2020 m. vasario 29 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Birutė Garbaravičienė. Vaidmenys ir atlikėjai

Birutė Garbaravičienė, „SC Baltic Media“ leidinių redaktorių kolegijos pirmininkė

B.Garb_II.jpgPrieš gerą dešimtmetį vienas mūsų visuomenės kritikas labai spalvingai apibūdino tuomečio politinio teatro personažus sakydamas, kad scenoje vadinamieji aktoriai, t. y. politikai, energingai keičiasi kaukėmis, vaidmenimis, o pirmoje eilėje sėdintys žiūrovai, t. y.žiniasklaida, netveria patys pasirodyti ir veržiasi į sceną. Kažin ar šiandien jis tokį palyginimą naudotų, nes per tą laiką keitėsi ne tik „aktoriai“, bet ir pirmosios eilės žiūrovai, tapę jau ne teatro aktoriais, o režisieriais ir net scenaristais. Lakią jų vaizduotę kart-kartėmis vis pamaitindavo gandai, paslaptingi šaltiniai, tarnybos ir tarybos. Statomos pjesės ėmė priminti ne šekspyrišką teatrą, o banalų šėpos balaganą su vis komiškesniais personažais.

Neplėtodama šios metaforos, tiesiog tiesmukai noriu paliesti manipuliacijos žiniasklaidoje temą. Pretekstas – iš didžiausiu save laikančio dienraščio besiliejančios aimanos dėl „Snoro“ banko nacionalizavimo. Daugelį metų arogantiškai manipu-liavęs viešąja nuomone, lipdęs etiketes, tekinęs neva slaptą informaciją sau patogiu ir komerciškai naudingu būdu minėtasis dienraštis dabar, painiodamas visus įmanomus interesus, it Ilfo ir Petrovo herojus rėkia, kad didmeistris mušamas.

Atrodytų, visuomenė į tokias dejones per daug neturėtų kreipti dėmesio, nes, kaip neseniai rašė bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas, šis dienraštis tiek devalvavo savo reputaciją, jog sunku juo pasitikėti. Prisiminkime Vytauto Pociūno, Eglės Ku-saitės, LEO istorijas. Kaip rašė Romas Sakadolskis, žiniasklaida, nesirūpinanti savo reputacija, pjauna šaką, ant kurios sėdi. Štai ta šaka ėmė ir triokštelėjo, kad ir kaip ieškotum geležinių medkirčių.

Gal dar anksti skaičiuoti žalą, kurią banko klientams padarė pu-blikacijos apie neva valdžios ataką prieš lietuviškus bankus, apie neva skandinaviškų bankų užmačias etc., tačiau viena aišku – įpratę mani-puliuoti ir visuomenę nuolat gąsdinti visokiomis sąmokslo teorijomis bei priešais patys tapo savo nuolat režisuojamo spektaklio herojais.

Tačiau kyla labai paprastas ir natūralus klausimas – ar kam nors buvo naujiena, kad ne tik „Lietuvos rytas“, bet ir kitos žiniasklaidos priemonės patogiai sau ar savo užsakovams manipuliuoja visuome-nės nuomone? Ar kam nors buvo paslaptis, kad bankai draudimą tiesiogiai valdyti žiniasklaidos priemones apeidavo įsteigdami vie-šąsias įstaigas ar bankų valdomas antrines bendroves? Tiesa, dabar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas parengė įstatymo pataisą, kuria siekiama užtikrinti visuomenės teisę gauti informaciją apie šalies bankų finansinę padėtį bei problemas ir užkertamas kelias manipuliuoti informacija per valdomas žiniasklaidos priemones. Gal padės? Kita vertus, turinio skaidrumo problema nepriklauso nuo priklausymo kam nors, o nuo padorumo ir profesionalumo.

Iki šiolei nei teisiniai barjerai, nei etikos kodeksai netrukdė žiniasklaidai iš visuomenės sarginio šuns virsti interesų pitbuliais. Tad ar paims viršų elementarus padorumas, suvokimas, kad infor-macija nėra kieno nors nuosavybė, prekė, o pagrindinė piliečio teisė. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija dėl žurna-listinės etikos, priimta dar 1993 m., teigia, kad, norėdama formuoti ar paveikti visuomenės nuomonę, žurnalistika neturėtų iškreipti teisingos, nešališkos informacijos bei sąžiningų nuomonių arba panaudoti jų savanaudiškiems informavimo priemonių tikslams, nes žurnalistikos teisėtumas remiasi derama pagarba pagrindinei piliečio teisei į informaciją, kuri yra neatsiejama nuo pagarbos demokratinėms vertybėms. Todėl teisėtą tiriamąją žurnalistiką riboja informacijos ir nuomonių teisingumas bei sąžiningumas ir ji yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal ankstesnius nusistatymus bei ypatingus interesus.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas šią nuostatą taip pat pripažįsta. Tai kur mes buvome anksčiau? Ar šališki žiniasklaidos išpuoliai buvo kuklesni, o gal puolamieji buvo ne tie? O gal atbukome nuo nuolatinio gąsdinimo ir gandus, pigius viešųjų ryšių triukus priimame kaip tiesą. Gal pamenate, kaip dar vasaros pradžioje pagrindinis „Snoro“ banko akcininkas ponas Antonovas įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo pra-dėjęs PR akciją? Kiek tada žiniasklaidos priemonių pardavė savo plotus ir eterius? Ir kam tai rūpėjo – juk prie to esame pripratę, kaip ir prie reklamos, gandų ir niurzgėjimo. Suklūstame tik tada, kai pliūpteli koks nors skandalas. Bet ir tai koks nors cinikas pasakytų, jog jau išmokome priimti skandalą kaip gyvenimo formą, o katastrofą – kaip foną, kol tai nepaliečia mūsų pačių.

Vis dėlto norėtųsi baigti optimistiškai ir tikėti, kad žodžio laisvės ir gebėjimo suprasti bei analizuoti nėra užgožę vien interesai, kad ži-niasklaidoje vis dar yra tokių žurnalistų, apie kuriuos prieškariu Juo-zas Keliuotis rašė: „Geras žurnalistas niekad nemeluoja, neiškraipo teisybės ir jos neslepia, neužsiima jokiu blefu, neskelbia, ko tikrai nežino, nieko nešmeižia, net savo priešų, nekursto neapykantos, nesantaikos ir keršto jausmų, nesiduoda paperkamas.“ Klausimas tik, kam jų prireiks, ypač artėjant rinkimų teatro sezonui?

IQ žurnalas, 2011, gruodis




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)