios vis dar neaptartos. Dabar jau net ginčijamės, kuri tarptautinė paroda buvo pirmoji. Įvykiai užsimiršta, eina į praeitį, todėl labai svarbu viską archyvuoti, kataloguoti. Pirmieji nepriklausomybės laikais turėjo būti lenkai, tačiau jų paroda vėlavo, nes tą rytą sovietiniai tankai užtvėrė sienas, buvo paskelbta politinė blokada. Panašios istorijos, šūviai prie televizijos bokštų lydėjo ir kitas parodas. Įvykių gausu, tačiau į nedidelę knygą daug jų netilpo.“

Dailininkas, kultūrinių mainų fondo „3,14“ prezidentas Goranas Ohldieckas: „Aš į jūsų muziejų galiu žvelgti iš šalies. Pirmiausia su juo susidūriau kaip su sovietine institucija. Tai nebuvo tiesiog pastatas, kuriame kažkas eksponuojama, o vieta, kurioje galėjai pajusti šalies mentalitetą, ją slegiančias problemas. Vėliau jis labai ryškiai ir sklandžiai pasikeitė. Ši patirtis unikali, tokios Vakarų muziejai neturi.

M. Žilinsko galerija buvo pristatoma kaip užsienio dailės muziejus. Tačiau anglų kalboje yra du žodžiai, turintys „užsienio“ reikšmę: vienas atskiria, o kitas sujungia. Deja, jūs vartojote tą, kuris žymi atsiskyrimą. Pirmą tarptautinę parodą surengti tik atgavus nepriklausomybę buvo ypač sunku, ne tik todėl, kad Europoje tuo metu labai daug visko vyko, bet ir todėl, kad menininkai nebuvo suinteresuoti pristatyti savo darbus nežinomoje šalyje. Atvyko keturi dailininkai iš Norvegijos, kurie dabar labai garsūs. Dalyvaujant ir rengiant daug tarptautinių parodų, susidaro įspūdis, jog šis muziejus – vienas svetingiausių pasaulyje, į jį dailininkai visada noriai grįžta, užmegzta begalės kontaktų.

Istor._strich._II_a.jpgMes, kalbėdami apie muziejus, dažniausiai akcentuojame nuolatines ekspozicijas, kurios yra tarsi mirusios. Jas žmonės visame pasaulyje aplanko dažniausiai vaikystėje, jaunystėje, o vėliau pamiršta. Todėl džiugu, kad M. K. Čiurlionio muziejus jau ne pirmą kartą keičia pagrindines ekspozicijas kuo nors nauju. Niekas negali sustingti, turi kisti. Manau, net M. K. Čiurlionio darbų paroda neturi tapti statiška. O jei kalbame apie M. Žilinsko galeriją, kuri įsikūrusi pačiame baisiausiame Kauno pastate, susiduriame su informacijos sklaidos problemomis. Turime įveikti didžiulius laiptus, primenančius ne kelią į kultūros erdvę, o Golgotą, ir tik tada mus pasitinka parodų plakatai. Informacija apie parodas turi matytis miesto centre, ne tik galerijos languose.

Norėtųsi, kad aktyviau būtų pristatomi ir mažesni muziejaus filialai, nes visą jį apžvelgti labai sunku. Kiekvienas žino M. K. Čiurlionio ekspoziciją, o kitos lieka lyg ir šešėlyje.

Turiu prisipažinti, kad pats esu atvykęs iš ne itin kultūrą mėgstančios šalies, kurioje diskutuojama, ar reikia švęsti kultūros įstaigų jubiliejus, neteikiančius jokios finansinės naudos. Jei galima taip kalbėti, tuomet aš labai džiaugiuosi galėdamas gyventi jūsų šalyje.“

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)